Gyventi be televizijos ji gali. Tačiau be darbo - ne. Tai Aušra Kilkuvienė (34) pasako dar tada, kai tariamės dėl susitikimo. Šį rudenį ji liko ir be vieno, ir be kito.
Tie, kurie dirba televizijoje, atrodo, susitaikę su mintimi, kad darbą turi tik iki sezono pabaigos?
Bet tai, kas trunka septynerius metus (šešeri atiduoti „TV pagalbai", pastarąjį sezoną vesta publicistikos laida „Čia ir dabar" - red. past.), tampa įpročiu. Juolab tarsi turėjau projektą, tačiau rugpjūčio pradžioje sužinojau, kad - ne. Man siūlė vieną, kitą darbą. Bet ištiko šokas... Atsisakiau pasiūlymų, nes neturėjau vidinės energijos. Palengva atsigavau. Viską laikas sutvarko.
Nepaliauju kartoti: viskas tik į gera. Kas dabar atrodo skausminga, po dešimties metų supranti, kad išėjo į naudą. Tik mums visko reikia šiandien. Aišku, buvo dienų, kai būčiau pasakiusi: viskas, daugiau jokios televizijos. Vieną kartą patyrus skyrybų kančią, kokio velnio vėl tuoktis. Bet tai - tik nuotaikų šuoliai. Į televiziją žiūriu kaip į darbą. Tai nėra mano gyvenimo būdas. Kitaip nei buvusių kolegų.
Žinote, koks yra darbo televizijoje privalumas? Aplinkiniai į tave ima žiūrėti kaip į žmogų. Šitas privalumas mane ir beprotiškai liūdina: jei nesi televizijoje, tai nesi žmogus...
Teko susiveržti diržus?
Pinigėlius visada skaičiuoju. Bet jei ne iš ten, tai iš kitur jų atsiranda. Taip šį rudenį atsitiko su fotosesija „Kauno Akropoliui". Užsidirbau bent rugsėjo algą. Reikėjo apkarpyti poreikius, bet tai darome jau seniai: statomės namą dinozaurą, kuris beprotiškai ryja pinigus. Tad reikia skaičiuoti. O ir nesu daiktų vergė. Jei anksčiau sumanydavau, kad reikia batų, nueidavau ir nusipirkdavau. Dabar turėčiau dar pagalvoti, ar galiu taip pasielgti.
Kaip reagavai į viename leidinyje išspausdintus žodžius, kad prodiuseriai tavęs bijo, nes esi aikštinga?
Tiesmuka. Kai man neleidžia gerai atlikti darbo, reikalauju, kad nebūtų broko. Galima tai vadinti aikštingumu, nors aš suprantu kitaip. Niekada neleidau sau pasakyti, kad nesifilmuosiu, nes nepatinka drabužis, ar kelias valandas vėluoti. Mano bėda ta, kad atsisakiau buvusių darbų ir atsidaviau tik televizijai - tam, kas visada plaukioja ore.
Prieš pradėdama karjerą televizijoje dirbai pradinių klasių mokytoja, turi švietimo vadybos magistro diplomą. Nuo jo jau nupūtei dulkes?
Dar nebuvau išsitraukusi. Į mokyklą nenoriu.
Gal dabar gali daugiau laiko skirti šeimai?
Visada jo rasdavau. Man tai nėra našta. Patinka namai, kuriuose kvepia maistu. Jie tampa gyvi.
Prieš dvejus metus į jūsų namus atėjo šešiametis globotinis Kajus. Šįmet jis tapo pirmoku. Kada buvo sunkiausia - iš pradžių ar kiek vėliau?
Gal dabar? Kuo toliau, tuo labiau pradeda erzinti tam tikri dalykai. Vyras man aiškina, jog nesusipratimų kyla dėl to, kad imu vis daugiau iš Kajaus reikalauti, o pažangos nesulaukiu... Jis - visiška mano Gabytės priešingybė. Visada galėjau pasigirti, kad mūsų su dukra glaudus ryšys. Kartais nustembu: su dvylikamete bendrauju kaip su suaugusia. Net išsigąstu, kad per toli nuėjome. Su Kajumi, matyt, to niekada nebus. Vargu ar jis supras mane iš pusės žodžio.
Ko išmokai per tą laiką?
Jei mane dar kas nors erzina, vadinasi, neišmokau. Tai mano reikalas, mano kaltė ir mano darbas.
Kaip Gabija priėmė naują šeimos narį?
Įdomiai susiklostė: Kajus - mano vaikas, bet ne sūnus, Gabijai - brolis, bet ne brolis. Dar per mažai laiko praėjo, kad jis pavadintų ją sese. Gal tada, kai ano gyvenimo atsiminimai liks kaip migla... Kartą užsukome į parduotuvę, greta kurios jis kadaise gyveno, prašė centų. Kaip Kajus toje erdvėje pasikeitė. Atsigavo, akimirksniu pasidarė visai kitoks, gatvinis, užplūdo „šustrumo" banga. „Norėčiau čia gyventi, - netikėtai pareiškė. - Kaip būtų gera. Nieko pirkti nereikėtų. Čia miegočiau." O Dieve, juk praėjo dveji metai, o jis sako galįs čia miegoti... Džiaugiasi, kad nieko pirkti nereikėtų... Tik įkvėpiau oro. Grįžus namo netgi kilo mintis, kad vertėtų jo kišenes apžiūrėti, gal ką išsinešė... Pasikeitimas buvo toks netikėtas ir ryškus. Dar mane labiausiai „nuneša" Kajaus svajonės gyventi žaidime: kad už nieką nereikėtų mokėti, viską būtų galima gauti už dyką. Juk mes kiekvieną akimirką rodome, kad viską reikia daryti savomis rankomis...
Kol kas nelygiai sudėtos svarstyklių lėkštutės. Kai jis pas mus praleis tiek pat laiko, kiek ir anuose namuose, bus galima daryti išvadas. Turiu dar ketverius metus, tada atsiras svarstyklių pusiausvyra. Visada pabrėžiu, kad jis gali rinktis, kaip gyventi. Nurodau kaip pavyzdį jo mamą: ji gyvena taip, kaip nori, todėl visa šeima ir išdraskyta.
Gal tie, kurie priglaudžia ką tik gimusį kūdikį, pasiryžta: nulipdysiu aš tą bandelę. Aš neprisiimu atsakomybės užauginti dorą žmogų. O gal save apgaudinėju tvirtindama, kad Kajus atėjo į šeimą jau sulaukęs šešerių ir nieko nebegalima padaryti? Kartoju: mano tikslas buvo ne vaikas. Paprasčiausia norėjau padėti vienam tos šeimos vaikui užaugti.
Užsiminei, kad Kajaus mama neseniai susilaukė dar vieno vaiko...
Nuėjau į kūdikių namus aplankyti mažylės. Kambaryje guli tokie devyni. Sėdžiu tarp jų, vieną po kito glaudžiu. Visi tiesia rankas. Būdama tarp jų suvokiau: jie nuo pat gimimo neturi šeimos jausmo, auga tarp besikeičiančių auklių, kitų žmonių. Nieko nepakeis sukurta itin patogi aplinka. Tarkim, brangios maitinimo kėdutės. Tokios, kokių daugelis savo vaikams negali nupirkti.
Vyras net nėjo į vidų, liko mašinoje. „Kodėl neini? - klausiu. - Bijai pats savęs." Sunku pasakyti „ne", kai tai pamatai. Bet reikia giliai išgyventi apsisprendimą, protu suvokti, kad negali visų paimti į šeimą.
Tokiam žingsniui - paimti auginti vaiką - ryžtasi tik drąsūs žmonės...
Visus stabdo baimė keisti įpročius. Atsisakyti nusistovėjusios tvarkos. Aš nebijau ir pripažįstu: taip, yra dalykų, kurie erzina. Gal Vaiko teisių apsaugos tarnyba mane už tokius žodžius kals prie kryžiaus. Norite, kad meluočiau? Kai manęs teiraujasi, pripažįstu, kad yra smulkių problemų, bet tai mano bėdos, esu suaugęs žmogus ir privalau pati jas įveikti. Kajus dar nieko tokio nepadarė, kad suprasčiau: neverta laistyti šitos gėlės, nudžiūvo jos šaknys. Tai reiškia, kad viskas manyje. Tam jis ir atėjo, kad aš dirbčiau su savimi.
