Užuot rašę apie jo vaidmenis, jie dėsto apie reabilitacijos kliniką, kurioje gydėsi. Arba apie tai, kad neišsiverčia be psichologų pagalbos. Praslydę žodžiai skaudžiai žeidžia, nors puikus teatro aktorius Arūnas Sakalauskas (47) pats to nė už ką nepripažįsta. Jis vaidina net keliuose sostinės teatruose, keliauja po pasaulį arba tiesiog ramiai vedžioja po parką savo Jorkšyro terjerą... ir galvoja apie tai, kad sensta tik išorė, o vidus, velniai griebtų, lieka toks pat. Ir tai labiausiai nervina...
Girdėjau, repetuoji naują vaidmenį „Domino" teatro spektaklyje „Mano žmonos vyras"...
Tai - puiki situacijų komedija. Kroatai turi komedijų rašymo tradicijų. Su manimi vaidins Vytautas Šapranauskas, Juozas Gaižauskas ir Jolanta Dapkūnaitė.
Jolanta? Betgi ji - tavo gyvenimo draugė! Jums dažnai tenka vaidinti kartu?
Dažnai.
Ir kaip šeimą atskirti nuo darbo?
Visi sako: profesionalai, profesionalai, bet nuo jausmų nepabėgsi, kai esi vienoje scenoje. Esi susipykęs, nesutari - visa tai yra šalia, kai sakai pjesės tekstą. Lyg būtų koks kitas planas... Namie mudu apie teatrą stengiamės nekalbėti. Na, jei dar jis būtų namie, iš teatro išvis neišeitum. Nebežinotum, kada vaidini, o kada gyveni iš tikrųjų. Manęs dažnai klausia, pliusas ar minusas dviem aktoriams gyventi drauge. Tiesiog nežinau, kaip būtų, jei šalia būtų ne aktorė. Kuri žurnalistė sutiktų su manimi pagyventi, kad tai sužinočiau?
Gera mintis, būtų puikus realybės šou... Galėtum sau atsakyti į šį klausimą.
Niekada niekas nežino, kas būtų, jeigu būtų...
O kas būtų, jei nebūtum aktorius?
Jeigu esu, vadinasi, kitaip negalėjo būti. Nesiskundžiu...
Ko tau skųstis? Esi vyras pačiame jėgų žydėjime, žiūrėk, įveiksi vidutinio amžiaus krizę ir gyvenimas bus puikus.
Atjaunėsiu, imsiu vaikščioti į sporto klubą, susirasiu jauną merginą ir vaidinsiu, kad įveikiau krizę (juokiasi).
Būsi kietas! Svarbu, ką apie tave manys kiti?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesvarbu.
Ir todėl norisi būti geram?
Ne dėl kitų, dėl savęs. Juk ne saldainis, kad visiems patiktum...
Tau dažnai tenka vaidinti komedijose?
Tekdavo ir dažniau... Bet kad ir tragedijoje kartais būna komiškų dalykų. Šiais laikais žanrai painiojami. Tragedija virsta komedija netgi to nenorint, o komedija kartais tampa tokia tragedija...
Juk žinai, kai tik kas nepavyksta, kaltė suverčiama krizei...
Egzistuoja rinkos ekonomika: yra pasiūla, bus paklausa. Gali tai neigti, bet taisyklių tenka laikytis.
Baisu, kai menininkas kalba apie taisykles...
Nenori jų priimti - bėk į mišką ir gyvenk. Tai irgi kelias, esama tokių pasišventusių.
O tau nesinori į mišką?
Kartais. Yra toks psichoterapijos terminas - vertikalus skilimas.
Nieko apie jį nežinau, papasakok.
Žmogus vertikaliai skyla į dvi dalis. Viena dalis daro dalykus, kurių nelabai norėtum. Tai - nuodėmės, pyktis. Kita dalis - gera, tvarkinga, pareiginga. Toji dažnai neigia aną, o kartais abi susiliečia, tada - krizė. Atrodo, kad gyveni ne taip, kažką ne taip darai, kad privalai keistis.
O geroji pusė - tai, ką mato kiti?
Nebūtinai. Geroji, kuri, manai, yra geroji.
Bet gali klysti, gali jos nė nėra...
Gal nėra, bet kiekvienas manome, kad yra. Juk visi norime būti geri, manome, kad tokie esame.
Tau dažnai tenka įrodinėti kitiems, kas esi?
Nebeįrodinėju.
Bet buvo toks laikas?..
Buvo. Tada visur ėjau, visur vaidinau. Dabar to nebereikia, labiausiai norisi sau pačiam surasti atspirtį. Matyt, metams bėgant vertybės vis vien perkainojamos. Nepasakyčiau, kad tas procesas būtų lengvas. Nors... Nežinau, ar vertybės tikrai keičiasi, gal - visai ne. Tik nerandi ramybės, štai kokia bėda. Kažkas vis trukdo... Vėl veliuosi į pokalbį, bet juk nėra taip gerai, kaip norėtųsi. Laikas bėga, didesnė gyvenimo dalis nugyventa. Ką padarei? Ko nepadarei? Pasinaudojai? Nepasinaudojai? Daugybės dalykų nesugrąžinsi.
Manai, buvo daug neišnaudotų galimybių?
Neverta svarstyti - nieko nepakeisi. Jei gyvename, vadinasi, galimybė jau duota. Klausimas, ar ja pasinaudojame.
Žmogus taip surėdytas: kad ir ką darytum, visada rasi pasiteisinimą. Juk nemėgstame diskomforto. Kai vagi, kai apgaudinėji, meluoji... Niekas nenori jausti sąžinės graužaties.
Esama psichologų, kunigų, artimų žmonių, kurių žodis kartais gerokai palengvina būtį, padeda rasti išeitį...
Niekas tavęs neišgelbės, tik tu pats. Mes visi mėginame atsakyti į panašius klausimus, tik vieni tariame juos garsiai, kiti - užtušuojame, stengiamės likti ramūs, lyg niekur nieko. Geriau nekreipti dėmesio - kam jaustis nemaloniai? Ir kam skaityti laikraščiuose apie tai, kas darosi valdžioje, juk rankos svyra.
Andrius Mamontovas ne taip seniai man sakė: „Jei visi tylėsime, niekas ir nesikeis."
Tiek neteisingų dalykų, tiek klaidingų mūsų valdžios sprendimų, kad nuo to kalbėjimo bloga darosi. Kaip viskas blogai! Na, kiek galima?!
Norisi prošvaistės?
Kalbėjimas - lazda su dviem galais. Ne kalbos, o asmeninis pavyzdys labiausiai užkrečia. Kaip tik jo mums labiausiai trūksta.
Ar naujame spektaklyje apie tai ir bus kalbama?
Ne apie tai. Apie vyrų ir moterų santykius. Moters ir vyro pozicijos susikeis vietomis. Vyrui turėti meilužę - normalu. Juk seksas - ne meilė... O moteriai? Ne, jai neleidžiama. Jei taip atsitinka, kas ji tada?
Pjesė tau padėjo pažinti moteris?
Sakyčiau, vyrus. Moterų niekas niekada nepažins, iki pat gyvenimo pabaigos. Nors ir apie vyrus tą patį galima pasakyti.
Bėda, kad patys savęs dažnai nepažįstame...
Beveik visada ... Kaip būtų gera, jei žinotum, kas esi? Miršta moteris, nukeliauja į dangų, sutinka Dievą. Tas jos klausia: „Kas tu esi?" „Gydytoja", - atsako moteris. „Aš neklausiau, kokia tavo profesija, klausiu, kas tu esi?" - kartoja Dievas. „Moteris", - sako ta. „Aš matau, kad moteris, bet kas tu esi?" - mėgina dar sykį išpešti. „Mero žmona", - ir vėl taria moteris. „Aš neklausiu, kieno tu žmona, klausiu, kas tu esi?" - nerimsta Dievas. „Aš baigiau mokslus..."
Ji nerado atsakymo?
Ne. Kaip ir aš nerandu, ir tu...
Ir kas į mūsų galvas prikišo tiek klausimų?
Jie patys iškyla. Mes visą gyvenimą svarstome pasirinkimo problemą. Ar užtenka drąsos pasirinkti, ko tau reikia, ko nori, kiek gana?
Jei dabar apie tai kalbi, vadinasi, renkiesi?
Sau esu pasakęs, ko tikrai nedaryčiau. Žinau, ko labai norėčiau, bet kol kas to nėra mano gyvenime. Tai ką dabar? Šakės?
Esi išgyvenęs, kad negavai vaidmens, apie kurį svajojai? Svarstei - nusižudysiu, negyvensiu?!
Dėl vaidmens - nebuvo.
O dėl moters?
Niekada nėra iškilę: arba - arba. Bėda, mane pjauna apatija. Bet tai - irgi komforto klausimas: negavai, na, negavai. Vadinasi, blogiau jiems. Tai - vienas iš kvailų pasiteisinimų.
Tau palengvėjo, kai beveik nebeliko televizijos?
Televizijoje privalai būti lojalus, ne visada gali sakyti tiesą. Tai - biznis, kuriame esama smagių dalykų, bet ir daug netikrų.
Vis tiek ten traukia...
Nes lengviau gyventi. Teatre darbo gali laukti metų metus. Televizija nėra menas, nereikia žiūrėti į žigulius, o matyti mersedesą. Svarbiausia - nesusipainioti tarp jos ir tikrojo gyvenimo.
Esama tokio pavojaus?
Mačiau žmonių, kurie jau mano, kad televizija - svarbesnė jų gyvenimo dalis. Štai tada nebesupranti, kuris iš jų tikras, o kuris - tas, iš televizijos. Taip kalbu, nes esu tai patyręs. Daliji interviu ir staiga pasijunti vertingas, svarbus, o tereikia nesirodyti porą mėnesių ir tavęs nebėra. Jei neturi stuburo, stogas gali nuvažiuoti.
Dabar galvoju: jei ne televizija, kažin ar kas būtų traukęs į viešumą juodąjį tavo laikotarpį, apsilankymus pas psichologus, gydymąsi reabilitacijos klinikoje...
Kai esi viešumoje, dažniausiai domina juodoji tavo pusė, o ne tavo darbai. Suprantu, tai - irgi rinkos ekonomika. Kam įdomu skaityti mano postringavimus? Juk įdomesnės istorijos apie slystelėjimus į šalį.
Gerai, kad sugebi šaltai į tai žiūrėti...
Nebuvo labai smagu. Nei man, nei mano artimiesiems. Palikime šią temą, gerai? Antraštės žiauriai kerta, atrodo, pasaulio pabaiga, bet kitą dieną laikraščio jau nebūna spaudos kioskuose... Išgyvenau.
Vaidini keliuose skirtinguose teatruose. Kaip spėji?
Niekur neskubu.
Dieną pradedi nuo meditacijos?
Nėra jokių meditacijų. Puodelis kavos, kartais arbatos - ir pirmyn.
Su šunimi pasivaikščioti?
Pirma šuo, paskui - kava, jis man šito neatleistų... Mūsų jorkšyriukas keisto charakterio, puola didelius šunis. Kartą pro šalį ėjo beveik dviejų metrų vyras, mūsiškis amtelėjo, o tas kad spirs iš visų jėgų. Pagalvojau: žmonėms nervai turi būti visiškai pakrikę, kad spirtų mažam šuneliui. Štai tau ir krizė...
Visi dabar apie ją tik ir kalba.
Darbų gerokai sumažėjo, tikrai. Keista ta rinkos ekonomika... Vedi renginį, aišku, nerviniesi, vidinė įtampa, bet baigi, viskas lyg ir lengvai praeina, nemažai uždirbi. O štai teatre - grašiai už kruviną darbą. „Žirklės" - didžiulės.
Jei jau visai blogai, turiu krizės laiko planą (juokiasi). Duosiu skelbimą: „Vakarienė su Arūnu Sakalausku." Gaunu vakarienę ir dar penkiasdešimt litų už pokalbį prie jos. Gal atsiras norinčių (juokiasi). Bet čia - juodasis variantas.
Sapnavau keistą sapną: mėginu įsidarbinti pas Giedrių Klimkevičių, padirbėti per „Be2gether" festivalį. Apie kažką kalbamės kalbamės ir staiga - prabundu. Nežinau, ar pavyko (juokiasi).
Žiūrėk, ims ir išsipildys...
Būčiau nieko prieš padirbėti visai kitokį darbą. Tokį, kad ryte nuvažiuoji, padirbi, vakare grįžti.
Oi, Arūnai, man atrodo, greitai atsibostų...
Pagalvojau, būtų įdomu pasivažinėti su saugos tarnyba.
Gal slapta lankai karatė treniruotes?
Ne, aš stovėčiau atokiau su telefonu ir kviesčiau pagalbą.
Na, kas nors išgirstų gražų balsą telefone...
Mano gražus balsas?! Ožio balsas, aš gal tik dvi reklamas esu įgarsinęs. Dar animacinius filmus įgarsinu, netrukus trečiajame „Ledynmetyje" prabilsiu. Smagu, kai pieštas tipelis kalba tavo balsu.
Ką dar darai, be to, kad vaidini teatre, įgarsini animacinius filmus ir du kartus nusifilmavai reklamoje?
Filmuojuosi „Dviračio šou". Sena chebra, smagu, o ir pinigų prisiduriu. Tai kur kas geriau, nei šokti ar vaidinti, kai groja kiti.
Girdėjau ne vieną istoriją, kai aktoriui širdis plyšta iš skausmo, o reikia į sceną eiti. Esi tai patyręs?
Vaidinau Belgijoje, kai mirė mano sesuo. Žinojau, kad ji mirs, atsisveikinome prieš kelionę, o štai grįžti į laidotuves negalėjau.
Paprastam žmogui tokius dalykus sunku suprasti...
Ai, nežinau. Aš daug ko nežinau...
Gal ir nežinai, bet, esu tikra, džiaugsmo tavo veide kur kas daugiau nei prieš dvejus metus, kai pastarąjį kartą kalbėjomės... Buvai niūrus, tamsus. O dabar - šypsaisi.
Stengiuosi nepasiduoti pesimizmui, jei tik niūriai imi galvoti, pradeda vyniotis kamuolys, o tada ir šuo nebe taip į tave žiūri.
Na, aktorius visada turi galimybę neigiamas emocijas išlieti scenoje.
O kaip išlieti, jei ten turi būti teigiamas? Jūs mistifikuojate aktoriaus darbą, mes nesudedame visų savo emocijų į vaidmenį, nes tada būtų galima susipainioti, kur tu, o kur - vaidmuo.
Ar niekada nešauna mintis viską mesti, išvažiuoti ir padirbėti, pavyzdžiui, Barselonos pėsčiųjų alėjoje?
Pradėti nuo nejudančių skulptūrų? Nuo etiudų, nuo kepurės ant šaligatvio? Ne, kažkaip netraukia, metai nebe tie... Polėkio gal ir užtektų, bet baisiausia, kad išorė sensta, o vidus, velniai rautų, lieka toks pat. Amžinas paauglys. Tai mane labiausiai nervina.
