Lietuvos golfo čempionas Arnas Kaunas (18) tik užsikvatoja, kai palyginu jį su Hariu Poteriu. Panašus ne tik dėl akinių. Nuo jo taip dvelkia rimtumu ir susikaupimu, kad atsisveikinant nelieka abejonių (nors gal tai skamba ir fantastiškai): taip, netrukus golfo aikštyne jis turėtų susigrumti su pačiu Tigeriu Woodsu. Ir burtai čia nieko dėti.
Arnas tik purto galvą, paklaustas, ar nesižavi Hariu Poteriu, ir puola rimtai dėstyti, kad nepatinka fantastika, mieliau renkasi istorines ar geografines knygas. Be abejo, visus filmus matė, bet fantazijos pasaulis jam svetimas. Kai paklausiu, kada ketina golfo aikštelėje akis į akį susidurti pirmuoju numeriu golfo pasaulyje ir turtingiausiu sportininku tituluojamu Tigeriu Woodsu, Arnas nė nemirkteli: „Po kokių dvejų metų.“ Pokalbyje dalyvaujantis tėvas Rolandas Kaunas nepuola švelninti sūnaus žodžių, tik priduria: „Jei viskas eisis taip, kaip pastaruoju metu.“
Šią vasarą į Lietuvą Arnas atvyko po aštuonerių metų. Prieš tiek laiko su šeima išvyko į Prancūziją ir įsitvirtino Tulūzoje. Kraujyje, matyt, sruvena avantiūrizmas, nes dar Arno prosenelis buvo nusibeldęs į svajonių šalimi vadinamą Ameriką, tarpukariu grįžo į gimtinę ir, apimtas patriotinių jausmų, pakeitė pavardę – tapo Kaunu.
Iš pradžių Prancūzijoje Arną suviliojo karatė treniruotės. Sekėsi neblogai, nes vaikinas pasižymėjo staigumu ir jėga. „Mano smūgis – labai stiprus. Visada toliausiai numetu akmenis“, – berniukiškai giriasi. Kai iki tryliktojo gimtadienio tebuvo likę keli mėnesiai, tėvo bičiulių golfo aikštyne pabandė pastumdyti nepaklusnųjį kamuoliuką. Taip patiko, kad iškart metė karatė ir pradėjo minti takus į aikštyną (tai nėra skirta tik išrinktiesiems: metinė narystė vaikui (dvejos pratybos ir viena fizinio pasirengimo treniruotė per savaitę) atsieina apie 300 eurų.) Arnas tobulėjo tiesiog septynmyliais žingsniais, per porą metų pasivijo tuos, kurie lazdas pratinosi jau nuo vaikystės. „Įsikaliau į galvą, kad noriu tapti profesionalu“, – kiek vaikišką svajonę prisiminė. Noras buvo toks didelis, kad po pamokų aikštyne praleisdavo kiauras dienas. Mama dar mėgino kiek prieštarauti, kad svarbiausia – mokslai, bet su tėčiu atlaikė frontą – svarbu tai, ko širdis geidžia. „Mes turime jam padėti“, – ne sykį pakartojo ponas Rolandas. Krizė aplankė šešiolikos („Norėjau su draugais, panelėmis daugiau pasivaikščioti.“). Porą mėnesių tėčiui teko įtikinėti, kad negalima pasiduoti. Nuo tada ir gyvena pagal griežtą tvarkaraštį. Golfo aikštyne Arnas kasdien praleidžia po penkias šešias valandas, savaitgalį – dar daugiau. Viena diena per savaitę – poilsio pagal programą „pamiršti golfą“. Beveik kiekvieną savaitgalį – varžybos. O nuo praėjusių metų – ir keli kartai per savaitę sporto klube. Vasarą aikštyne tiesiog apsigyvena. „Tėtis nuveža septintą ryto, kol nekaršta. Vidudienį per karščius einu pavalgyti ir atsipūsti. Paskui – vėl iki vėlaus vakaro.“ Valandų valandos šlifuojant vieną ir tą patį judesį. Kas svarbiausia? Galva (numatyti, įvertinti, apskaičiuoti) ir mušti kuo tiksliau. Dar – kuo toliau. Užsispyrimo Arnui reikia tik pavydėti – jis sau nenuolaidžiauja, dienų dienas leidžia aikštyne, tik kartkartėmis pasirodo vieniems geriausių Prancūzijoje trenerių, kad šie įvertintų tai, kas pasiekta. Jau metai, kai Arno žaidimas brandus ir jaunuolis gali pasigirti rezultatais, kurie leidžia jam prisidėti prie profesionalų. „Tačiau porą metų dar žais su mėgėjais, reikia, kad rezultatai būtų stabilūs“, – paaiškina ponas Rolandas.
Dėl vieno Arnui galvos tikrai neskauda – vadybininką jis jau turi. „Man tėtis padeda atsakyti į visus klausimus“, – užtikrina neleidžiančiu abejoti balsu. O kai kalba pasisuka apie povandenines sroves ir užkulisių žaidimus, ponas Rolandas ramiai paaiškina: „Normalu, kad pavydi.“ Dabar Arną visi medžioja. Klubo savininkai pernai primygtinai siūlė net sutartį pasirašyti, kad geriausias jų žaidėjas nesumanytų išeiti treniruotis kitur. „Dabar mums nebereikia mokėti“, – šypteli tėvas. Kol Arnas žaidžia su mėgėjais, negali už žaidimą gauti pinigų. „Kol kas švaistome, ko dar neuždirbo“, – kvatoja tėvas ir sūnus. Jų laukia didieji išbandymai ir klajonės po pasaulį. Kokiame turnyre gal ir įvyks Arno taip laukiamas susitikimas su legendiniu golfo žaidėju. Ko dar trūksta? „Daug darbo ir sėkmės. Dievas man davė gabumų, gerą smūgį...“ – be patoso aiškina Arnas. „Tau nedavė, tu pats visko išmokai“, – pertraukia tėtis.
Arnas tik purto galvą, paklaustas, ar nesižavi Hariu Poteriu, ir puola rimtai dėstyti, kad nepatinka fantastika, mieliau renkasi istorines ar geografines knygas. Be abejo, visus filmus matė, bet fantazijos pasaulis jam svetimas. Kai paklausiu, kada ketina golfo aikštelėje akis į akį susidurti pirmuoju numeriu golfo pasaulyje ir turtingiausiu sportininku tituluojamu Tigeriu Woodsu, Arnas nė nemirkteli: „Po kokių dvejų metų.“ Pokalbyje dalyvaujantis tėvas Rolandas Kaunas nepuola švelninti sūnaus žodžių, tik priduria: „Jei viskas eisis taip, kaip pastaruoju metu.“
Šią vasarą į Lietuvą Arnas atvyko po aštuonerių metų. Prieš tiek laiko su šeima išvyko į Prancūziją ir įsitvirtino Tulūzoje. Kraujyje, matyt, sruvena avantiūrizmas, nes dar Arno prosenelis buvo nusibeldęs į svajonių šalimi vadinamą Ameriką, tarpukariu grįžo į gimtinę ir, apimtas patriotinių jausmų, pakeitė pavardę – tapo Kaunu.
Iš pradžių Prancūzijoje Arną suviliojo karatė treniruotės. Sekėsi neblogai, nes vaikinas pasižymėjo staigumu ir jėga. „Mano smūgis – labai stiprus. Visada toliausiai numetu akmenis“, – berniukiškai giriasi. Kai iki tryliktojo gimtadienio tebuvo likę keli mėnesiai, tėvo bičiulių golfo aikštyne pabandė pastumdyti nepaklusnųjį kamuoliuką. Taip patiko, kad iškart metė karatė ir pradėjo minti takus į aikštyną (tai nėra skirta tik išrinktiesiems: metinė narystė vaikui (dvejos pratybos ir viena fizinio pasirengimo treniruotė per savaitę) atsieina apie 300 eurų.) Arnas tobulėjo tiesiog septynmyliais žingsniais, per porą metų pasivijo tuos, kurie lazdas pratinosi jau nuo vaikystės. „Įsikaliau į galvą, kad noriu tapti profesionalu“, – kiek vaikišką svajonę prisiminė. Noras buvo toks didelis, kad po pamokų aikštyne praleisdavo kiauras dienas. Mama dar mėgino kiek prieštarauti, kad svarbiausia – mokslai, bet su tėčiu atlaikė frontą – svarbu tai, ko širdis geidžia. „Mes turime jam padėti“, – ne sykį pakartojo ponas Rolandas. Krizė aplankė šešiolikos („Norėjau su draugais, panelėmis daugiau pasivaikščioti.“). Porą mėnesių tėčiui teko įtikinėti, kad negalima pasiduoti. Nuo tada ir gyvena pagal griežtą tvarkaraštį. Golfo aikštyne Arnas kasdien praleidžia po penkias šešias valandas, savaitgalį – dar daugiau. Viena diena per savaitę – poilsio pagal programą „pamiršti golfą“. Beveik kiekvieną savaitgalį – varžybos. O nuo praėjusių metų – ir keli kartai per savaitę sporto klube. Vasarą aikštyne tiesiog apsigyvena. „Tėtis nuveža septintą ryto, kol nekaršta. Vidudienį per karščius einu pavalgyti ir atsipūsti. Paskui – vėl iki vėlaus vakaro.“ Valandų valandos šlifuojant vieną ir tą patį judesį. Kas svarbiausia? Galva (numatyti, įvertinti, apskaičiuoti) ir mušti kuo tiksliau. Dar – kuo toliau. Užsispyrimo Arnui reikia tik pavydėti – jis sau nenuolaidžiauja, dienų dienas leidžia aikštyne, tik kartkartėmis pasirodo vieniems geriausių Prancūzijoje trenerių, kad šie įvertintų tai, kas pasiekta. Jau metai, kai Arno žaidimas brandus ir jaunuolis gali pasigirti rezultatais, kurie leidžia jam prisidėti prie profesionalų. „Tačiau porą metų dar žais su mėgėjais, reikia, kad rezultatai būtų stabilūs“, – paaiškina ponas Rolandas.
Dėl vieno Arnui galvos tikrai neskauda – vadybininką jis jau turi. „Man tėtis padeda atsakyti į visus klausimus“, – užtikrina neleidžiančiu abejoti balsu. O kai kalba pasisuka apie povandenines sroves ir užkulisių žaidimus, ponas Rolandas ramiai paaiškina: „Normalu, kad pavydi.“ Dabar Arną visi medžioja. Klubo savininkai pernai primygtinai siūlė net sutartį pasirašyti, kad geriausias jų žaidėjas nesumanytų išeiti treniruotis kitur. „Dabar mums nebereikia mokėti“, – šypteli tėvas. Kol Arnas žaidžia su mėgėjais, negali už žaidimą gauti pinigų. „Kol kas švaistome, ko dar neuždirbo“, – kvatoja tėvas ir sūnus. Jų laukia didieji išbandymai ir klajonės po pasaulį. Kokiame turnyre gal ir įvyks Arno taip laukiamas susitikimas su legendiniu golfo žaidėju. Ko dar trūksta? „Daug darbo ir sėkmės. Dievas man davė gabumų, gerą smūgį...“ – be patoso aiškina Arnas. „Tau nedavė, tu pats visko išmokai“, – pertraukia tėtis.
