Dainius Kazlauskas: žvaigždė? Ja esu namuose!

Aktorius Dainius Kazlauskas (37) interviu dalija retai, tačiau susitikęs su žurnalistais kartais praranda laiko pojūtį: vieną akimirką žvilgterėjęs į laikrodį staiga susiima už galvos – pasirodo, dar prieš pusvalandį turėjo būti kitame susitikime.
Garsus Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorius žvaigžde tapo ir daugiamilijoninėje Maskvoje – su Rusijos aktorių žvaigždynu suvaidinęs seriale „Širdžių ėdikės“ užsitarnavo daugybės žiūrovų simpatijas.

Serialo „Širdžių ėdikės“ transliacijos vieną dieną buvo tiesiog nutrauktos. Jus, kaip aktorių, toks sprendimas užgavo?

Ši žinia man pačiam netikėta ir įdomi, reikės pasidomėti. Nufilmavome šešiasdešimt ar šešiasdešimt penkias serijas, ir viskas – nebeseku, kaip serialui sekasi.

Bet, kiek pamenu, serijų turėjo būti lyg ir aštuoniasdešimt...

Filmavimai neprasidėjo laiku, todėl galiausiai pritrūkome laiko. Kai pasirašėme sutartį, prodiuseriai žinojo, kad turiu daug darbų ir liepos pirmąją man būtina grįžti į Lietuvą, tad teko scenarijų šiek tiek perrašyti, sutrumpinti. Kai kas nusivylė, tačiau išsiskyrėme gražiuoju.

Darbai turėjo būti labai svarbūs, jei dėl jų scenaristus net privertėte perrašyti serialo siužetą?

Apie naujus darbus kalbėti dar nenoriu ir nelabai galiu. Ačiū Dievui, pasiūlymų dirbti kol kas netrūksta, jėgų jiems taip pat dar užtenka.

Pusmetį gyvenote Maskvoje, kur darbo ir gyvenimo ritmas – beprotiškas. Bet panašu, kad Lietuvoje pasidavėte ne ką mažesniam tempui?

Maskvoje ritmas buvo beprotiškas tikrąja šio žodžio prasme. Ir tikrai nežinau, ar ateityje dar norėčiau tokios patirties. Kiekvieną dieną tekdavo dirbti po dvylika valandų, kartais per dieną reikėdavo išmokti po keturiasdešimt puslapių rusiško teksto. Negana to, vienai scenai tekdavo labai mažai laiko: persirengti, persigrimuoti, išmokti tekstą, suderinti apšvietimą, nufilmuoti – viskam turėdavo užtekti pusvalandžio. Kartais neturėdavome laiko nei į tualetą nueiti, nei parūkyti. Jei tokiu tempu reikėtų dirbti kiekvieną dieną, matyt, ilgai netraukčiau. O kai kas ir netraukia – saujomis vaistus geria.
Man buvo sunku, galbūt kai kuriais atvejais net sunkiau nei kitiems, kita vertus, po darbų aikštelėje manęs, kitaip nei kolegų, nelaukdavo spektakliai ar kiti filmavimai. Aktoriai ten priversti daug dirbti, kitaip būtų sunkoka finansiškai.

Tai viskas – tik dėl pinigų?!

Ne tik. Tiesiog ten daug žmonių, visi konkuruoja, dėl visko kovoja, todėl sveikatą ir eikvoja. Bet Maskvoje bent jau atsiranda prasmė kovoti, nes tai įmanoma – šalis didelė, vieną dieną pastangos galiausiai vis vien atsiperka. Žmonės nori būti garsūs, o kiek tai kainuos jėgų, ne kiekvienas apskaičiuoja. Bet juk normalu: pasirinkus tokią profesiją nenorėti būti garsiam gal būtų kvailoka. Nors nežinau... Šitie dalykai mane baisiai jaudino jaunystėje: norėjosi būti pastebėtam, įvertintam. Nesvarbu, kokio darbo imiesi, svarbu, kad jis būtų vertinamas. O kai esi jaunas, tai tiesiog būtina.
Beje, mano amžiaus aktoriai Rusijoje laikomi jaunais, tačiau yra dar jaunesnių. Ir ši karta nejaučia ribų, pasaulis jiems delne telpa: būti Niujorke, Maskvoje ar Bolivude nėra didelio skirtumo. Mūsų karta tokių galimybių neturėjo.

O Europa?! Juk sienos atsivėrė, su jomis turėjo atsirasti ir daug naujų galimybių?

Paradoksalu: sienos atsivėrė, manėme, kad būsime labai reikalingi, o galiausiai pasirodė, kad niekam mūsų nereikia. Nors, žinoma, visuomet būna išimčių...
Ačiū Dievui, turime teatrą, kuriuo galime pasidžiaugti, pasigirti, turime ir ko siekti. Tačiau jei aktorius nori būti žinomas, populiarus, jam reikia kino, o mes jo kaip ir neturime. Nors žmonėms, trokštantiems būti žvaigždėmis, pasisekė, nes kiną pakeitė visagalė televizija. Ji išties daro stebuklus.

Esate vienas tų, kurie neabejoja, kad bent jau Lietuvoje tapti populiariam nėra sudėtinga: užsuki į vieną kitą vakarėlį, pasisukioji su reikalingais žmonėmis, patenki į fotoaparato objektyvą, pašmėžuoji televizijoje ir tu – jau žvaigždė?

Tikrai nemanau, kad šis kelias lengvesnis už tą, kurį pasirenka aktorius, ryžęsis tapti profesionalu. Būsima žvaigždė turi atiduoti daug jėgų: juk reikia visur rodytis, demonstruotis, pūsti apie save burbulus, nuolat galvoti, strateguoti. Manote, tai paprasta? Visada yra dvi medalio pusės ir negalima pasakyti: „Toks kelias yra blogas, o toks – geras.“ Kiekvienas žmogus pagal galimybes, norus pasirenka savąjį ir juo eina. Kiekvienas kelias savotiškai sunkus, nes yra tik tau skirtas.

O jei juo eidamas jauti malonumą?

Valio! Tai ir sakau, kad žvaigždėms dabar – aukso amžius (juokiasi)!

Nejaugi jums niekada nebuvo pavydu, kad kai kuriems žmonėms dalykai, kurie daugeliui pasiekiami tik sunkiu darbu, prieinami, rodos, vienu rankos mostelėjimu? Niekada nesinorėjo tapti tiesiog žvaigžde?

O aš esu žvaigždė! Namuose esu pats geriausias, čia niekada man nestinga dėmesio. Tokia pati žvaigždė yra ir mano žmona Indrė (šypsosi).
Jeigu rimtai: žinoma, būtų puiku, jei darbas, pastangos būtų adekvačiai vertinamos. Bet šiais laikais tai yra tokia retenybė, prabanga, net kai kalbame apie tą, kitą, kelią. O kai dar pagalvoji, kad gražiausi gyvenimo metai prabėgo šaltose, tuščiose salėse, kai žmonės išgyveno blokadą, neturėjo pinigų. Tuomet visiškai nebuvo svarbu, kaip aktorius vaidina, – žiūrovų tiesiog nebuvo. Dabar viskas yra visiškai kitaip...

Kalbate, lyg būtumėte aštuoniasdešimties!

Na, man nėra tiek, kita vertus, esu jau gana senas. Aktoriaus profesijoje trisdešimt septyneri – gana daug. Režisūroje būčiau jaunas, o štai aktorystėje – beveik pensininkas. Tai profesija, reikalaujanti daug fizinių jėgų. Laikui bėgant jauti, kaip po truputėlį pradedi byrėti, resursai senka, nors pagal amžių, atrodytų, esi dar visiškai jaunas. Bet visada yra viltis: jei dar nors truputį krutame, vadinasi, ir vaidinti galime (juokiasi).

Pakalbėkime dar apie Maskvą. Sprendimas važiuoti į Rusiją buvo susijęs su noru nugriauti sienas, jei ne į Vakarų, tada bent jau į Rytų pusę?

Kokias sienas?! Viskas paprasta: žmogui pasiūlomas darbas, ir jis arba sutinka su pasiūlymu, arba ne. Ir visai nesvarbu, čia, Lietuvoje, ar kitur kviečiama dirbti. Apsvarstai, pagalvoji, reikia tau darbo ar ne. Ir nereikia ieškoti gilių prasmių.
Tačiau šiame darbe vien pasiūlymas ir begalinis noras dar nieko nereiškia – yra bandomieji filmavimai, per kuriuos turi įtikti ne tik tam, kuris pasiūlė, bet ir daugybei kitų šeimininkų: prodiuseriams, žmonėms, kurie serialą gamina, ir tiems, kurie jį rodys. Kai nueini tokį kelią, ar dar įmanoma atsisakyti?

O pinigai? Jie ką nors reiškia?

Nieko. Gal reikėtų kiek kitaip klausti: „Kiek reikia turėti pinigų, kad žmogus išlaikytų šeimą ir nesijaustų žeminamas?“ Žinoma, jei šeimos neturi, klausimas skambėtų visiškai kitaip, bet jei esi vyras, turintis pareigų, – pilietis, vyras, tėvas, brolis, sūnus... Nori nenori, privalai užsikrauti daug atsakomybės, ir viena jų – finansinė. Turi būti vyriškas, ir ne kaip vyras, o kaip žmogus. Žinoma, mylima šeima, kad ir kaip sektųsi, tave suprastų, bet juk pirmiausia turi būti sąžiningas sau. Iš esmės pinigų reikia tik tiek, kad šeima galėtų normaliai išgyventi.
Ačiū Dievui, kol kas tiek, kiek uždirbu Lietuvoje, mūsų šeimos poreikius patenkina. Taigi pinigai svarstant, važiuoti ar nevažiuoti į Rusiją, nebuvo pagrindinis klausimas.
Taip, Rusijoje pinigai buvo didesni, nei uždirbu Lietuvoje. Ar tai malonu? Žinoma, malonu. Ar tai adekvatu darbui? Beveik. Kita vertus, svarbu, su kuo tą uždarbį lyginsi: Rusijoje mano atlyginimas buvo normalus, čia – didelis.

Rusijoje akimirksniu tapote populiarus, gerbiamas kolegų ir režisierių. Tai buvo netikėta?

Viskas, kas vyksta žmogaus gyvenime, yra netikėta. Mūsų profesijoje kaip niekur kitur daug kas paremta atsitiktinumais... Nors, kita vertus, galima tikėti ir tuo, kad sėkmė kažkur užprogramuota. Laiku ir vietoje – visos žvaigždės (gerąja prasme) turi tą patį sėkmės receptą. Vienas darbas gali viską pakeisti. Kitaip tai vadinama debiutanto sėkme. Ji priklauso kiekvienam, tik ne visi ja pasinaudoja.

Tokių atsitiktinumų jūsų gyvenime buvo pasitaikę ir anksčiau?

Žinoma. Kad ir gavus pirmąjį vaidmenį Gyčio Lukšo filme „Žalčio žvilgsnis“, kai studijavau dar tik pirmame akademijos kurse. Jei ne šis filmas, niekada nebūtų buvę ir pirmojo mano vaidmens teatre. Popriščino Nikolajaus Gogolio „Pamišėlio užrašuose“. Turbūt esu gimęs su marškinėliais. Džiaugiuosi, kad nė dėl vieno vaidmens neteko kovoti, lipti kitiems per galvas, prašytis. Juk nesvarbu, ką suvaidinsi, svarbiausia – kaip.

Į Rusiją dar ketinate sugrįžti? Juk gavote keletą pasiūlymų, o apie vieną esate užsiminęs labai intriguojamai: pasak jūsų, tokio net ir populiariausi rusų aktoriai laukia metų metus...

Išties tokį pasiūlymą gavau, tik išaiškėjo, kad tam vaidmeniui reikia daug vyresnio žmogaus. Kiti pasiūlymai? Negalėjau jų priimti, kaip ir negalėjau nusifilmuoti visose aštuoniasdešimtyje serijų... Visi puikiai žino, kad iki gruodžio pirmosios manęs nėra. Kaip bus vėliau, pažiūrėsime.
Kita vertus, koks skirtumas, kur vaidinti, važiuoti ar nevažiuoti. Neseniai grįžau iš Australijos, tolimo kampelio. Kai skrendi, atrodo, toli, kai nuskrendi, paklausi savęs: „Na ir kas?“ Tie patys miestai, tie patys dangoraižiai, gatvės, kavinės, bažnyčios, net žmonės tie patys. Nuskristi į kitą šalį, kitą žemyną užtenka aštuonių valandų, negana to, beveik visada esi namuose: telefono žinutės, internetas – nebereikia laukti mėnesių mėnesius, kol tavo laiškas pasieks adresatą ir grįš atsakymas. Kas bus toliau?
Ar tai gerai? Nežinau... Nelieka paslapties, keičiasi svajonės. Svajodavome nukakti į Australiją, pamatyti krokodilus ar koalas, o kai nuskridau, niekas manęs nenustebino – svajonė subliūško. Taip aš apvagiu pats save, pasaulis nenumaldomai traukiasi, mažėja, tuoj, rodos, tilps į delną. O su juo – ir visos mano svajonės.

Bet jų turbūt vis vien yra – nors ir mažų, bet tikrų?

Žinoma, yra, bet jos, laikui bėgant, tampa kitokios. Po truputį imi suprasti, kad tikrai esi pasaulio dalelytė – maža, unikali ir labai svarbi. Ir kad ta dalelytė gali pakeisti pasaulį, tik yra vienas „bet“ – prieš tai būtina pakeisti save.

Turite svajonę pasikeisti tiek, kad galėtumėte keisti pasaulį?

Ne. Tokią svajonę turėjau vaikystėje ir, manau, ją turėjau ne tik aš vienas. Kas nėra patyręs to siaubingo jausmo, kuris apima supratus, kad tavo tėvai kvailesni nei tu? O vėliau dar didesnio siaubo supratus, kad tik tu vienas esi tobulas ir labai protingas, todėl tik tu vienas galėsi pakeisti netobulą pasaulį? Tik senatvėje supranti, kad esi toks pat kvailas, kaip ir visi.
Pakeisti pasaulį vargu ar pavyks. Turbūt kiekvienam drįsčiau palinkėti neužsikrauti ant pečių tokios sunkios ir neįmanomos misijos. Nenoriu nieko teigti ar įrodinėti, tenoriu susivokti, priimti tai, kas aplink mane. Mano beveik ketverių sūnus Dominykas važiuodamas mašina sugeba pastebėti viską – net grybuką ant medžio. Suprantu, kad gyvenimas trumpas, lekia kosminiu greičiu, ir vis dėlto kaip privalu lauku sau pasakyti: „Sustok, atsikvėpk, pamatyk, pajausk...“ Štai tada ir pamatysi, kad gyvenimas yra tobulas.

Vaidinate teatre, kine, televizijoje, dar ir režisuojate. Ar tokiu greičiu bėgant gyvenimo keliu įmanoma sustoti ir atrasti ramybę? Galiausiai pastebėti, kad šalia gyvena nuostabi moteris?

Taip, ji nuostabi. Tai pats brangiausias žmogus pasaulyje (žinoma, kaip ir mano mama, uošvė Irutė ir sūnus Dominykas). Indrę visada matau, ir kartais jai net nebūtina būti šalia. Ryšio su artimaisiais neprarandu net per atstumą. Geri santykiai šeimoje, gyvenime, darbe žmogui labai svarbu. Taip atsiranda vidinė pusiausvyra, o kai ji yra, žmogus, matyt, tampa laimingas. Filosofai vis klausia: „Kas yra laimė?“ Man laimė slypi pusiausvyroje.

Esate laimingas?

Beveik. Siekti pusiausvyros – sunkus darbas, nematomas, už kurį niekas nepagirs, nepaplos. Ir tai ne vieno žmogaus, o visos šeimos darbas. Siekti laimės ir būti laimingam iki galo – sudėtingas procesas.

Būti geru tėčiu taip pat sudėtinga?

Visiškai ne – tik atsakomybė didelė. Bet kai turi atsakomybės, viskas tampa paprasta. Būti tėčiu – malonu. Juk vaiko norėjome, jis gimė iš didelės meilės. Todėl dabar didžiausias mūsų rūpestis, kad Dominykas augtų žinodamas, jog yra mylimas ir norimas.