Jis ir pats visų savo aukščiausios prabos trofėjų išvardyti neįstengtų. Šiuolaikinės penkiakovės meistras Andrejus Zadneprovskis džentelmeniškai santūrus, žmogiškai jautrus ir neišpaikęs nuo publikos aplodismentų. Jis - tarsi paskutinis mūsų dienų romantikas, nuoširdžiai įsitikinęs ir be euforijos tvirtina, kad trumpos akimirkos ant garbės pakylos brangesnės už viską - jų neatpirktų net milijonai kišenėse.
Seniai buvau nustojęs tikėti, kad sporto pasaulyje garbė ir patriotiniai jausmai gali pranokti pinigus. Maniau, kad Arvydas Sabonis ir jo karta, atsisveikindami su karjera, palaidojo paskutinius supratimo apie nekomercinį sportą likučius ir kad jau nebėra mūsų padangėje sportininkų, ginančių savo tėvynės garbę vien dėl to, kad virš pjedestalo suplasnotų trispalvė. Šį nuogąstavimą išsklaidė viena Pekino olimpinių žaidynių diena, kai į startą stojo šiuolaikinės penkiakovės (šaudymas, fechtavimas, jojimas, plaukimas ir krosas), pačios vyriškiausios, pačios džentelmeniškiausios sporto šakos meistrai. Edvinas Krungolcas tądien laimėjo sidabro medalį. Tačiau tai, ką kovodamas dėl bronzinio apdovanojimo padarė kitas mūsų sportininkas Andrejus Zadneprovskis, stadioną privertė nekvėpuoti: jis po pirmos rungties liko dvidešimt antras, o prieš paskutinę pakilo į šeštąją vietą. Nors ir kamuojamas kojos skausmo, vis dėlto „sunaikino" 37 sekundes, kurios skyrė nuo Kinijos sportininko, į kroso trasą išlėkusio trečio, ir išplėšė bronzą...
Pastaruoju metu tavo gyvenimas tirpsta ne tik treniruočių stovyklose, varžybose, bet ir magistralėje Vilnius-Klaipėda.
Uostamiestyje gyvena mano tėvai, draugė Marija, mudviejų dukra Anastasija, beje, šįmet pradėjusi lankyti pirmąją klasę. Tad natūralu, kad gyvenu tarp Vilniaus ir Klaipėdos (gimtajame mieste stengiuosi praleisti bent porą savaitgalių per mėnesį), o trys valandos, sutirpstančios greitkelyje, tampa kone vienintele galimybe pabūti su savimi: atpalaiduoti mintis, analizuoti ne tik nepasisekusias varžybas, bet ir savo santykius su brangiais, artimais žmonėmis. Jei po varžybų grįžtu namo su pergale, išgyvenu nepaprastą jausmą, kuris, žinau, yra tik mano - nenuperkamas ir neparduodamas. Jo su niekuo negalėčiau lyginti, nebent patį džiaugsmo atspalvį: vienoks jis, kai triumfu dalijiesi stadione su daugiatūkstantine minia, ir visai kitoks, kai išgyveni vienas tarp keturių automobilio durelių. Matyt, esu nepataisomas ir nesunaikinamas idealistas, nes vis dar tikiu, kad dėl kelių akimirkų, praleistų ant olimpinės garbės pakylos kylant trispalvei, verta aukoti gyvenimą.
Gerą dešimtmetį esi tarp pasaulio šiuolaikinės penkiakovės elito atstovų. Kokius epizodus pavadintum didžiausiu džiaugsmu ir kokius - didžiausiu nusivylimu?
Nesu iš tų sportininkų, kurie galėtų kalendoriaus ar laikrodžio tikslumu išvardyti visus savo laimėjimus ar visas nesėkmes. Neslėpsiu: trofėjai džiugina, ypač - dviejų pasaulio čempionatų aukso, olimpiniai sidabro ir bronzos medaliai. Bet ne mažiau už juos vertinu ir kitus dalykus. Pirmiausia - galimybę pamatyti pasaulį. To man galėtų pavydėti net patys „kiečiausi" keliautojai. Aplankiau visus žemynus, išskyrus Antarktidą, išmaišiau gausybę šalių, išskyrus Japoniją ir Jungtinius Arabų Emyratus. Nors ir kaip banaliai skambėtų, jog sportininkai - geriausi ambasadoriai, tačiau ši tiesa pasitvirtina su kaupu. Kad ir kur nublokštų likimas, draugų ir pažįstamų būrys šiandien toks, jog visada turėsiu kam paskambinti, su kuo išgerti kavos ar vyno, o atsitikus nelaimei atsirastų net ir kur prisiglausti. Sportuojant labiausiai nuvilia ne pralaimėjimai, bet traumos. Po Atėnų olimpinių žaidynių, 2005-aisiais, sulaukiau juodų metų: lūžo raktikaulis (iki šiol plokštelė įstatyta), teko daryti itin sudėtingą kelio operaciją (reabilitacija truko pusę metų). Vėliau tris mėnesius treniravausi sukandęs dantis - pro ašaras: pas gydytojus lankydavausi dažniau nei sportuodavau. Apėmė baisi neviltis, kantrybė seko valandomis, artinosi mintis, kad metas iš sporto pasitraukti. Nežinau, kokios jėgos pagelbėjo: pradėjau rengtis Pekino olimpinėms žaidynėms. Kai jose po antrosios rungties (fechtavimo) stipriai pasitempiau koją, maniau, iš varžybų reikės pasišalinti. Mintį apie medalį, atrodė, teks laidoti, tačiau kitos rungtys buvo itin sėkmingos. Kai pakilau į šeštąją vietą, prieš krosą apėmė nemaloniausia mintis: o jei liksiu ketvirtas? Vadinamasis medinis medalis - baisiausia, ką gali išgyventi olimpietis. 37 sekundės - milžiniškas intervalas, realiau įveikiamos būtų bent jau 25... Masažas, leidžiami į kojos raumenį vaistai... tačiau skausmas toks, kad per apšilimą akyse tvenkėsi ašaros - gal net labiau iš apmaudo nei fizinės kančios. Startavau. Ir sulig kiekvienu žingsniu jutau, kaip dulkiant smulkiam lietučiui senka prieš mane į trasą išbėgusių varžovų jėgos. Pats, regis, kilau tarsi ant sparnų... Neabejoju ir tikiu, kad tomis minutėmis mane globojo angelas sargas.
Tavo talentingas gebėjimas susikalbėti su žirgu ne kartą yra padėjęs išplėšti pergalę...
Nesutikčiau. Jojimas visada buvo viena silpnesnių mano rungčių. Prisimenu, 2002-ųjų pasaulio čempionatą San Fransiske, kai konkūro rungtis sužlugdė visas viltis siekti medalio: krisdamas nuo žirgo taip susitrenkiau smegenis, kad akyse užtemo ir akimirką nesuvokiau, kur esu. Žirgas per varžybas parenkamas traukiant burtus, tad čia sėkmę labiau lemia pati loterija, o ne mokėjimas bendrauti su ristūnais. Tiesa, su jais visada stengiuosi būti ramus, kiek įmanoma slepiu net menkiausią dirglumą, o prieš užlipdamas paprastai paglostau ir patapšnoju kaklą, perbraukiu delnu per karčius... Pekino olimpiadoje pasisekė: daugelis varžovų, tarp jų ir lyderiai, tiesiog krito nuo žirgų (tokio vaizdo dar nesu matęs per visą savo karjerą), nes aplyta molio danga klampino juos iki pusės kanopų, bet manasis keturkojis, nors nedidukas, bet labai šoklus, užkabino ir numetė tik vieną kliūties kartelę. Šioje rungtyje buvau antras.
Ar neapima neviltis, kai prabudęs rytais keliesi medinėmis kojomis ir geliančiais pečiais?
Tokia būsena manęs neapleidžia pastaruosius ketverius metus. Amžiaus bei profesionalų sporto padariniai, atrodo, jau ėmė „lįsti iš visų kampų". Nors man dar tik 34-eri, tačiau penkiakovininko karjeros pikas - nuo 28-erių iki 35-erių metų. Su buvusių traumų pasekmėmis tenka išmokti susigyventi. Būtų keista ir net nenormalu, jei po 19-os intensyvaus sporto metų prabudęs rytais nejusčiau jokio skausmo. Tačiau ši būsena neverčia dejuoti ir skųstis, tad savo likimo niekada neišmainyčiau į to, kuris kasdien tingiai mėgaujasi šilta vonia, lepinasi grožio procedūromis, važinėja prabangiu automobiliu ir itin dažnai lankosi vakarėliuose. Nesmerkiu ir nekritikuoju besimėgaujančių tokiu gyvenimo būdu, tačiau jis - ne man. Randai kūną puošia labiau už bet kokį aksesuarą.
Kokiomis akimirkomis labiausiai kaltini save, kad dėl nuolatinių treniruočių, dažnų varžybų šykščiai atseikėji dėmesio savo draugei bei dukrai?
Dėl to niekada graužtis neteko, nes į šeimą nenukritau iš nepažįstamos planetos. Dar tik pradėdamas su Marija draugauti leidau jai itin ryškiai pajusti, kokiu gyvenimo ritmu pulsuoja mano kasdienybė. Draugė - išmintinga mergina, tad iš karto suprato, kokiu paraku kvepės mudviejų gyvenimas. Žinau, daug porų tokių santykių neatlaiko ir skiriasi. Kai praeina pirmosios įsimylėjimo fazės ir mes, panirdami į rutiną, pradedame suvokti, kad buvimas drauge negali būti kaip amžinai trunkantis romantiškas pasimatymas, privalome iškelti tolerancijos vėliavą. Meluočiau, jei teigčiau, kad niekada iš Marijos nesu išgirdęs priekaištų dėl dėmesio stokos, tačiau dėl to mūsų santykiams pavojus negrėsė. Tiesa, savo draugei nesu net pasipiršęs, tačiau tai irgi nieko nekeičia ir lieka tik išlaukti ir tam nusiteikti. O krizė, kai dėl gyvenimo nesusituokus teko atlaikyti ir spaudimą, ir apkalbas, atrodo, jau praėjo.
Kokie labiausiai nuo sporto nutolę dalykai teikia satisfakcijos?
Megzti nemoku, siuvinėti irgi nesugebėčiau, gėlių neauginu. A, prisipažinsiu: esu begalinis pedantas ir užsispyręs tvarkdarys - kai įsisuku į namus ar automobilio saloną, pamirštu viską pasaulyje ir niekas manęs nuo darbo atitraukti nesugebėtų. Draugai samdo namų šeimininkes, o aš neįsivaizduoju, kaip gali svetimas žmogus kuistis mano erdvėse. Dėl buitinio pedantiškumo ir mama stebisi: į ką būsiu atsigimęs, jog net mažiausią trupinėlį pastebiu ir nedelsdamas sušluoju, net dėl mažiausios dėmelės nepatingiu nueiti į vonią, kad šluostę pačiupčiau. Gal tik nuo gėlių lapų dulkių nevalau, o visa kita tvarkau be galo skrupulingai. Tiesa, nepasakyčiau, kad į euforiją panaši namų švarinimo manija mane persekioja kasdien: juk labai dažnai būna akimirkų (jas lemia nuotaika), kai chaosas kambariuose primena karą.
Esi diplomuotas teisės magistras. Paprastai sportas su mokslu nelinkę derėti?
Dar nuo sovietinių laikų gerai prisimenu stereotipinę nuomonę, o neretai ir apnuogintą tiesą, kad sportininkams diplomas įteikiamas pusvelčiui. Laikai keitėsi, ir aš nebuvau iš tų studentų, kurie nežino net studijuojamų dalykų literatūros sąrašo. Tiesa, turėjau vienintelę nuolaidą - laisvą paskaitų lankymo bei egzaminų laikymo grafiką, o daugelis Mykolo Romerio universiteto dėstytojų reikalavo bent jau minimumo. Jie sakydavo: „Nespaudžiame iškalti, tačiau išmanyti dėstomo dalyko problemas ir mokėti jas pagrįsti privalai." Ne vieną egzaminą ar įskaitą esu laikęs net po penkis kartus, tačiau buvau užsispyręs ir atkakliai įveikdavau. Ką ten slėpti - man kur kas sunkiau perskaityti knygą, nei sukarti 30-40 kilometrų. Pagaliau kiekvienam savo: kitas bendraamžis, žiūrėk, vos šimtą metrų šnopuodamas ištraukia, o knygą perskaito ir egzaminui tinkamai pasirengia per vakarą. Taigi studijas vis dėlto įveikiau ir šiuo metu esu Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės Raitosios kuopos pirmojo būrio pareigūnas, inspektorius. Po traumų, kai sportą tekdavo kuriam laikui atidėti, darbuodavausi komisariate.
Vienam pajėgiausių pasaulio tenisininkų Roger Federeriui po pergalingo finalo ar laikant rankose laimėtą taurę retai kada pavyksta nuslėpti triumfo ašaras...
Sudrėkusios akys man taip pat nesvetima būsena. Kai lipu ant olimpinio podiumo ir matau kylančią trispalvę, nuoširdžiai susigraudinu ir ašaras vos vos sutramdau. Nepasakyčiau, kad tai vyriška ar nevyriška, dera tai ar nedera, gėda ar ne gėda. Gladiatoriai irgi verkdavo... Tiesiog esu įsitikinęs, kad žmogaus emocingumo nei lytis, nei susiformavusios tradicijos neturėtų lemti ir tramdyti. Kodėl gi nepaverkti? Todėl, kad nenuvylei savo valstybės, todėl, kad ketverius metus braukei prakaitą, nebūdamas tikras, jog laimėsi, todėl, kad tavimi tikėjo patys brangiausi žmonės...
Šiuolaikinė penkiakovė - kaip savotiškas paveldėjimas?
Mano vaikystėje paprasčiausiai būdavo nepadoru ir nepagarbu nesižavėti tuo, ką daro tėvai ar seneliai. Tėvas, Sovietų Sąjungos rinktinės narys, bei jo brolis, mano dėdė, ilgai dalyvavo šiuolaikinės penkiakovės varžybose. Iki šiol akyse matau oranžinį „Adidas" krepšį, nuolat atsegamą ir vėl užsegamą. Tėvas - kaip koks migruojantis paukštis: čia parlėkdavo į namus, čia juos palikdavo... Nepamiršiu: didžiausias malonumas ir pakiliausia šventė būdavo skristi su mama iš Palangos į Vilnių, į varžybas, kuriose startuodavo tėtis. Tai argi aš galėjau nepasekti jo pėdomis?
