Fortepijono pamoka ką tik baigėsi, ir mudvi su dainininke Asta Pilypaite (38) geriame arbatą pirmadienio saulės nutviekstoje jos namų svetainėje. Baisiai nesinori banalybių, bet vis tiek tenka pripažinti: jos akys švyti, ir dėl to kalta ne tik ta vaiski bobų vasaros saulė.
„Meilė suteikia sparnus", - ausyse sukasi sena kaip pasaulis frazė. Asta ir nesiginčija. „Svarsčiau, gal vertėtų tai slėpti, - vėliau prisipažins. - Bet paskui numojau ranka - et, tebūnie!" Gal kuris nors gerbėjas ir labai nusivils išgirdęs, kad praėjus dvejiems metams po skyrybų su vyru Linu Zarecku-Choru Asta Pilypaitė nebėra vieniša. Bet turbūt kur kas daugiau bus tokių, kurie reikšmingai kilstelės antakį: vis dėlto yra teisybė šiame pasaulyje, ir tokia moteris kaip ji čia neilgai būna viena.
Asta, ar negaila prabėgusios vasaros?
Man ji buvo neįtikėtinai turininga: renginiai, pajūriai, miestų šventės... Ryžausi ir avantiūrai: savaitę dirbau vadove mokytoja kūrybinėje vaikų stovykloje. Iš pradžių baiminausi, ar paauglės mokinės mane supras, ar klausys. Per savaitę turėjome paruošti aštuonias dainas finaliniam koncertui. Ir atlikome jas puikiai! Mėgavausi nuostabiu laiku: iki pietų - pamokos, po pietų - paplūdimys. Iš stovyklos nesinorėjo nė kojos kelti - kiti važiuodavo į Palangą ieškoti civilizacijos, o man nieko nestigo. Dar sykį įsitikinau, kad esu gamtos žmogus: galiu sėdėti sumerkusi kojas į vandenį ir man jokių atrakcijų nereikia.
Tačiau gyveni Vilniaus centre. Akys dar nekrypsta į priemiesčio namukus ir prie jų slenksčių želiančią žolytę?
Vis dėlto nesu viena - daug ką surikiuoja vaikai ir jų veikla. Mano dukterys labai užsiėmusios: štai keturmetė Rūta pradėjo lankyti baletą. Dar būdama dvejų pareiškė, kad bus balerina. Ji dainuoja, šoka, nėra iš laibųjų, bet labai sportiška: galėtų būti gimnastė, tačiau dabar jos mintyse - tik baletas. O vyresnėlė įstojo į „Liepaites". Šį rudenį Saulei viskas nauja - penkta klasė, nauja mokykla. Dvi rudens savaites gyvenau vien vaikų režimu. Pati į muzikos mokyklą sugebėjau nueiti tik įpusėjus rugsėjui: anksčiau nebuvo kada pagalvoti apie save.
Ar gerai išgirdau? Į muzikos mokyklą?
O ką? Aš irgi mokinė! Algirdo muzikos mokykloje mokausi groti fortepijonu. Aš ten priimta senjorų teisėmis (juokiasi). Pasisekė, kad gavau griežtą ir supratingą mokytoją - savaitgaliais ji daug neužduoda, nes man reikia ir dirbti.
Bet kodėl fortepijono pamokos - būtent dabar?
Nes - kaip ten sakoma - niekada ne vėlu?.. Vaikystėje karštai svajojau groti pianinu, bet tėvai negalėjo jo nupirkti. Jie ragino mokytis groti akordeonu - jį turėjome, iš klausos net pamaigydavau klavišus, bet rimtai juo groti nenorėjau. Todėl ir nelankiau muzikos mokyklos. Dabar manau, kad tėvai tada galėjo truputį paspausti... Nespaudė, svajonė būdavo vis nukišama į giliausius kampelius, bet, žmonės sako: svajok, kalbėk, ir išsipildys. Repetavau pas vieną muzikantą ir pasiguodžiau: „Jėzus Marija, kaip norėčiau..." O jis lyg niekur nieko patarė užsirašyti į muzikos mokyklą. Net užkaitau: „Aš jau šiek tiek per didelė, nemanai?" „O tu pasiskambink", - paragino. Paskambinau, ir mokytojai į mane pažvelgė geranoriškai.
Tai jau laukti Astos Pilypaitės autorinio koncerto filharmonijos salėje?
Nemanau, nors ką gali žinoti (juokiasi). Kol kas nėra lengva. Kolegos nesupranta: „Kam čia tau reikia mokytis teisingų pirštų kombinacijų..." Bet juk nuo pamatų viskas prasideda. Dabar esu kūrybinių ieškojimų kelyje.
Gali sau leisti kūrybinius ieškojimus?
Tai nebūtinai brangiai kainuoja. Daugybė muzikantų neturi darbo - reikia tik kooperuotis ir kurti. Tik dabar pradedu prisiminti, kas ką siūlė vasarą, o tuomet nesinorėjo atsiduoti kūrybai: buvo tik koncertai ir poilsis. Vykau į smagią kelionę - į Kazachstaną, egzotišką šalį, užstrigusią laike maždaug prieš dvidešimt metų, bet turinčią nuostabią gamtą. Su draugu apsistojome pas jo bičiulius. Šalis visai neturistinė, net suvenyrų nėra - radome tik vieną užeigėlę, kurioje buvo mažyčių jurtų iš kupranugario vilnos. Menkniekėliai, bet brangūs: pavyzdžiui, didoka suvenyrinė jurta su autentišku interjeru kainavo apie keturis šimtus dolerių. Buvo juokinga, kai įėjome nusifotografuoti į tikrą jurtą ir susėdome ant suoliuko - o jis, pasirodo, ne suoliukas, bet stalas... Vietiniai prie jo atsiklaupę geria savo baisųjį kumysą. Turiu pripažinti, kumysas - kažkas žiauraus: daug buvau apie jį girdėjusi, bet tai, ką pajutau burnoje, pranoko viską. Šleikštu neapsakomai... O jie geria lyg niekur nieko. Užtat kymranas, kupranugarės pienas, man buvo visai priimtinas. Skonis - kaip pasukų, be pašalinio mėšlo poskonio kaip kumyse...
Ar Kazachstanas - brangi šalis?
Kuras gal triskart pigesnis nei pas mus, bet prastas. Maistas kainuoja panašiai. Kainos labai sukeltos naujuose prekybos centruose, kurių ten dar nedaug. Sostinė Astana jau gerokai pažengusi kapitalizmo link - dangoraižiai ir visa kita, o Almata liko autentiška. Ji įsikūrusi dauboje tarp kalnų, mieste tvyro smogas, nes techninės apžiūros tarsi niekam nereikia, centre važinėja dūmais apsipylę kamazai. Tviskančiuose prekybos centruose perka tik turtingiausieji, o visi kiti - didžiuliuose turguose, panašiuose į mūsų Gariūnus. Kai į tokį nuvežė, pasigailėjome: suskliaudėme ausis ir priėmėme tai kaip kultūros dalį. Bet ko aš čia apie turgų: kalnai ir ežerai buvo nuostabūs. Kopėme gana aukštai, apie keturis kilometrus. Pirmasis kilometras buvo didžiulė pergalė prieš save, o likusieji - didžiulis malonumas. Manau, jau susirgau kalnų liga.
Tai į darbus kibsi gerai pailsėjusi?
Laukia baigiamieji koncertai su Kastyčiu Kerbedžiu. O kiti koncertai - kviečiamieji. Pagrindinis užsakovų noras - kad bendraučiau su publika. Iš lūpų į lūpas eina gandas, kad esu bendraujanti, bet kitaip ir negaliu. Jei žmogus šaltas - žinau būdų jam sušildyti (juokiasi). Lietuvius reikia ilgai šildyti, užtat paskui nebepaleidžia, kai baigiu programą, tada prasideda: „Pakartot!.." Nors prieš tai visą valandą bandžiau prie jų prieiti ir atsimušdavau į sieną... Anksčiau galvodavau - gal nepatinku? Dabar jau suprantu: viskas gerai. Net žemaičius išmokau matyti kiaurai. Prieina po koncerto: „Oi, ir ta daina patiko, ir ta, aš jau visas spirgėjau..." Bet iš pažiūros žmogus visai nespirga - viskas verda jo viduje. Puikiai tai žinau, nes pati tokia esu. O didžiausia atlikėjo klaida - po antros dainos rėžti publikai: „Ko jūs miegate?" Tada viskas - fiasko. Žiūrovas, kuris jau kabinosi, rodėsi, tuoj šoks, subliūkšta ir nieko nebenori. Reikia mokėti ištraukti tą giliai paslėptą emociją.
O kokia padėtis tavo meilės fronte?
Gera (juokiasi).
Vis galvoju: graži išsiskyrusi moteris šioje visuomenėje tiesiog negali gyventi ramiai. Tuoj jai kabinami visokie gandai, kaltinimai jaunų vaikinų širdžių daužymu...
Tegul kabina... Nekreipiu dėmesio. Suprantu geltonąją spaudą: krizė, tai ir prisigalvoja visokių anoniminių laiškų. Kartais užsimanau prispausti jai uodegą, bet paskui pagalvoju: ai, ką čia tepsiesi rankas - juk smirdės... Kita vertus, gandai man nepakenkė. Draugė iš Anglijos, „Johnny 2 Bad" vadybininko žmona, tuo tik džiaugėsi: jie ten nuolat purkštauja, kad atrodau pernelyg „mamiška", pernelyg gera. „Baik, užtenka, - barasi. - Daryk ką nors, kad neatrodytum tokia gera!" Ir še tau: norėjau ar nenorėjau, skandalas kilo pats, be mano įtakos... Galiu nuoširdžiai pasakyti: nieko nedariau specialiai. Niekada pati nelindau į spaudą ar eterį, neskalbiau savo skalbinių viešai. Net po skyrybų nė karto garsiai neaptariau, kas ką ir dėl ko paliko ar nepaliko, supyko ar nesupyko - tai ne man.
Vadinasi, kaltinimai jaunų vaikinų širdžių daužymu buvo laužti iš piršto?
Visiška nesąmonė. Bulvariniam žurnalui užsiminiau, kad yra žmogus, kuris man patinka, - ir jis panoro tęsti serialą. Jei būčiau svaidžiusis žaibais, serialas būtų ir toliau nusitęsęs. Bet man buvo vienodai. Juolab kad sulaukiau atgarsių iš išmintingų draugų: „Žiūrėk, tau tik į gera viskas išėjo. Juk ne kiekviena galėtų suvilioti jaunesnį - tu tik džiaukis, kad taip rašo..." Svarbiausia, kad šeima ir draugai žino, kaip viskas yra iš tikrųjų.
Iš tikrųjų greta tavęs yra širdies draugas?
Taip. Dabar džiaugiuosi labai mielais santykiais, kol kas tiek ir tenoriu pasakyti (šypsosi).
O kaip pavyksta padalyti dėmesį dviem paūgėjusioms merginoms, visada prilipusioms prie mamos, ir į širdį pasibeldusiam mylimajam? Juk čia amžina dilema: kad tik niekas nesijaustų nuskriaustas...
Natūralu, kad tai nėra paprasta. Vyresniajai dukrai jau prasidėjo ankstyvoji paauglystė, ji turi savo nuomonę visais klausimais. Abi mano dukros - labai stiprios, kartais tokių minčių pažeria, kad galvoju: vau, ar aš atsilaikysiu?.. Mamų ir dukrų santykiai apskritai sudėtingi. Sūnus taip niekada nepasakys, o dukra gali išrėžti: „Klausyk, mam, ar tik tu nesustorėjai? Ir raukšlių daugiau atsirado..." Mes - moterys, todėl neišvengiame konkurencijos. Bet kai vyro ir moters santykiai tikri, kai nereikia vaidybos, melo, viskas klojasi sklandžiai. Žinoma, reikia apmąstyti žodžius ir veiksmus, kartais reikia ir panuolaidžiauti. Bet mums tai pavyksta.
Ar namuose pasitaiko standartinių paaugliškų frazių: „Tu man ne tėtis, todėl neaiškink"?
Ne, viskas klostosi po truputį. Dukros apie draugą žinojo nuo pat pradžių ir pamažu prie jo pratinosi. Niekur nenuskubėsi, kai namie du vaikai auga...
Galbūt kada nors tau pritiks prancūziškasis šeimos modelis, kai prie vieno stalo ramiai susėda visi: buvę vyrai ir žmonos, dabartiniai vyrai ir žmonos, būrelis bendrų ir nebendrų jų vaikų ir draugiškai tarpusavyje bendrauja?
Na, nežinau... Manau, Lietuvoje toks modelis sunkiai prigytų. Žinoma, jei skyrybos įvyksta civilizuotai, pavyzdžiui, abu susėda virtuvėje ir paploja vienas kitam per petį: „Ė, tu suprask, juk negalime toliau taip gyventi, ar ne?", ramiai išsiskiria ir kuria savo gyvenimus toliau, nemato reikalo pyktis. Paskui gali džiaugtis, kad ir vienas, ir kitas surado laimę. Bet jei skyrybos įvyksta taip, kaip dažniausiai įvyksta - skausmingai, dėl trečio žmogaus įsikišimo į santuoką, dėl kokių nors kitų priežasčių, o ne gražaus sutuoktinių susitarimo, tada draugystė tampa beveik neįmanoma.
Bet argi judu su Linu dabar negalėtumėte džiaugtis: po skyrybų ir vienas, ir kitas suradote laimę...
Geriau apie tai nekalbėkime...
Vaikai su tėčiu gražiai bendrauja?
Viskas gerai - tėtis su vaikais bendrauja ir gražiai, ir noriai. Šiuo klausimu viskas puiku.
Iš šalies žvelgiant, dabar tau tarsi prasidėjo antroji jaunystė: fortepijono pamokos, pasimatymai, ieškojimai ir atradimai... Nors gal dar per anksti antrajai jaunystei?
Gal ji dar bus (juokiasi)? Taip, dabar labai geras laikas. Aš jį pavadinčiau antruoju kvėpavimu. Jaučiuosi lyg iš naujo gimusi... Svarbiausia, kad dabar jaučiu ramybę.
Bet toji ramybė iš tavęs tarsi visuomet sklido...
Visko buvo... Dabar ji sklinda be didelių pastangų, o kažkada dėjau didžiules, kad išlikčiau rami. Tačiau tai, ką gavau per dvejus metus po skyrybų, pavadinčiau didžiuliu turtu. Taip, aš dvejus metus gedėjau, bet per tą laiką atsirado gebėjimas įžvelgti pozityvių dalykų, psichologinės knygos, dvasiniai ieškojimai. Kažkurią dieną žiūrėjau laidą apie žymią moterį, ką tik išgyvenusią skyrybas - ir taip aiškiai, be žodžių, supratau, ką ji jaučia... Būna, vis dar išlenda vidinio nepasitenkinimo, visokių skausmiukų, bet sugebu save sustabdyti.
Keisčiausia, kad manęs dažnai klausia: „Ar nemanai, kad atsiradus širdies draugui sumažės tavo populiarumas?" Ne paslaptis, kad Lietuvoje populiaresnės vienišos dainininkės. Gal reikia neprisipažinti?.. Galvojau apie tai. Bet man svarbūs tikri dalykai, o kas netikra, iškart atsisijoja. Taigi man nereikia gerbėjų, kuriems terūpi, vieniša aš ar ne. Kur kas labiau reikia, kad jie mėgtų mano dainas.
O su antrąja jaunyste nenorėtum ir trečio vaiko?
Oi, iki keturiasdešimt penkerių tikrai nespjaunu į vandenį (šypsosi). Matau gražių pavyzdžių: turiu draugių, gimdžiusių daugiau kaip keturiasdešimties. Ten tai tikrai antroji jaunystė: mažas vaikelis, jau suaugę pirmieji vaikai, o mamai absoliučiai nėra kada senti. Klaidingai manoma: pasodinau medį, pastačiau namą, užauginau vaiką, tai dabar jau pagyvensiu. Nė velnio nepagyvensi, nes štai tada gyvenimas ir baigsis! O kol judi, kol aplink zuja maži vaikai, tik gyveni ir džiaugiesi.
Ko nebekartotum antroje partnerystėje ar santuokoje? Ar yra tokių dalykų, apie kuriuos mintyse pagalvojate: „Ne, aš taip tikrai nebedaryčiau"?
Daug ko nebedaryčiau. Apsiginkluočiau didžiule kantrybe, kad santykiuose atsiradusios kibirkštys neįsipliekstų į laužą. Būtinai turėčiau savo mergaičių ratelį, kur galėčiau paplepėti apie moterims rūpimas bėdas, ir jų nebereikėtų užkrauti ant vyro pečių. Visada paisyčiau vyro nuomonės... Bet pasilikčiau prie savosios (juokiasi). Su humoru žiūrėčiau į tai, dėl ko anksčiau pykau. Taip, dabar gerai žinau: vyro ir moters santykiuose svarbiausia - nuoširdumas ir kantrybė. Ir atleidimas.
O meilė?
Meilė? Meilę aš suvokiu ne tik kaip drugelių plazdėjimą, kuriems liovusis imi dairytis į šalis ir galvoti, kad jau reikia ieškoti kito mylimojo. Meilę suvokiu kaip dviejų žmonių norą būti kartu, kurti gyvenimą drauge, nebūtinai suaugus į vieną krūvą, bet visuomet laikantis greta vienas kito. Ir problemas įveikti kartu. O pailsusius drugelius visuomet galima prikelti...
