„Jodinėjimas nėra labai švarus sportas, nors kai kam atrodo labai romantiškas", - valydamasis kelnes kvatoja nuo gražuolio žirgo nulipęs Keistuolių teatro aktorius ir bardas Andrius Kaniava (44).
Vaikystėje užsėdęs ant žirgo, šio malonumo jis neatsisako iki šiol: kasdien stengiasi nors porai valandų nulėkti į Belmontą, kur nekantriai jo lūkuriuoja kumelė, vardu Grafiti. „Kartais ji manęs nė velnio nesupranta, - švelniai šypteli. - Ateini, o kumelė nusisuka ir užpakalį atstato. Tuomet supranti, kad visiškai nenusiteikusi su tavimi nei vaikščioti, nei treniruotis..."
Pamenate dieną, kai pirmą kartą atsidūrėte tarp žirgų?
Viskas prasidėjo vaikystėje. Devynerių mane į tada prie „Žalgirio" stadiono buvusį senąjį žirgyną nusivedė draugas. Į žirgų sportą daug žmonių ateina, bet ne itin daug užsilieka. Paprastai dingstama pirmąkart nudribus... Tiesa, yra nemažai nelaimingųjų, kuriems po pirmo kritimo grįžti į žirgyną uždraudžia tėvai.
O maniškiai ne itin džiaugėsi, kad dukrelė namo grįžta gerokai prasmirdusi...
Žmogų, kuris lankosi žirgyne, tikrai visuomet lydi kvapai, bet tie, kurie tuo susidomi, niekada nepasakys, jog smirda. Matyt, tai susiję su pagarba žirgams.
Žirgyne užsibuvote kur kas ilgiau nei kiti. Pirmąsyk nukritote po kiek laiko ar nelabai skausmingai?
Tiesą sakant, nelabai ir pamenu, kaip buvo, bet neabejoju, kad nuo žirgo skridau nepraėjus nė mėnesiui (šypsosi). Užlipti turėjo būti baisoka, bet kai užlipau ir vėl kritau, nebedariau iš to tragedijos, nors mačiau, kad kitiems ir rankos, ir kojos lūžta. Man rimtesnių traumų, laimei, pavyko išvengti. Baimė šiame sporte - natūralus dalykas, ji niekur nedingsta, bet svarbiausia, jog nugriuvus šalia būtų žmogus, kuris paaiškintų, kodėl taip nutiko. Puikiai suprantu alpinistus ar parašiutininkus, kuriems aplinkiniai taip pat neduoda ramybės: „Ir ko jūs ten lipate, ko veržiatės?"
Nepaisant to, jūs, kaip sportininkas, padarėte net dvidešimties metų pertrauką...
Priežastis labai paprasta: tais laikais nebuvo kontaktinių lęšių, o su akiniais joti neleido. Kurį laiką tempiau gumą ir medikus apgaudinėjau - išmokau atmintinai regos tikrinimo lenteles. Bet kai sykį nugriuvau ir mane patikrino, treneriai išgirdo: „O ką šitas čia veikia - juk jis nieko nemato?.." Kilo skandalas. Nors ir siūlė likti dailiajame jojime, išėjau neatsigręždamas. Prieš aštuonerius metus vėl grįžau... Į žirgyną užsukau atsitiktinai - važiavau pro šalį. Įgūdžiai atsinaujino vos per savaitę.
Ir dabar iš žirgyno, matyt, neiškišate nosies?
Žinoma, iškišu! Juk turiu šeimą, darbą... Tiesa, žirgynas - tarsi atskira respublika, bet mes visi esame linkę susikurti savas mini valstybes, apsistatyti sienomis, kad turėtume kur pabėgti nuo kasdienių rūpesčių, rutinos. Kartais vos įsukus į Belmonto gatvę apima visiška ramybė, o išvažiuojant po trijų valandų ir vėl - taukšt per galvą! Čia viskas kitaip... Užuot leidęsis į ilgiausius debatus apie meną, valandų valandas galiu aiškintis, kodėl bėgdamas „zovada" mano žirgas nekeičia kojos, ir man tai bus didžiausia tos dienos problema (juokiasi).
Šeima, artimieji supranta jūsų aistrą?
Niekada nereikia perlenkti lazdos. Kartais užsibūnu žirgyne pernelyg ilgai, todėl grįžęs namo išgirstu vieną kitą priekaištą - tai neišvengiama. Bet apskritai šeima mano pomėgį toleruoja, ir už tai esu be galo dėkingas.
Pasirinkote jojimo trikovę, kuri reikalauja daug ištvermės: tenka varžytis trijose - dailiojo jojimo, kliūtinio jojimo ir kroso - rungtyse. Akivaizdu, kad į jojimą žiūrite gana rimtai.
Viską vertinu realiai: žinau, kiek man metų ir kokie mano gebėjimai. Tikrai nesu profesionalus raitelis, tad kišti kojos į tą pusę, jei nesi pajėgus, neverta - juk rizikuoji ir savo, ir žirgo sveikata.
Kumelė Grafiti, kuria jojate, priklauso jums?
Iš tikrųjų ji yra Baltijos filmų grupės, konkrečiau - jos vadovo Roberto Urbono. Dvejus metus Grafkė de jure priklauso jam, o de facto ja rūpinuosi aš. Esu labai dėkingas, kad šis žirgas pateko į mano rankas.
Savo žirgo niekada neturėjote?
Turiu ir dabar, bet vieną dieną Geismui nutiko bėda: prasidėjo kvėpavimo ligos, todėl varžyboms jis nebetinka. Dabar, būdamas pačiame jėgų žydėjime, žirgas laimingas ganosi ganyklose - kaip sakau, išvežtas į Žaslių pensioną. Niekas jo nedusina, balnų nededa, tad yra laisvas ir laimingas žirgas (šypsosi).
Pas Grafiti lekiate kiekvieną mielą dieną?
Dabar - taip, nes turiu tam laiko. Kai vyksta spektakliai, koncertai, ne visada suspėju. Be to, laikausi griežtos nuostatos, kad tą dieną, kai koncertuoju ar vaidinu, į žirgyną važiuoti nevalia - maža kas nutiks. Jei susilaužysiu koją ar ranką, apvilsiu ne tik save, bet ir daugybę žmonių.
Visada sakau: jei nori turėti žirgą, privalai pažadėti sau, kad kasdien jam skirsi bent po dvi valandas. Žirgas turi judėti, lakstyti, o ne stovėti garde. Kai į Belmontą negaliu važiuoti pats, paskambinu išjodinėjimo trenerei ir prašau pasirūpinti mano Grafke.
Žirgyne ne tik jodinėjate, bet ir prausiate, šeriate žirgą, kartais turbūt imatės ne pačių švariausių darbų - valote gardą...
Nemeluosiu: gardo nevalau. Nespėju, todėl moku žmogui, kuris tuo užsiima, ir tiek. Net neabejoju, jei tai daryčiau pats, mano žirgas stovėtų apsikakojęs nuo galvos iki kojų. Kam to reikia?
Žirgas - brangus malonumas?
Jį įsigijęs iš pradžių moki daug, bet laikui bėgant pamatai, kur galima sutaupyti, todėl galiausiai per mėnesį išleidi du ar tris šimtus litų. O yra žmonių, kuriems žirgas atsieina ir tūkstantį eurų.
