Nusifilmavęs rusų seriale Maskvoje, paatostogavęs Italijoje prie Komo ežero, grįžęs iš gastrolių po Australiją ir Kiniją, jis tyliai apsigyveno savo bute Žirmūnuose, Vilniuje. Aktorius Dainius Kazlauskas ne pirmą kartą, kitų akimis, pasielgė gana keistai – vėl atsisakė gundančių pasiūlymų. Kodėl?
Ne vienas jo gerbėjas internete (ir gyvenime!) nesusilaiko nuo jaustukų ir šauktukų: „Koks jo Merkucijus „Romeo ir Džuljetoje“ – uch!!! Koks jo Urvinis „Urviniame žmoguje“ – och!!! Koks jo Volandas „Meistre ir Margaritoje“ – !!! Tai, ko gero, didžiausio ryškumo, bet nematomas talentas Lietuvoje!“ Toks karštai garbinamas žmogus sėdi priešais, visas sulindęs į balto megztinio apykaklę. Iš pradžių į klausimus atsakinėja trimis žodžiais (tą dalį praleisime), o paskui vos begaliu įterpti sakinį...
Vakar n-tąjį kartą vaidinote „Urvinį“. Stebiuosi, ką naujo aktoriai gali savo personaže atrasti per kokį šimtąjį spektaklį? Ar kartais netampate pats sau nuobodus?
Nuolat ieškai atspalvių, kad toks nebūtum. Bet kai kada matai: viskas! Ne kartą esu pasielgęs drastiškai – pasitraukęs iš spektaklių, kurie galėjo dar ne vienus metus būti rodomi. Ir mano vaidmenys juose buvo nelengvi, nesimėtantys... Jaučiu, kad, pavyzdžiui, „Urvinis žmogus“ dar turi vienus gyvavimo metus. Tai nereiškia, kad vėliau žiūrovai į jį nebeitų. Eitų. Bet... Spektakliai gimsta ir miršta – tai natūralu. Tokia mūsų profesija. Nors yra ir buvo gerinančių ilgaamžiškumo rekordus: „Žaldokynė“ ar „Haroldas ir Modė“. Juokaudavome, kad Nijolė Gelžinytė daug metų vaidindama Modę pagaliau priartėjo prie tikrojo savo herojės amžiaus, o Saulius Bareikis – Haroldas – visiškai nutolo nuo to tyro aštuoniolikmečio jaunuolio...
Kiek esu šnekėjusi su aktoriais, visi užsimena, kokia svarbi jiems šeima, kokios supratingos jų žmonos, laikančios keturis namų kampus, kai jiems reikia susikaupti vaidmeniui (ta būsena, aišku, nuolatinė). Atsiimdami kokį apdovanojimą jie viešai padėkoja savo moterims, bet nė vienas nepažada nors truputį kokio kampo savo stipriais pečiais palaikyti...
Ne veltui J. Miltinis sakė, kad aktoriams geriau nesituokti. Nors tai tinka ne tik aktoriams... Gali būti dvasingu egoistu tol, kol esi vienas. Daryk, ką nori, gyvenk, kaip nori, sakyk, ką nori. Kai tavo gyvenime atsiranda šeima, pabrėžiu – atsiranda šeima, viskas keičiasi. Bet dauguma menininkų vedę dažnai gyvena taip, lyg tebebūtų viengungiai. Kam tada kankinti šeimą, žeminti žmoną? Didžiuojasi, kad išsiskyrė, kad trečią kartą susituokė ar kad su jais nesikalba paaugliai vaikai... Didžiuojasi todėl, kad visi suprastų, kaip dėl meno jie pasiaukojo. Koks paradoksas: meno paskirtis yra skleisti tiesą ir gėrį; deja, tie, kurie turi tai daryti, kartais elgiasi visiškai kitaip. O į juos žiūri jų vaikai. Ir mokosi iš jų. Senovės filosofai, skelbdami savo tiesas, jomis ir vadovavosi, nors, aišku, taip pat ne visi...
Kažkada buvote nevedęs ir tų gražių tiesų turbūt nesilaikėte?
Bet juk sakiau: kol esi vienas, gali eksperimentuoti. Taip, buvau jaunas, alinau save vaidmenimis. Menas yra terapijos priemonė dvasios ligoms gydytis. Tai – aksioma. Pabandykite mane nuginčyti! Tegul kas nors man paprieštarauja, kad meno žmonės nėra šiek tiek...
...trenkti?
Ne trenkti – mažiau ar daugiau kenčiantys nuo gilių dvasinių krizių. Menas, o ir teatras yra gera priemonė atsakymams į kylančius klausimus gauti. Bet tik tol, kol dar mokaisi. Peržengus ribą į profesionalumą, pageidautina jau būti pasveikusiam.
Jūs jau sveikas?
Tikiuosi! Tuomet viskas stoja į savo vietas: į darbą žiūri kaip į darbą, ne kaip į kokią šventą misiją, o į meną – kaip į intelektinę pramogą. Bet mūsų teatro mokykla remiasi kitokiais principais: alink save, aukokis, kankinkis, dirbk kuo sunkiau, nevalgyk, nemiegok, jei mylėsi – tai tik savo vaidmenį... Liek prakaitą, dar geriau – kraują. Ir aš jį liejau. Privalumas tas, kad aktoriaus profesija yra puiki norinčiam tapti ŽMOGUMI.
Ar taip tą profesiją suprato ir jūsų žmona Indrė?
Indrutė mane išgydė pačiame sunkiausiame etape. Kol galų gale susivokiau, kaip ir dėl ko noriu gyventi. Ji man nepaprastai padėjo kaip mylima moteris ir kaip draugė. Esu jai už tai labai dėkingas. Moterys mano gyvenime paliko daug gėrio. Pirmiausia mama. Kai buvau dvidešimties, viena draugė. Turėjau rimtų fizinių problemų ir ji mane tiesiog ištraukė iš duobės, padėjo man atsistoti ant kojų. Paskui, daug vėliau, sutikau Indrutę. Mūsų sūnus Domukas, kuriam treji, mane visiškai pastatė į vietą. Įtariu, kad beveik pažabojau savo egoizmą.
Tobulumui juk ribų nėra, ar ne? Tik grėsmė tapti per daug teigiamu herojumi... Nejaugi nebuvo momentų, kai jautėtės labai „kietas“, kai norėjosi sušukti: „Na, visi matėte, kaip aš suvaidinau?!“?
Keistas dalykas: matyt, mano egoizmas gyvuoja kiek kitokia nei įprasta forma. Man niekada nebuvo svarbu būti matomam, atpažįstamam, nuolatos kur nors šmėžuoti. Draugai kartais pasišaipo: „O, žinomas aktorius? Toks žinomas, kad niekam nežinomas.“ Ilgai net teatro budėtojas manęs neatpažindavo. Esu žmogus iš minios. Bet! Visada norėjau išnirti iš jos ir pasirodyti taip, kad mane ilgai atsimintų. O tuomet vėl tapti nepastebimas. Man patiko kuo sunkesnės situacijos, kuo sunkesnės aplinkybės ir kuo sunkesni vaidmenys. Kai juos įveikdavau, apimdavo geras jausmas. Taip buvo anksčiau, kai gyvenau vienas. Nors... Tas noras turbūt rusena iki šiol, tik į viską žiūriu šiek tiek paprasčiau. Svarbus ne daugumos, o profesionalų pripažinimas, bet jis niekada jokia forma nebus išreikštas. Ne, meluoju: sykį įvertino – tai, manau, buvo tiesiog nesusipratimas, atsitiktinumas... Minia arba dauguma bet kokį profesionalo ar neprofesionalo pasirodymą apibūdina taip: „Artistas.“ Vadinasi, ir jūs, ir aš galime būti artistais. Galime kartu vaidinti kine ar seriale, gal net teatre, apie jus pradės rašyti kaip apie aktorę... Tad maloniau, kai darbą įvertina profesionalai arba kolegos, nes ne visi gali atskirti profesinius niuansus ir tai yra normalu.
Tačiau kažkaip nesitiki, kad aktorius aktorių, kaip ir gydytojas gydytoją ar teisininkas teisininką, labai nuoširdžiai pagirtų... Nesu to mačiusi ir net girdėjusi apie tai.
Suvoki tai iš tam tikrų ženklų. Ir man to užtenka. Bet štai kas įdomu: iki šios dienos nė vienas aktorius ir nė vienas režisierius kalbėdamas apie Lietuvos teatrą ar apie spektaklius nė sykio nėra paminėjęs mano pavardės, bent aš to nežinau. Jeigu vertini aktorių, jo darbus, jeigu jis patinka kaip žmogus, jeigu juo žaviesi, – taip ir sakai. Dabar mes kalbamės ir aš galiu paminėti daugybę puikių aktorių, gerų profesionalų, kuriuos pažįstu, myliu, gerbiu. Na, kad ir R. Vilkaitį, L. Laucevičių, A. Kelerį, V. Masalskį, D. Meškauską, V. Šapranauską, A. Sakalauską, V. Martinaitį, A. Žebrauską, R. Cicėną, G. Savicką, D. Gavenonį, D. Gumauską, R. Kazlą, A. Bialobžeskį... Taip pat J. Onaitytę, E. Gabrėnaitę, N. Savičenko, V. Kuodytę, R. Samuolytę, E. Mikulionytę ir daugelį kitų. Mums stinga viešo bendravimo kultūros. Matyt, nėra tradicijų, jos užmirštos arba ignoruojamos. Kita vertus, kalbėti apie kolegas, gėrėtis jų darbais gali tik sveika, stipri asmenybė. Taigi esu visai nežinomas ir kartu – labai žinomas tarp savų. Čia tas variantas: jeigu apsimestum miręs, staiga pamatytum, kad ir kiti viską žinojo, matė, suprato.
Gal tai nacionalinis lietuvių bruožas?
Gal ir ne. Tiesiog bendros kultūros stoka. Kas trukdo būti nuoširdžiam? Nacionaliniai bruožai? Ne! Tai nesubrendusios visuomenės požymis. O kokia ta visuomenė galėjo būti? Prieš karą visa inteligentija buvo išvežta arba nužudyta. Yra puikių žmonių, tačiau didžioji dauguma – pavydūs, agresyvūs, storžieviški... Kad kas nors į gerąją pusę pasikeistų, turbūt reikia daug laiko. Bet ką aš čia kalbu!
Kaip koks moralizuotojas – tikrai...
Tik gaila vaikų, kurie tai mato, o jeigu mato, kodėl turi eiti kitu keliu? Apskritai, kokia Aukščiausiojo ironija: gimti tokioje mažoje šalyje, kur žmonės šneka itin reta kalba, gimti šiais laikais ir dar turėti tokią profesiją!
Na, kas jau kas, bet jūs tikrai negalite skųstis nei vaidmenų stoka, nei įvairove. Va, ir rusai seriale kurti pagrindinio vaidmens pakvietė, mylėjo jus, rūpinosi jumis, vos ne gėles jums po kojomis klojo...
Nesaldi pradžia buvo Maskvoje! Aštuoniolika metų rusiškai nešnekėta. Suprasti suprantu viską, bet kad ta kalba negalėsiu laisvai mąstyti kaip vaikystėje – nesitikėjau. Žodžių trūkumas, linksniai... Užtat kolegoms buvo smagu manęs klausytis! Dėl to gavau pravardę Čiukonecas... Nuo Suomijos, suprask, karštas Baltijos šalių vyras, kuris iškraipo tobulą ir pačią gražiausią kalbą pasaulyje... Bet ir aš netylėdavau – rasdavau, ką atsakyti. Kompanija buvo puiki. Tik šis verslas mane šiek tiek nustebino. Ten jautiesi lyg patekęs į fabriką. Nieko nejaudina: kaip, kas, kodėl? Nori ar nenori, tą dieną turi padaryti tiek ir tiek. Nesvarbu, kas tu: aktorius, režisierius, scenaristas. Pamiršk kokybę, ji niekam nerūpi. Rūpi tik kiekybė. Serialų daug, konkurencija didelė, vos ne kasdien vyksta premjeros. Kuriami jie siaubingomis sąlygomis. Filmuojami apleistose, belangėse gamyklose dieną naktį. Tol, kol kas nors krinta, neišlaiko moraliai ar fiziškai. Man apie tai pasakojo tie, kurie ten dirbo. Mums buvo geriau. Nors irgi dirbdavome nuo ryto iki vakaro – grįžus traukdavo tik pagalvė. Pirma diena buvo tikras pragaras. Atvažiuoju į Maskvą, pasitinka mane stotyje ir veža grimuotis. Bandau išsižioti, kad gal nors daiktus leistų pasidėti ir nusiprausti. Ne, nėra laiko! Nugrimuoja, tekstą – į dantis, ir pirmyn! Šaukiu jiems: „Ei, palaukit, ką, kur, kaip daryti?!“ O man atsako: „Nieko nieko, tik greitai, bevaidindamas viską suprasit...“ Darbą visi ten gauna sunkiai, todėl jį labai brangina, bet yra išnaudojami. Buvo ir tokių, kurie susileisdavo vaistų ir eidavo vaidinti.
Jie neturi teisės net susirgti?
Kartą peršalusi ir karščiuojanti partnerė beveik alpdama pašnabždėjo man, kad viskas, daugiau vaidinti nebegali. Tada ėmiau rėkti: „Ar jūs akli ir nematote, kas darosi?! Greičiau kvieskite gydytoją!“ Visi puolė manęs raminti: bus tas gydytojas... Jie tiesiog vylėsi, kad viskas praeis savaime. Sykį nesusilaikiau ir pareiškiau: „Aš ne vergas! Dirbsiu aštuonias valandas ir manęs nejaudina, kad kitus verčiate po dvylika!“ (būdavo tokių dienų). Jie iš nuostabos kone patys nualpo. Paskutinį mėnesį dirbau kaip normalus žmogus.
Lietuvą pasiekdavo gandų, kad kaip koks Ali Baba maudotės piniguose...
Ir žvanginu auksines monetas? Uždarbis buvo didelis. Tiesa. Bet ne pinigai esmė! Kai tai sakau, visi gudriai šypsosi: „Na jau, ne pinigai...“ Man norėjosi kitokios erdvės, kitokio oro. Kad ir kaip keistai tai skambėtų. Mačiau visko. Žinot, kas ten patiko? Anksčiau neįmanomi dalykai pasidarė įmanomi. Rusų kinas atsigauna, o jų aktoriams jau atsiveria Bolivudas ir Holivudas. Jeigu esi talentingas ir trokšti būti populiarus bei turtingas, galimybės labai realios.
Nebuvo tokios pagundos? Per Bolivudą – į Holivudą?
Mano padėtis kitokia. Turiu šeimą ir jaučiu už ją atsakomybę. Jei gyvenčiau vienas – kodėl ne? Yra pasiūlymų. Bet kada galiu grįžti į Maskvą. Gyventi.
Tačiau ar žmonės supranta, kai mandagiai linktelite: „Ne, ačiū.“?
Nesupranta! Nei čia, nei ten. Kai Maskvoje pasakiau, kad su šeima ruošiuosi atostogauti, todėl nesiimsiu dviejų vaidmenų kine, pažiūrėjo kaip į beprotį. Tas atostogas planavome labai ilgai. Man jos buvo svarbios. Ir kaip puikiai praleidome laiką Italijoje! Prie fantastiško Komo ežero Alpėse. O gražu… Pamenu, kadaise vaidinau A. Strindbergo pjesėje „Freken Julija“ (tik šį spektaklį greitai numarino). Mano personažas Žanas sakė: „Išvažiuokime greičiau! Viena diena – Bazelis, o iš ten – į Komą!“ Burbėdavau, kad tokių nežinau. Kas tas Komas? Skamba kaip koma... Gal išmetam tą tekstą? O po dvidešimt metų nuvažiuoju prie Komo ir suprantu, ką turėjo galvoje, matyt, prie šio ežero lankęsis A. Strindbergas. Ten neįmanoma negrįžti.
Nebuvo minčių pasiimti šeimą ir vykti ten, kur vilioja pasiūlymai?
Kalbėjomės apie tai. Buvo labai rimtų gundymų. Tačiau nesame tokie kosmopolitiški, kad gera būtų visur. Kartais pavydžiu draugams, kurie sugeba gyventi bet kur. Aš negaliu. Ir Indrutė negali. Esu tarsi ištremtas į kalėjimą, kurio durys atviros, bet negaliu iš jo išeiti. Na, negaliu! Tai vėlgi Kūrėjo pasišaipymas iš manęs: Jis tikrai turi humoro jausmą… Daug kartų pasitaikė gerų karjeros galimybių. Ir prieš dešimt metų, kai dar buvau vienas, neišvažiavau į Londoną. Kas laikė? Nežinau. Neabejoju, kad man tuomet būtų pavykę. Tačiau kažkas laikė! Priprantu prie savo erdvės. Kitur jaučiuosi nuo jos atplėštas. Pasiseka šiek tiek prisijaukinti svetimą miestą, kad jis būtų nebeatgrasus, kaip dabar Maskva, bet tik tiek. Skrydis dar įmanomas, dar ir amžius leidžia, tačiau jaučiu, kad didesnė prasmė yra toliau gyventi Žygio gatvėje, Žirmūnuose…
Bet kada nors gal sėdėsite krėsle prie židinio, aplinkui ropinės anūkai, o jūs galvosite: po galais, kodėl tada nepasiryžau?
Neseniai skaičiau interviu su aktoriumi M. Bojarskiu ir viduje pasijuokiau. Žmogus staiga nubudo, prasikrapštė akis ir nustebo: „Ė, kur aš buvau, kad nemačiau, kaip užaugo mano vaikai? Dabar nieko nenoriu, tik su jais būti! Bet jie jau svetimi.“ Nenoriu, kad šitaip nutiktų ir man. Ir taip esame gana keistos profesijos žmonės. Kaip kokia sekta: tamsoje vaidiname, tamsoje repetuojame, tamsoje susitinkame, kažką ten demonstruojame, vėliau dar vienas kitam paplojame. Beje, šiuo metu pradėsiu repetuoti vieną pjesę su puikiu personažo tekstu apie aktorius. Moteriai siūlomas poilsis kruiziniame laive: „Tu ten susirask vyrą. Būtų gerai – kokį nors aktorių. Su jais, žinok, labai paprasta. Meilužiai jie puikūs, o ir problemų sudaro nedaug. Jiems tik laiku reikia paploti!“
Tai turbūt tinka visiems vyrams...
Ne vienas jo gerbėjas internete (ir gyvenime!) nesusilaiko nuo jaustukų ir šauktukų: „Koks jo Merkucijus „Romeo ir Džuljetoje“ – uch!!! Koks jo Urvinis „Urviniame žmoguje“ – och!!! Koks jo Volandas „Meistre ir Margaritoje“ – !!! Tai, ko gero, didžiausio ryškumo, bet nematomas talentas Lietuvoje!“ Toks karštai garbinamas žmogus sėdi priešais, visas sulindęs į balto megztinio apykaklę. Iš pradžių į klausimus atsakinėja trimis žodžiais (tą dalį praleisime), o paskui vos begaliu įterpti sakinį...
Vakar n-tąjį kartą vaidinote „Urvinį“. Stebiuosi, ką naujo aktoriai gali savo personaže atrasti per kokį šimtąjį spektaklį? Ar kartais netampate pats sau nuobodus?
Nuolat ieškai atspalvių, kad toks nebūtum. Bet kai kada matai: viskas! Ne kartą esu pasielgęs drastiškai – pasitraukęs iš spektaklių, kurie galėjo dar ne vienus metus būti rodomi. Ir mano vaidmenys juose buvo nelengvi, nesimėtantys... Jaučiu, kad, pavyzdžiui, „Urvinis žmogus“ dar turi vienus gyvavimo metus. Tai nereiškia, kad vėliau žiūrovai į jį nebeitų. Eitų. Bet... Spektakliai gimsta ir miršta – tai natūralu. Tokia mūsų profesija. Nors yra ir buvo gerinančių ilgaamžiškumo rekordus: „Žaldokynė“ ar „Haroldas ir Modė“. Juokaudavome, kad Nijolė Gelžinytė daug metų vaidindama Modę pagaliau priartėjo prie tikrojo savo herojės amžiaus, o Saulius Bareikis – Haroldas – visiškai nutolo nuo to tyro aštuoniolikmečio jaunuolio...
Kiek esu šnekėjusi su aktoriais, visi užsimena, kokia svarbi jiems šeima, kokios supratingos jų žmonos, laikančios keturis namų kampus, kai jiems reikia susikaupti vaidmeniui (ta būsena, aišku, nuolatinė). Atsiimdami kokį apdovanojimą jie viešai padėkoja savo moterims, bet nė vienas nepažada nors truputį kokio kampo savo stipriais pečiais palaikyti...
Ne veltui J. Miltinis sakė, kad aktoriams geriau nesituokti. Nors tai tinka ne tik aktoriams... Gali būti dvasingu egoistu tol, kol esi vienas. Daryk, ką nori, gyvenk, kaip nori, sakyk, ką nori. Kai tavo gyvenime atsiranda šeima, pabrėžiu – atsiranda šeima, viskas keičiasi. Bet dauguma menininkų vedę dažnai gyvena taip, lyg tebebūtų viengungiai. Kam tada kankinti šeimą, žeminti žmoną? Didžiuojasi, kad išsiskyrė, kad trečią kartą susituokė ar kad su jais nesikalba paaugliai vaikai... Didžiuojasi todėl, kad visi suprastų, kaip dėl meno jie pasiaukojo. Koks paradoksas: meno paskirtis yra skleisti tiesą ir gėrį; deja, tie, kurie turi tai daryti, kartais elgiasi visiškai kitaip. O į juos žiūri jų vaikai. Ir mokosi iš jų. Senovės filosofai, skelbdami savo tiesas, jomis ir vadovavosi, nors, aišku, taip pat ne visi...
Kažkada buvote nevedęs ir tų gražių tiesų turbūt nesilaikėte?
Bet juk sakiau: kol esi vienas, gali eksperimentuoti. Taip, buvau jaunas, alinau save vaidmenimis. Menas yra terapijos priemonė dvasios ligoms gydytis. Tai – aksioma. Pabandykite mane nuginčyti! Tegul kas nors man paprieštarauja, kad meno žmonės nėra šiek tiek...
...trenkti?
Ne trenkti – mažiau ar daugiau kenčiantys nuo gilių dvasinių krizių. Menas, o ir teatras yra gera priemonė atsakymams į kylančius klausimus gauti. Bet tik tol, kol dar mokaisi. Peržengus ribą į profesionalumą, pageidautina jau būti pasveikusiam.
Jūs jau sveikas?
Tikiuosi! Tuomet viskas stoja į savo vietas: į darbą žiūri kaip į darbą, ne kaip į kokią šventą misiją, o į meną – kaip į intelektinę pramogą. Bet mūsų teatro mokykla remiasi kitokiais principais: alink save, aukokis, kankinkis, dirbk kuo sunkiau, nevalgyk, nemiegok, jei mylėsi – tai tik savo vaidmenį... Liek prakaitą, dar geriau – kraują. Ir aš jį liejau. Privalumas tas, kad aktoriaus profesija yra puiki norinčiam tapti ŽMOGUMI.
Ar taip tą profesiją suprato ir jūsų žmona Indrė?
Indrutė mane išgydė pačiame sunkiausiame etape. Kol galų gale susivokiau, kaip ir dėl ko noriu gyventi. Ji man nepaprastai padėjo kaip mylima moteris ir kaip draugė. Esu jai už tai labai dėkingas. Moterys mano gyvenime paliko daug gėrio. Pirmiausia mama. Kai buvau dvidešimties, viena draugė. Turėjau rimtų fizinių problemų ir ji mane tiesiog ištraukė iš duobės, padėjo man atsistoti ant kojų. Paskui, daug vėliau, sutikau Indrutę. Mūsų sūnus Domukas, kuriam treji, mane visiškai pastatė į vietą. Įtariu, kad beveik pažabojau savo egoizmą.
Tobulumui juk ribų nėra, ar ne? Tik grėsmė tapti per daug teigiamu herojumi... Nejaugi nebuvo momentų, kai jautėtės labai „kietas“, kai norėjosi sušukti: „Na, visi matėte, kaip aš suvaidinau?!“?
Keistas dalykas: matyt, mano egoizmas gyvuoja kiek kitokia nei įprasta forma. Man niekada nebuvo svarbu būti matomam, atpažįstamam, nuolatos kur nors šmėžuoti. Draugai kartais pasišaipo: „O, žinomas aktorius? Toks žinomas, kad niekam nežinomas.“ Ilgai net teatro budėtojas manęs neatpažindavo. Esu žmogus iš minios. Bet! Visada norėjau išnirti iš jos ir pasirodyti taip, kad mane ilgai atsimintų. O tuomet vėl tapti nepastebimas. Man patiko kuo sunkesnės situacijos, kuo sunkesnės aplinkybės ir kuo sunkesni vaidmenys. Kai juos įveikdavau, apimdavo geras jausmas. Taip buvo anksčiau, kai gyvenau vienas. Nors... Tas noras turbūt rusena iki šiol, tik į viską žiūriu šiek tiek paprasčiau. Svarbus ne daugumos, o profesionalų pripažinimas, bet jis niekada jokia forma nebus išreikštas. Ne, meluoju: sykį įvertino – tai, manau, buvo tiesiog nesusipratimas, atsitiktinumas... Minia arba dauguma bet kokį profesionalo ar neprofesionalo pasirodymą apibūdina taip: „Artistas.“ Vadinasi, ir jūs, ir aš galime būti artistais. Galime kartu vaidinti kine ar seriale, gal net teatre, apie jus pradės rašyti kaip apie aktorę... Tad maloniau, kai darbą įvertina profesionalai arba kolegos, nes ne visi gali atskirti profesinius niuansus ir tai yra normalu.
Tačiau kažkaip nesitiki, kad aktorius aktorių, kaip ir gydytojas gydytoją ar teisininkas teisininką, labai nuoširdžiai pagirtų... Nesu to mačiusi ir net girdėjusi apie tai.
Suvoki tai iš tam tikrų ženklų. Ir man to užtenka. Bet štai kas įdomu: iki šios dienos nė vienas aktorius ir nė vienas režisierius kalbėdamas apie Lietuvos teatrą ar apie spektaklius nė sykio nėra paminėjęs mano pavardės, bent aš to nežinau. Jeigu vertini aktorių, jo darbus, jeigu jis patinka kaip žmogus, jeigu juo žaviesi, – taip ir sakai. Dabar mes kalbamės ir aš galiu paminėti daugybę puikių aktorių, gerų profesionalų, kuriuos pažįstu, myliu, gerbiu. Na, kad ir R. Vilkaitį, L. Laucevičių, A. Kelerį, V. Masalskį, D. Meškauską, V. Šapranauską, A. Sakalauską, V. Martinaitį, A. Žebrauską, R. Cicėną, G. Savicką, D. Gavenonį, D. Gumauską, R. Kazlą, A. Bialobžeskį... Taip pat J. Onaitytę, E. Gabrėnaitę, N. Savičenko, V. Kuodytę, R. Samuolytę, E. Mikulionytę ir daugelį kitų. Mums stinga viešo bendravimo kultūros. Matyt, nėra tradicijų, jos užmirštos arba ignoruojamos. Kita vertus, kalbėti apie kolegas, gėrėtis jų darbais gali tik sveika, stipri asmenybė. Taigi esu visai nežinomas ir kartu – labai žinomas tarp savų. Čia tas variantas: jeigu apsimestum miręs, staiga pamatytum, kad ir kiti viską žinojo, matė, suprato.
Gal tai nacionalinis lietuvių bruožas?
Gal ir ne. Tiesiog bendros kultūros stoka. Kas trukdo būti nuoširdžiam? Nacionaliniai bruožai? Ne! Tai nesubrendusios visuomenės požymis. O kokia ta visuomenė galėjo būti? Prieš karą visa inteligentija buvo išvežta arba nužudyta. Yra puikių žmonių, tačiau didžioji dauguma – pavydūs, agresyvūs, storžieviški... Kad kas nors į gerąją pusę pasikeistų, turbūt reikia daug laiko. Bet ką aš čia kalbu!
Kaip koks moralizuotojas – tikrai...
Tik gaila vaikų, kurie tai mato, o jeigu mato, kodėl turi eiti kitu keliu? Apskritai, kokia Aukščiausiojo ironija: gimti tokioje mažoje šalyje, kur žmonės šneka itin reta kalba, gimti šiais laikais ir dar turėti tokią profesiją!
Na, kas jau kas, bet jūs tikrai negalite skųstis nei vaidmenų stoka, nei įvairove. Va, ir rusai seriale kurti pagrindinio vaidmens pakvietė, mylėjo jus, rūpinosi jumis, vos ne gėles jums po kojomis klojo...
Nesaldi pradžia buvo Maskvoje! Aštuoniolika metų rusiškai nešnekėta. Suprasti suprantu viską, bet kad ta kalba negalėsiu laisvai mąstyti kaip vaikystėje – nesitikėjau. Žodžių trūkumas, linksniai... Užtat kolegoms buvo smagu manęs klausytis! Dėl to gavau pravardę Čiukonecas... Nuo Suomijos, suprask, karštas Baltijos šalių vyras, kuris iškraipo tobulą ir pačią gražiausią kalbą pasaulyje... Bet ir aš netylėdavau – rasdavau, ką atsakyti. Kompanija buvo puiki. Tik šis verslas mane šiek tiek nustebino. Ten jautiesi lyg patekęs į fabriką. Nieko nejaudina: kaip, kas, kodėl? Nori ar nenori, tą dieną turi padaryti tiek ir tiek. Nesvarbu, kas tu: aktorius, režisierius, scenaristas. Pamiršk kokybę, ji niekam nerūpi. Rūpi tik kiekybė. Serialų daug, konkurencija didelė, vos ne kasdien vyksta premjeros. Kuriami jie siaubingomis sąlygomis. Filmuojami apleistose, belangėse gamyklose dieną naktį. Tol, kol kas nors krinta, neišlaiko moraliai ar fiziškai. Man apie tai pasakojo tie, kurie ten dirbo. Mums buvo geriau. Nors irgi dirbdavome nuo ryto iki vakaro – grįžus traukdavo tik pagalvė. Pirma diena buvo tikras pragaras. Atvažiuoju į Maskvą, pasitinka mane stotyje ir veža grimuotis. Bandau išsižioti, kad gal nors daiktus leistų pasidėti ir nusiprausti. Ne, nėra laiko! Nugrimuoja, tekstą – į dantis, ir pirmyn! Šaukiu jiems: „Ei, palaukit, ką, kur, kaip daryti?!“ O man atsako: „Nieko nieko, tik greitai, bevaidindamas viską suprasit...“ Darbą visi ten gauna sunkiai, todėl jį labai brangina, bet yra išnaudojami. Buvo ir tokių, kurie susileisdavo vaistų ir eidavo vaidinti.
Jie neturi teisės net susirgti?
Kartą peršalusi ir karščiuojanti partnerė beveik alpdama pašnabždėjo man, kad viskas, daugiau vaidinti nebegali. Tada ėmiau rėkti: „Ar jūs akli ir nematote, kas darosi?! Greičiau kvieskite gydytoją!“ Visi puolė manęs raminti: bus tas gydytojas... Jie tiesiog vylėsi, kad viskas praeis savaime. Sykį nesusilaikiau ir pareiškiau: „Aš ne vergas! Dirbsiu aštuonias valandas ir manęs nejaudina, kad kitus verčiate po dvylika!“ (būdavo tokių dienų). Jie iš nuostabos kone patys nualpo. Paskutinį mėnesį dirbau kaip normalus žmogus.
Lietuvą pasiekdavo gandų, kad kaip koks Ali Baba maudotės piniguose...
Ir žvanginu auksines monetas? Uždarbis buvo didelis. Tiesa. Bet ne pinigai esmė! Kai tai sakau, visi gudriai šypsosi: „Na jau, ne pinigai...“ Man norėjosi kitokios erdvės, kitokio oro. Kad ir kaip keistai tai skambėtų. Mačiau visko. Žinot, kas ten patiko? Anksčiau neįmanomi dalykai pasidarė įmanomi. Rusų kinas atsigauna, o jų aktoriams jau atsiveria Bolivudas ir Holivudas. Jeigu esi talentingas ir trokšti būti populiarus bei turtingas, galimybės labai realios.
Nebuvo tokios pagundos? Per Bolivudą – į Holivudą?
Mano padėtis kitokia. Turiu šeimą ir jaučiu už ją atsakomybę. Jei gyvenčiau vienas – kodėl ne? Yra pasiūlymų. Bet kada galiu grįžti į Maskvą. Gyventi.
Tačiau ar žmonės supranta, kai mandagiai linktelite: „Ne, ačiū.“?
Nesupranta! Nei čia, nei ten. Kai Maskvoje pasakiau, kad su šeima ruošiuosi atostogauti, todėl nesiimsiu dviejų vaidmenų kine, pažiūrėjo kaip į beprotį. Tas atostogas planavome labai ilgai. Man jos buvo svarbios. Ir kaip puikiai praleidome laiką Italijoje! Prie fantastiško Komo ežero Alpėse. O gražu… Pamenu, kadaise vaidinau A. Strindbergo pjesėje „Freken Julija“ (tik šį spektaklį greitai numarino). Mano personažas Žanas sakė: „Išvažiuokime greičiau! Viena diena – Bazelis, o iš ten – į Komą!“ Burbėdavau, kad tokių nežinau. Kas tas Komas? Skamba kaip koma... Gal išmetam tą tekstą? O po dvidešimt metų nuvažiuoju prie Komo ir suprantu, ką turėjo galvoje, matyt, prie šio ežero lankęsis A. Strindbergas. Ten neįmanoma negrįžti.
Nebuvo minčių pasiimti šeimą ir vykti ten, kur vilioja pasiūlymai?
Kalbėjomės apie tai. Buvo labai rimtų gundymų. Tačiau nesame tokie kosmopolitiški, kad gera būtų visur. Kartais pavydžiu draugams, kurie sugeba gyventi bet kur. Aš negaliu. Ir Indrutė negali. Esu tarsi ištremtas į kalėjimą, kurio durys atviros, bet negaliu iš jo išeiti. Na, negaliu! Tai vėlgi Kūrėjo pasišaipymas iš manęs: Jis tikrai turi humoro jausmą… Daug kartų pasitaikė gerų karjeros galimybių. Ir prieš dešimt metų, kai dar buvau vienas, neišvažiavau į Londoną. Kas laikė? Nežinau. Neabejoju, kad man tuomet būtų pavykę. Tačiau kažkas laikė! Priprantu prie savo erdvės. Kitur jaučiuosi nuo jos atplėštas. Pasiseka šiek tiek prisijaukinti svetimą miestą, kad jis būtų nebeatgrasus, kaip dabar Maskva, bet tik tiek. Skrydis dar įmanomas, dar ir amžius leidžia, tačiau jaučiu, kad didesnė prasmė yra toliau gyventi Žygio gatvėje, Žirmūnuose…
Bet kada nors gal sėdėsite krėsle prie židinio, aplinkui ropinės anūkai, o jūs galvosite: po galais, kodėl tada nepasiryžau?
Neseniai skaičiau interviu su aktoriumi M. Bojarskiu ir viduje pasijuokiau. Žmogus staiga nubudo, prasikrapštė akis ir nustebo: „Ė, kur aš buvau, kad nemačiau, kaip užaugo mano vaikai? Dabar nieko nenoriu, tik su jais būti! Bet jie jau svetimi.“ Nenoriu, kad šitaip nutiktų ir man. Ir taip esame gana keistos profesijos žmonės. Kaip kokia sekta: tamsoje vaidiname, tamsoje repetuojame, tamsoje susitinkame, kažką ten demonstruojame, vėliau dar vienas kitam paplojame. Beje, šiuo metu pradėsiu repetuoti vieną pjesę su puikiu personažo tekstu apie aktorius. Moteriai siūlomas poilsis kruiziniame laive: „Tu ten susirask vyrą. Būtų gerai – kokį nors aktorių. Su jais, žinok, labai paprasta. Meilužiai jie puikūs, o ir problemų sudaro nedaug. Jiems tik laiku reikia paploti!“
Tai turbūt tinka visiems vyrams...
