Pirmojo realybės šou „Kelias į žvaigždes“ nugalėtojas Andrius Rimiškis sako nė nesapnavęs, kad jo gyvenimas pasisuks tokiu kampu. „Išvažiavus į uostamiestį, gyvenimas keitėsi ne kartą. Regis, gimiau tame pačiame kūne, tik kitoje aplinkoje“, – prisimena Andrius.
Kaip apibūdintumėte savo gyvenimą po realybės šou?
Iš pradžių buvo sunku suvokti, kad viskas taip įvyko. Brolių Bendžių pasiūlymas persikraustyti į uostamiestį sujaukė ankstesnį mano gyvenimą. Į Klaipėdą atvykau pažinodamas tik tris žmones. Buvo truputį baugu, bet prodiuseriams padedant sunkumus pavyko įveikti. Pajusti didelių pokyčių iš pradžių neleido įtemptas koncertų grafikas ir nuovargis. Kartais galvoju, kad iki galo ir dabar nesuprantu, kaip viskas susiklostė.
Kiek laiko jūs pajūryje?
Įsitvirtinti ne taip paprasta. Klaipėdoje aš jau pustrečių metų.
O kaip lig tol gyvenote?
Iš Jūžintų važinėjau į Vilnių, gyvenau kaip paprastas studentas. Tik patekęs į realybės šou, pajutau perversmą. Keturis mėnesius buvau apsuptas kamerų. Pasiilgau draugų, šeimos...
Ar Klaipėda – miestas, kuriame norėtumėte pasilikti ilgam?
Niekados nesakau: čia, ir taškas. Ateitis parodys, bet noras Klaipėdoje likti ir įleisti šaknis labai stiprus. Netrukus turėtų prasidėti ir mano namo statybos. Kol kas viskas klostosi sėkmingai: ir darbų yra, ir draugų suradau. Klaipėda – mano širdžiai mielas miestas. Jame daug gyvybės. Man tai šiek tiek primena vietą, kurioje augau: daug gamtos, žalumos. Kol kas neturiu jokio noro važiuoti kitur. Bet gyvenimas nenuspėjamas. Gali visaip būti.
Galėtumėte išvardyti didžiausius savo atradimus pajūryje?
Užmezgiau daug pažinčių, sutikau draugę Vaidą, suradau neblogų darbų, jūrą, kuri labai įkvepia ir skatina judėti į priekį. Labai smagu, kad mano gyvenimas taip apsivertė.
Šiuo metu esate labai užsiėmęs – muzika, sportas ir statybos. Kaip visa tai suderinate?
Tik iš pradžių visa tai atrodo nesuderinama, bet man pavyksta. Muzika reikalauja judėjimo, energijos, o jos man suteikia sportas. Statybų versle reikia susikaupimo ir užsigrūdinimo. Iš tiesų viskas labai susiję, nors iš karto rasti bendrų bruožų gal ir sudėtinga.
Andriau, ar niekas nesakė, kad panėšėjate į devyndarbį?
Tik tada, kai pradedu galvoti apie visus darbus iš karto, pasidaro baisu. Todėl stengiuosi tiesiog dirbti, tada viskas klostosi natūraliai. Vadovaujuosi posakiu: „Kol jaunas, tol pjauk“. Taigi stengiuosi (juokiasi).
Visai neseniai grįžote iš kelionės. Panašu, kad ir poilsiui laiko užtenka?
Lieka ir gana daug. Nors būna, kad su draugais ilgokai nepavyksta susitikti. Tada ieškau laisvesnio tarpelio, kad galėtume pabendrauti, pabūti kartu. Nenoriu, kad jie jaustųsi man nesvarbūs ar neįdomūs. Svarbu noras, o laiko visuomet atsiras.
Pasidalykite netolimos ateities planais...
Savo gyvenimo pernelyg neplanuoju, bet dabar dedu labai daug pastangų įsikurti uostamiestyje. Ateina laikas turėti kažką savo.
Į naujus namus ketinate įsikelti su drauge?
Kol kas esame kartu, o kaip bus ateityje, matysime.
Nei piršlybų, nei vedybų neplanuojate?
Ne, dar anksti. Mes dar labai jauni. Man dvidešimt vieneri, jai dvidešimt treji metai. Abu nusprendėme palaukti. Draugė dirba policijoje ir studijuoja – kopia karjeros laiptais. Mudu turime daug ką užsidirbti.
Ar seniai pažįstate Vaidą?
Su Vaida bendraujame dvejus metus ir keturis mėnesius. Dar prieš man atsikraustant į pajūrį, pradėjome susirašinėti, jausti šiltus jausmus. Buvau atvykęs į Klaipėdą, žadėjau po pusmečio atsikraustysi, bet jau po dviejų dienų jai paskambinau ir pasakiau, kad atvažiuoju. Tai įvyko ekspromtu – planavau po pusmečio, atvažiavau po dviejų dienų...
Susidraugavote po realybės šou?
Pradėjome bendrauti baigiantis šou. Ji prašydavo autografų, o aš vis pamiršdavau, tada ji vėl paprašydavo. Taip ir susidraugavome.
Vadinasi, siekdama autografų, Vaida pasiekė Andrių?
Gal net ne taip buvo. Autografų ji prašė savo mažoms pusseserėms. Iš pirmo žvilgsnio nei aš, nei ji nesusižavėjome. Tebuvo abipusis gerumas, nuoširdus bendravimas. Tik truputį vėliau viskas įsisiūbavo.
Ar dažnai aplankote gimtuosius Jūžintus?
Tėvų nepamiršau. Susiskambiname kiekvieną vakarą. Labai daug bendraujame. Per mėnesį kartą ar du tikrai nuvažiuoju jų aplankyti. Nors mus skiria 400 kilometrų, atstumas ne kliūtis. Tik atostogos – iš karto sesutė atvažiuoja.
Ar daug dėmesio skiriate savo įvaizdžiui?
Juo rūpinuosi pats. Nesureikšminu tokių dalykų. Nereikia man prabangiausių firminių drabužių, žiedų ar grandinėlių. Žiūriu, kad būtų gražu, tvarkinga, kad gerai jausčiausi scenoje, būtų patogu judėti. Žinoma, būtina neblogai atrodyti, bet man daug svarbiau gerai dainuoti, bendrauti su žmonėmis.
Andriau, kiek laisvės jums suteikia prodiuseriai?
Mano santykiai su prodiuseriais labai geri. Jei vertini jų darbą, pats nori dirbti, jokių apribojimų nėra. Kai dirbi su džiaugsmu, užsidegimu ir atsidavimu, jokių problemų nekyla. Tiek prodiuseriai, tiek aš pats rūpinuosi savo įvaizdžiu, populiarumu, todėl natūralu, kad siekiu kuo geresnių rezultatų. Mes esame partneriai.
O žvaigždžių liga jūsų neužklupo?
Šio klausimo analizuoti negaliu. Kaip daugelis sako, „sužvaigždėjimo“ pats nepastebėsi. Labai tikiuosi, kad toks netapau. Bent jau priekaištų negirdėjau (juokiasi). Jeigu esi stiprus, toks ir liksi, nekelsi nosies, džiaugsiesi savo rezultatais, būsi patenkintas, jog apie tave šneka.
Bet šneka ne vien mielus dalykus... Kaip vertinate nemalonią kritiką?
Jei šneka, vadinasi, mato. Yra buvę situacijų, kai kitų atlikėjų palaikymo komandos vos nenušvilpė. Tokiu atveju išklausau jų nuomones, padėkoju, o dainuodamas pastebiu, kad tas pats asmuo per koncertą man ploja ir linguoja. Taip esi tarsi išbandomas. Per tokius išbandymus susiradau nemažai draugų.
Vadinasi, žmonės, ateidami į jūsų koncertus, turi televizijos suformuotą stereotipinį įvaizdį?
Kiekvieną kartą tenka parodyti, kas esu iš tiesų. Nesvarbu, blogą ar gerą žodį man pasako, aš padėkoju. Niekada nėra buvę taip, kad nekalbėčiau. Svarbiausia – bendrauti.
Kai per vieną koncertą užlipau į sceną, pasigirdo toks švilpimas!.. Bet pradėjau kalbėti, paskui padainavau, vilnijo prašymai pakartoti. Taigi svarbu mokėti parodyti, kad nesi televizinis žaisliukas, išlindęs iš ekrano.
Panašu, kad muzikinis kelias ne vien rožėmis klotas?
Visko būna, kad ir kaip gerai dirbi, kad ir kaip gerai sekasi. Kliūčių visada atsiranda. Tai normalus gyvenimo dėsnis. Susiduri su problema, ją įveiki, tampi dar stipresnis. Žmonės per skausmus, per vargus visa tai pereina ir džiaugiasi geru darbo rezultatu. Tikiuosi, kad visi sunkumai, iškylantys mano kelyje, tik į naudą.
Uostamiestyje šiuo metu gyvena daug dainininkų. Ar bendraujate tarpusavyje?
Visada draugiškai pasisveikiname, pasišnekučiuojame. Bet tai daugiau dalykinis bendravimas, nesame bičiuliai.
O kokie keliai atveda į sostinę?
Vilniuje lankausi dėl filmavimų, įrašų, fotosesijų, taip pat dėl statybų verslo. Atvažiuoju trumpam ir vėl atgal. Namai – Klaipėdoje ir Jūžintuose, bet gyvenu ant ratų.
Kokiu automobiliu važinėjate?
Jaunatvišku juodu penktos klasės BMW. Jis visada šalia manęs.
Smalsu, į ką atsižvelgiate rinkdamasis koncertus ar renginius, kuriuose dainuosite?
Jų nėra ypač daug. Stengiuosi važiuoti ten, kur kviečia. Aišku, įvertinu honorarą, sceną, garsą. Jei visos sąlygos tinka, būtinai koncertuoju. Nesu atsisakęs dar nė vieno koncerto.
Kaip apibūdintumėte savo gyvenimą po realybės šou?
Iš pradžių buvo sunku suvokti, kad viskas taip įvyko. Brolių Bendžių pasiūlymas persikraustyti į uostamiestį sujaukė ankstesnį mano gyvenimą. Į Klaipėdą atvykau pažinodamas tik tris žmones. Buvo truputį baugu, bet prodiuseriams padedant sunkumus pavyko įveikti. Pajusti didelių pokyčių iš pradžių neleido įtemptas koncertų grafikas ir nuovargis. Kartais galvoju, kad iki galo ir dabar nesuprantu, kaip viskas susiklostė.
Kiek laiko jūs pajūryje?
Įsitvirtinti ne taip paprasta. Klaipėdoje aš jau pustrečių metų.
O kaip lig tol gyvenote?
Iš Jūžintų važinėjau į Vilnių, gyvenau kaip paprastas studentas. Tik patekęs į realybės šou, pajutau perversmą. Keturis mėnesius buvau apsuptas kamerų. Pasiilgau draugų, šeimos...
Ar Klaipėda – miestas, kuriame norėtumėte pasilikti ilgam?
Niekados nesakau: čia, ir taškas. Ateitis parodys, bet noras Klaipėdoje likti ir įleisti šaknis labai stiprus. Netrukus turėtų prasidėti ir mano namo statybos. Kol kas viskas klostosi sėkmingai: ir darbų yra, ir draugų suradau. Klaipėda – mano širdžiai mielas miestas. Jame daug gyvybės. Man tai šiek tiek primena vietą, kurioje augau: daug gamtos, žalumos. Kol kas neturiu jokio noro važiuoti kitur. Bet gyvenimas nenuspėjamas. Gali visaip būti.
Galėtumėte išvardyti didžiausius savo atradimus pajūryje?
Užmezgiau daug pažinčių, sutikau draugę Vaidą, suradau neblogų darbų, jūrą, kuri labai įkvepia ir skatina judėti į priekį. Labai smagu, kad mano gyvenimas taip apsivertė.
Šiuo metu esate labai užsiėmęs – muzika, sportas ir statybos. Kaip visa tai suderinate?
Tik iš pradžių visa tai atrodo nesuderinama, bet man pavyksta. Muzika reikalauja judėjimo, energijos, o jos man suteikia sportas. Statybų versle reikia susikaupimo ir užsigrūdinimo. Iš tiesų viskas labai susiję, nors iš karto rasti bendrų bruožų gal ir sudėtinga.
Andriau, ar niekas nesakė, kad panėšėjate į devyndarbį?
Tik tada, kai pradedu galvoti apie visus darbus iš karto, pasidaro baisu. Todėl stengiuosi tiesiog dirbti, tada viskas klostosi natūraliai. Vadovaujuosi posakiu: „Kol jaunas, tol pjauk“. Taigi stengiuosi (juokiasi).
Visai neseniai grįžote iš kelionės. Panašu, kad ir poilsiui laiko užtenka?
Lieka ir gana daug. Nors būna, kad su draugais ilgokai nepavyksta susitikti. Tada ieškau laisvesnio tarpelio, kad galėtume pabendrauti, pabūti kartu. Nenoriu, kad jie jaustųsi man nesvarbūs ar neįdomūs. Svarbu noras, o laiko visuomet atsiras.
Pasidalykite netolimos ateities planais...
Savo gyvenimo pernelyg neplanuoju, bet dabar dedu labai daug pastangų įsikurti uostamiestyje. Ateina laikas turėti kažką savo.
Į naujus namus ketinate įsikelti su drauge?
Kol kas esame kartu, o kaip bus ateityje, matysime.
Nei piršlybų, nei vedybų neplanuojate?
Ne, dar anksti. Mes dar labai jauni. Man dvidešimt vieneri, jai dvidešimt treji metai. Abu nusprendėme palaukti. Draugė dirba policijoje ir studijuoja – kopia karjeros laiptais. Mudu turime daug ką užsidirbti.
Ar seniai pažįstate Vaidą?
Su Vaida bendraujame dvejus metus ir keturis mėnesius. Dar prieš man atsikraustant į pajūrį, pradėjome susirašinėti, jausti šiltus jausmus. Buvau atvykęs į Klaipėdą, žadėjau po pusmečio atsikraustysi, bet jau po dviejų dienų jai paskambinau ir pasakiau, kad atvažiuoju. Tai įvyko ekspromtu – planavau po pusmečio, atvažiavau po dviejų dienų...
Susidraugavote po realybės šou?
Pradėjome bendrauti baigiantis šou. Ji prašydavo autografų, o aš vis pamiršdavau, tada ji vėl paprašydavo. Taip ir susidraugavome.
Vadinasi, siekdama autografų, Vaida pasiekė Andrių?
Gal net ne taip buvo. Autografų ji prašė savo mažoms pusseserėms. Iš pirmo žvilgsnio nei aš, nei ji nesusižavėjome. Tebuvo abipusis gerumas, nuoširdus bendravimas. Tik truputį vėliau viskas įsisiūbavo.
Ar dažnai aplankote gimtuosius Jūžintus?
Tėvų nepamiršau. Susiskambiname kiekvieną vakarą. Labai daug bendraujame. Per mėnesį kartą ar du tikrai nuvažiuoju jų aplankyti. Nors mus skiria 400 kilometrų, atstumas ne kliūtis. Tik atostogos – iš karto sesutė atvažiuoja.
Ar daug dėmesio skiriate savo įvaizdžiui?
Juo rūpinuosi pats. Nesureikšminu tokių dalykų. Nereikia man prabangiausių firminių drabužių, žiedų ar grandinėlių. Žiūriu, kad būtų gražu, tvarkinga, kad gerai jausčiausi scenoje, būtų patogu judėti. Žinoma, būtina neblogai atrodyti, bet man daug svarbiau gerai dainuoti, bendrauti su žmonėmis.
Andriau, kiek laisvės jums suteikia prodiuseriai?
Mano santykiai su prodiuseriais labai geri. Jei vertini jų darbą, pats nori dirbti, jokių apribojimų nėra. Kai dirbi su džiaugsmu, užsidegimu ir atsidavimu, jokių problemų nekyla. Tiek prodiuseriai, tiek aš pats rūpinuosi savo įvaizdžiu, populiarumu, todėl natūralu, kad siekiu kuo geresnių rezultatų. Mes esame partneriai.
O žvaigždžių liga jūsų neužklupo?
Šio klausimo analizuoti negaliu. Kaip daugelis sako, „sužvaigždėjimo“ pats nepastebėsi. Labai tikiuosi, kad toks netapau. Bent jau priekaištų negirdėjau (juokiasi). Jeigu esi stiprus, toks ir liksi, nekelsi nosies, džiaugsiesi savo rezultatais, būsi patenkintas, jog apie tave šneka.
Bet šneka ne vien mielus dalykus... Kaip vertinate nemalonią kritiką?
Jei šneka, vadinasi, mato. Yra buvę situacijų, kai kitų atlikėjų palaikymo komandos vos nenušvilpė. Tokiu atveju išklausau jų nuomones, padėkoju, o dainuodamas pastebiu, kad tas pats asmuo per koncertą man ploja ir linguoja. Taip esi tarsi išbandomas. Per tokius išbandymus susiradau nemažai draugų.
Vadinasi, žmonės, ateidami į jūsų koncertus, turi televizijos suformuotą stereotipinį įvaizdį?
Kiekvieną kartą tenka parodyti, kas esu iš tiesų. Nesvarbu, blogą ar gerą žodį man pasako, aš padėkoju. Niekada nėra buvę taip, kad nekalbėčiau. Svarbiausia – bendrauti.
Kai per vieną koncertą užlipau į sceną, pasigirdo toks švilpimas!.. Bet pradėjau kalbėti, paskui padainavau, vilnijo prašymai pakartoti. Taigi svarbu mokėti parodyti, kad nesi televizinis žaisliukas, išlindęs iš ekrano.
Panašu, kad muzikinis kelias ne vien rožėmis klotas?
Visko būna, kad ir kaip gerai dirbi, kad ir kaip gerai sekasi. Kliūčių visada atsiranda. Tai normalus gyvenimo dėsnis. Susiduri su problema, ją įveiki, tampi dar stipresnis. Žmonės per skausmus, per vargus visa tai pereina ir džiaugiasi geru darbo rezultatu. Tikiuosi, kad visi sunkumai, iškylantys mano kelyje, tik į naudą.
Uostamiestyje šiuo metu gyvena daug dainininkų. Ar bendraujate tarpusavyje?
Visada draugiškai pasisveikiname, pasišnekučiuojame. Bet tai daugiau dalykinis bendravimas, nesame bičiuliai.
O kokie keliai atveda į sostinę?
Vilniuje lankausi dėl filmavimų, įrašų, fotosesijų, taip pat dėl statybų verslo. Atvažiuoju trumpam ir vėl atgal. Namai – Klaipėdoje ir Jūžintuose, bet gyvenu ant ratų.
Kokiu automobiliu važinėjate?
Jaunatvišku juodu penktos klasės BMW. Jis visada šalia manęs.
Smalsu, į ką atsižvelgiate rinkdamasis koncertus ar renginius, kuriuose dainuosite?
Jų nėra ypač daug. Stengiuosi važiuoti ten, kur kviečia. Aišku, įvertinu honorarą, sceną, garsą. Jei visos sąlygos tinka, būtinai koncertuoju. Nesu atsisakęs dar nė vieno koncerto.
