O gal visai šeimynai būtų smagu nuskristi į Ispaniją, kur net ir viduržiemį terasoje galima mėgautis saulės voniomis? „Mūsų butas nėra toks didelis, kad visi galėtų sutilpti, - purto galvą ponia Audronė. - Tradiciškai Kalėdas švenčiame su mano brolio šeima, seserimi ir mamyte. Ji Ispanijoje pas mane nėra net ir buvusi. Nė minties nekilo kviestis ją ten Kalėdų - juk ji būtinai turi nueiti į Bernelių mišias. Esu įsitikinusi, kad yra tradicijų, kurių nereikia keisti ir pagal poreikius paversti sau patogesnėmis. Tai būtų tiesiog nepadoru. Todėl ir gyvename visuomenėje, kur nusistovėję papročiai, tradicijos."
Dovanos - su meile
Ir vasaras ponia Audronė leidžia Lietuvoje. Marbeloje apartamentai paprastai užrakinami birželio viduryje arba pabaigoje. Šeimininkė į juos grįžta rugsėjo pabaigoje. Porą mėnesių pabūna ir vyksta į Lietuvą didžiosioms metų šventėms. „Įsėdu į lėktuvą, pasiimu lietuvišką spaudą ir kasmet pastebiu, kiek Lietuvoje daug žvaigždžių. Bet kodėl čia taip tamsu? Kur ta žvaigždžių skleidžiama šviesa? - juokiasi ponia Audronė. - Juk viena vadinama žvaigžde, kita megažvaigžde, o trečia super super. Kaip joms visoms danguje vietos užtenka?
Kai ilgesnį laiką pagyveni toliau nuo Lietuvos, supranti, kaip kai kurie bereikšmiai dalykai sureikšminami ir iškreipiami. Tai sakau be jokios pagiežos. Dabar suprantu, kad svarbiausia yra sutarti su savimi. Kur begyventum, kur bevažinėtum, jei nėra santarvės su savimi, visur bus blogai. Pyktis, pagieža, pavydas, susireikšminimas bet kurioje pasaulio vietoje veikia vienodai blogai. Svarbiausia - aš pati sau, aplink mane esantys artimiausi žmonės, mano šeimos nariai. Turbūt nustebote, kai paminėjau save. Bet ne dėl to, kad būčiau susireikšminusi ir labai save mylėčiau. Jeigu galiu būti savimi, nevaidinti, galiu kurti tikrus, šiltus santykius. Apkabinti žmones, pasakyti jiems gražių žodžių.
Galiu pasidžiaugti, kad jau beveik susitariau su savimi ir beveik išsiaiškinau, kas man labai svarbu, brangu, ko iš gyvenimo noriu, kiek pastangų turiu dėti, kad tą būseną pasiekčiau. Jeigu viduje esi piktas, jokie šilti ir gražūs kraštai nesušildys ir neprivers šypsotis. Žinai, kaip sako vyrai: kokia nuotaika pradėsi gerti, tokia ir baigsi (juokiasi). Tik emocijų bus tris kartus daugiau. Gerai, jeigu džiaugsmas ir juokas liejasi per kraštus, o jeigu pyktis...
Su dideliu džiaugsmu važiuoju į Ispaniją ir su dideliu džiaugsmu grįžtu į Lietuvą.
Dabar su dideliu džiaugsmu galvoju apie kiekvieną, kuriam turiu nupirkti dovaną. Svarstau, kas juos gali pradžiuginti. Būtų labai paprasta paskambinti vaikams ir pasiteirauti, ko jie norėtų. Arba į voką pinigėlių kiekvienam įdėti. Tačiau kokia būčiau mama, močiutė - kuri absoliučiai negalvoja apie mylimiausius savo žmones? Kai ateina laikas pirkti dovaną, niekada nedarau sąrašo, kad tik ko nors nepamirščiau. Svarbu atspėti, kas žmogų nudžiugintų. Juk dovanos vertė ne visada priklauso nuo piniginės išraiškos."
Ponia Audronė prisimena, kaip Ispanijoje vieninteliam savo anūkui Adrijui ieškojo kaubojiškų batų. Bemaž ketverių berniukas šiemet pirmą kartą atostogavo Ispanijoje ir davė jai nelengvą užduotį. „Nemaniau, kad bus taip sunku. Adrijus išvyko, o aš vos ne kasdien važiuodavau vis į kitas parduotuves ir ieškojau. Stasys net juokėsi iš manęs. Bet kai tuos batus radau, džiaugiausi turbūt labiau, nei juos išvydęs džiaugsis anūkas.
Dovanomis mane sugeba nustebinti ir mūsų vaikai. Pamenu, Tomas su Juozu dovanojo linksmą stovą knygai. Jie žino, kad labai mėgstu skaityti. Arba prieš keletą metų Tomas įteikė man specialų peiliuką grybams rinkti - patogų, su medine kriauna. Aš labai mėgstu grybauti. Kiekvieną kartą, kai tik paimu tą dovaną, prisimenu, kaip nuoširdžiai jos buvo ieškota. Atrodo, smulkmena, bet sukuria gerą emociją. Žinote, vaikams su tom dovanom ne taip sunku, bet, va, ką dovanoti Stasiukui?" - už galvos susiima ponia Audronė ir prisimena, kaip ilgai vienais metais varstė parduotuvių duris, norėdama surasti vyrui tinkamą megztinį.
Kalėdoms keps žąsį
Likus kelioms dienoms iki Kalėdų, kai visos dovanos bus nupirktos, supakuotos ir saugiai paslėptos, ponia Audronė eis pas kaimynus, kurie augina žąsis. Šiemet ji nusprendė to paukščio turguje nebepirkti. „Kai buvo trims paroms pabėgęs mūsų vilkšunis, sužinojau, kas vyksta kaime, - šypsosi. - Štai vieni kaimynai augina žąsis. Pati ją marinuosiu ir iškepsiu. Tradiciškai Kūčioms virsiu barščius, spanguolių kisielių, kepsiu pyragėlius. Su didžiausiu malonumu gaminu valgyti ir beveik galiu pasigirti, kad man tai pavyksta. Kaip Stasys sako: „Na, mamute, beveik nesugadinai produktų." Tai, ko gero, geriausias jo komplimentas.
Pernai Naujuosius metus sutikome Ispanijoje. Pasikvietėme keletą draugų iš Lietuvos. Vedžiojome juos po gerus restoranus, bet vieną dieną pietums jiems iškepiau ėriuko kumpio. Kęstutis Verslovas, kuris turi išlavintą gurmano skonį, pasakė, kad tai buvo geriausias patiekalas, kurį valgė tomis dienomis Ispanijoje. Kai turiu laiko, o dabar jo turiu visada, mėgstu ruošti maistą. Pernai gimtadienio proga dukrai Agnei ir jos draugėms iškepiau didžiulę keptuvę vėdarų su spirgučių ir baravykų padažu. Iki šiol visos prisimena jų skonį. O Stasys sakė: „Ką tu čia vargsti prie keptuvių. Nuvažiuosim į „Marceliukės klėtį" ir nupirksim gatavų." Žinau, kad Agnytė mėgsta mano keptus vėdarus, todėl ir stengiausi. Kai būnu Lietuvoje, beveik kiekvieną sekmadienį šeimai ruošiu pietus arba važiuojame į kurį nors restoraną patuštinti tėvelio kišenės", - juokdamasi apie šeimos tradicijas kalba ponia Audronė.
Grįžusi į Lietuvą ji beveik kiekvieną kartą pono Stasio sūnų pasiteirauja, ar jie „dar neapsiženijo" ir ar ji, ilgiau užsibuvusi Ispanijoje, nepraleido „baliaus". „Ypač gerai sutariame su Tomu. Jis šeimos pietums perka vyną. Paskambina man, paklausia, ką gaminu, ir išrenka gėrimą. Visada pataiko. Tomas - mūsų gurmanas. Kai pradėjome gyventi su Stasiu, jo vaikams iškart pasakiau, kad norėčiau tapti drauge. Manau, mums pavyko sukurti draugiškus, pagarbius santykius", - svarsto moteris.
Gyvenu dėl savęs
Prieš aštuonerius metus, kai pablogėjo ponios Audronės ir jos vyro sveikata, jiedu galvojo, kad laikas pradėti gyventi ramiau. Tiksliau, tą norą būtų galima pavadinti gyvenimu sau. Iš verslo pasitraukusi pora tai galėjo sau leisti. „Tik vėliau supratau, kaip sutuoktiniams kartais svarbu pabūti atskirai. Kiekvienoje šeimoje pasitaiko visko. Vyrai nepagalvoja, kaip moterims užgauna širdį. Tada jos svarsto, kad sutuoktiniai jų pakankamai nemyli, nepagiria. Man labai svarbūs jausmai. Kai išvažiuoji, mėnesį kitą pabūni atskirai, pasiilgsti, laikas ir atstumas tuos negerus jausmus tarsi ištrina. Nekyla nereikšmingų kivirčų.
Įsigyti butą Ispanijoje mums rekomendavo Valdemaras Chomičius, kuris ten jau gyveno. Įsikūręs buvo ir Arvydas Sabonis su šeima. Marbeloje turėti namus patogu, nes skristi tereikia keturias valandas, laiko skirtumas nuo Lietuvos tik viena valanda, o oro temperatūra skiriasi net dvidešimčia laipsnių. Labai svarbu, kad visu tuo gali džiaugtis Europoje. Kultūros panašumai svarbu. Žinoma, nekilnojamasis turtas ten tikrai brangus. Pastebėjau, kad kiekvienais metais jis brangsta bemaž po penkiolika procentų. Pirmąjį butą įsigijome labai greitai. Stasys jį surado, aš nesiginčijau, nors jame buvo mažai saulės. Bet man buvo svarbu kuo greičiau išsikelti iš kišenę primenančio viešbučio kambario. Kita vertus, nenorėjau ginčytis su vyru. Visada vadovaujuosi nuojauta. Neprievartauk situacijos, nedaryk, ko nežinai ir kuo nesi įsitikinęs. Jeigu nežinai, ką daryti, vadinasi, nieko nedaryk. Ir nereikia dėl to draskytis. Negali nusiraminti - išgerk taurę vyno ir eik miegoti. Taigi ir tada jaučiau, kad turėsime kitą butą. Kur kas geresnį. Taip ir atsitiko. Po trejų metų tame pačiame name buvo praduodamas butas. Nuėjome jo pažiūrėti. Vos įėjusi supratau, kad man jame labai gera. Pro langus matosi jūra, visą dieną į kambarius šviečia saulė. Man tai labai svarbu.
Stasys Marbeloje daugiausia išbūna porą savaičių, paskui jam reikia lėkti į Lietuvą. Pasiilgsta katino Ričio. Mesiu akmenėlį į jo daržą, - šmaikštauja moteris. - Kai iš Ispanijos skambina vaikams, užuot paklausęs, kaip jie gyvena, ar neužpustė kelių, ar namuose viskas gerai, pirmiausia klausia, kaip katinas. Be to, dabar jis turi rūpesčių dėl automobilių muziejaus. Bet dėl to visai nepykstu, kai jis išvažiuoja, gyvenu dėl savęs.
Kiekvieną rytą dešimt kilometrų šiaušiu pajūriu. Sakau „šiaušiu", nes ne bėgu, o labai greitai einu. Per valandą dvidešimt minučių nueinu apie keturiolika kilometrų. Kartais draugiją man palaiko daug metų Marbeloje gyvenanti buvusi gimnastė Dalia Kutkaitė. Grįždama namo kokiame bare išgeriu šviežių sulčių arba vaisių kokteilį. Pirmasis kavos puodelis laukia dar prieš bėgimą. Tai tokie mano pusryčiai.
Kas antrą dieną einu į turgų. Vieną dieną perku vaisius ir daržoves, kitą - šviežias žuvis ir truputį mėsos. Labai rūpinuosi mityba, nes jau daug metų dėl sveikatos negaliu valgyti bet ko. Maiste neturi būti jokių konservantų. Todėl kai būnu viena, stengiuosi maitintis teisingai ir tvarkingai. Jokių restoranų. Darau iškrovos dienas. Paskui nueinu prie baseino šalia mūsų namo, valandą paplaukioju, o tada - laikas siestai. Šventas metas Ispanijoje (juokiasi). Vakarop - masažas, grožio procedūros arba pirtelė ir pasivaikščiojimas", - apie įprastą dieną viename prabangiausių Ispanijos kurortų pasakoja ponia Audronė.
Tiek metų išgyvenusi svečioje šalyje moteris savarankiškai išmoko susikalbėti ispaniškai. Sako, turguje ar skalbykloje kitaip nesusišnekėsi. Viena jos bičiulė lietuvė, neseniai įsikūrusi Marbeloje, susirado mokytoją, todėl ponia Audronė svarsto galimybę užsisakyti keletą privačių pamokų. „Jei Andalūzijoje ispanų kalba būtų tokia graži kaip kitoje šalies dalyje, turbūt seniai ją būčiau išmokusi. Tas vietinių šveplavimas, lyg neturėtų priekinių dantų, labai rėžia ausį. Be to, Marbeloje dabar įsikūrė labai daug lietuvių, todėl turiu su kuo bendrauti ir gimtąja kalba", - pasidžiaugia.