Į Lietuvą jie atvyksta retai, bet kai tik čia svečiuojasi, Artūras (37) ir Gina (34) Karnišovai maloniai priima tiek buvusių kolegų krepšininkų, tiek žurnalistų dėmesį. „Artūras sunkiai dirbo, todėl nusipelnė Lietuvoje būti gerbiamas. Jam malonu, kai jį prisimena, - šypsosi Gina. - Tai malonu ir man."
Išvysti gražesnę šeimą už Karnišovų tenka retai. Nekalbant apie išvaizdą (nors ir ši, beje, nepriekaištinga), galima sveikai pavydėti jų tarpusavio santykių - visai ne saldžiai amerikietiškų, nuolat pertraukiamų vaikų riksmo, suspaustų darbų ir reikalų, grybštelimų juodojo humoro („Savo vyrą mušu tekvondo treniruotėse. Ten tai legalu", - rimtu veidu aiškina Gina) ir - priverčiančių žavėtis. Sakysite, bepigu jiems gerai sutarti: Gina yra psichologė, konsultuojanti šeimas ir akivaizdžiai nepamirštanti savosios, taigi apibūdinimas „batsiuvys be batų" jai netinka. Bet nemenka dalis garbės už jų namuose tvyrančią harmoniją neabejotinai tenka ir Artūrui, atsinešusiam pagarbos sampratą iš darnios savo tėvų šeimos, o po lemtingo krepšininko karjeros posūkio ir įveiktos depresijos galutinai įkainojusiam tikrąsias vertybes.
Sporte gali daryti bet ką
Pažinojusieji Artūrą anuomet, kai jis buvo Lietuvos krepšinio žvaigždė ir žaidė nacionalinėje rinktinėje, puse lūpų tvirtina, kad nuo to laiko jis labai pasikeitė. Tada pasaulis tarsi gulėjo jam po kojomis. „Už karjerą esu dėkingas Šarūnui Marčiulioniui - jis mane priėmė po savo sparnu", - užsimena aukštaūgis. Šešiolikmetis buvo pakviestas žaisti prestižinėje Vilniaus „Statyboje", devyniolikos išvažiavo studijuoti ir žaisti į JAV, 1992-ųjų ir 1996-ųjų olimpiadose su nacionaline Lietuvos rinktine laimėjo bronzą. Kuris dvidešimtmetis, tapęs Žemės rutulio čempionu, „nesužvaigždėtų"?.. Dėl lietuvio pešėsi pranašiausi Europos klubai, 1996 metais jis buvo pripažintas geriausiu Europos krepšininku. Natūralu, kad nuo sėkmės ir šlovės sukosi galva.
Tačiau 2002-aisiais krepšininkui kelią pastojo sunki trauma. Gyvenimas aptemo, ir tuomet labiau nei bet kada prireikė žmonos Ginos pagalbos. Tiesa, nereikia tirštinti spalvų: Artūras ir pirmiau nebuvo egoistiškas despotas, sutuoktinę laikantis pririštą prie viryklės ir šeimoje visuomet tariantis paskutinį žodį. Tai tiesiog ne jo būdui. Bet Artūras buvo pratęs dominuoti ir visu šimtu procentų realizuoti savo ambicijas, o staiga atsiradusi fizinė kliūtis kirto į skaudžiausią vietą.
„Laikas ir Gina viską užgydė", - tyliai sako jis. Šalia sėdinti žmona, šiek tiek suprantanti lietuviškai, nebyliai pritaria akimis. Baigusiam krepšininko karjerą Artūrui labai pravertė ir Siton Holo universitete gautas finansininko diplomas. Dvejus metus jis dirbo finansų versle, dabar jau penkti - įsitraukęs į NBA: buvo tarptautinių operacijų vyresnysis vadybininkas, o neseniai šoktelėjo karjeros laiptais ir tapo „Houston Rockets" klubo tarptautiniu skautu. Puikiai kalba ne tik anglų, rusų, bet ir italų, ispanų kalbomis. „NBA - lyga, kurioje krepšinis yra verslas. Per tą laiką ji virto didžiule korporacija, tikra galiūne. Čia įgyjama patirtis labai vertinga, - jaučiasi likimo pamalonintas. - Žaisdamas aikštelėje, lavindavau tik barbenimą kamuoliu. O čia perpratau vadybą, viešuosius ryšius, žaidėjų keitimo ir atlyginimų manipuliaciją... Išmokau tolerancijos. Dabar sporte galiu daryti bet ką."
Jo pareigos - visame pasaulyje ieškoti krepšinio talentų. Lietuvoje jų nestinga, todėl darbo keliais į gimtinę A. Karnišovas užklysta ne taip jau retai - bent kartą per pusmetį. „Jaunoji karta - kitokia nei mūsų, - patirtis kalba jo lūpomis. - Jaunimui sunkiai pavyksta derinti karjerą ir mokslą, retas turi išsilavinimą. Vis galvoju: kaip jiems bus paskui?.. Juk ne visi taps treneriais. Ir kartoju jiems, kad mąstytų apie ateitį."
Įdomu, už ką NBA vadybininkas serga, kai Lietuva rungtyniauja su JAV? „Be abejo, už lietuvius, - juokiasi. - Esu šališkas saviškiams. Favoritai? Jasikevičius, Šiškauskas, Kleiza, broliai Lavrinovičiai. Savo kontoroje įsijungiu televizorių ir vienintelis sergu už Lietuvą... Kitaip ir negali būti."
Psichologija praverčia ir namie
Dukart per metus šeimą Naujajame Džersyje aplanko Artūro tėvai ir kiekvieną sykį būtinai atveža didžiulį šakotį. O kad visi jaunieji Karnišovai atvažiuotų į Lietuvą, kaip šįkart, - retenybė. Gina lenkia pirštus, pasakodama viešnagės Lietuvoje programą: apsilankė Trakuose, Dubingiuose, pasivaikščiojo po Gedimino pilį, vieną kitą prekybos centrą, iš anytos išmoko kepti blynus... Anyta juokiasi: jos marti labai neamerikietiška - daili, liekna, ne tik sportbačius, bet ir aukštakulnius avinti, karjerą daranti šeimos moteris, nesidangstanti netikra šypsena.
Kruopščiai prižiūrėtame vyresniųjų Karnišovų namo kieme Žvėryne įrengta krepšinio aikštelė. Artūro tėtis Mykolas tik prieš porą metų liovėsi rungtyniavęs su krepšinio veteranais, mat pasitempė raiščius. Pats Artūras į aikštelę žvilgteli ramiai, be nuoskaudos: „Nebežaidžiu. Tik retkarčiais su sūnumis kamuolį pamėtau..." Dabartinė jo karjera NBA nebeverčia ko nors gailėtis.
Šešiamečiam Ericui ir ketverių Michaelui pas senelius smagu. Čia galima triaukšti šakotį, šaldytuve nuolat yra ledų („dar tik vidurdienis, o jie jau suvalgė po dvi porcijas"), o Vilniaus senamiestis vaikams primena pasakų pilis iš fantastinių knygų. „Amerikiečiui ir du šimtai metų - be galo daug. Juk mes senamiesčio išvis neturime", - sūnų susidomėjimą aiškina Gina. Amerikoje vaikai gyvena pagal griežtoką dienotvarkę: Ericas, jau gerai mokantis skaityti, lanko mokyklą, Michaelas - ikimokyklinę grupę. Paskui abu keliauja į sporto treniruotes. Krepšinio? „Ne, - šypsosi mama. - Šiuo metu jiems labiau patinka kovos menas. Mudu su Artūru neprieštaraujame: savigynos pamokos ugdo drausmę, stiprina pasitikėjimą savimi. Vaikai tapo paklusnesni, jaučia didesnę pagarbą vyresniesiems."
Tėvai daug bendrauja su sūnumis, mėgina juos užimti, kad vaikai neleistų viso laisvalaikio prie kompiuterio. „Stengiamės niekada ant vaikų nerėkti, - pasakoja mama. - Geriau susėsti ir ramiai pasikalbėti. Kai motina ar tėvas šaukia, perduodama žinia visiškai pasimeta tame riksme." Kai kalba apie sūnus ir jų auklėjimą, Ginai nejučia prasiveržia vienas kitas psichologijos terminas. Dvejus metus dėsčiusi studentams, dabar ji dirba su klientais, o moters aistra - sporto psichologija. Pasidžiaugia, kad kabinetas arti namų. „Tačiau psichologei auginti vaikus nė kiek ne lengviau, - numoja ranka. - Kur kas paprasčiau padėti kitiems, nes su jais nesu emociškai susijusi. Be to, dažnai veikia principas - kaip ten jūs, lietuviai, sakote: „Pastebiu krislą svetimoje akyje, bet nematau rąsto savojoje..." Tikėkimės, aš klystu."
Santykius sustiprina juokas
Artūras taip ir netapo tipišku amerikiečiu. „Lietuviškai kalba be akcento", - pagiria mama Irena. Vis dėlto buvusi ekonomistė dėl sūnaus lanko anglų kalbos kursus - šiaip ar taip, jo namai dabar yra Amerikoje. Bus lengviau susikalbėti su anūkais.
Jaunųjų Karnišovų namų virtuvėje dažniau sukiojasi žmona, tačiau kepsninė kieme - Artūro teritorija. „Manęs prie jos net neprileidžia", - juokiasi Gina. Italų kilmės amerikietės ir lietuvio šeimoje greitasis amerikietiškas maistas neprigijo: jie mieliau ruošia mėsą, žuvis, daržoves, iš itališkos virtuvės į namus atklysta makaronai ir parmezanas, iš lietuviškos - blynai.
„Parodykite man meilę. Nagi, mylime vienas kitą, okei?" - paprastais žodžiais ragina fotografas, o Artūras su Gina kantriai vykdo nurodymą. Pernai jie minėjo dešimtąsias santuokos metines: ta proga išvyko į Bermudų salas, per pastaruosius šešerius metus - pirmąkart tik dviese, be vaikų, dėl to net patys buvo labai nustebę. „Dvi dienos ir dvi naktys, - konstatuoja Artūras. - Nuostabu. Romantiška vakarienė, niekieno nepertraukiamas pokalbis... Mes puikiai pailsėjome."
Tėvystė kelia apmaudą?.. O ne. „Romantiškų vakarų pasitaiko ir namie, - nesiskundžia žmona. - Kviečiamės draugų arba vaikus paliekame auklei ir einame pasižmonėti. Dažniausiai užsukame į komedijos klubus: pavakarieniaujame, pasijuokiame. Ar žinote, kad porai kartu juoktis labai svarbu?.. Juokas sustiprina chemiją." Ar, drauge pasijuokus, nesinori susilaukti trečio vaiko - dukrelės? „Jei tikrai žinotume, kad bus dukrelė, gal ir sutiktume, - šypteli abu. - O kol kas namuose auginame kalytę ir džiaugiamės, kad bent jau mūsų šuo yra „mergaitė"..."
