„Ne titulas daro garbę žmogui, bet žmogus - titului." Arba „Kol kas nieko nepadariau, kad galėčiau puikuotis." Taip kalba žinomų šalies žmonių sūnūs, kuriems likimas suteikė garbę, atsakomybę, o gal net atsiuntė prakeiksmą turėti žinomą pavardę. Įprasta manyti, kad sūnūs perima ir puoselėja tai, ką sukuria tėvai. Kas gi tie jauni vyrai, kada nors galbūt pratęsiantys garsių savo tėvų pradėtus darbus?
Arūnas Valinskas (18)
Tėvai: Arūnas Valinskas - Seimo Pirmininkas, daug metų garsus pramogų verslo atstovas. Inga Valinskienė - Seimo narė, dainininkė, kino filmų įgarsintoja.
Išsilavinimas: Lidso universitete Didžiojoje Britanijoje studijuoja tarptautinius santykius ir japonų kalbą.
Kalbos: laisvai gali bendrauti angliškai ir rusiškai, mokosi arabiškai.
Pomėgiai: kovinis sportas, universalios kovos (MMA).
- Neseniai Arūnas japonų kalba perskaitė Endō Shūsaku romaną „Tyla", jis labai patiko. Taip pat prie širdies lietuvių klasikos atstovai - VincasMykolaitis-Putinas, Ignas Šeinius ir kt.
- Geriausi filmai, anot Arūno, „Žmonių vaikai", „Linksmų Kalėdų", o juostoje „Tamsos riteris" jam įsiminė Heatho Ledgerio vaidmuo.
Lietuvoje vaikinas praleidžia nedaug laiko, todėl išskirtinumo dėl pavardės nejaučia. „Nebent grįžus koks žurnalas interviu paima, - juokiasi. - Užsienyje draugai žino, ką mano tėvai veikia, tačiau neteikia tam didelės reikšmės. Kartais žmonės nusistebi, kad vadinuosi taip pat kaip žinomas žmogus. Juk ne titulas daro garbę žmogui, bet žmogus - titului.
Vis dar sunku priprasti, kad grįžus atostogų reikia važinėti ir gyventi su tėvo apsauga. Šiuo atveju laikausi jo pozicijos: reikia tikėtis, kad ir po ketverių metų jausimės taip pat nepatogiai (juokiasi)."
Ar žinoma pavardė Arūnui gali padėti susirasti merginą, kol kas neaišku, nes širdies draugės vieta - laisva. „Na, bet jei atsirastų tokia, kuri su manimi būtų dėl pavardės, tuomet „draugo" apibrėžimą tektų šiek tiek koreguoti", - svarstymus užbaigia studentas.
Prakalbus apie vertybes, kurias skiepijo tėvai, Arūnas susimąsto: „Gyvenimas ir situacijos moko. Būna progų pasiginčyti, pamenu, esu ir diržo gavęs (šypsosi). Žinau, kas yra pareiga, pagarba vyresniems, darbas. Pirmą rimtą uždarbį gavau dar mokyklos laikais vasarą padirbėjęs pas vieną tėčio draugą kempinge Nidoje, o pinigų, kurių gaudavau kokių septynerių plaudamas draugų tėvų automobilius, neskaičiuoju."
Ar Arūnas jaunesnysis jaučia paveldėjęs Arūno vyresniojo savybes? „Iš dalies. Kartais sunku priimti kito nuomonę, tačiau su tuo stengiuosi labiausiai kovoti. Tėvas yra mėgėjas pasiginčyti ir nesutikti, nors tai labai praverčia dabartiniame jo darbe, kuriame negalima nė trupučio nusileisti. Priešingu atveju būsi suėstas. Mano tėvas yra principo „juoda arba balta" žmogus. Ir aš toks buvau. Tikriausiai tokias savybes kaip pragmatiškumas ir racionalumas perėmiau su kaupu. Kaip ir tėvas, kartais negaliu pakęsti nevyriškumo ir ištižimo", - atvirauja vaikinas.
Kai rinkosi specialybę, studijuoti tarptautinius santykius patarė mama. Japonų kalbą Arūnas pasirinko pats.
Dainius Matijošaitis (24)
Tėvai: Irena ir Visvaldas Matijošaičiai - pagrindiniai „Vičiūnų" įmonių grupės akcininkai, ne vieni metai patenkantys į turtingiausių šalies žmonių dešimtuką.
Išsilavinimas: prieš porą metų ISM baigė vadybos ir ekonomikos studijas. Vadovauja savo įkurtai įmonei „Motoshop".
Kalbos: gerai moka anglų, nes ja tenka kalbėti kasdien. Lengvai susikalba rusiškai, nors šios kalbos nesimokė. Turi ambicijų pradėti mokytis švediškai.
Pomėgiai: dauguma susiję su Dainiaus darbu - tai motociklai ir automobiliai. „Esu didelis greičio fanatikas, tačiau niekada nepalaikiau lakstymo miesto gatvėmis, - patikslina pašnekovas. - Tai darau lenktynių trasose."
Turtingų jaunikių medžiotojos dėl Dainiaus neturėtų puoselėti vilčių, nes jau ketveri metai jis draugauja su Simona, kuri sužavėjo paprastumu ir nuoširdumu. „Simona - labai simpatiška ir nepasipūtusi, pati sau kelia tikslų ir jų siekia. Šeima jai tokia pat svarbi, kaip ir man. Būtent tokios moters ir ieškojau, - apie mylimąją su šypsena kalba žinomos šeimos atžala ir daro išvadą, kad susirasti tikrą draugę nelengva. - Labai sunku atskirti, kas merginai iš tikrųjų rūpi - tu ar tėvų turtai."
„Nemanau, jog esu toks žinomas, kad atpažintų gatvėje ar pagal pavardę. Be to, ji ganėtinai dažna. O jei atpažįsta, kieno sūnus esu, kartais tai padeda, bet kartais tik pakenkia: pavydo mūsų visuomenėje netrūksta, todėl paprasčiau yra nesiskelbti, kas esi, ir stengtis neišsiskirti iš kitų.
Nei mokykloje, nei universitete nebuvau išskirtinis. Mane draugai labiau pažinojo dėl charakterio savybių ir judrumo, o ne dėl tėvų piniginės. Mokykloje dienai gaudavau maždaug po penkis litus. Reikėdavo taip suktis, kad iš šios sumos liktų pinigų „mikriukui" iš mokyklos grįžti namo, - juokiasi Dainius. - Buvau mokomas nesišvaistyti pinigais, nes jie labai sunkiai uždirbami.
Kai mokiausi universitete, vienas žurnalas išspausdino turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašą, kuriame buvo ir mano tėvas. Leidinys „iš kepurės" traukė skaičius apie jo turtus, todėl buvo šiek tiek nepatogu, nes dauguma mano bendraamžių tuo patikėjo ir įsivaizdavo, kad esu baisiai turtingas (juokiasi). O tuo metu buvau vienas iš nedaugelio, kurie dirbo nuo pirmo kurso."
Dainius prisimena, kad pirmųjų pinigų užsidirbo vasarą po dešimtos klasės „Vičiūnų" poilsiavietėje Šventojoje. Kitą vasarą jis jau plušėjo tėvų įkurtos įmonės sandėliuose, kur iš šaldytuvų į automobilius kraudavo prekes.
Jis mano, kad didžiausia tėvų įskiepyta vertybė - mokėjimas bendrauti su įvairiais žmonėmis. „Stengiuosi niekada neskirstyti žmonių į sluoksnius, todėl randu bendrą kalbą praktiškai su visais. Tėvai įskiepijo, kad pinigų reikia užsidirbti pačiam.
Kadangi pats bandau sukurti savo verslą, kol kas apie tėvų verslo perėmimą negalvoju. Bet po keleto metų savo įmonei greičiausiai paliksiu vadovauti vienam iš darbuotojų ir pradėsiu gilintis į „Vičiūnų" įmonių grupės reikalus", - į klausimą, ar ketina perimti tėvų sukurtą verslo imperiją, atsako Dainius Matijošaitis.
Šarūnas Matijošaitis (28)
Tėvai: Irena ir Visvaldas Matijošaičiai, pagrindiniai „Vičiūnų" įmonių grupės akcininkai, ne vieni metai patenkantys į turtingiausių šalies žmonių dešimtuką.
Išsilavinimas: Baigė Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultetą. Šiuo metu jis - bendrovės „Plungės kooperatinė prekyba" Kontrolės skyriaus vadovas ir bendrovių „Autovici" bei „Graveda" direktorius.
Kalbos: anglų ir rusų. Jei turėtų daugiau laisvo laiko, norėtų išmokti itališkai ir ispaniškai.
Pomėgiai: dievina važinėjimąsi motociklu. Net žmoną Rasą įkalbėjo išlaikyti motociklo vairavimo egzaminus. Mėgsta vandens sportą ir pramogas, todėl neįsivaizduoja atostogų ir laisvalaikio be katerio, jachtos, burlentės, vandens slidžių ar jėgos aitvaro. Deja, ne visiems pomėgiams užtenka laiko.
Savaitgaliais stengiasi kuo mažiau žiūrėti televizorių, geriau išvyksta į gamtą, prie vandens.
Šarūnas daugiau nei prieš trejus metus vedė mokyklos laikų draugę Rasą, su ja augina ketverių metų sūnų Ugnių. „Sunku prisiminti, kuo mane sužavėjo būsimoji žmona. Juk mes jau dešimt metų kartu! Greičiausiai papirko paprastumu, - svarsto. - Kai pradėjome draugauti, žmona nežinojo, kas mano tėvai. Todėl tikrai ne jų padėtis visuomenėje lėmė mūsų draugystę. Mokykloje taip pat stengdavausi to nepabrėžti, kad bendravimas su klasės draugais būtų lygiavertis. Manau, turint žinomą pavardę ir garsius tėvus, draugę susirasti lengviau. Bet tada lieka neaišku, draugystė yra nuoširdi ar iš išskaičiavimo."
Vyriškio nuomone, būti žinomų tėvų sūnumi - gana sudėtinga. „Negali paslysti arba padaryti ko nors neapgalvoto ir nepriimtino visuomenei, nes tai labai greitai iškyla į viešumą, o tada gali pakenkti ne tik sau, bet ir tėvams. Mokydamasis nesijaučiau esantis išskirtinis, todėl nemėgau pasipūtusių ir tėvų uždirbtus turtus demonstruojančių bendramokslių", - teigia verslininkas.
Kokias vertybes skiepijo tėvai? „Pirmiausia, kad turiu gerai mokytis, nes be mokslo sunku ko nors pasiekti. Antra, nešvaistyti pinigų. Nuo mažens su broliu jų gaudavome saikingai. Turėdavome taupykles, todėl norimam žaislui ilgai ir kantriai taupydavome. Žinojome daiktų vertę, todėl juos saugodavome. Pamenu, pirmųjų pinigų užsidirbau mokykloje per vasaros atostogas. Kadangi turėjau vairuotojo pažymėjimą, tėvų įmonėje dirbau vairuotoju vadybininku. Manau, iš jų esu paveldėjęs verslumo gyslelę (šypsosi). Kai reikėjo rinktis profesiją, blaškiausi tarp dviejų sričių: ekonomikos ir verslo vadybos bei architektūros. Mano pasirinkimą lėmė tai, kad tėvai - verslininkai. Dabar po truputį perimu kai kurias jų sukurtas verslo sritis", - pokalbį baigia Šarūnas.
Tomas Bosas (20)
Tėvai: Antanas Bosas - Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos prezidentas, buvęs Seimo narys. Loreta Bosienė - medicinos centro „Lorna" savininkė.
Išsilavinimas: studijuoja Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje (TVM).
Kalbos: neblogai moka anglų, mokykloje mokėsi rusų, tačiau ne itin sekėsi. Studijuodamas tikisi išmokti dar keletą užsienio kalbų.
Pomėgiai: aktyvus poilsis, žaidžia tenisą, žiema važiuoja į kalnus slidinėti.
- Įsimintiniausia perskaityta knyga - Mario Puzo „Krikštatėvis". Dabar skaito tėčio parašytą knygą „Strateginis valdymas: nuo korupcijos iki valstybės", kuri, mano, bus naudinga studijuojant ir ateityje.
- Labiausiai patikę kino filmai - „Pagauk, jei gali" ir „Ačiū, kad rūkote", bet įsimintiniausias - „Žalioji mylia".
Širdies draugės ar sužadėtinės vaikinas neturi, bet mano, kad rasti artimą žmogų, su kuriuo būtų gera visą gyvenimą, lygiai taip pat sunku, nesvarbu, esi žinomas ar ne. „Kokia turėtų būti mergina, jeigu jai būčiau įdomus tik dėl savo pavardės? Kuo toliau nuo tokių!" - kratosi vaikinas.
Ką Tomui reiškia būti garsių tėvų sūnumi? „Tai verčia pasitempti ir elgtis atsakingiau. Tėvai yra žinomi dėl savo darbų ir veiklos, o aš dar neturiu kuo pasigirti, todėl nemanau, kad esu kuo nors pranašesnis už bendraamžius. Tiesa, mano pavardė turi vieną privalumą: ji - trumpa ir gerai skamba (juokiasi). Tikriausiai man, kaip ir daugeliui atžalų, tėvai nuo mažumės skiepijo pagrindines savybes: garbingumą, pareigingumą, atsakingumą, savarankiškumą ir gebėjimą protingai elgtis su pinigais", - vardija Tomas. Paklaustas, ar iš tėčio paveldėjo verslininko gyslelę, svarsto, kad šios savybės paveldėti neužtenka. Ją reikia ugdyti.
Vaikinas įsitikinęs: tėvai būtų gerbę bet kokį jo norą renkantis specialybę. „Juk nemėgstamą darbą sunku gerai atlikti. Kai baigus vidurinę mokyklą reikėjo apsispręsti, kur studijuoti toliau, tėvų ir mano nuomonės sutapo", - svarbiu pasirinkimu džiaugiasi garsaus verslininko ir politiko sūnus.
Pirmųjų pinigų jis užsidirbo pernai vasarą, kai įsidarbino vienoje Klaipėdos įmonėje vadybininku. Darbas Tomui patiko, todėl ir kitą vasarą ketina dirbti. Apie savo verslą kol kas negalvoja, nes pirmiausia nori baigti mokslus. „Manau, verslo perimti neįmanoma. Reikia įrodyti, kad sugebi jį tęsti ir kad tėvai tuo patikėtų", - svarsto T. Bosas.
Laurynas Zabulis (20)
Tėvai: Antanas Zabulis, telekomunikacijų bendrovės „Omnitel" prezidentas, Ramunė Zabulienė, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja.
Išsilavinimas: verslo vadybą studijuoja Warwick Business School Didžiojoje Britanijoje. Trečiame kurse Laurynas laimėjo universiteto programą, pagal kurią metams išvažiavo studijuoti į Schulich School of Business Kanadoje. Dėl šių studijų į dvi vietas pretendavo penkiasdešimt studentų.
Kalbos: laisvai kalba angliškai, susikalba rusiškai ir vokiškai. Turi tikslą išmokti prancūziškai ir ispaniškai, nes tokiu atveju „kalbų bagažas atvertų kelią dirbti daugumoje pasaulio kraštų".
Pomėgiai: labiausiai Laurynas mėgsta tenisą, kaip profesionalas žaidė nuo dešimties metų iki studijų universitete. Dabar Kanadoje jis atstovauja universiteto komandai. Išvažiavęs į užsienį suvokė, kad tenisas yra puiki bendravimo priemonė, padedanti susirasti draugų.
Laurynas taip pat mėgsta čiuožti snieglente ir keliauti. „Šviesaus atminimo senelis išmokė, kad geriausias poilsis yra fizinis darbas. Mano laisvalaikiui šis posakis labai tinka", - paaiškina vaikinas.
- Jam patinka Fiodoro Dostojevskio kūryba, jau perkaitė visus žymiausius jo kūrinius - „autoriaus sukurtų veikėjų charakterių gilumas labai įtraukia".
- „Grįžęs į Lietuvą gana dažnai nueinu į teatrą, labai mėgstu režisierių Rimo Tumino ir Oskaro Koršunovo spektaklius. Labiausiai patiko O.Koršunovo „Meistras ir Margarita", o R.Tumino - „Revizorius", „Maskaradas", - vardija vaikinas.
Paklaustas apie širdies draugę, Laurynas taktiškai atsako: „Nenorėčiau kalbėti apie tai, kas susiję su kitais žmonėmis."
„Užsienyje mano pavardė niekam nežinoma, ją žmonėms pakankamai sunku ištarti (šypsosi). Grįžęs į Lietuvą dėl pavardės tikrai nejaučiu išskirtinio dėmesio. Šiuo metu jaučiuosi „pasaulio pilietis", noriu ir galiu džiaugtis tik savo pasiekimais. Esu laimingas, kad santykiai su tėvais puikūs. Kai augau, jie buvo labai užsiėmę, todėl savarankiškumas man įskiepytas nuo mažumės. Savo pavyzdžiu tėvai įrodė, kad norint ko nors pasiekti reikia daug ir protingai dirbti. Mama iki šiol man padėkoja už atsakingumą rūpestingai prižiūrint jaunesnę seserį, kai buvo maža. Tėvai taip pat įskiepijo atkaklumą, norą siekti tikslo ir būtinybę niekada nenuleisti rankų. Jaučiu, kad tas savybes iš jų ir paveldėjau (šypsosi). Dėl rimtų sprendimų, tokių kaip profesijos rinkimasis, tėvų nuomonė man yra viena svarbiausių. Studijuodamas su jais gana dažnai konsultuojuosi, gaunu vertingų patarimų", - džiaugiasi Laurynas ir priduria, kad ir mokyklos laikais pavardė jam nesuteikė išskirtinumo. Pirmųjų pinigų užsidirbo būdamas dešimties, kai Vilniaus teniso kortuose tvarkė aikšteles ir prižiūrėjo aplinką.
