Slapta galvodavau, kaip norėčiau dirbti ten, kur keliauja laiškai, siuntiniai, meilė, jausmai, ilgesys, laukimas, emocijos, geros nuotaikos linkėjimai, kur visi didžiausi jausmai sudėti į mažas dėželes, mamų rankomis nuglostyti siuntinukai dukrai, studijuojančiai kur nors ne Lietuvoje, mylimųjų rašyti laiškai – nesulaukiu, kada grįši, draugių nupirkta suknelė arba įdomus žurnalas, dovanos, kurias pakuoji su tokia meile, rašai, o užklijavusi voką dar kampelyje nupieši pasiilgau, nes nori parodyti, kaip stipriai, kaip labai myli!
Šįryt siunčiau atvirlaiškį – tai mano mėgstamiausia pašto dalis. Nors beveik visada piniginėje turiu kelis pašto ženklus, kad galėčiau kuo skubiau išsiųsti atviruką, jei mieste mane užkluptų nenugalimas noras laišku pakviesti į pasimatymą, tačiau šiandien keliavau į paštą todėl, kad man patinka stovėti eilėje ir stebėti žmones – kaip jie nudžiunga, atėję pasiimti siuntinuko, kaip nekantrauja pasižiūrėti, kas slepiasi tame minkštame voke ir čia pat jį atidaro! Ne ne, prašau, praeikite atsiimti savo siuntinuko, aš dar palauksiu, dar tik rašau adresą. Ir toliau stebiu.
Visada į keliones pasiimu knygelę su draugų adresais, kad atsisėdusi parke ar panardinusi kojas į jūrą rašyčiau jiems apie tai, kas mane džiugina, ką atrandu, kaip pasiilgstu tų, kurių nėra šalia manęs, kad pasakočiau, kaip matyta daili mergina priminė mano geriausią draugę, rašau, kai klausausi dainų, kurias man parodė mylimasis, kai lyjantis lietus sukelia šypseną, kai trečią kartą pakylu į Eifelio bokštą. Ir įmesdama į pašto dėžutę linkėjimus, įsivaizduoju, kaip jie keliauja, kiek rankų juos liečia, kiek žmonių netyčia juos perskaito, kiek prisiminų sukelia paštininkei, kuri pamato meilės atviruką ir prisimena savo jaunystės laikus, kuomet virpėjo kiekvieną kartą, gavusi laišką. Prisipažįstu – jeigu neščiau atvirlaiškį tau, tikrai jį perskaityčiau. Todėl siųsdama kartais perduodu linkėjimus visiems, kurie skaito – draugės mamai, kuri pirma atidarė pašto dėžutę, paštininkei ar smalsiai kaimynei.
Ir labai myliu savo pašto dėžutę, juk mano draugės, mano draugai, mano mylimi tiek daug rašo ir mane džiugina. Jau nesuskaičiuoju, kiek turiu atvirlaiškių, galėčiau iš jų girliandas daryti. Ar tu rašai atvirlaiškius? Slaptus, apie meilę šaukiančius visam pasauliui, visoms akims, kurios skaito tavo žodžius, keliaujančius iš Paryžiaus į Vilnių?
Noriu rašyti laiškus tokius, kuriuos būtų galima sudėti į knygą. Ir tau to linkiu. Sudėt laiškus į savo gyvenimo knygą.
Iš atviruko: „Prispažįstu: Lisabonoje kelias naktis iš eilės manęs nepaleido toks sapnas – vis sapnavau tave besijuokiančią, užkrečiančiu ir maloniu juoku. Buvo pilna šviesos. Gyvenimo džiaugsmo šviesos.“
Visą įrašą su iliustracijomis peržiūrėkite Odetos tinklaraštyje.
Parašyk komentarą Odetai jos tinklaraštyje www.zaidziameparyziu.lt
