Televizija retą vakarą išsiverčia be ramaus Audriaus Nako (42) veido. Taiklaus humoristo gyslelę turintis aktorius šiomis dienomis ne tik šūkauja: „Kas ravi šieną?", švelniai murkia: „Čia buvo žurnalistas Rokas", bet ir su užkrečiamu atkaklumu gilinasi į įtartinų milijoninių kultūros projektų vingrybes. Galbūt kada nors jis sukurs filmą apie tai, kaip vienas kuklus menininkas su keliais bendraminčiais išvertė iš padų būrį nedorų valstybės milijonierių. Reikia tikėtis.
Kol abu su Audriumi nusprendžiame, kaip jį pristatyti, užtrunkame ilgiau nei įprastai. Nagi, pabandykime: aktorius - nes studijavo Jono Vaitkaus kurse Muzikos ir teatro akademijoje, vaidino „Šėpos", Nacionaliniame, savo paties įkurtame Didžiajame, šiuo metu kuria porą vaidmenų Oskaro Koršunovo teatre ir kone kasdien įkūnija įvairius personažus „Dviračio šou". „Ir apskritai aktorius visą gyvenimą yra aktorius, kad ir ką veiktų", - filosofiškai priduria. Dar jis yra režisierius - nes sukūrė keletą spektaklių, bet iš jų pamini tik „Genijaus dirbtuvę", o kitus nutyli (juk sakiau - kuklus). Bet nereiškia, kad jie buvo neverti dėmesio, kaip ir nereiškia, jog daugiau jis nieko neberežisuos.
Tiesiog dabar Audrius neturi laiko, nes beveik visą suryja trečios pareigos - kultūros kriminalistas. Dėl to, kad įjunko narplioti kultūros kriminalus, kaltos dvi neįprastai susiplakusios jo savybės - informacinių technologijų išmanymas ir įgimtas pilietiškumas. Sykį šį tą nugirdęs apie kultūros sostinę ir įlindęs į internetą, ėmė skaityti oficialius tinklalapius, kurių anksčiau turbūt niekas nematė. „Iš pradžių buvo labai juokinga, o paskui keista: negalėjau patikėti, kad tokių dalykų gali vykti", - prisimena pirmuosius įspūdžius. Įspūdžių vis gausėjo, norėjosi jais dalytis, todėl prieš metus A. Nakas su keliomis dešimtimis bendraminčių įkūrė interneto portalą www.ekspertai.eu. Jame po kaulelį narsto projektą VEKS („Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009"), skaičiuoja, kur nuteka mokesčių mokėtojų milijonai, kapsto kitas „kultūringas" temas. Kaip ir šalies politikai, valdininkai, Audrius aktyviai kovoja už Lietuvą be korupcijos.
Ir jūs - vis dar gyvas?
Kaip matote. Dar niekas man nepakišo bombos po automobiliu ir neužpuolė tarpuvartėje. Kodėl turėtų? Juk Lietuvoje viskas skaidru.
Kam tada kritikuoti skaidrią Lietuvos valdžios politiką?
O aš valdžios nekritikuoju, aš jai tik padedu. Žinote, padėti valdžiai daug sunkiau, nei, tarkime, daužyti Seimo langus. Nors ir daužyti langus kartais reikia.
Visuomet buvote toks pilietiškas?
Kiek save pamenu. Vaikystėje su dieduku klausydavomės „Amerikos balso". Ketvirtoje klasėje pridariau tėvui nemalonumų, nes pionieriaus kaklaraiščiu nusišluosčiau batus. Kitoje mokykloje tai būtų pasibaigę be rimtų pasekmių, bet „čiurlionkėje", kur baigiau fortepijono klasę, prasmukau - publika ten buvo normali net ir tais laikais.
Gal jums vertėtų tapti politiku? Artistams šioje srityje dažnai sekasi.
Man iš tiesų įdomi politika. Joje tokių įdomių įvykių nutinka - tarkime, ima ir atsiranda toks dalykas kaip VEKS. Šis projektas su kultūra turi lygiai tiek bendro, kiek Henrikas Daktaras su Petru Geniušu. Užtat jis įkvėpė kurti portalą www.ekspertai.eu. Seime sudaryta darbo grupė VEKS veiklai tirti, esu jos narys. Viliuosi bent kiek prisidėjęs prie to, nes prokuratūra jau tiria to tvarinio veiklą, o visuomenėje šis žodis tampa bendriniu, savotišku keiksmažodžiu. Pavyzdžiui: tu jau visai kaip veksas. Arba: tik vekso man ir betrūksta.
Televizija jums irgi padeda reikšti tą nuoširdų pilietiškumą?
Tikriausiai. Esu vaidinęs vienoje Rolando Kazlo humoro laidoje, kurią režisavo mano mėgstamas režisierius Augustinas Gricius. Vėliau Haris Mackevičius pakvietė į „Ragus". Įsimintiniausias vaidmuo, ko gero, buvo Darbo biržos direktoriaus - paskui žmonės dar ilgai spausdavo man ranką sakydami „direktoriau". O „Dviratyje" visi vaidmenys mieli. Patinka žurnalistas Rokas - vaikai iš jo labai juokiasi. Smagu ir Paleckiuku, ir užsienio reikalų ministru pabūti.
Ar parodijuojami asmenys neįsižeidžia, nemėgina jūsų barti ar auklėti?
Neįsižeidžia. Jei įsižeistų, tai reikštų, kad turi rimtų problemų.
Šiuo metu save priskiriate kuriam nors teatrui?
Niekada niekam nepriklausiau. Kartais vaidinu pas Oskarą, bet ne visada atitinku aukštus jo standartus. Neseniai atsiuntė gastrolių grafiką - negalėsiu vykti, nes data kertasi su Olandijoje vykstančio festivalio „North Sea Jazz", o jame privalau būti. Kasmet ten važiuoju - pasikraunu visiems metams.
Galite sau leisti nevažiuoti į gastroles dėl vieno gero koncerto?
Galiu. Tas festivalis man - didžiausia šventė, o Olandija apskritai yra tobuliausias kraštas. Būtų mano valia - pusę Lietuvos ten nusiųsčiau, kad praplėštų akis ir pamatytų pasaulio.
Buvusį Vilniaus merą Juozą Imbrasą irgi ten siųstumėte?
Mielai pasiimčiau į kompaniją. Manau, patiktų seniokui.
Traukti per dantį politikus pradėjote dar „Šėpos" teatre?
Buvo puikus metas. Mes, režisieriaus Gintaro Varno suburti studentai, manėme, kad tai bus vienkartinis projektas, o jis virto politiniu reiškiniu. Vaidinau „Šėpoje" visa širdimi, gastroliavome po Lietuvą ir užsienį. Vaidinti pas Koršunovą pradėjau irgi būdamas studentas. Tuomet gyvenome labai gerai: stipendija siekdavo keturiasdešimt rublių, rublis beveik prilygo angliškam svarui, o mes daug uždirbdavome. Bet tada apie pinigus niekas negalvojo.
Anksti vedėte kurso draugę Rimantę Valiukaitę, susilaukėte dukters Mortos, išsiskyrėte...
Asmeninis mano gyvenimas neįdomus. Kaip ir aš pats.
Dabar esate vedęs ar išsiskyręs?
Vedęs. Žmona Inga - ne aktorė, o filologė, taigi nėra įžymybė. Dukrai Mortai - aštuoniolika, Dominykai - aštuoneri, Žygimantui Augustui Jonui - šešeri.
Esate daugiavaikis tėvas!
Esu. Tik gaila, kad laiko vaikams vis trūksta. Bet, tikiuosi, kada nors pasitaisysiu.
