Pirmą kartą, ir tik vienai dienai, į Vilnių užsuko legendinio baleto artisto Mario Liepos sūnus - visame pasaulyje garsus Rusijos šokėjas, choreografas ir režisierius Andris Liepa (46). Su žmona balerina Jekaterina ir dukra Ksenija Maskvoje gyvenantis artistas pasinėręs į aktyvią kūrybinę veiklą, daug važinėja po pasaulį, tad neslepia nuolat gyvenantis „lagamininėmis" nuotaikomis: „Dukart per mėnesį atsiduriu lėktuve ir turiu adaptuotis vis kitoje šalyje..."
Garsūs baleto artistai Andris ir metais jaunesnė sesuo Ilze gimė latvio Sovietų Sąjungos primarijaus Mario Liepos ir rusų aktorės Margaritos Žigunovos šeimoje. Iš tėvo abu vaikai paveldėjo aistrą baletui, talentą ir, kaip ne kartą pabrėžė Maris Liepa, beprotišką darbštumą. Andris juokiasi, kad Ožiaragio užsispyrimas padėjo anksti priversti visus vertinti jį ne kaip garsaus baleto artisto sūnų, o kaip talentingą šokėją. Nepaprastai techniškas, artistiškas, dėmesingas savo partnerėms preciziškasis Andris šoko garsiausiose pasaulio scenose ir sulaukė tarptautinio pripažinimo. Karjerą pradėjęs Maskvos didžiajame, buvo pakviestas į Leningrado Kirovo (dabar - Marijos) teatrą. 1988-aisiais tapo pirmuoju Sovietų Sąjungos baleto artistu, oficialiai išleistu dirbti į Jungtines Valstijas. Šoko New York City Ballet, American Ballet Theatre, „La Scala" teatre, Paryžiaus, Romos, švedų operose. Bet visuomet grįždavo gimtinėn.
Baleto restauratoriumi (pagal išlikusius atsiminimus, dekoracijų ir kostiumų eskizus atkuria sunaikintus, užmirštus XX amžiaus pradžios baleto šedevrus - red. past.) meno pasaulyje tituluojamas primarijus ir mūsų sostinėje - su misija: atvyko pažiūrėti baletmeisterio Jurijaus Smorigino atkurto fragmento iš baleto „Armidės paviljonas", kurį po kelių dienų Andris „išvežė" į Bostoną. Tai ne pirmas bendras A. Liepos darbas su aštriu lyg botagas liežuviu televizijos laidose pasižymėjusiu ponu Jurijumi.
Svečias apsistojo Senamiesčio viešbutyje su erdviu uždaru kiemu. Štai jis pasirodo - žavus, elegantiškas ir be galo galantiškas. Veide ieškau tų įsimintinų aštrių, didelio pasitikėjimo savimi išrėžtų „auksinio berniuko" bruožų. Tačiau amžius ir gyvenimo patirtis juos sušvelnino. Andris apipila lauktuvėmis - lankstinukai, baletų įrašų DVD, kalendoriai. Paprašytas pasirašyti, mielai dalija autografus, fotografuojamas kviečia visus pozuoti kartu. Pašnekesio įsitaisome kavinėje lauke. „Taip puikiai pas jus išsimiegojau!" - pažeria nuoširdžių komplimentų viešbučio šeimininkei Rasai Martens. Pasiūlius papusryčiauti, atsisako: „Jau pavalgiau košės, kurią vežiojuosi su savimi, išgėriau arbatos. Padariau gimnastiką, net pabėgiojau po kambarį!" Paklaustas, ar laikosi dietų, išsisukinėja, kad ne (nors teko girdėti, jog yra vegetaras), užtat kasdien ištaiko laiko baleto treniruotei.
Jūs pirmą kartą Vilniuje?
Taip. Išvis pirmą kartą Lietuvoje! Prisipažinsiu, jei ne Jurijus, taip ir nebūčiau atvažiavęs. Ne todėl, kad nenorėčiau į Lietuvą. Tiesiog tiek darbo ir veiklos, kad atvažiuoti šiaip į Vilnių neturiu kada. Visiškai. Vakar vakare atskridau, šiandien - Vilniuje, ryt - repeticija Maskvoje, poryt - koncertas Didžiajame teatre, o jau kitą dieną išskrendu į Bostoną. Po penkių dienų grįžęs Maskvoje rengiu didžiulį užsienio juvelyrų šou, dar po kelių dienų parodos, skirtos tėvui atminti, atidarymas... Ir taip visą laiką. Man keturiasdešimt šešeri, o kad atvažiuočiau be jokio reikalo, savo malonumui, neištaikau! Rodos, ką reiškia būnant Rygoje sėsti į automobilį - trys valandos ir Vilniuje. Bet juk ir į Rygą atvažiuoju vien su reikalais ar įgyvendinti baleto idėjų. Net mano sesuo Ilze, ištekėjusi už lietuvio ir turinti Lietuvos pilietybę, neranda laiko čia lankytis!
Gyvenate Maskvoje, sesuo turi mūsų šalies pilietybę, o jūs?
Latvijoje nepripažįstama dviguba pilietybė, kadangi turiu Rusijos, man, kaip tautiečiui pasaulinės šlovės smuikininkui Gidonui Kremeriui, suteikė Latvijos garbės pilietybę. Apie savo tautybę niekada nemąsčiau. Ir niekada savęs neatsiejau nei nuo Latvijos, nei nuo Rusijos. Kai gavau leidimą dirbti Amerikoje, nepasinaudojau galimybe pabėgti ir likti Vakaruose - visuomet grįždavau į Rygą ar Maskvą. Šie du miestai man vienodai šventi: Rygoje gimė tėtis, palaidoti močiutė ir senelis, kurie mane augino pirmus trejus metus. Mano gimtoji kalba - latvių, o jau Maskvoje išmokė rusų.
Stereotipas, kad baleto artistai nekuria šeimos, nes visiškai atsidavę menui. O jūs - vedęs, auga dukra.
Tokią šeimą galėjau sau leisti, kai galutinai įsisąmoninau, kad nebegalėsiu šokti. Vašingtone patyriau sunkią traumą - trūko raiščiai. Tada man buvo trisdešimt dveji. Dar penkerius metus atšokau, taip sakant, be raiščių. Visi - ir mama, ir gerbėjai - labai išgyveno, kad taip anksti turėjau atsisakyti karjeros. Bet esu įsitikinęs, kad geriau nuo scenos pasitraukti per anksti nei per vėlai.
Jūsų su Jekaterina meilės istoriją pavadinčiau tarnybiniu romanu.
Taip... Kai grįžau iš JAV į Maskvą, pakvietė sušokti kelis baletus Peterburge, Marijos teatre. Po vieno spektaklio užkulisiuose pirmą kartą ją sutikau. Kažkaip netikėtai labai šiltai pasisveikinome. Visada mėgau vėlai vakare vienas repetuoti. Ir štai apie dešimtą vakaro randu ją dirbančią repeticijų salėje! Tuomet ir užsimezgė draugystė. O kai su teatru gastroliavome Paryžiuje, pradėjau jai asistuoti, santykiai pasidarė artimi, grįžę susituokėme cerkvėje. Ilgai negalėjome susilaukti kūdikio. Pakvietė mane Japonijoje, viename Tokijo dramos teatrų, vaidinti rusų poetą Sergejų Jeseniną. Ir štai būtent Tekančios Saulės šalyje Jekaterina pasijuto nėščia! Buvo rizikinga skristi į Rusiją. Vietos stačiatikių tėvelis patarė žmonai kiekvieną sekmadienį cerkvėje prieiti komunijos. Ne dėl savęs - dėl kūdikio. Nėštumas buvo lengvas, dukrytė gimė sveika, dabar Ksenijai vienuolikti.
Dukra nori tapti balerina?
Ne. Bet baletą šoka - triskart per savaitę. Nukreipėme grakštumui tobulinti.
Tai antra jūsų santuoka...
Trečia (sąmoksliškai pridengęs lūpas ranka, sušnabžda Andris)... Pirmoji žmona buvo taip pat balerina - iš Didžiojo teatro.
Antroji - amerikietė, ne iš meno srities.
Taip. Amerikoje viskas išvis paprasta: nieko nedomina, ką veiki. Svarbu pajamos. Mūsų grafikai visiškai nesutapdavo: ji dirbo Jungtinėse Tautose, aš - nuolat turuose. Atvykau į Ameriką, susipažinome, susituokėme ir iškart pusmečiui išvykau į gastroles su Michailo Baryšnikovo trupe. Niujorke prabuvau tik du mėnesius ir vėl išvykau. O ji dėl darbo negalėjo kartu su manimi važinėti. Buvo sunku. Sakyčiau, mūsų žvaigždės nesutapo.
Jaunam, žavingam, garsiam primarijui tikriausiai nebuvo paprasta atsimušti nuo gerbėjų, kolegių balerinų. Ar atsitikdavo, kad įsimylėdavote savo šokio partnerę, bet ne kaip personažą, o kaip moterį?
Būdavo... Teisingiau, kai tas įsimylėjimas išlieka romansas, lengvas flirtas ir nepereina į meilės nuotykį. Suartėjus prarandamas santykių subtilumas, trapumas. Juk visuomet yra kur kas romantiškiau ir labiau jaudina, kai žmonės vienas kitu žavisi, bet nedrįsta prisiliesti. O kai pereinama į kūniškąją meilę, santykiai tampa buitiškesni, tai atsispindi ir šokant, pora pasidaro mažiau įdomi publikai. Patiri malonumą, bet prarandi romantiką.
Šokote poroje ir su skandalingąja tituluojama Anastasija Voločkova?
Taip taip. Myliu ją. Ji labai nelaimingas žmogus - juk šitiek purvo ant jos išpylė! Negaliu nesižavėti - ji visa tai atlaikė, atsitiesė, sukūrė šeimą, turi dukrelę. Anastasija - įdomi asmenybė. Gal ne taip maloniai, pabrėžiu, maloniai, susiklostė jos kūrybinis likimas, bet visgi susiklostė. Tai jos kryžius - ką padarysi. Manau, didžiausia problema, kad ji - labai graži moteris. Nemalonu, kai diedai į baleriną žiūri ne kaip į šokėją, o kaip į moterį. O moterys ją priima kaip konkurentę - pamatę Voločkovą dvidešimties žurnalų viršeliuose, jų vyrai pagalvoja: „Ak, kokia gražuolė", tada žvilgteli į savo žmoną: „Oij..." Tai sukelia pavydą. Juk kiekviena graži moteris turi būrį pavyduolių.
Prisimenu, kai per televizorių pamačiau pirmąjį jūsų su Ilze pasirodymą Kremliaus rūmuose - buvote dar paaugliai. Tada pagalvojau: Andris ir Ilze - laimės kūdikiai, gimę su sidabriniu, ką ten sidabriniu - auksiniu, šaukšteliu burnoje!..
Pasiginčyčiau su jumis... Jei kalbėtume apie tėvų meilę ir santykius su jais - taip! Bet kuo labiau tėvai myli ir kuo daugiau jie yra pasiekę, tuo daugiau turi pavyduolių. Tad jei negali „atsigroti" su tėvais, dauguma pagiežą išlieja vaikams. Mano profesinis likimas susiklostė kur kas laimingiau nei sesers - iškart patekau į Didįjį, tarptautiniame konkurse laimėjau aukso medalį. O Ilzės išvis neėmė į teatrą.
Aš visuomet dirbau triskart daugiau nei mano bendraamžiai. Nes supratau, kad į mane sutelkta kur kas daugiau dėmesio. Man buvo daug daug sunkiau nei tėčiui: Marį Liepą, kaip primarijų, kaip brandų artistą, pradėjo priimti, kai jam buvo dvidešimt šešeri, jis turėjo gyvenimiškos patirties, o mane stebėjo nuo pirmos baleto klasės - nuo dešimties metų. Ir kasmet vertindavo: „Na, trys" (pagal penkiabalę vertinimo sistemą), kitąmet - keturi, paskui - penketas. „O, jis gali aukštai iššokti?! O, jis ir atrodo neblogai!" Kiekvienais metais tekdavo įrodinėti, kad aš ne be reikalo turiu šią pavardę.
Jūsų senelis, kad tėtis galėtų mokytis Maskvos choreografijos mokykloje, pardavė vasarnamį, jūsų tėvas, kad Ilze galėtų šokti Didžiajame, paaukojo savo karjerą - jam iškėlė sąlygą: priimsim dukrą, jei tu išeisi. Ar jums teko ką nors dėl didžiojo baleto aukoti?
Dabar žvelgdamas atgal galėčiau pasakyti, kad didelių sunkumų nebuvo. Bet tuo metu, kai jie užgriūdavo, atrodydavo nepakeliami. Kad ir tai, jog Didžiajame ilgai negalėjau įrodyti, kad esu ne šiaip Mario Liepos sūnus, kuris į šią iškilią scena pateko per „blatą", bet pelnytai. Juk baletas - tokia meno šaka, kur neįmanoma, kad tėvas už tave pašoktų. Ar trauma, po kurios karjeros zenite teko atsisveikinti su gyvenimo prasme - baletu. Aš savo negatyvų įvykį paverčiau pozityvia istorija: nuo trisdešimt trejų režisavau.
Jūs - šokėjas, režisierius, dirbote kaip teatro ir kino aktorius, baletmeisteris, statote ne tik baletus, operą, bet ir šou - madų, estrados žvaigždžių koncertus, netgi vaizdo klipus! Negi nebijote, kad kultūros elitiškumo atstovai priekaištaus, kad išduodate didįjį meną?
Viskas priklauso nuo kokybės. Jei žiūrovai mato, kad žmogus sukuria kokybišką reginį ir cirke, ir balete, ir operoje, ir estradoje, visi klausimai atkrinta savaime.
Kai dirbau pas Baryšnikovą, jis man pasakė fenomenalią frazę: „Andri, mano amžius ir padėtis tokia, kad galiu sau leisti nedaryti to, ko nenoriu." Todėl aš dirbu, statau tai, ką noriu, kas man įdomu. Todėl aš čia, Vilniuje, nes NORIU. Aš noriu dirbti su Jurijumi, su juo kuriame pribloškiamus projektus.
Man įdomu statyti baletą ir režisuoti cirko pasirodymą. Nes, kaip sakau, visos meno šakos yra įdomios, išskyrus nuobodžias. Patiems artimiausiems savo draugams net režisuoju vestuves! Pavyzdžiui, bičiuliai paprašė surengti dukrai, tekančiai už italo, vestuves. Sukursiu rusų liaudies pasaką! Tai bus ir baletas, ir šou, ir performansas, ir labai graži jungtuvių ceremonija. Visi svečiai, o tarp jų - daugiausia užsieniečiai, bus pasipuošę rusų liaudies kostiumais, juos nuomosime iš teatrų. Aš imu visą istoriją nuo pradžių iki galo, iki visų smulkmenų - net floristiką. Tai nereiškia, kad pats komponuoju puokštes, tiesiog pasakau idėją, nurodau kryptį.
Balete aš užsiimu privačia antreprize: esu režisierius ir meno vadovas, sukviečiu talentingus choreografus, muzikantus, šokėjus, dailininkus ir su jais kartu kuriame. Mūsų projektuose nėra nė kapeikos valdiškų pinigų. Viskas daroma iš privačių turtingų žmonių paaukotų lėšų. BET: jei kas, duodamas tris keturis šimtus tūkstančių dolerių, nors sekundę suabejotų, jog nors mažiausia sumos dalelė nueis tam, kad nusipirkčiau prabangų automobilį ar vasarnamį, niekas pinigų neduotų. Tiksliau, duotų, bet tik pirmą kartą. Antrą - ne.
Deja, pokalbiui skirta valanda prabėgo lyg penkios minutės. Dar liko neužduota gal šimtas klausimų! „Mielai atsakyčiau ir į du šimtus..." - apgailestaudamas skėsteli rankomis ir kerinčiai nusišypso Andris. Susitariame, kad trumpai pasikalbėsime Operos ir baleto teatre. Atkurtąjį „Armidės paviljono" fragmentą, kurį šoka mūsų primarijus Nerijus Juška ir Olga Konošenko, Andris priima su didžiausiais komplimentais. Bet tuoj pat jame prabunda primarijaus genai ir peržiūra virsta meistriškumo pamokomis - Andris Liepa visiškai pasineria į baletą...
