„Labai džiaugiuosi naująja mūsų mere, kuri buvo išrinkta pernai rudenį. Praėjo tiek nedaug laiko, o mieste akivaizdžiai matyti pokyčių: centre atnaujinami namai, sparčiai tvarkomos gatvės“, – su džiugesio gaidele balse kalba ponia Audronė Brundzienė (55). Jai pritaria ir ponas Stasys Brundza (61). Bet tai – ne apie Vilnių. Gerų žodžių pora negaili naujai Marbeljos valdžiai. Jau daugiau nei dešimtmetį šiame mieste jie praleidžia ne vieną mėnesį.
Iki šiol su visomis detalėmis ponai Brundzos prisimena pirmąją kelionę į Malagos provinciją. Tuomet jie turėjo automobilių saloną ir į Pietų Ispaniją vyko darbo reikalais. Buvo lapkričio pradžia, o Marbeljoje dieną termometro stulpelis rodė dvidešimt penkis laipsnius šilumos. „Mums ta vieta patiko, pasilikome dar savaitę atostogų. Po kurio laiko skrisdami iš Frankfurto apie Ispaniją kalbėjomės su krepšininku Valdemaru Chomičiumi. Jis ten jau turėjo namus. Įkalbinėjo ir mus įsigyti. Dar kartą nuvažiavome ten poros savaičių atostogų“, – pasakoja ponas Stasys.
Jo žmona Audronė priduria, kad tada vyras pradėjo kalbėti, esą reikėtų čia pirkti butą. „Tada tai buvo dideli pinigai. Mes su Stasiu dar dirbome kaip jaučiai. Maniau, sukišime tokius pinigus, o neturėsime laiko čia ilsėtis. Pamenu, prabuvome vieną rytą ir mano vyras užsiminė, kad eisime į nekilnojamojo turto agentūrą. Sužinojome apie dar nebaigtą statyti namą. Pasakė, kad ten butas gali kainuoti apie pusantro milijono tuomečių Vokietijos markių. Kol namas bus baigtas, reikėjo laukti metus. Svarstėme, ką daryti. Tačiau kitą dieną Stasiukas prie vieno pastato pamatė skelbimą, kad jame parduodamas butas. Apžiūrėjome. Buvo name prie pat promenados, einančios palei jūrą. Butas apleistas, bet nekilnojamojo turto agentė patikino, kad per porą dienų viskas bus sutvarkyta, ir žodį ištesėjo. Įsigijome jį, o per porą dienų nusipirkome baldus ir visą patalynę“, – prisimena ponia Audronė.
Pelningai pardavė verslą
Kol pora aktyviai sukosi versle, Ispanijoje praleisdavo mažiau laiko, tačiau 2001-aisiais jį pardavė ir Lietuvoje vieni pirmųjų, o gal net pirmieji, nesulaukę pensinio amžiaus nusprendė atsisakyti aktyvios veiklos, gyventi dėl savęs ir mėgautis gyvenimo malonumais. Sėdėdami erdviame jų buto balkone, per kurį akys mato tik Viduržemio jūrą, pasineriame į prisiminimus. „Labai jau mūsų verslo norėjo norvegai. Spaudė iš visų pusių, net per „Volkswagen“ koncerną. 2001-ųjų vasario 1-ąją pasirašėme pardavimo sutartį. Gerus pinigus sumokėjo – per septynerius metus dar neišleidome, – juokiasi ponas Statys. – Per dešimt metų buvome „Mitsubishi“, „Toyota“, „Volkswagen“, „Audi“ atstovai. Turbūt niekas Lietuvoje neturėjo tokių gerų sąlygų, kokias mums buvo sudarę japonai. Su jais sutartį pasirašėme po 1991-ųjų pučo. Ji buvo unikali. Įsivaizduokite, automobilių iš gamintojo galėjome užsisakyti, kiek norime ir kokių norime modelių. Pinigus pervesti reikėjo juos pardavus, nesvarbu, po mėnesio ar dviejų. Japonai kone finansavo mūsų verslą. Kai pradėjome dirbti su „Volkswagen“, už pirmuosius dešimt užsakytų automobilių turėjome sumokėti iškart, o tada metinės palūkanos buvo trisdešimt šeši procentai. Vėliau, kai gamintojai pradėjo mumis pasitikėti, atidėdavo mokėjimus. Verslas įsisuko, todėl buvo gaila atsisakyti to, ką taip sunkiai sukūrėme. Bet pasiryžome.“
Čia negyvena tik vasarą
Daugiau nei dviejų šimtų kvadratinių metrų butas, kuriame dabar daug laiko praleidžia Brundzų šeima, – jau antras. Jį pora įsigijo prieš septynerius metus. Čia yra didžiulė svetainė, du miegamieji. Šeimininkai turi atskirus vonios kambarius. Pasirodo, pirmasis butas nelabai patiko poniai Audronei, bet neprieštaravo vyro sprendimui ir širdies gilumoje tikėjo, kad juodu turės kitą, kur kas geresnį. Nuojauta jos neapgavo: po trejų metų tame pačiame name buvo parduodamas kitas butas. Geresnis, nes yra arčiau jūros, ji matoma pro visų kambarių langus, nebent krašteliu užstoja palmių viršūnės, o ankstesnio langai žvelgė į vidinį namo kiemą. Naujasis butas buvo daug šviesesnis, nes saulė jį šildo nuo ryto iki pavakarių. „Dieną čia ji taip plieskia, kad balkone kartais neįmanoma išsėdėti. Tad einu maudytis į jūrą, bet tik tada, kai vanduo būna labai šiltas. Nemėgstu kūnui kelti streso. Kita vertus, mūsų kieme yra šildomasis baseinas, kur vandens temperatūra būna apie dvidešimt aštuonis laipsnius“, – pasakoja šeimininkė.
Kaip įprasta kurortiniame mieste, prie jūros esančiuose pastatuose butus įsigiję užsieniečiai arba nevietiniai ispanai, o vienas ar keli namai turi gultų apsuptą didžiulį baseiną. Čia malonu, nes aplink augantys išpuoselėti egzotiniai augalai žydi visus metus. „Einame kaip į darbą“, – laisvalaikį prie baseino su šypsena apibūdina ponia Audronė.
Ispanijoje moteris praleidžia gerokai daugiau laiko nei pirmiau. Jos vyras paaiškina, kad anksčiau, kai buvo labiau užsiėmęs, pailsėti reikėdavo kokių trijų savaičių. Dabar užtenka dešimties dienų. Ponia Audronė kurorte nesilanko tik vasarą. Birželio viduryje arba pabaigoje butas Marbeljoje užrakinamas ir grįžtama rugsėjo pabaigoje. Per didžiąsias šventes ponia Audronė taip pat trumpam parskrenda į Lietuvą. Tačiau Velykas šiemet šeima švęs Ispanijoje. „Man patinka šitas klimatas, saulė. Jei reikėtų dažniau skraidyti pirmyn atgal, būtų sunku dėl temperatūros kaitos. Kartą buvo, kad Lietuvoje tvyrojo dvidešimt penkių laipsnių šaltis, o Ispanijoje užkaitino iki dvidešimt penkių šilumos. Dėl tokio skirtumo kūnas kenčia ne vieną dieną. Vaikštau tada po namus lyg pagiringa“, – juokiasi moteris.
Iš Lietuvos nusiveža šokolado
Lietuvą ponams Brundzoms Ispanijoje primena didžiojo kambario knygų lentynoje išrikiuotos artimųjų nuotraukos: ponios Audronės atžalų – sūnaus Mariaus su anūkėliu Adrijumi, dukters Agnės. Ir ponio Stasio sūnaus Juozo su širdies drauge Ingrida. Tik sūnaus Tomo nuotraukos čia nėra. Šeimininkė juokiasi: „Tomas sakė, kai turės su kuo fotografuotis, tada ir bus.“ Čia puikuojasi ir keli mylimo pono Stasio augintinio katino Ričio atvaizdai. „Šį sykį Staselis nesako, kad pasiilgo Ričio“, – akį mirkteli moteris. „Specialiai tylėjau, žinojau, kad juoksitės“, – ištaria. Jau dešimt metų grynaveislis augintinis džiugina šeimininko širdį.
Kiekvieną kartą skrisdamas į Ispaniją ponas Statys žmonai veža kavos, o sau – lietuviško juodojo šokolado ir arbatos. Sako, pastaroji čia labai prasta. „Ir kavos niekaip nerandu tokios, kuri būtų mano skonio. Kartą rinkausi specializuotoje parduotuvėje pagal atskiras rūšis ir šalis, kur augo pupelės. Atrodo, atradau patinkančią, bet parsinešęs namo supratau, kad ne tai. Dabar Stasiukas atvežė porą indelių kažkokios naujos, dar negirdėtos kompanijos kavos. Visai nebloga. Klausiu: „Kodėl nepirkai tos, kurios anksčiau atveždavai?“ Sako: „Kad šita brangiau kainuoja. Vadinasi, turi būti geresnė.“ (Juokiasi). Kavinėse čia verda tikrai skanią. Kartais dėl puodelio geros kavos, pavyzdžiui, po siestos galiu specialiai išeiti iš namų ir nukulniuoti ne vieną kilometrą, kad pasimėgaučiau geru gėrimu“, – apie nedidelę silpnybę prabyla moteris.
Vištiena už keletą eurų
Kai Ispanijoje būna viena, ponia Audronė maistą dažniausia gamina namuose. Į restoranus eina su draugėmis. Bet kai atvažiuoja vyras, visada vakarieniauja mieste. „Pusryčius ir pietus gaminu namuose. Džiaugiuosi didele virtuve. Kitame bute ji buvo mažesnė, todėl tekdavo pasistumdyti. Norėjau čia pakeisti baldus, bet kai sužinojau, kad naujų reikės laukti pusmetį, nusprendžiau palikti senuosius. Mes abu su Stasiuku mėgstame rimtus pusryčius: paprastai renkamės daržoves ir kalakutų papus (juokiasi). Gražiai tai vadinama krūtinėle. Ispanai ją paruošia taip skaniai, kad gali valgyti be duonos. Mėsa būna minkšta ir sultinga, tikriausiai prieš tai išverdama ir šiek tiek parūkoma. Labai gardu. Didžiausias privalumas, kad kalakutieną gali valgyti iškart. Nereikia ruošti. O pietums vieną dieną gaminu doradą, kitą – lupiną. Žuvis kepu orkaitėje be jokių prieskonių, tik pabarstau specialia rupia druska. Mėgstu natūralius produktus. Jeigu gamta sukūrė gardėsį, kam jį gadinti“, – svarsto šeimininkė.
Ponas Stasys skubina gerti arbatą ir valgyti braškes, kurios vasario mėnesį, pasak ponios Audronės, dar yra plastmasės skonio. Reikia skubėti pietų. Daugelis restoranų čia lankytojų laukia iki trečios valandos popiet. Paskui jie uždaromi ir virtuvės meistrai ruošiasi vakarienei, kuri čia labai vėlyva.
Išeiname iš namų ir iškart patenkame į centrinę gatvę. Prieiname į jokio įspūdžio nedarančios kavinės ne itin gurmanišku pavadinimu „Cosa Nostra“. Pasirodo, ponai Brundzos pirmą kartą viešėdami Marbeljoje joje vakarieniavo. „Labai skanūs didkepsniai. Iki šiol kartą per savaitę, kai tik norisi mėsos, ateinu čia pavalgyti. Nuo namų – penkios minutės kelio“, – pasakoja ponia Audronė.
Kai prieiname kiosko dydžio užeigėlę, skambiai pavadintą „Fifth aveniu“, pora pradeda juoktis. Pasirodo, čia ponas Stasys kartais perka keptos vištienos, kurią tiesiog dievina. Ji kainuoja pusketvirto euro. Bet ne tai svarbiausia: čia ji ruošiama labai gardžiai. „Juokingiausia, kai prie tos užeigėlės sustoja mūsų „Bentley ....“ Tada iš jos išpuola šeimininkas, jo žmona ir vaikai. Jiems turbūt nesuprantama, kaip žmogus, vairuojantis tokį automobilį, gali pirkti vištieną už kelis eurus“, – kasdienius nuotykius Ispanijoje pasakoja ponia Audronė.
Iki šiol su visomis detalėmis ponai Brundzos prisimena pirmąją kelionę į Malagos provinciją. Tuomet jie turėjo automobilių saloną ir į Pietų Ispaniją vyko darbo reikalais. Buvo lapkričio pradžia, o Marbeljoje dieną termometro stulpelis rodė dvidešimt penkis laipsnius šilumos. „Mums ta vieta patiko, pasilikome dar savaitę atostogų. Po kurio laiko skrisdami iš Frankfurto apie Ispaniją kalbėjomės su krepšininku Valdemaru Chomičiumi. Jis ten jau turėjo namus. Įkalbinėjo ir mus įsigyti. Dar kartą nuvažiavome ten poros savaičių atostogų“, – pasakoja ponas Stasys.
Jo žmona Audronė priduria, kad tada vyras pradėjo kalbėti, esą reikėtų čia pirkti butą. „Tada tai buvo dideli pinigai. Mes su Stasiu dar dirbome kaip jaučiai. Maniau, sukišime tokius pinigus, o neturėsime laiko čia ilsėtis. Pamenu, prabuvome vieną rytą ir mano vyras užsiminė, kad eisime į nekilnojamojo turto agentūrą. Sužinojome apie dar nebaigtą statyti namą. Pasakė, kad ten butas gali kainuoti apie pusantro milijono tuomečių Vokietijos markių. Kol namas bus baigtas, reikėjo laukti metus. Svarstėme, ką daryti. Tačiau kitą dieną Stasiukas prie vieno pastato pamatė skelbimą, kad jame parduodamas butas. Apžiūrėjome. Buvo name prie pat promenados, einančios palei jūrą. Butas apleistas, bet nekilnojamojo turto agentė patikino, kad per porą dienų viskas bus sutvarkyta, ir žodį ištesėjo. Įsigijome jį, o per porą dienų nusipirkome baldus ir visą patalynę“, – prisimena ponia Audronė.
Pelningai pardavė verslą
Kol pora aktyviai sukosi versle, Ispanijoje praleisdavo mažiau laiko, tačiau 2001-aisiais jį pardavė ir Lietuvoje vieni pirmųjų, o gal net pirmieji, nesulaukę pensinio amžiaus nusprendė atsisakyti aktyvios veiklos, gyventi dėl savęs ir mėgautis gyvenimo malonumais. Sėdėdami erdviame jų buto balkone, per kurį akys mato tik Viduržemio jūrą, pasineriame į prisiminimus. „Labai jau mūsų verslo norėjo norvegai. Spaudė iš visų pusių, net per „Volkswagen“ koncerną. 2001-ųjų vasario 1-ąją pasirašėme pardavimo sutartį. Gerus pinigus sumokėjo – per septynerius metus dar neišleidome, – juokiasi ponas Statys. – Per dešimt metų buvome „Mitsubishi“, „Toyota“, „Volkswagen“, „Audi“ atstovai. Turbūt niekas Lietuvoje neturėjo tokių gerų sąlygų, kokias mums buvo sudarę japonai. Su jais sutartį pasirašėme po 1991-ųjų pučo. Ji buvo unikali. Įsivaizduokite, automobilių iš gamintojo galėjome užsisakyti, kiek norime ir kokių norime modelių. Pinigus pervesti reikėjo juos pardavus, nesvarbu, po mėnesio ar dviejų. Japonai kone finansavo mūsų verslą. Kai pradėjome dirbti su „Volkswagen“, už pirmuosius dešimt užsakytų automobilių turėjome sumokėti iškart, o tada metinės palūkanos buvo trisdešimt šeši procentai. Vėliau, kai gamintojai pradėjo mumis pasitikėti, atidėdavo mokėjimus. Verslas įsisuko, todėl buvo gaila atsisakyti to, ką taip sunkiai sukūrėme. Bet pasiryžome.“
Čia negyvena tik vasarą
Daugiau nei dviejų šimtų kvadratinių metrų butas, kuriame dabar daug laiko praleidžia Brundzų šeima, – jau antras. Jį pora įsigijo prieš septynerius metus. Čia yra didžiulė svetainė, du miegamieji. Šeimininkai turi atskirus vonios kambarius. Pasirodo, pirmasis butas nelabai patiko poniai Audronei, bet neprieštaravo vyro sprendimui ir širdies gilumoje tikėjo, kad juodu turės kitą, kur kas geresnį. Nuojauta jos neapgavo: po trejų metų tame pačiame name buvo parduodamas kitas butas. Geresnis, nes yra arčiau jūros, ji matoma pro visų kambarių langus, nebent krašteliu užstoja palmių viršūnės, o ankstesnio langai žvelgė į vidinį namo kiemą. Naujasis butas buvo daug šviesesnis, nes saulė jį šildo nuo ryto iki pavakarių. „Dieną čia ji taip plieskia, kad balkone kartais neįmanoma išsėdėti. Tad einu maudytis į jūrą, bet tik tada, kai vanduo būna labai šiltas. Nemėgstu kūnui kelti streso. Kita vertus, mūsų kieme yra šildomasis baseinas, kur vandens temperatūra būna apie dvidešimt aštuonis laipsnius“, – pasakoja šeimininkė.
Kaip įprasta kurortiniame mieste, prie jūros esančiuose pastatuose butus įsigiję užsieniečiai arba nevietiniai ispanai, o vienas ar keli namai turi gultų apsuptą didžiulį baseiną. Čia malonu, nes aplink augantys išpuoselėti egzotiniai augalai žydi visus metus. „Einame kaip į darbą“, – laisvalaikį prie baseino su šypsena apibūdina ponia Audronė.
Ispanijoje moteris praleidžia gerokai daugiau laiko nei pirmiau. Jos vyras paaiškina, kad anksčiau, kai buvo labiau užsiėmęs, pailsėti reikėdavo kokių trijų savaičių. Dabar užtenka dešimties dienų. Ponia Audronė kurorte nesilanko tik vasarą. Birželio viduryje arba pabaigoje butas Marbeljoje užrakinamas ir grįžtama rugsėjo pabaigoje. Per didžiąsias šventes ponia Audronė taip pat trumpam parskrenda į Lietuvą. Tačiau Velykas šiemet šeima švęs Ispanijoje. „Man patinka šitas klimatas, saulė. Jei reikėtų dažniau skraidyti pirmyn atgal, būtų sunku dėl temperatūros kaitos. Kartą buvo, kad Lietuvoje tvyrojo dvidešimt penkių laipsnių šaltis, o Ispanijoje užkaitino iki dvidešimt penkių šilumos. Dėl tokio skirtumo kūnas kenčia ne vieną dieną. Vaikštau tada po namus lyg pagiringa“, – juokiasi moteris.
Iš Lietuvos nusiveža šokolado
Lietuvą ponams Brundzoms Ispanijoje primena didžiojo kambario knygų lentynoje išrikiuotos artimųjų nuotraukos: ponios Audronės atžalų – sūnaus Mariaus su anūkėliu Adrijumi, dukters Agnės. Ir ponio Stasio sūnaus Juozo su širdies drauge Ingrida. Tik sūnaus Tomo nuotraukos čia nėra. Šeimininkė juokiasi: „Tomas sakė, kai turės su kuo fotografuotis, tada ir bus.“ Čia puikuojasi ir keli mylimo pono Stasio augintinio katino Ričio atvaizdai. „Šį sykį Staselis nesako, kad pasiilgo Ričio“, – akį mirkteli moteris. „Specialiai tylėjau, žinojau, kad juoksitės“, – ištaria. Jau dešimt metų grynaveislis augintinis džiugina šeimininko širdį.
Kiekvieną kartą skrisdamas į Ispaniją ponas Statys žmonai veža kavos, o sau – lietuviško juodojo šokolado ir arbatos. Sako, pastaroji čia labai prasta. „Ir kavos niekaip nerandu tokios, kuri būtų mano skonio. Kartą rinkausi specializuotoje parduotuvėje pagal atskiras rūšis ir šalis, kur augo pupelės. Atrodo, atradau patinkančią, bet parsinešęs namo supratau, kad ne tai. Dabar Stasiukas atvežė porą indelių kažkokios naujos, dar negirdėtos kompanijos kavos. Visai nebloga. Klausiu: „Kodėl nepirkai tos, kurios anksčiau atveždavai?“ Sako: „Kad šita brangiau kainuoja. Vadinasi, turi būti geresnė.“ (Juokiasi). Kavinėse čia verda tikrai skanią. Kartais dėl puodelio geros kavos, pavyzdžiui, po siestos galiu specialiai išeiti iš namų ir nukulniuoti ne vieną kilometrą, kad pasimėgaučiau geru gėrimu“, – apie nedidelę silpnybę prabyla moteris.
Vištiena už keletą eurų
Kai Ispanijoje būna viena, ponia Audronė maistą dažniausia gamina namuose. Į restoranus eina su draugėmis. Bet kai atvažiuoja vyras, visada vakarieniauja mieste. „Pusryčius ir pietus gaminu namuose. Džiaugiuosi didele virtuve. Kitame bute ji buvo mažesnė, todėl tekdavo pasistumdyti. Norėjau čia pakeisti baldus, bet kai sužinojau, kad naujų reikės laukti pusmetį, nusprendžiau palikti senuosius. Mes abu su Stasiuku mėgstame rimtus pusryčius: paprastai renkamės daržoves ir kalakutų papus (juokiasi). Gražiai tai vadinama krūtinėle. Ispanai ją paruošia taip skaniai, kad gali valgyti be duonos. Mėsa būna minkšta ir sultinga, tikriausiai prieš tai išverdama ir šiek tiek parūkoma. Labai gardu. Didžiausias privalumas, kad kalakutieną gali valgyti iškart. Nereikia ruošti. O pietums vieną dieną gaminu doradą, kitą – lupiną. Žuvis kepu orkaitėje be jokių prieskonių, tik pabarstau specialia rupia druska. Mėgstu natūralius produktus. Jeigu gamta sukūrė gardėsį, kam jį gadinti“, – svarsto šeimininkė.
Ponas Stasys skubina gerti arbatą ir valgyti braškes, kurios vasario mėnesį, pasak ponios Audronės, dar yra plastmasės skonio. Reikia skubėti pietų. Daugelis restoranų čia lankytojų laukia iki trečios valandos popiet. Paskui jie uždaromi ir virtuvės meistrai ruošiasi vakarienei, kuri čia labai vėlyva.
Išeiname iš namų ir iškart patenkame į centrinę gatvę. Prieiname į jokio įspūdžio nedarančios kavinės ne itin gurmanišku pavadinimu „Cosa Nostra“. Pasirodo, ponai Brundzos pirmą kartą viešėdami Marbeljoje joje vakarieniavo. „Labai skanūs didkepsniai. Iki šiol kartą per savaitę, kai tik norisi mėsos, ateinu čia pavalgyti. Nuo namų – penkios minutės kelio“, – pasakoja ponia Audronė.
Kai prieiname kiosko dydžio užeigėlę, skambiai pavadintą „Fifth aveniu“, pora pradeda juoktis. Pasirodo, čia ponas Stasys kartais perka keptos vištienos, kurią tiesiog dievina. Ji kainuoja pusketvirto euro. Bet ne tai svarbiausia: čia ji ruošiama labai gardžiai. „Juokingiausia, kai prie tos užeigėlės sustoja mūsų „Bentley ....“ Tada iš jos išpuola šeimininkas, jo žmona ir vaikai. Jiems turbūt nesuprantama, kaip žmogus, vairuojantis tokį automobilį, gali pirkti vištieną už kelis eurus“, – kasdienius nuotykius Ispanijoje pasakoja ponia Audronė.
