„Korespondentas Gustavas mėgina išsiaiškinti mus supančio pasaulio prigimtį – kodėl lyja, kas yra žaibas, ko ežys pupsi, kas vyksta ir vyko kitose šalyse ir t. t. Gal jums kyla kokių klausimų? Gal Gustavas galėtų padėti išsiaiškinti?..“ Tokiais žodžiais į savo interneto svetainę kviečia vienos populiariausių Lietuvos televizijos laidų vaikams „Gustavo enciklopedija“ vedėjas, kurį įkūnija žurnalistas Audrius Rakauskas (42). Jis yra ir redaktorius, ir piešinių autorius, ir scenarijų sumanytojas. Todėl ir uždavėme visus mums rūpimus klausimus. Tiesa, ne apie žaibus ir ežius, o apie jį patį.
Jūsų nėra nei seksualiausių, nei geidžiamiausių ar turtingiausių televizijos laidų vedėjų sąrašuose. Ar dėl to sąžinė ir artimieji negraužia?
Ne manęs vieno juose nėra... Bet juk mano laidą žiūri ne tiek daug žmonių. Kita vertus, ji skirta, pavadinkime, mažumoms. Net jei ir sudominčiau visus vaikus nuo aštuonerių iki dvylikos metų, nedidelėje mūsų Lietuvoje jų nebūtų tiek daug. O mažumos, kad ir kokios jos būtų – kalbos, tautos ar kokiu kitu požiūriu, nėra ta žmonijos dalis, kuri sulaukia daugiausia dėmesio ir pinigų. Todėl ir nebepatenku tarp geidžiamiausių, seksualiausių, ką jau kalbėti apie turtingiausius... Bet negaliu sakyti, kad tai mane labai žeidžia.
Apmaudo dėl menkai įvertinto šviečiamojo darbo taip pat nekyla?
Bet juk mes rinkos sąlygomis gyvename – galbūt tokio šviečiamojo darbo mažai kam reikia, kuriamos ar perkamos kitokios programos. Požiūris į vaikų laidas priklauso ne nuo jų kūrėjo, nors reikalavimų ir įpareigojimų jam tikrai netrūksta. Žinoma, galėtum galvoti apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Gal dirbant užsienyje padėtų pulkas talkininkų, už tai būtų nepalyginti daugiau mokama ir rodoma dėmesio. Bet yra, kaip yra. Nieko nesmerkiu ir nenoriu sakyti ko nors bloga, tikrai nesu piktas, bet tų komercinių mūsų televizijų aš net nežiūriu. Yra kabelinė, per kurią galima pamatyti daug vertingesnių produktų – istorinių, publicistinių ar analitinių laidų, kurioms sukurti skiriama ir daug laiko, ir lėšų, jos tikrai vertos dėmesio.
Šiuolaikiniai vaikai laiškus dėdei Gustavui rašo?
Ne. Prieš kokį mėnesį buvau paskelbęs konkursą – norėjau, kad žiūrovai siųstų mėgstamiausių valgių receptus, o aš savo virtuvėlėje pagal juos gaminčiau. Buvo įdomu sužinoti, kas jiems patiems patinka. Bet kai nieko neprašai, tai ir nerašo. Gal dabar, kai internete atsirado laidos svetainė, iš jų komentarų galima sužinoti, ką vaikai apie šią laidą mano. Rašo ne tik vaikai.
Paskanavęs savo pagaminto patiekalo išraiškingai krintate ant grindų. Ar nebaisu, kad kai kurie vaikai jus pradės mėgdžioti?
Taip šiek tiek hiperbolizuotai norėjau parodyti, kad paruoštas maistas yra tikrai skanus. Paskui galvojau, kaip tai bent truputėlį pakeisti: profesorius Kalėdauskas iš malonumo ar didžiavimosi savimi net buvo išlėkęs iš kadro ar nuskridęs į Mėnulį. Bet kilo žiūrovų nepasitenkinimas. Turbūt jiems atrodo, kad jeigu herojus nekrito, tikriausiai ruošdamas maistą nesistengė. Juokai juokais, bet jei kas užsigautų mane mėgdžiodamas, gal dar ir nemalonumų turėčiau... Taip paaiškėja situacijos dvilypumas: kai viskas gerai, į laidą vaikams dėmesio galima ir nekreipti. Bet jei koks žiūrovas mėgdžiodamas susilaužys ranką ar, neduok Dieve, galvą, patirsiu nemalonumų, tarsi būčiau labai svarbus žmogus. Kartais dėl to tikrai būna apmaudu. Kai noriu padaryti tai, kas man asmeniškai svarbu, paaiškėja, kad dirbu su labai pažeidžiama auditorija ir turiu paisyti ne vien savo norų – privalau padoriai elgtis.
Turbūt net vyno pats neperkate, žmoną siunčiate?
Tarsi ir bandau gyventi savo gyvenimą, bet kartais tikrai sustoju. Pastebėjote, kad Audrius Rakauskas ir jo personažai gerokai skiriasi – grimas pakeičia net išvaizdą, o lietuviai ir atpažinę stengiasi to neparodyti. Bet jeigu norėdamas nusipirkti vyno pastebiu, kad į mane žiūri susidomėjęs vaikas, tikrai to nedarau. Nors šiaip manau, kad gyvenime elgiuosi padoriai, vaikams gali pasirodyti, jog rodau blogą pavyzdį. Todėl jau geriau to vyno nepirkti. Ir nerūkyti. Tiesa, korespondentas Gustavas tikrai nerūko...
Kulinarijos skyrelis laidoje atsirado iš reikalo ar ši idėja buvo miela ir jums?
Gal viskas truputį netyčia išėjo. Viena vertus, man ir pačiam tai nesvetima: studijuodamas universitete patekau tarp tų nelaimingųjų, kuriuos po pirmo kurso ėmė į sovietų armiją, mokymo centre tapau virėju ir visą laiką tuo užsiėmiau. Tarnavau prie Novgorodo, ten buvo daug kolonijų – mes jas saugojome. Ir bokštely pastovėdavau sargybą eidamas, ir maždaug šimtui kareivių maistą ruošiau. Kurdamas „Gustavo enciklopediją“ iš pradžių norėjau papasakoti, iš ko pagaminti ledai, paskui – kaip išsukti sviestą. O kai jau gerokai vėliau kartą šis skyrelis netilpo į laidą, net svetainėje atsirado priekaištų ir reikalavimų pasiaiškinti, kodėl taip negerai nutiko.
Namiškius taip pat palepinate savo patiekalais?
Gal juos gaminčiau ir dažniau, bet tam nėra laiko. Namuose labai patinka ruošti tokius patiekalus, kad viskas tilptų viename puode – česnakai, pusiau sriuba, pusiau mėsa su daržovėmis. Tik egzotiškų virtuvių nemėgstu. Kaip tame anekdote: ateina žmogelis ir nori užsisakyti ne havajietišką bifšteksą su ananasais, o paprastą, be priedų, bet padavėjas jam aiškina, kad tokių jie neturi, nes bifšteksas gali būti tik su ananasais. Nemėgstu nei vištienos su persikais, nei jautienos su ananasais. Be to, su metais supratau, kad žmogui tikrai labai svarbu, ką valgo. Blogai maitindamasis blogai ir jautiesi.
Žmonai kavą į lovą nešate?
Ne. Gal ir esu kiek romantiškas, bet kavos į lovą nenešu, nes ją ten nėra labai patogu gerti... Kaip ir rūkyti. Gal reikėtų specialų staliuką pirkti, bet kai gyveni kambaryje, kur vos telpa lova, net nėra kaip prieiti ir jį atnešti, todėl tenka šios idėjos atsisakyti.
Kaip su Danguole susipažinote?
Kaune gyvenančio draugo gydytojo dėka. Tuo metu kaip tik atsirado pirmieji vaizdo magnetofonai ir vaizdajuostės. Vieną vakarą žiūrėti filmo jis pakvietė ir bendradarbę, taip susipažinom ir susidraugavom.
Ar esate griežtas tėtis šešiolikmečiam sūnui Augustui?
Gal nesu nei griežtas, nei geras... Nesu ir blogas, bet rimtai jį auklėti man pritrūksta valios, griežtumo ir užsispyrimo. Sūnų tarsi ir kontroliuoju, bet iš esmės jam leidžiu viską, nes negaliu nieko uždrausti ar ilgai aiškinti, kas yra gerai, o kas – blogai. Net nemoku uždrausti ilgai sėdėti prie kompiuterio – negaliu tiesiog ateiti ir jo nuvaryti. Kartais pagalvoju, gal ir blogai, kad taip elgiuosi, bet kaip tiek laiko darius vienaip staiga vieną dieną viską pakeisti? Paskui pagalvoju, kad jis lyg ir nedaro to, ko griežtai neturėtų daryti... Augustas mokosi dešimtoj klasėj, bet nepasakyčiau, kad jo paauglystė labai sunki, kaip dabar kalbama.
Jus patį tėvai griežtai auklėjo?
Mano tėvas, dabar jau amžiną atilsį, labai griežtas buvo. Su mama net sukūrė taisykles, bet jos, mano manymu, ne visada buvo reikalingos. Nebūtina visko neleisti, dėl visko bijoti – jei vaiką įprausi į per ankštus rėmus, gali nutikti priešingai. Ypač skaudu būna, kai tėvai ką nors draudžia, o tu puikiai matai, kad bendraamžiai tą daro. Tarkime, kortuoja. Mūsų namuose tam buvo griežtas tabu, todėl kai draugai kieme sėdėdavo ir lošdavo „Kvailį“, bijodavau prie jų net prieiti... Dar griežtesnis, net hiperbolizuotas, tėvų požiūris buvo ir į rūkančius, į geriančius žmones. Augau turėdamas daug baimių, gal net šiek tiek atsiribojęs nuo bendraamžių. Iki šiol nelošiu ne tik kortomis – nežaidžiu nei šachmatais, nei šaškėmis. Sportuoti man irgi neleido. Taip jau nutiko, kad būdamas pirmokas nuėjau vos keletą kartų į baseiną ir susirgau angina. Paskui daug metų lankiau „Ąžuoliuko“ chorą. Buvau užimtas, gal net per daug – nuo pirmos klasės fortepijono pamokos, repeticijos, o kur dar mokykla. Gatvei ir sportui net nelikdavo laiko. Kaip ir buvimui gryname ore. Juk kiek vaikų tose nevėdintose koncertų salėse alpdavo. Galiu pasididžiuoti tik tuo, kad niekada nebuvau iškritęs...
Ką veikdavote vasarą, per atostogas?
Augome trys broliai, aš jauniausias. Kadangi mūsų šeima – gamtininkai (tėvas tuomečiame Pedagoginiame institute dėstė biologiją), vasarą tėvai leisdavo miške lakstyti iki vėlumos. Mane terorizavo, kad, neduok Dieve, nesušilčiau, nesuprakaituočiau, nes paskui perpūs ir susirgsiu... Todėl suprakaitavęs prieš eidamas namo stovėdavau laiptinėje, kad bent kiek apdžiūčiau. Kai pareidavau, mama tuoj kišdavo ranką už kaklo, tada gaudavau per ausis...
Paaugęs labai piktinausi ir priverstiniais savaitgaliais, ir atostogomis kolektyviniame sode. Vos tik paklausdavau, ką ten veiksim, man tuoj griežtai pasakydavo: „Surasim!!!“ Kaip paskui pasikeitė laikai! Anksčiau net pats žodis SIAUBAS tam sodui buvo per lengvas, o dabar maloniausias dalykas, kad prie pat Vilniaus, miško pašonėje, yra toks geras kampelis. Tėvas ten labai daug darbo įdėjo, vežė sunkvežimius žemių, net pykdavosi su mama, kad leidžia kone paskutinius pinigus.
Kas jūsų šeimoje sprendžia, kur atostogauti?
Malamės po užsienius ištisus metus, tad geriausiai pailsime sodelyje... Žinoma, juokauju – visas atostogas praleidžiame užmiestyje, o po kitas šalis keliaujam mintyse. Dar yra žmonos kaimas, kur grybaut galima. Gal todėl mes tokie truputį keisti esame – laisvalaikis sukasi aplink sodelį. Bet negalėčiau, tarkim, pasigirti, kad pats pastačiau jame šiltnamį, nors nesu ūkio darbų specialistas.
Esate pavyzdingas laidos vaikams vedėjas, vyras ir tėvas, daug dirbate... Ar niekada nekyla vidinis maištas, nepritrūksta adrenalino, nenorite nusipirkti bilieto ir važiuoti į nežinomus kraštus?
Vienoje knygoje skaičiau apie žmogų, kuris vieną gražią dieną nuo visko pavargo, niekam nieko nesakęs sėdo į traukinį ir ilgai važiavo net negalvodamas kur. Žiūrėjo per langą ir džiaugėsi, kad viskas lieka toli toli... Tada jo veide pirmą kartą atsirado šypsena. Ir man buvo tokių minčių kilę. Įsitaisyti prekiniame traukinio vagone, kampe ant šieno, ir važiuoti į niekur. Tik tokie norai galvoje užsibūdavo labai trumpai. Turbūt tas traukinys dar neatvažiavo ar tiesiog neatėjo kelionei skirtas laikas.
Jūsų nėra nei seksualiausių, nei geidžiamiausių ar turtingiausių televizijos laidų vedėjų sąrašuose. Ar dėl to sąžinė ir artimieji negraužia?
Ne manęs vieno juose nėra... Bet juk mano laidą žiūri ne tiek daug žmonių. Kita vertus, ji skirta, pavadinkime, mažumoms. Net jei ir sudominčiau visus vaikus nuo aštuonerių iki dvylikos metų, nedidelėje mūsų Lietuvoje jų nebūtų tiek daug. O mažumos, kad ir kokios jos būtų – kalbos, tautos ar kokiu kitu požiūriu, nėra ta žmonijos dalis, kuri sulaukia daugiausia dėmesio ir pinigų. Todėl ir nebepatenku tarp geidžiamiausių, seksualiausių, ką jau kalbėti apie turtingiausius... Bet negaliu sakyti, kad tai mane labai žeidžia.
Apmaudo dėl menkai įvertinto šviečiamojo darbo taip pat nekyla?
Bet juk mes rinkos sąlygomis gyvename – galbūt tokio šviečiamojo darbo mažai kam reikia, kuriamos ar perkamos kitokios programos. Požiūris į vaikų laidas priklauso ne nuo jų kūrėjo, nors reikalavimų ir įpareigojimų jam tikrai netrūksta. Žinoma, galėtum galvoti apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Gal dirbant užsienyje padėtų pulkas talkininkų, už tai būtų nepalyginti daugiau mokama ir rodoma dėmesio. Bet yra, kaip yra. Nieko nesmerkiu ir nenoriu sakyti ko nors bloga, tikrai nesu piktas, bet tų komercinių mūsų televizijų aš net nežiūriu. Yra kabelinė, per kurią galima pamatyti daug vertingesnių produktų – istorinių, publicistinių ar analitinių laidų, kurioms sukurti skiriama ir daug laiko, ir lėšų, jos tikrai vertos dėmesio.
Šiuolaikiniai vaikai laiškus dėdei Gustavui rašo?
Ne. Prieš kokį mėnesį buvau paskelbęs konkursą – norėjau, kad žiūrovai siųstų mėgstamiausių valgių receptus, o aš savo virtuvėlėje pagal juos gaminčiau. Buvo įdomu sužinoti, kas jiems patiems patinka. Bet kai nieko neprašai, tai ir nerašo. Gal dabar, kai internete atsirado laidos svetainė, iš jų komentarų galima sužinoti, ką vaikai apie šią laidą mano. Rašo ne tik vaikai.
Paskanavęs savo pagaminto patiekalo išraiškingai krintate ant grindų. Ar nebaisu, kad kai kurie vaikai jus pradės mėgdžioti?
Taip šiek tiek hiperbolizuotai norėjau parodyti, kad paruoštas maistas yra tikrai skanus. Paskui galvojau, kaip tai bent truputėlį pakeisti: profesorius Kalėdauskas iš malonumo ar didžiavimosi savimi net buvo išlėkęs iš kadro ar nuskridęs į Mėnulį. Bet kilo žiūrovų nepasitenkinimas. Turbūt jiems atrodo, kad jeigu herojus nekrito, tikriausiai ruošdamas maistą nesistengė. Juokai juokais, bet jei kas užsigautų mane mėgdžiodamas, gal dar ir nemalonumų turėčiau... Taip paaiškėja situacijos dvilypumas: kai viskas gerai, į laidą vaikams dėmesio galima ir nekreipti. Bet jei koks žiūrovas mėgdžiodamas susilaužys ranką ar, neduok Dieve, galvą, patirsiu nemalonumų, tarsi būčiau labai svarbus žmogus. Kartais dėl to tikrai būna apmaudu. Kai noriu padaryti tai, kas man asmeniškai svarbu, paaiškėja, kad dirbu su labai pažeidžiama auditorija ir turiu paisyti ne vien savo norų – privalau padoriai elgtis.
Turbūt net vyno pats neperkate, žmoną siunčiate?
Tarsi ir bandau gyventi savo gyvenimą, bet kartais tikrai sustoju. Pastebėjote, kad Audrius Rakauskas ir jo personažai gerokai skiriasi – grimas pakeičia net išvaizdą, o lietuviai ir atpažinę stengiasi to neparodyti. Bet jeigu norėdamas nusipirkti vyno pastebiu, kad į mane žiūri susidomėjęs vaikas, tikrai to nedarau. Nors šiaip manau, kad gyvenime elgiuosi padoriai, vaikams gali pasirodyti, jog rodau blogą pavyzdį. Todėl jau geriau to vyno nepirkti. Ir nerūkyti. Tiesa, korespondentas Gustavas tikrai nerūko...
Kulinarijos skyrelis laidoje atsirado iš reikalo ar ši idėja buvo miela ir jums?
Gal viskas truputį netyčia išėjo. Viena vertus, man ir pačiam tai nesvetima: studijuodamas universitete patekau tarp tų nelaimingųjų, kuriuos po pirmo kurso ėmė į sovietų armiją, mokymo centre tapau virėju ir visą laiką tuo užsiėmiau. Tarnavau prie Novgorodo, ten buvo daug kolonijų – mes jas saugojome. Ir bokštely pastovėdavau sargybą eidamas, ir maždaug šimtui kareivių maistą ruošiau. Kurdamas „Gustavo enciklopediją“ iš pradžių norėjau papasakoti, iš ko pagaminti ledai, paskui – kaip išsukti sviestą. O kai jau gerokai vėliau kartą šis skyrelis netilpo į laidą, net svetainėje atsirado priekaištų ir reikalavimų pasiaiškinti, kodėl taip negerai nutiko.
Namiškius taip pat palepinate savo patiekalais?
Gal juos gaminčiau ir dažniau, bet tam nėra laiko. Namuose labai patinka ruošti tokius patiekalus, kad viskas tilptų viename puode – česnakai, pusiau sriuba, pusiau mėsa su daržovėmis. Tik egzotiškų virtuvių nemėgstu. Kaip tame anekdote: ateina žmogelis ir nori užsisakyti ne havajietišką bifšteksą su ananasais, o paprastą, be priedų, bet padavėjas jam aiškina, kad tokių jie neturi, nes bifšteksas gali būti tik su ananasais. Nemėgstu nei vištienos su persikais, nei jautienos su ananasais. Be to, su metais supratau, kad žmogui tikrai labai svarbu, ką valgo. Blogai maitindamasis blogai ir jautiesi.
Žmonai kavą į lovą nešate?
Ne. Gal ir esu kiek romantiškas, bet kavos į lovą nenešu, nes ją ten nėra labai patogu gerti... Kaip ir rūkyti. Gal reikėtų specialų staliuką pirkti, bet kai gyveni kambaryje, kur vos telpa lova, net nėra kaip prieiti ir jį atnešti, todėl tenka šios idėjos atsisakyti.
Kaip su Danguole susipažinote?
Kaune gyvenančio draugo gydytojo dėka. Tuo metu kaip tik atsirado pirmieji vaizdo magnetofonai ir vaizdajuostės. Vieną vakarą žiūrėti filmo jis pakvietė ir bendradarbę, taip susipažinom ir susidraugavom.
Ar esate griežtas tėtis šešiolikmečiam sūnui Augustui?
Gal nesu nei griežtas, nei geras... Nesu ir blogas, bet rimtai jį auklėti man pritrūksta valios, griežtumo ir užsispyrimo. Sūnų tarsi ir kontroliuoju, bet iš esmės jam leidžiu viską, nes negaliu nieko uždrausti ar ilgai aiškinti, kas yra gerai, o kas – blogai. Net nemoku uždrausti ilgai sėdėti prie kompiuterio – negaliu tiesiog ateiti ir jo nuvaryti. Kartais pagalvoju, gal ir blogai, kad taip elgiuosi, bet kaip tiek laiko darius vienaip staiga vieną dieną viską pakeisti? Paskui pagalvoju, kad jis lyg ir nedaro to, ko griežtai neturėtų daryti... Augustas mokosi dešimtoj klasėj, bet nepasakyčiau, kad jo paauglystė labai sunki, kaip dabar kalbama.
Jus patį tėvai griežtai auklėjo?
Mano tėvas, dabar jau amžiną atilsį, labai griežtas buvo. Su mama net sukūrė taisykles, bet jos, mano manymu, ne visada buvo reikalingos. Nebūtina visko neleisti, dėl visko bijoti – jei vaiką įprausi į per ankštus rėmus, gali nutikti priešingai. Ypač skaudu būna, kai tėvai ką nors draudžia, o tu puikiai matai, kad bendraamžiai tą daro. Tarkime, kortuoja. Mūsų namuose tam buvo griežtas tabu, todėl kai draugai kieme sėdėdavo ir lošdavo „Kvailį“, bijodavau prie jų net prieiti... Dar griežtesnis, net hiperbolizuotas, tėvų požiūris buvo ir į rūkančius, į geriančius žmones. Augau turėdamas daug baimių, gal net šiek tiek atsiribojęs nuo bendraamžių. Iki šiol nelošiu ne tik kortomis – nežaidžiu nei šachmatais, nei šaškėmis. Sportuoti man irgi neleido. Taip jau nutiko, kad būdamas pirmokas nuėjau vos keletą kartų į baseiną ir susirgau angina. Paskui daug metų lankiau „Ąžuoliuko“ chorą. Buvau užimtas, gal net per daug – nuo pirmos klasės fortepijono pamokos, repeticijos, o kur dar mokykla. Gatvei ir sportui net nelikdavo laiko. Kaip ir buvimui gryname ore. Juk kiek vaikų tose nevėdintose koncertų salėse alpdavo. Galiu pasididžiuoti tik tuo, kad niekada nebuvau iškritęs...
Ką veikdavote vasarą, per atostogas?
Augome trys broliai, aš jauniausias. Kadangi mūsų šeima – gamtininkai (tėvas tuomečiame Pedagoginiame institute dėstė biologiją), vasarą tėvai leisdavo miške lakstyti iki vėlumos. Mane terorizavo, kad, neduok Dieve, nesušilčiau, nesuprakaituočiau, nes paskui perpūs ir susirgsiu... Todėl suprakaitavęs prieš eidamas namo stovėdavau laiptinėje, kad bent kiek apdžiūčiau. Kai pareidavau, mama tuoj kišdavo ranką už kaklo, tada gaudavau per ausis...
Paaugęs labai piktinausi ir priverstiniais savaitgaliais, ir atostogomis kolektyviniame sode. Vos tik paklausdavau, ką ten veiksim, man tuoj griežtai pasakydavo: „Surasim!!!“ Kaip paskui pasikeitė laikai! Anksčiau net pats žodis SIAUBAS tam sodui buvo per lengvas, o dabar maloniausias dalykas, kad prie pat Vilniaus, miško pašonėje, yra toks geras kampelis. Tėvas ten labai daug darbo įdėjo, vežė sunkvežimius žemių, net pykdavosi su mama, kad leidžia kone paskutinius pinigus.
Kas jūsų šeimoje sprendžia, kur atostogauti?
Malamės po užsienius ištisus metus, tad geriausiai pailsime sodelyje... Žinoma, juokauju – visas atostogas praleidžiame užmiestyje, o po kitas šalis keliaujam mintyse. Dar yra žmonos kaimas, kur grybaut galima. Gal todėl mes tokie truputį keisti esame – laisvalaikis sukasi aplink sodelį. Bet negalėčiau, tarkim, pasigirti, kad pats pastačiau jame šiltnamį, nors nesu ūkio darbų specialistas.
Esate pavyzdingas laidos vaikams vedėjas, vyras ir tėvas, daug dirbate... Ar niekada nekyla vidinis maištas, nepritrūksta adrenalino, nenorite nusipirkti bilieto ir važiuoti į nežinomus kraštus?
Vienoje knygoje skaičiau apie žmogų, kuris vieną gražią dieną nuo visko pavargo, niekam nieko nesakęs sėdo į traukinį ir ilgai važiavo net negalvodamas kur. Žiūrėjo per langą ir džiaugėsi, kad viskas lieka toli toli... Tada jo veide pirmą kartą atsirado šypsena. Ir man buvo tokių minčių kilę. Įsitaisyti prekiniame traukinio vagone, kampe ant šieno, ir važiuoti į niekur. Tik tokie norai galvoje užsibūdavo labai trumpai. Turbūt tas traukinys dar neatvažiavo ar tiesiog neatėjo kelionei skirtas laikas.
