Bala nematė jo vokalinių gebėjimų, tačiau artistas jis - puikus. Nepakartojamas ir pats tai žinantis Borisas Moisejevas (55) tiesiog pražysta išvydęs į save atsuktą fotoaparatą ar vaizdo kamerą, kai šauna į galvą - prabyla lietuviškai, širdingai pabrėžia ryšį su Lietuva ir mielai paįvairina savo monologą vienu kitu vulgaresniu žodeliu. „Publika tai mėgsta", - žavingai mirkteli.
Iki koncerto - dar visas pusdienis, ir Borisas jį leidžia kaip širdis geidžia - atsipalaidavęs mėgaujasi brangaus restorano patiekalais, atiduoda duoklę mirusių kolegų atminimui, žvitriai vaikštinėja Vilniaus gatvėmis, o laisvą priešpiečio valandėlę mielai skiria „Žmonėms". Įsitaisęs ant sofos viešbučio svetainėje ir greta pasidėjęs prašmatnų rankinuką, mojuoja oranžiniu sportbačiu apauta koja ir siurbčioja arbatą. „Tau kavos? - blyksteli baltutėliais dantimis. - Serioga, atnešk panelei kavos. O štai aš jos nebegeriu."
Negeriate kavos? Kodėl?
Kavą galima gerti iki trisdešimt penkerių, daugių daugiausia - iki keturiasdešimties metų. O paskui - viskas. Tau dar galima, o aš jau privalau paspausti stabdį, nes kava sendina odą, kenkia skrandžiui ir alina organizmą.
Jaunystėje ją gėrėte?
Taip. Gyvendamas Lietuvoje kavą gėriau kasdien ir puikiai miegodavau. Bet dabar nejaučiu jos stygiaus - energijos man užtenka, netgi dar lieka (juokiasi). Aš ne iš tų, kurie rytais suka galvą, kas juos užvestų - mankšta, seksas ar dar kas nors. Man pakanka ilgo dušo.
Tikriausiai dažnai girdite komplimentų, kad puikiai atrodote.
Dėl mano išvaizdos kaskart kyla ažiotažas. Savaime suprantama: žmonės juk žino, kiek man metų, bet ateina į salę ir patiria šoką: kaip taip gali būti, kaip jis gali šitaip atrodyti? Paslaptis labai paprasta: plastinės operacijos! Mano amžiuje daug kas arba išdžiūsta, arba prateka, o publika juk negali to matyti. Savo automobiliams „tiuningą" juk darome, tad kodėl „nepatiuningavus" savo marmūzės, atsiprašau, veido? Save reikia gerbti ir mylėti. Bėgant laikui, reikia taisyti padėtį, šen bei ten pasiremontuoti, kad būtų linksmiau gyventi. Kodėl turėčiau gėdytis apie tai kalbėti? Nei savo veido perdarau, nei lyties keičiu, tik mažumėlę pasikoreguoju. Plastines operacijas darausi nedažnai - maždaug kas septynerius metus. Svarbiausia atsikratyti baimės: kai pasidarai pirmą, paskui jau pats veržiesi daryti ir antros, ir trečios, ir penktos.
Dar svarbu sugebėti sklandžiai pereiti tam tikrus etapus. Senatvė artistui yra tabu. Iš jauno amžiaus į vidutinį aš perėjau gražiai, iš vidutinio - į suaugusio žmogaus, kuriame esu dabar, irgi gražiai, be isterijos, be minčių apie mirtį. Aš tiesiog pereinu į kitą gyvenimo etapą, ir tiek. Dabartinis mano amžius - labai gražus, skanus tarsi saldumynas, todėl ir pavadinau naujausią savo šou programą „Desertu". Penkiasdešimt penkeri - tai metas, kai žmogus jau gali sau leisti padaryti kai kurias išvadas.
Artistams paprastai būna nelengva žvalgytis į pasą - sieloje jie jaučiasi kur kas jaunesni. Kiek jums metų širdyje?
Vis dėlto tiek, kiek ir yra. Jaunystė - ne visuomet pranašumas: jaunas žmogus dar nesupranta, ko nori iš gyvenimo, o aš jau viską suprantu. Žinau, ko noriu. Dar daug ko noriu pasiekti, todėl sau pirmiausia linkiu sveikatos. Pastaruoju metu tai tampa aktualu, nes vis daugiau širdžiai brangių žmonių netikėtai išeina anapus. Pernai mirė Lietuvoje gyvenančio vyresniojo brolio Anatolijaus žmona. Rytoj važiuosiu pas jį į svečius, aplankysiu kapą. Šiandien aplankysiu Miščiukaitę ir Kernagį - savo draugus ir kolegas, kuriuos be galo gerbiau ir mylėjau. Išgirsti žinią apie jų mirtį buvo siaubinga - aš patyriau šoką. Labai nusiminiau, kad draugai man nepranešė, kada Janina mirė - su didžiausia pagarba būčiau atvykęs palydėti jos į paskutinę kelionę. Ji labai daug dėl manęs padarė, labai man padėjo, mes iš tiesų buvome artimi draugai. Kai tapau populiarus Rusijoje, kviesdavausi ją į savo šou. Ir Kernagį gerai pažinojau, jis kviesdavosi mane į savo renginius.
Ar tokios netektys neskatina manyti, kad kiekvieną dieną reikia nugyventi taip, tarsi ji būtų paskutinė?
Skatina. Ir skatina manyti, kad turiu gyventi atsakingiau, labiau rūpintis artimaisiais, dėkoti Dievui už kiekvieną pragyventą dieną, už tai, kad pats įstengiu uždirbti pinigų ir daugybei žmonių aplink save leidžiu jų uždirbti. Reikia saugoti save. Rūpindamasis savo saugumu, ryškiaspalvį „Smart" automobiliuką iškeičiau į prabangų mersedesą - smartukas buvo labai simpatiškas, bet mažulytis, jį bet kas galėjo sutraiškyti. O dabar važinėju ramiai. Savo saugumu privalau rūpintis, nes išlaikau daug žmonių: šou dirba daugiau kaip trisdešimt artistų, mano šokių mokykloje reikia mokėti atlyginimus mokytojams. Reikia padėti giminaičiams, nes jie nebejauni. Reikia padėti ir sūnėnams, nes jie jauni. Padedu kiek galėdamas, štai sūnėnui Maskvos centre nupirkau butą.
O, koks jūs geras dėdė!
Tai tikra tiesa. Aš be galo, be galo geras dėdė.
Sklinda gandų, kad ieškote savo tėvo.
Ne, aš nieko nebeieškau. Esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta žvalgytis į praeitį. Nemanau, kad mano tėvas apskritai gyvas... Iš praeities stengiuosi prisiminti tik gražius dalykus. Puikiai prisimenu Jūratę ir Česlovą Norvaišas, Kauno muzikinį teatrą, „Trimitą", muzikantus, šokėjas, visus, kurie padarė man karjerą - pranešė pasauliui, kad yra toks Boria Moisejevas.
Prieš keletą metų kalbėjote, kad ketinate vesti jauną lietuvę, vėliau džiaugėtės radęs jus suprantančią bendraamžę draugę. Ar vis dar ruošiatės vesti?
Oi ne, ką tu! Tik pažvelk į mane - juk aš gražus, jaunas, normalus vaikinas! Ne, vesti nesiruošiu. Tekėti už vyro irgi nesiruošiu. Taigi visi gali būti ramūs (juokiasi).
Susilaukti vaikų irgi nebenorite?
Ne, o kam? Kad būtų kam palikti turtą? Turtą ir taip yra kam palikti, ačiū Dievui.
Ką jums reiškia meilė ir seksas?
Tai labai skirtingi dalykai, nors ir susiję. Aš taip myliu savo publiką ir mėgstu tai, ką darau scenoje, kad kaskart ten išėjęs patiriu didelę meilę, o kartu - ir didelį seksą. Ir publika tai jaučia. Ji jaučia, kai balsas ima virpėti tuo tembru, kuris reiškia, kad artistas jai atsiduoda.
Tiesą sakant, man keista, kai žmonės, kalbėdami apie seksą, dūsauja: „Oi, man jau penkiasdešimt, jau viskas..." Kaip tai viskas? Tai tik pradžia.
Iš Rusijos mus pasiekia dejonės, kaip krinta atlikėjų honorarai. Jūsiškis anksčiau prasidėdavo nuo dešimties tūkstančių JAV dolerių. Ar dabar, sunkmečiu, jūsų honoraras sumažėjo?
Nė truputėlio, bet aš vis dar surenku pilnutėles sales! Mano šou - ne chaltūra kaip Madonnos, kurios pasirodymą mačiau Maskvoje ir, deja, likau labai nusivylęs. Kol dar dirbu, privalau dirbti gerai - tai leidžia išlikti jaunam. Judesio, šviesos, režisūros sintezė - viskas turi būti tobula, net artistų drabužiai - ne šiaip kokie švarkeliukai už kapeikas, bet firminiai „Chanel", „Dolce & Gabbana". O geri dalykai visada kainuoja brangiai. Juk ir aš neinu į boutique ir nereikalauju parduoti man kokybiško drabužio už pusę kainos. Krizė su tuo nesusijusi, mano mielieji, tiesiog reikia suprasti, kad už gera reikia mokėti daug. Prasidėjus krizei laukiau, kol nukris geriausių Maskvos butų kainos, bet jos nenukrito. Paskutinį butą nusipirkau už tris milijonus JAV dolerių. Dabar Maskvoje turiu jau tris butus.
Kam jums vienam tiek daug?
O man patinka juos turėti. Gastrolių metu gyvendamas vis kitame viešbutyje, pripratau nuolat keisti būstus, todėl man norisi įvairovės. Turiu butus ne tik Maskvoje, bet ir Jūrmaloje, Auksinėse kopose Bulgarijoje. Manau, ir Vilniuje reikėtų įsigyti nedidelį, kad atvažiavus į šalį, kurioje prasidėjo mano karjera, būtų kur apsistoti.
Jūsų butų interjerai skirtingi ar esate ištikimas vienam stiliui?
Skirtingi dėl tos pačios priežasties - negaliu nusėsti vienoje vietoje, reikia, kad aplink mane viskas nuolat keistųsi. Prestižiniame Maskvos rajone, kur yra prezidentų rezidencija ir gyvena visa vyriausybė, turiu buržuaziniu stiliumi įrengtą butą. Ten viskas brangu ir prabangu. Maskvos centre - hi-tech stiliaus būstas, šiuolaikiška atmosfera. Butas Jūrmaloje irgi modernus, o Bulgarijoje dvelkia ispaniška dvasia, juoda spalva derinama su raudona. Ten labai gražu.
Kas jums padeda rūpintis namais?
Kambarinės. Visuose mano butuose gyvena kambarinės.
Vadinasi, krizės jūs visiškai nejaučiate...
Dabar visur krizė, mieloji. Bet svarbiausia, kad krizė neištiktų smegenų ir nepaliestų žmogaus sielos, - su kitkuo galima susitaikyti. Na, dažniau suvalgysi šaltibarščių ir cepelinų, o ne itališkų spagečių su jūrų gėrybėmis. Juk nuo to nenumirsi, ar ne? Pirksi ne „Dolce & Gabbana", o Ukmergėje pasiūtus džinsus. Ko tu juokiesi? Jie visai neblogi!
Beje, vakar buvau viename Vilniaus naktiniame klube. Užsidėjau kepuraitę, kad niekas į mane nekreiptų dėmesio, ir stebėjau jaunus žmones. Ir džiūgavau. Ne pavydėjau, o džiaugiausi, kad jie jauni, gražūs, baltais dantimis, lygutėle oda, gerai apsirengę. Žinai, man Vilnius - mažasis Londonas. Deja, apie Rygą to negalėčiau pasakyti, tegul latviai man, kalei, atleidžia. Ir žinai, tie žmonės Vilniaus klube atrodė velniškai patenkinti: jie linksminosi, skaniai valgė ir gėrė, prostitutės sėdėjo savo vietose, vyrukai - savo, jie ėjo lauk ir užsiėmė seksu, o jei tai darė, vadinasi, turėjo kuo užsimokėti. Taigi nieko baisaus nenutiko.
Bet juk būtent dėl sunkmečio jūs nusprendėte nedalyvauti atrankoje į „Eurovizijos" konkursą?
Žinai, pamąsčiau, ir man tiesiog pagailo pinigų. „Eurovizijai" jų reikia labai daug, daugiau nei milijono. Be to, mano gastrolių grafikas sudarytas iki gruodžio - būtų prastas biznis, jei jų atsisakyčiau. O ir kam? Populiaresnis jau tikrai netapsiu. Rimtų galimybių laimėti „Euroviziją", žinoma, turėjau, man buvo parašyta gera daina. Bet ji įtraukta į mano repertuarą, taigi Lietuvos publika išgirs tai, ko neišgirs „Eurovizija".
Pabrėžiate esąs dėkingas Alai Pugačiovai už tai, kad kadaise padėjo jums tapti žvaigžde. Kaip reagavote į žinią, kad ji palieka didžiąją sceną?
Buvau šokiruotas. Labai liūdna prarasti tokį rimtą lyderį, kokia yra Ala. Tačiau ji niekur neišeina - gal ir nekoncertuos, tačiau tebeturės savo radijo stotį, ves daugybę televizijos projektų, rengs tradicinius „Kalėdinius susitikimus". Ta žinia apie jos pasitraukimą buvo gerokai išpūsta. Tiesiog moteris pakoketavo, ir tiek.
Ala - rimta jūsų konkurentė?
Ne, ką tu! Ji mano draugė. Aš apskritai neturiu konkurentų.
Niekas Rusijoje nemėgina su jumis konkuruoti? Nebando jūsų kopijuoti?
Ne, kodėl, bandymų būta. Kažkoks ten Šura ar Penkinas turbūt labai norėtų tapti panašūs į mane, bet jiems nepavyksta. Žinai kodėl? Nes aš pats sukūriau savo žanrą. Aš ir esu tas žanras. Kito tokio kaip aš nėra ir negali būti.
