Ankstų rytą, kai virš Vilniaus sklaidėsi debesys, vyriškis elegantiška pilka eilute, po pažastimi pasiėmęs turisto gidą, į ranką - fotoaparatą keliavo siauromis Senamiesčio gatvelėmis, stabtelėdamas prie bažnyčių. „Jos - nuostabios", - šypsojosi pasaulinio garso fotografas, vieno seniausių ir populiariausių žurnalų „National Geographic" vyriausiasis redaktorius Chrisas Johnsas (58). Visą pasaulį su fotoaparatu išmaišiusį amerikietį į Lietuvą atginė darbo reikalai - čia pristatė pirmąjį lietuvių kalba leidžiamo „National Geographic. Lietuva" numerį.
Į susitikimo vietą svečias atėjo vis dar su vadovu po Vilnių rankose. Pasitaisė miniatiūrinėmis begemoto figūrėlėmis margintą kaklaraištį, gurkštelėjo vandens ir, vartydamas pirmą lietuvišką „National Geographic", pasakojo apie kone kiekvieną straipsnį, fotosesiją. „Manau, Michaelis Nicholsas - vienas geriausių fotografų pasaulyje. Ar įsivaizduojate, kiek laiko buvo daromos tos sekvojų fotografijos? Daugiau nei metus. Tiksliau, metus jis galvojo, kaip geriau atskleisti šių milžiniškų medžių didybę. Galiausiai gavome šimtą tūkstančių sekvojų nuotraukų. Nicholsas siekė padaryti tokią gerą fotografiją, kokia dar niekam nepavyko. Į žurnalą iš tos galybės pateko kelios. Bet pačios geriausios", - aiškino oficialaus Nacionalinės geografų draugijos leidinio, kurio pasaulinis tiražas - apie aštuonis milijonus egzempliorių, redaktorius. Nors ir apie ką pasakotų, Chrisas pabrėžia, jog daugiau nei 120 metų leidžiamu „National Geographic", kuriam vadovauja nuo 2005-ųjų, nepaprastai didžiuojasi. Užtat pats stengiasi aplankyti šalis, kuriose žurnalas leidžiamas. Lietuva - jau 33-ioji.
Ar Lietuva kuo nors jūsų žurnalą gali sudominti?
Borneo dirbanti lietuvių kilmės orangutanų tyrinėtoja Birutė Galdikas ir buvo žurnalo viršelyje, ir rašėme apie ją ne kartą. Pastarąjį sykį, rodos, prieš metus. Dabar Lietuvoje nevykdome jokio projekto, bet ką gali žinoti, ką sugalvosime. Žurnalo temos suplanuotos iki 2011-ųjų vidurio, bet esame lankstūs, nepraleidžiame netikėtai šovusių idėjų.
Kokia „National Geographic" ilgaamžiškumo paslaptis?
Nuo pat pradžių skaitytojai suprato, kad leidinio misija - tarnauti jiems, o ne vaikytis pelno. Jokios politinės jėgos redakcijai įtakos neturėjo. Dėl to esame patikimas, tik kelis kartus patikrintą tiesą rašantis leidinys. Nors ir kokios kontroversiškos temos imtumėmės - kad ir klimato atšilimo, skaitytojai nesudvejos, jog esame objektyvūs. Nagrinėjame komercinei spaudai mažai rūpimas ekologijos, kultūros, žmogaus teisių problemas. Nemanau, kad kas kitas tiek laiko, jėgų ir pinigų skiria kokybei - prie žurnalo publikacijų metų metus dirba įvairių sričių mokslininkai. Kažkada pirmieji pasaulyje pradėjome spausdinti spalvotas nuotraukas, vėliau - fotografuoti laukinius gyvūnus naktį, dabar turime povandeninių fotografų padalinį. Žmonės, su kuriais dirbdamas susiduriu, yra tikri savo darbo fanatikai. Ir dirbantys ne dėl pinigų, o dėl rezultato, atradimo.
Karjerą pradėjote kaip laikraščių fotoreporteris, vėliau buvote laisvai samdomas žurnalų „Life", „Time", „National Geographic" fotografas. Tapęs redaktoriumi, daugiau dėmesio skiriate vaizdui ar spausdintam žodžiui?
Ir viena, ir kita vienodai svarbu. Visur būtina kokybė.
Nesiilgite laikų, kai neturėjote tokių atsakingų pareigų, keliavote po pasaulį ir fotografavote?
Keliauju ir dabar. Žinoma, nebefotografuoju tiek, kiek anksčiau - maža laiko, bet visur vežuosi fotoaparatą.
Garsėjote puikiomis Afrikos žvėrių nuotraukomis. Kiek laiko reikia, kad iš arti „pagautumėte" tūnantį liūtą?
Fotografuojant gamtą ir žvėris niekada negali tiksliai suplanuoti savo dienos. Keliesi anksti arba dirbi per naktį. Kartą nuostabūs liūtai mane prisileido ganėtinai arti, bet tuo metu apšvietimas buvo netikęs. Po kelių valandų važiavome su asistentu pro tą pačia vietą. Leidosi saulė. Artėjo smėlio audra. Sustojau. Liūtai tebebuvo. Patinas pažiūrėjo į mane, kiek sudirgo. Bet tą akimirką jį labiau nei aš nervino artėjantis smėlio debesis. Tad, kaip matote, fotografuojant žvėris daug lemia sėkmė, laiminga akimirka. Dirbdamas Afrikoje išmokau ne tik greitai kaitalioti planus, bet ir būti kantrus. To reikia dirbant žurnale dabar.
Kuri jūsų nuotrauka pačiam atrodo geriausia?
Galbūt ta, kurią padariau prieš porą savaičių? Kas rytą galvoju: gal šiandien ta diena, kai nuspausiu geriausią kadrą?
Fotografuodamas laukinę gamtą buvote patekęs į pavojus?
Dusyk sirgau maliarija ir niekam nerekomenduočiau to patirti (šypteli). Labiausiai gąsdinantis gyvūnas - dramblys. Kai įsiunta, geriau laiku atsitraukti. Į ypač pavojingas situacijas patekęs nebuvau. Prieš fotografavimą konsultuodavausi su gyvūnijos tyrinėtojais, domėdavausi gyvūnų elgsenos ypatumais, gerbdavau gyvūnų įpročius.
Iš šalies toks gyvenimas atrodo labai romantiškas. Bet, įtariu, jūsų šeima taip nemanė?
Kodėl gi? Mano žmona Elisabeth išmaišiusi pasaulį. Mudu susipažinome Afrikoje - tuo metu ji dirbo JAV ambasadoje Etiopijoje. Susituokėme Nairobyje. Kol vaikai buvo maži, daug kur keliavome kartu. Imdavau juos, jei sėdėdavo kantriai ir tyliai, net į fotosesijas. Dabar dukrai Noelle aštuoniolika, viduriniajai Louise - septyniolika, sūnui Timui - trylika. Turime namą kalnuose Virdžinijoje. Nuo ten iki mano biuro Vašingtone - apie dvi valandas automobiliu. Darbo dienomis dažniausiai lieku mieste, savaitgaliais parvažiuoju namo. Kasdien tos kelionės prailgtų.
Girdėjau, kad gamtos apsauga besirūpinančio žurnalo redaktoriaus aistra nelabai ekologiška - sportiniai automobiliai...
Nelabai jiems turiu laiko. Garaže stovi „Porsche". O kasdien važinėju paprastu dyzelinu varomu „Volvo".
