Tikriausiai Andriaus Mamontovo niekam nereikia pristatyti... Šią vasarą legendinis atlikėjas jau tūkstantąjį kartą žengs į sceną ir savo gerbėjams dovanos visų mėgstamas senas ir naujas dainas.
Kaip jaučiatės artėjant tūkstantajam koncertui?
Kadangi tiksliai nežinau, kuris koncertas bus tūkstantasis, didelės atsakomybės nejaučiu. Būdamas scenoje, patiriu didelį džiaugsmą. Apima tokia būsena, tarytum apibendrintum kažkokį gyvenimo etapą. Labai laukiu, kas bus toliau.
Kuo skiriasi pirmieji jūsų koncertai nuo dabartinių?
Pirmieji koncertai būdavo chaotiškesni, jausdavausi tarytum įmestas į vandenį ir bandantis išplaukti. Dabar išėjęs į sceną tiesiog gyvenu savo gyvenimą. Vieniems jis įdomus, kitiems ne.
Kokiu žmogumi reikia būti, kad ir po dvidešimties metų scenoje liktum populiarumo viršūnėje?
Jeigu kada nors atsidursiu populiarumo viršūnėje, atsakysiu į jūsų klausimą (juokiasi).
Kas įkvepia kurti?
Kas kartą, kai pavyksta sugauti akimirką, „pagauni“ ir įkvėpimą. Mes dažnai liūdime dėl dalykų, kurių nėra arba neaišku, ar jie bus, tačiau jei tik sugebame pamatyti tai, kas yra čia ir dabar, randame viską, ko mums reikia. Įkvėpimą, beje, taip pat.
Ne kartą įkvėpimas jums pelnė laurus įvairiausiuose apdovanojimuose...
„Radiocentro“, „Bravo“ nominacijos… Taip, turiu jų nemažai, bet nedarau dėl jų nieko. Keliskart bandžiau prašyti komisijos, kad manęs neįtrauktų į sąrašus, nes yra daug žmonių, kurie labiau džiaugtųsi gavę statulėlę. Man svarbesni ne apdovanojimai, o žiūrovų įvertinimas. Niekada nenorėjau kopti karjeros laiptais ar mėgautis populiarumu. Tiesiog darau tai, kas miela širdžiai.
Kokius apdovanojimus, gautus per tiek metų scenoje, vertinate labiausiai?
Man labai svarbus Auksinis B. Dauguviečio auskaras, kurį gavau už vaidmenį E. Nekrošiaus spektaklyje „Hamletas“. Tas apdovanojimas buvo specialiai įsteigtas tiems, kurie „netelpa“ į teatro apdovanojimų nominacijas, ir man yra dviguba garbė, kad esu pirmasis jį gavęs. Kitas įvertinimas, kuris man labai svarbus, yra praėjusiais metais tarptautiniame kino festivalyje Šanchajuje įteiktas Jin-Jue (Auksinės taurės) apdovanojimas už geriausią filmo muziką. Filmas „Nereikalingi žmonės“ ten susilaukė didelės sėkmės ir pripažinimo. Kol kas tai mano didžiausia sėkmė tarptautiniu mastu.
Vis dar turite noro ir siekių išgarsėti užsienyje?
Taip. Kiekvienam norisi būti pripažintam ir už savo kiemo ribų. Įvertinimas svetur, kur tavęs niekas nepažįsta, dažniausiai ir yra tikrasis įvertinimas. Dėl to man ir brangus tas prizas iš Šanchajaus, nes ten niekas nežino, kas tas Andrius Mamontovas. Jie tiesiog išgirdo mano muziką ir ją pastebėjo.
Kaip manote, ar Lietuvoje yra atlikėjų, turinčių potencialo užkariauti Europos muzikinę rinką?
Kai tik tokių atsiras, jie tą rinką ir užkariaus...
Kaip apibūdintumėte savo gerbėjus?
Tie, kurie nebijo svajoti ir ieškoti atsakymų į svarbius klausimus. Amžius jokios reikšmės neturi. Dažniausiai tai yra geri ir jautrūs žmonės.
Kaip sugebate pritraukti ir paauglius, ir vyresnio amžiaus žmones?
Nesistengiu kaip nors specialiai pritraukti vienokią ar kitokią auditoriją. Kalbu apie tai, kas man atrodo svarbu, ir panašiai jaučiantys žmonės atsiliepia. Čia turbūt ne aš turėčiau atsakyti į šį klausimą, o kas nors, kas stebi viską iš šalies.
Ar yra žmonių, kurie jus lydėjo nuo pat karjeros pradžios iki dabar?
Mano draugas Arnoldas Lukošius. Groti grupėje visada buvo mūsų abiejų svajonė. Ne veltui iširus grupei „Foje“ mes vis dar grojame kartu.
Kaip jums būnant tokiu populiaru atlikėju pavyksta išvengti įvairiausių skandalų?
Čia, kaip sakoma, protingi išsisuka, išmintingi neįkliūva (juokiasi). Kai kuriems atlikėjams tie skandalai reikalingi kaip reklama.
Kaip apibūdintumėte dabartinę vadinamojo pramogų verslo padėtį Lietuvoje?
Kažkas yra pasakęs: pramogos yra, verslo nėra (juokiasi). Jeigu kalbėčiau rimtai, tai šiuo metu viskas yra kažkokioje pereinamojoje stadijoje ir priklauso nuo to, ką pasirinks klausytojai ir žiūrovai (ar televizijų ir žiniasklaidos pagimdytas „žvaigždeles“, ar iš tikrųjų muzikuojančius atlikėjus).
Kaip manote, ko trūksta pramogų verslui?
Manau, kad Lietuvos pramogų verslui trūksta stiprių asmenybių. Retai kas bando kurti ką nors savito ir originalaus. Dažniausiai visi atlikėjai „daro“ savo muziką pagal kokį nors jau esantį modelį, kurį nusižiūri Vakaruose arba Rusijoje.
Kodėl?
Nes leidybos firmos neturi tiek pinigų, kad galėtų rizikuoti. Jos dažniausiai žiūri, kad grupė ar atlikėjas grotų „laiko jau patikrintą“ populiarų stilių ir t. t. Bet liūdniausia, kad jauniems ir įdomiems atlikėjams prasimušti beveik neįmanoma, jeigu jie nepataikauja klausytojų skoniui. Nes jų muzikos negroja nei radijas, nei niekas kitas, kas leistų jų muzikai būti išgirstai. Manau, jog Lietuvos pramogų verslo situacija gali pasitaisyti tik pagerėjus ekonominėms gyvenimo sąlygoms.
Ar yra Lietuvoje atlikėjų, kuriais žavitės?
1995-aisiais dalyvavau įrašant tokio dainų autoriaus ir atlikėjo iš Šiaulių Valdo Slabados albumą. Dar ir šiandien tos dainos mane stipriai veikia. Be jokios abejonės, vaikystėje atmintinai mokėjau visas Stasio Povilaičio ir Vytauto Kernagio dainas, o paauglystėje klausiau „Hiperbolės“. Labai gerbiu kompozitorių Giedrių Kuprevičių už jo „Ugnies medžioklę su varovais“ ir ankstyvuosius eksperimentus elektroninės muzikos srityje. Iš naujų atlikėjų man imponuoja grupė „Fusedmarc“.
Nekantriai laukiu per mano koncertinį turą pasirodysiančių jaunų grupių ir atlikėjų. Noriu tikėti, kad ir jų vardus galėsiu ištarti, kai kitą kartą užduosite man šį klausimą.
Kuriate, grojate, dainuojate, vaidinate. Kuri veikla jums artimiausia?
Visada stengiuosiu daryti tai, ką jaučiu, ir tai, kas man patinka. Dėl to sunku suskirstyti kūrybinį gyvenimą dalimis. Man viskas yra viena ir neatsiejama.
Kas jums yra muzika?
Muzika yra oro virpesiai, kuriais galima perduoti viską, ne tik mintį, žodį, bet ir jausmą, nuotaiką, atmosferą, žinojimą.
Kiek metų dar ketinate lipti į sceną ir kodėl?
Gyvas būsiu tol, kol būsiu scenoje. Kai nebeturėsiu dėl ko į ją lipti – iškeliausiu toliau.
Ko dar norėtumėte pasiekti per savo muzikinę karjerą?
Norėčiau dar parašyti pačią geriausią savo dainą.
Kas jus džiugina?
Kai tie, kurie man svarbūs, spinduliuoja džiaugsmu.
Už ką esate dėkingas Dievui, likimui?
Už meilę.
Kaip jaučiatės artėjant tūkstantajam koncertui?
Kadangi tiksliai nežinau, kuris koncertas bus tūkstantasis, didelės atsakomybės nejaučiu. Būdamas scenoje, patiriu didelį džiaugsmą. Apima tokia būsena, tarytum apibendrintum kažkokį gyvenimo etapą. Labai laukiu, kas bus toliau.
Kuo skiriasi pirmieji jūsų koncertai nuo dabartinių?
Pirmieji koncertai būdavo chaotiškesni, jausdavausi tarytum įmestas į vandenį ir bandantis išplaukti. Dabar išėjęs į sceną tiesiog gyvenu savo gyvenimą. Vieniems jis įdomus, kitiems ne.
Kokiu žmogumi reikia būti, kad ir po dvidešimties metų scenoje liktum populiarumo viršūnėje?
Jeigu kada nors atsidursiu populiarumo viršūnėje, atsakysiu į jūsų klausimą (juokiasi).
Kas įkvepia kurti?
Kas kartą, kai pavyksta sugauti akimirką, „pagauni“ ir įkvėpimą. Mes dažnai liūdime dėl dalykų, kurių nėra arba neaišku, ar jie bus, tačiau jei tik sugebame pamatyti tai, kas yra čia ir dabar, randame viską, ko mums reikia. Įkvėpimą, beje, taip pat.
Ne kartą įkvėpimas jums pelnė laurus įvairiausiuose apdovanojimuose...
„Radiocentro“, „Bravo“ nominacijos… Taip, turiu jų nemažai, bet nedarau dėl jų nieko. Keliskart bandžiau prašyti komisijos, kad manęs neįtrauktų į sąrašus, nes yra daug žmonių, kurie labiau džiaugtųsi gavę statulėlę. Man svarbesni ne apdovanojimai, o žiūrovų įvertinimas. Niekada nenorėjau kopti karjeros laiptais ar mėgautis populiarumu. Tiesiog darau tai, kas miela širdžiai.
Kokius apdovanojimus, gautus per tiek metų scenoje, vertinate labiausiai?
Man labai svarbus Auksinis B. Dauguviečio auskaras, kurį gavau už vaidmenį E. Nekrošiaus spektaklyje „Hamletas“. Tas apdovanojimas buvo specialiai įsteigtas tiems, kurie „netelpa“ į teatro apdovanojimų nominacijas, ir man yra dviguba garbė, kad esu pirmasis jį gavęs. Kitas įvertinimas, kuris man labai svarbus, yra praėjusiais metais tarptautiniame kino festivalyje Šanchajuje įteiktas Jin-Jue (Auksinės taurės) apdovanojimas už geriausią filmo muziką. Filmas „Nereikalingi žmonės“ ten susilaukė didelės sėkmės ir pripažinimo. Kol kas tai mano didžiausia sėkmė tarptautiniu mastu.
Vis dar turite noro ir siekių išgarsėti užsienyje?
Taip. Kiekvienam norisi būti pripažintam ir už savo kiemo ribų. Įvertinimas svetur, kur tavęs niekas nepažįsta, dažniausiai ir yra tikrasis įvertinimas. Dėl to man ir brangus tas prizas iš Šanchajaus, nes ten niekas nežino, kas tas Andrius Mamontovas. Jie tiesiog išgirdo mano muziką ir ją pastebėjo.
Kaip manote, ar Lietuvoje yra atlikėjų, turinčių potencialo užkariauti Europos muzikinę rinką?
Kai tik tokių atsiras, jie tą rinką ir užkariaus...
Kaip apibūdintumėte savo gerbėjus?
Tie, kurie nebijo svajoti ir ieškoti atsakymų į svarbius klausimus. Amžius jokios reikšmės neturi. Dažniausiai tai yra geri ir jautrūs žmonės.
Kaip sugebate pritraukti ir paauglius, ir vyresnio amžiaus žmones?
Nesistengiu kaip nors specialiai pritraukti vienokią ar kitokią auditoriją. Kalbu apie tai, kas man atrodo svarbu, ir panašiai jaučiantys žmonės atsiliepia. Čia turbūt ne aš turėčiau atsakyti į šį klausimą, o kas nors, kas stebi viską iš šalies.
Ar yra žmonių, kurie jus lydėjo nuo pat karjeros pradžios iki dabar?
Mano draugas Arnoldas Lukošius. Groti grupėje visada buvo mūsų abiejų svajonė. Ne veltui iširus grupei „Foje“ mes vis dar grojame kartu.
Kaip jums būnant tokiu populiaru atlikėju pavyksta išvengti įvairiausių skandalų?
Čia, kaip sakoma, protingi išsisuka, išmintingi neįkliūva (juokiasi). Kai kuriems atlikėjams tie skandalai reikalingi kaip reklama.
Kaip apibūdintumėte dabartinę vadinamojo pramogų verslo padėtį Lietuvoje?
Kažkas yra pasakęs: pramogos yra, verslo nėra (juokiasi). Jeigu kalbėčiau rimtai, tai šiuo metu viskas yra kažkokioje pereinamojoje stadijoje ir priklauso nuo to, ką pasirinks klausytojai ir žiūrovai (ar televizijų ir žiniasklaidos pagimdytas „žvaigždeles“, ar iš tikrųjų muzikuojančius atlikėjus).
Kaip manote, ko trūksta pramogų verslui?
Manau, kad Lietuvos pramogų verslui trūksta stiprių asmenybių. Retai kas bando kurti ką nors savito ir originalaus. Dažniausiai visi atlikėjai „daro“ savo muziką pagal kokį nors jau esantį modelį, kurį nusižiūri Vakaruose arba Rusijoje.
Kodėl?
Nes leidybos firmos neturi tiek pinigų, kad galėtų rizikuoti. Jos dažniausiai žiūri, kad grupė ar atlikėjas grotų „laiko jau patikrintą“ populiarų stilių ir t. t. Bet liūdniausia, kad jauniems ir įdomiems atlikėjams prasimušti beveik neįmanoma, jeigu jie nepataikauja klausytojų skoniui. Nes jų muzikos negroja nei radijas, nei niekas kitas, kas leistų jų muzikai būti išgirstai. Manau, jog Lietuvos pramogų verslo situacija gali pasitaisyti tik pagerėjus ekonominėms gyvenimo sąlygoms.
Ar yra Lietuvoje atlikėjų, kuriais žavitės?
1995-aisiais dalyvavau įrašant tokio dainų autoriaus ir atlikėjo iš Šiaulių Valdo Slabados albumą. Dar ir šiandien tos dainos mane stipriai veikia. Be jokios abejonės, vaikystėje atmintinai mokėjau visas Stasio Povilaičio ir Vytauto Kernagio dainas, o paauglystėje klausiau „Hiperbolės“. Labai gerbiu kompozitorių Giedrių Kuprevičių už jo „Ugnies medžioklę su varovais“ ir ankstyvuosius eksperimentus elektroninės muzikos srityje. Iš naujų atlikėjų man imponuoja grupė „Fusedmarc“.
Nekantriai laukiu per mano koncertinį turą pasirodysiančių jaunų grupių ir atlikėjų. Noriu tikėti, kad ir jų vardus galėsiu ištarti, kai kitą kartą užduosite man šį klausimą.
Kuriate, grojate, dainuojate, vaidinate. Kuri veikla jums artimiausia?
Visada stengiuosiu daryti tai, ką jaučiu, ir tai, kas man patinka. Dėl to sunku suskirstyti kūrybinį gyvenimą dalimis. Man viskas yra viena ir neatsiejama.
Kas jums yra muzika?
Muzika yra oro virpesiai, kuriais galima perduoti viską, ne tik mintį, žodį, bet ir jausmą, nuotaiką, atmosferą, žinojimą.
Kiek metų dar ketinate lipti į sceną ir kodėl?
Gyvas būsiu tol, kol būsiu scenoje. Kai nebeturėsiu dėl ko į ją lipti – iškeliausiu toliau.
Ko dar norėtumėte pasiekti per savo muzikinę karjerą?
Norėčiau dar parašyti pačią geriausią savo dainą.
Kas jus džiugina?
Kai tie, kurie man svarbūs, spinduliuoja džiaugsmu.
Už ką esate dėkingas Dievui, likimui?
Už meilę.
