Daugelis apie kilnius dalykus, tokius kaip labdara, donorystė, susimąsto per Kalėdas. Laimė, yra žmonių, kurie nuolat yra pasirengę padėti likimo nuskriaustiesiems ir savo pavyzdžiu paakinti taip elgtis visus aplinkinius...
Stano: „Reikia žmonėms parodyti kitą, netobulą pasaulio pusę"
Atlikėjas Stano yra užsiregistravęs kaulų čiulpų donoras. „Daviau kažkada kraujo, buvo atlikti tyrimai, - pasakoja dainininkas. - Dabar esu įtrauktas į organų donorystės duomenų bazę. Jeigu kai kam nors bus reikalingas kaulų čiulpų persodinimas ir jeigu tik tam žmogui galėsiu padėti, mielai atliksiu visas reikalingas procedūras."
Likimo nuskriaustiesiems neabejingas atlikėjas mano, kad žmonės patys retai kada supranta, jog gali kitiems padėti pasveikti ar net išgelbėti gyvybę. „Žmogus pradeda kitaip mąstyti, kai iš arti pamato kitokį pasaulį, - įsitikinęs Stano. - Kasdien kuriame pagal planus ir grafikus sudėliotą gyvenimą, kuris daugiau ar mažiau mums yra tobulas, todėl ir nesugebame atjausti žmonių, kuriems pasisekė mažiau." Dainininkas teigia, kad kiekvienas, nuėjęs į ligoninės skyrių, kuriame nuo vėžio miršta 9-10 metų vaikučiai, pradeda vertinti kitus dalykus nei kas mėnesį gaunamą atlyginimą ar prabangų automobilį. „Atsiranda visiškai kitos vertybės, kai tyčia ar netyčia pamatai, švelniai tariant, netobulame pasaulyje gyvenantį, tiksliau, merdintį vaiką", - sako Stano.
Dainininkas sveikintinomis laiko visas paramos ir labdaros akcijas, kurios rodomos per televiziją. „Nemanau, kad tie renginiai yra komerciniai, skirti pasikelti reitingus, - tvirtina Stano. - Tai puikus būdas atkreipti žmonių dėmesį į baisius visai šalia mūsų vykstančius dalykus ir parodyti, kaip galime padėti kitiems. Tik labai svarbu, kad laida sukrėstų ne tik tą akimirką, bet ir rytojaus dieną nebūtų pamiršta. Svarbu ne supurtyti žmogaus pasaulį, bet pakeisti jo požiūrį į aplinkinius."
Edita Mildažytė: „Tikiuosi, kada nors aukojimas bus toks pat įprastas dalykas kaip atlyginimas"
„Manau, visi darbai yra geri, kai pasiekiamas tikslas, - sako TV laidos „Bėdų turgus" vedėja Edita Mildažytė. - Labai gaila, bet Lietuvoje vyksta daug akcijų, kurios yra tik dėl to, kad būtų, o ne dėl to, kad kam nors realiai padėtų. Už daugelio tokių TV projektų kyšo komercijos ausys... Mano manymu, nelabai gražu prisidengti donoryste ar labdara, kai pagrindinis tikslas visgi yra pasipelnyti."
E. Mildažytės manymu, gražius darbus galima daryti tyliai. „Prieš kelias dienas per radiją išgirdau, kad dviem sportininkams suteiktas garbės donoro vardas, - pasakoja moteris. - Jei tiksliai atsimenu, dėl to reikia daugiau nei keturiasdešimt kartų paaukoti kraujo. Įspūdinga, tiesa? O niekas net nežinojo, kad jie - „užkietėję" donorai. Štai čia ir yra gražus darbas, nes jie nesiskelbė, nesigyrė ir nesididžiavo savo poelgiais. Juk nuo to, kad aš kalbėsiu apie donorystę, niekas nepasikeis, reikia veikti."
Edita Mildažytė buvo maloniai nustebinta. „Visai neseniai pradėjo veikti „Bėdų turgaus" interneto svetainė, - dalijasi įspūdžiais. - Buvau šokiruota gerąja šio žodžio prasme, kai rytojaus dieną vienas žmogus paaukojo vieną tūkstantį litų, kitas - net du tūkstančius likimo nuskriaustiesiems. Tai neįtikėtinai geri žmonės."
Edita sako turinti didelę svajonę ir tikinti, jog kada nors ji išsispildys. „Amerikoje ir daugelyje Europos šalių kiekvienas žmogus tam tikrą atlyginimo dalį skiria remti našlaičių prieglaudą, neįgaliųjų draugiją ir pan., - vardija TV laidų vedėja. - Norėčiau, kad taip būtų ir pas mus. Deja, net bažnyčioje aukoja ne tie, kurie iš tiesų gali. Senukas paskutinį suglamžytą 50 litų banknotą atiduota, o turčius, visas blizgantis ir varvantis kaip lašiniai, vos dešimt litų tesukrapšto. Pyktis ima, kai žinai, kad tas žmogus yra tiesiog „nepadoriai" turtingas..."
Visgi E. Mildažytė turi vilties, kad aukojimas, donorystė, parama ateityje žmonėms taps tokiu savaime suvokiamu dalyku kaip kas mėnesį gaunamas atlyginimas ar paprasčiausia auka bažnyčiai.
Svaras: „Nėra čia kuo girtis..."
„Visos paramos akcijos, labdara ir donorystė yra „žiauriai" geri dalykai, - teigia grupės „G&G sindikatas" narys. - Tačiau tuo girtis - tikra tuštybė." Svaras yra kraujo, kaulų čiulpų ir organų donoras bei aktyvus įvairiausių visuomeninių akcijų dalyvis, nepraleidžiantis jokio renginio, skirto kovai su vėžiu, AIDS ir kitomis baisiomis ligomis.
„Pats visur dalyvauju ir noriu pakviesti bei paskatinti žmones nelikti abejingus, - sako atlikėjas. - Negalima tiesiog imti ir ramia sąžine nusigręžti nuo kenčiančio, sergančio, mirštančio žmogaus, palikti jį likimo valiai..."
Svaras apgailestauja, kad žmonės pradeda suvokti donorystės svarbą tik tada, kai ligos patale atsiduria patys arba jų artimieji. „Štai tada ir prasideda pyktis, kaltinimai, nuostaba, kaip čia gali nebūti kraujo ar organų, juk XXI a. gyvename, - mintija dainininkas. - O juk nėra būtent dėl to, kad daugelis galvoja tik apie save ir tai, kad šią akimirką jis sveikas ir saugus. Reikia užbėgti nelaimei už akių ir dar šiandien, kol tvirtai stovime ant žemės, esame sveiki, einame į darbą ir planuojame gražią ateitį, pasirūpinti, kad būtų kraujo ir būtų organų, kai mums ar kitiems jų prireiks."
Nomeda Marčėnaitė: „Už labdarą ir donorystę nereikia laukti atlygio"
Išsipildymo akcijos globėja Nomeda Marčėnaitė sako, kad reikia veikti, o ne savo darbus vardyti ar visiems pasakoti, koks esi geras. „Kiekvienas galime kažką padaryti aplinkui save, - tikina Nomeda. - Yra žmonių, kuriems reikia pagalbos čia pat - jūsų kaime, apylinkėje, rajone, mieste, gal net kaimynystėje."
TV laidų vedėjos manymu, kai kurie projektai, labdaros ir akcijos padeda nuveikti kažką gera. „Tik žmonės turi įsisąmoninti, kad nereikia laukti dėkingumo, - tvirtina Nomeda. - Juk ne dėl aplodismentų tai darome. Be to, reikia numatyti ir tai, kad gali sulaukti ne visai tokios reakcijos, kokios tikėjaisi padėdamas, todėl geriau nieko nesitikėti, daryti tai nuoširdžiai, iš širdies."
Nomeda Marčėnaitė pasakoja, kad pasitaiko atvejų, kai pagalba ar labdara siūloma neetiškai arba pasitelkiant netinkamas priemones. „Kartais žmonės į kūdikių namus neša senus, nutrintus žaislus bei drabužėlius ir nesuvokia, kad jiems dezinfekuoti įstaiga tiesiog neturi pinigų, - sako moteris. - Juk kiekviena mama žino, kad seni daiktai kaupia dulkes, bakterijas ir kitas vaikučiams galinčias pakenkti medžiagas. Todėl būtina skleisti informaciją, kokios pagalbos konkrečiai laukiama. Taip mūsų pagalba taps reali, prasminga ir naudinga."
Nomeda džiaugiasi, kad žmonės pamažu pradėjo keistis. „Ekonominės krizės purtomi žmonės pradeda užjausti svetimus, netekusius darbo ar pajamų. Džiugu, kad pagaliau reaguojame į kitų jausmus, jų gyvenimus ir mokomės ištiesti pagalbos ranką. Gal pagaliau suprasime, jog „svetimo skausmo nebūna", - tikisi Nomeda Marčėnaitė.
