„Kartais dykumoje galvojame, kodėl mokame tokius didžiulius pinigus už tai, kad čia sėdime ir kankinamės... Tačiau kažkas ten pavergia... Kas? Konkretaus paaiškinimo neturiu“, – šypsodamasis taria praėjusią savaitę iš Dakaro ralio grįžęs lenktynininkas Aurelijus Petraitis (50). „Dakaras man labai panašus į alpinizmą, – sako jo šturmanu šįsyk Argentinoje ir Čilėje vykusiose lenktynėse buvęs Antanas Juknevičius (34). – Pasiekę viršūnes alpinistai taip pat nebenori į kalnus, bet praeina šiek tiek laiko, ir vėl mintys pradeda suktis apie juos. Dakaras irgi turi savos magijos.“
Iš Pietų Amerikos lenktynininkai grįžo gerai nusiteikę. Neslepia, kad ralyje užimta dvidešimt penktoji vieta pranoko jų lūkesčius. Sutinka: šiose lenktynėse apskritai visi, kuriems pavyksta pasiekti finišą, yra nugalėtojai. Ne pirmą kartą tokiame ralyje dalyvavę vyrai pasakoja, kad trasa buvusi nelengva. Tačiau ten jie vyko pasirengę kur kas geriau nei, tarkim, pirmą sykį prieš penkerius metus Afrikoje. Ir dabar sutikti bičiuliai vengrai prisiminė, kaip tuomet lietuvius kartą net palaikė vietos tamsiaodžiais: buvo tokie dulkėti ir tepaluoti. „Pirmasis Dakaras buvo tikras Dakaras“, – sako Aurelijus. Ir nors tuomet finišavo kolonos gale, jautėsi nugalėtojai, nes maršrutą įveikė. O kitame Dakare teko baigti pasirodymą po antrojo etapo, dar vienas ralis Aurelijui baigėsi maršruto viduryje. Pernai dėl galimų teroristų išpuolių Mauritanijoje šios lenktynės buvo atšauktos, o šiemet perkeltos į Pietų Ameriką. Ralis sulaukė didžiulio Argentinos ir Čilės gyventojų susidomėjimo. Jie apguldavo aptvertas lenktynininkų stovyklavietes ir nesitraukdavo visą naktį. „Jautėmės kaip zoologijos sode, – juokiasi Aurelijus. – Miesteliuose vietinių susirinkdavo tiek daug, kad pro minią būdavo sunku prasibrauti automobiliu.“
„Važiavome tokiomis unikaliomis vietomis, kur būdamas turistas galbūt niekuomet gyvenime nepatektum, – pasakoja Antanas. – Ralio maršrutas driekėsi labai toli nuo civilizacijos, pro vulkanus, per Andų kalnų perėjas, Atakuos dykumos birias smėlio kopas.“ Aurelijus juokiasi, kad romantikos lekiant dulkių kamuolyje, kai aplinkui nieko nematai, – mažai. Jis prisipažįsta tuomet svajojęs apie sniegą. Sako, ilgiau dairytis, nusifotografuoti galėjo nebent tada, kai automobilis būdavo įstrigęs. „Tarkim, kopos, kurios žiūrint lenktynes per televizorių atrodė labai įspūdingai, mums buvo tiesiog gražios kliūtys“, – juokiasi Aurelijus. Jo partneris pažymi, kad Dakaro ralis – brandžių žmonių lenktynės, kuriose reikia mokėti viską apskaičiuoti, išsilaikyti, save suvaldyti. „Tam turi įtakos ir kasdienė, darbo, meilės patirtis – visokia visokia, – teigia sportininkai. – Turi būti pakankamai brandus, kad nepadarytum nesąmonių.“ Abu juokiasi vienas kitą pažįstantys iki kaulų smegenų, todėl jei ir ištaria aštresnį žodį, nepyksta.
Pasak jų, apskritai į šį ralį susirenka gana draugiška kompanija. Lietuviai padėjo keblioje padėtyje atsidūrusiems latviams, iš kanjono ištraukė įkritusį prancūzų automobilį. „Tokiais atvejais būna gera širdyje, kad kam nors padarei gera, nors iš esmės jis yra konkurentas“, – sako Aurelijus. Didžiuliame sportininkų ir jiems padedančių technikos specialistų būryje buvo ir kelios moterys. Mūsiškiai kvatoja, kad vyrai yra vyrai, net susirinkę kovoti pastebi dailiosios lyties atstoves, į jas kreipia dėmesį. „Tačiau kai kurios iš jų labai vyriškos, – sako Aurelijus. – Joms gal labiau rūpi lenktynės nei flirtas, o kitos mėgaujasi tokiu dideliu vyrų dėmesiu.“ Antanas prisipažįsta nesuprantantis, kodėl apskritai moterys dalyvauja šiose ekspedicijose. „Gal joms trūksta dėmesio? Taip, Dakare jo sulaukia labai daug, – juokiasi lenktynininkas. – Tačiau aš moterį įsivaizduoju gražią, pasipuošusią, o ne dykumoje tarp purvinų vyrų. Kai sutinki šeštą septintą lenktynių dieną, ji atrodo taip pat baisiai kaip mes, ir kvapas toks pat baisus kaip mūsų. Vyrai bet kur nusirengia, išlipę iš automobilių bet kur atlieka reikalus... O moteriai norint TAI atlikti reikia nueiti už krūmo, kur galbūt tupi didžiausias tarantulas. Vyrai ten net neina... Mano akimis, tokios lenktynės nedera moters prigimčiai. Joms ten žiauriai sunku. Kartą keturračio motociklo vairuotoja suklupusi prašė padėti. Sustojome, o man galvoje sukosi viena mintis: „Ką ji apskritai čia veikia? Tą pačią moterį pamatytum restorane – atkreiptum dėmesį, o kaip ji atrodė ten!“ Vyrai pasakoja, kad šiame ralyje galima pamiršti žodį „komfortas“. Po dykumų dulkėse praleistos dienos nusiprausti buvo galima tik šaltu vandeniu. O paskui laukė poilsis pačių atsivežtose palapinėse. Juokiasi, kad šįsyk lietuvių palapinės buvo labai patogios: norint išskleisti užtekdavo vieno judesio. Jų apžiūrėti buvo atėjęs net legendinis lenktynininkas iš Amerikos Robby Gordonas, kuris šiame ralyje užėmė trečiąją vietą, „O 2003 metais kaip būdavo? Atvažiuoji į nakvynės vietą kokią ketvirtą valandą nakties, atsidarai bagažinę ir iš jos trauki palapinę, veri kuoliukus ir negali pataikyti, – kvatoja vėl prisimindamas pirmąjį Dakaro ralį, kuriame dalyvavo, Antanas. – Būdavo dienų, kai neužtekdavo jėgų palapinių pastatyti. Lengva lyginti, kai buvo juoda, o dabar yra balta.“
Grįžusių namo Aurelijaus ir Antano visi jau klausinėja, ar į Dakarą važiuos kitąmet. Aurelijus juokiasi, kad pirmiausia abejonių kelia finansiniai dalykai. Anksčiau bičiuliams verslininkas būdavo sunku atsisakyti paremti šią ekspediciją, o dabar visi turi alibi – „krizė“. Dalyvauti šiame ralyje kainuoja nemažai. Starto mokestis žmogui atsieina dešimt tūkstančių eurų. Tačiau Antanas skaičiuoja, kad ekipažui tai kainuoja apie dvidešimt penkis tūkstančius eurų, nes iš organizatorių privaloma nuomotis kai kurią įrangą. Kadangi komandą sudaro penki žmonės, vien registracija atsieina apie penkiasdešimt tūkstančių eurų. Vyrai pasakoja šiemet startui skyrę aštuoniasdešimt tūkstančių eurų. Žinoma, tam naudojami ne tik rėmėjų, bet ir savi pinigai. Ką apie brangų ir pavojingą jų pomėgį mano žmonos? „Virginija nesako, kad esu ligonis ar nesveikas, nors gal kartais taip ir mano, – juokiasi Aurelijus. – Aišku, finansine prasme, matyt, niekas labai nenori pinigų, kuriuos galbūt galėtų išleisti kokiems nors pirkiniams, skirti vyro pramogai – išmesti į orą. Tačiau jos susitaikė, kad turime tokią brangią aistrą, ir telieka tam pritarti.“ „Bet kuri žmona turbūt norėtų vyrą laikyti namie. Tačiau kažin ar tokie mes joms patiktume, ar jos būtų mus kitokius kažkada pasirinkusios“, – šypsosi Antanas. Aurelijaus prasitaria, kad jo apsisprendimui, ar dalyvaus Dakaro ralyje po metų, matyt, įtakos turės ir tai, kur lenktynės vyks. Prisipažįsta, kad Pietų Amerika jo nesužavėjo. Labiau traukia Afrika, kur šis ralis vyko daugelį metų.
Iš Pietų Amerikos lenktynininkai grįžo gerai nusiteikę. Neslepia, kad ralyje užimta dvidešimt penktoji vieta pranoko jų lūkesčius. Sutinka: šiose lenktynėse apskritai visi, kuriems pavyksta pasiekti finišą, yra nugalėtojai. Ne pirmą kartą tokiame ralyje dalyvavę vyrai pasakoja, kad trasa buvusi nelengva. Tačiau ten jie vyko pasirengę kur kas geriau nei, tarkim, pirmą sykį prieš penkerius metus Afrikoje. Ir dabar sutikti bičiuliai vengrai prisiminė, kaip tuomet lietuvius kartą net palaikė vietos tamsiaodžiais: buvo tokie dulkėti ir tepaluoti. „Pirmasis Dakaras buvo tikras Dakaras“, – sako Aurelijus. Ir nors tuomet finišavo kolonos gale, jautėsi nugalėtojai, nes maršrutą įveikė. O kitame Dakare teko baigti pasirodymą po antrojo etapo, dar vienas ralis Aurelijui baigėsi maršruto viduryje. Pernai dėl galimų teroristų išpuolių Mauritanijoje šios lenktynės buvo atšauktos, o šiemet perkeltos į Pietų Ameriką. Ralis sulaukė didžiulio Argentinos ir Čilės gyventojų susidomėjimo. Jie apguldavo aptvertas lenktynininkų stovyklavietes ir nesitraukdavo visą naktį. „Jautėmės kaip zoologijos sode, – juokiasi Aurelijus. – Miesteliuose vietinių susirinkdavo tiek daug, kad pro minią būdavo sunku prasibrauti automobiliu.“
„Važiavome tokiomis unikaliomis vietomis, kur būdamas turistas galbūt niekuomet gyvenime nepatektum, – pasakoja Antanas. – Ralio maršrutas driekėsi labai toli nuo civilizacijos, pro vulkanus, per Andų kalnų perėjas, Atakuos dykumos birias smėlio kopas.“ Aurelijus juokiasi, kad romantikos lekiant dulkių kamuolyje, kai aplinkui nieko nematai, – mažai. Jis prisipažįsta tuomet svajojęs apie sniegą. Sako, ilgiau dairytis, nusifotografuoti galėjo nebent tada, kai automobilis būdavo įstrigęs. „Tarkim, kopos, kurios žiūrint lenktynes per televizorių atrodė labai įspūdingai, mums buvo tiesiog gražios kliūtys“, – juokiasi Aurelijus. Jo partneris pažymi, kad Dakaro ralis – brandžių žmonių lenktynės, kuriose reikia mokėti viską apskaičiuoti, išsilaikyti, save suvaldyti. „Tam turi įtakos ir kasdienė, darbo, meilės patirtis – visokia visokia, – teigia sportininkai. – Turi būti pakankamai brandus, kad nepadarytum nesąmonių.“ Abu juokiasi vienas kitą pažįstantys iki kaulų smegenų, todėl jei ir ištaria aštresnį žodį, nepyksta.
Pasak jų, apskritai į šį ralį susirenka gana draugiška kompanija. Lietuviai padėjo keblioje padėtyje atsidūrusiems latviams, iš kanjono ištraukė įkritusį prancūzų automobilį. „Tokiais atvejais būna gera širdyje, kad kam nors padarei gera, nors iš esmės jis yra konkurentas“, – sako Aurelijus. Didžiuliame sportininkų ir jiems padedančių technikos specialistų būryje buvo ir kelios moterys. Mūsiškiai kvatoja, kad vyrai yra vyrai, net susirinkę kovoti pastebi dailiosios lyties atstoves, į jas kreipia dėmesį. „Tačiau kai kurios iš jų labai vyriškos, – sako Aurelijus. – Joms gal labiau rūpi lenktynės nei flirtas, o kitos mėgaujasi tokiu dideliu vyrų dėmesiu.“ Antanas prisipažįsta nesuprantantis, kodėl apskritai moterys dalyvauja šiose ekspedicijose. „Gal joms trūksta dėmesio? Taip, Dakare jo sulaukia labai daug, – juokiasi lenktynininkas. – Tačiau aš moterį įsivaizduoju gražią, pasipuošusią, o ne dykumoje tarp purvinų vyrų. Kai sutinki šeštą septintą lenktynių dieną, ji atrodo taip pat baisiai kaip mes, ir kvapas toks pat baisus kaip mūsų. Vyrai bet kur nusirengia, išlipę iš automobilių bet kur atlieka reikalus... O moteriai norint TAI atlikti reikia nueiti už krūmo, kur galbūt tupi didžiausias tarantulas. Vyrai ten net neina... Mano akimis, tokios lenktynės nedera moters prigimčiai. Joms ten žiauriai sunku. Kartą keturračio motociklo vairuotoja suklupusi prašė padėti. Sustojome, o man galvoje sukosi viena mintis: „Ką ji apskritai čia veikia? Tą pačią moterį pamatytum restorane – atkreiptum dėmesį, o kaip ji atrodė ten!“ Vyrai pasakoja, kad šiame ralyje galima pamiršti žodį „komfortas“. Po dykumų dulkėse praleistos dienos nusiprausti buvo galima tik šaltu vandeniu. O paskui laukė poilsis pačių atsivežtose palapinėse. Juokiasi, kad šįsyk lietuvių palapinės buvo labai patogios: norint išskleisti užtekdavo vieno judesio. Jų apžiūrėti buvo atėjęs net legendinis lenktynininkas iš Amerikos Robby Gordonas, kuris šiame ralyje užėmė trečiąją vietą, „O 2003 metais kaip būdavo? Atvažiuoji į nakvynės vietą kokią ketvirtą valandą nakties, atsidarai bagažinę ir iš jos trauki palapinę, veri kuoliukus ir negali pataikyti, – kvatoja vėl prisimindamas pirmąjį Dakaro ralį, kuriame dalyvavo, Antanas. – Būdavo dienų, kai neužtekdavo jėgų palapinių pastatyti. Lengva lyginti, kai buvo juoda, o dabar yra balta.“
Grįžusių namo Aurelijaus ir Antano visi jau klausinėja, ar į Dakarą važiuos kitąmet. Aurelijus juokiasi, kad pirmiausia abejonių kelia finansiniai dalykai. Anksčiau bičiuliams verslininkas būdavo sunku atsisakyti paremti šią ekspediciją, o dabar visi turi alibi – „krizė“. Dalyvauti šiame ralyje kainuoja nemažai. Starto mokestis žmogui atsieina dešimt tūkstančių eurų. Tačiau Antanas skaičiuoja, kad ekipažui tai kainuoja apie dvidešimt penkis tūkstančius eurų, nes iš organizatorių privaloma nuomotis kai kurią įrangą. Kadangi komandą sudaro penki žmonės, vien registracija atsieina apie penkiasdešimt tūkstančių eurų. Vyrai pasakoja šiemet startui skyrę aštuoniasdešimt tūkstančių eurų. Žinoma, tam naudojami ne tik rėmėjų, bet ir savi pinigai. Ką apie brangų ir pavojingą jų pomėgį mano žmonos? „Virginija nesako, kad esu ligonis ar nesveikas, nors gal kartais taip ir mano, – juokiasi Aurelijus. – Aišku, finansine prasme, matyt, niekas labai nenori pinigų, kuriuos galbūt galėtų išleisti kokiems nors pirkiniams, skirti vyro pramogai – išmesti į orą. Tačiau jos susitaikė, kad turime tokią brangią aistrą, ir telieka tam pritarti.“ „Bet kuri žmona turbūt norėtų vyrą laikyti namie. Tačiau kažin ar tokie mes joms patiktume, ar jos būtų mus kitokius kažkada pasirinkusios“, – šypsosi Antanas. Aurelijaus prasitaria, kad jo apsisprendimui, ar dalyvaus Dakaro ralyje po metų, matyt, įtakos turės ir tai, kur lenktynės vyks. Prisipažįsta, kad Pietų Amerika jo nesužavėjo. Labiau traukia Afrika, kur šis ralis vyko daugelį metų.
