Vieni tautiečiai mėgina traukti į Rytus, įsivaizduodami, kad pavaikščioję kitokia žeme išsyk taps dvasingi ir laimingi, kiti tvirtina, kad esame kilę iš cepelinų krašto ir neverta svetimomis kultūromis žavėtis, treti, būna, pamilsta kokią nors vieną šalį, į kurią norisi grįžti ir grįžti. „Saint Germain“ vyninės direktorius Dainius Vasiliauskas taip atrado Prancūziją.
Lietuvoje klimatas kiek kitoks nei šiltuose kraštuose, todėl tradicinė lietuviška virtuvė irgi yra savita. Vieni linkę ją peikti ir pulti mėgautis kiniškais, japoniškais ar Pietų Europos patiekalais, kiti mano, kad nebūtina žavėtis liežuviui neįprastais skoniais. Kurią nuomonę palaikote?
Manau, kuo didesnė įvairovė, tuo geriau. Nes tuomet kiekvienas gali atsirinkti, kas jam tinka ir patinka.
Tų, atsirenkančių, gal nėra labai daug, nes nuo lankytojų gausos visuomet lūžta didžiulės kaimiško interjero pakelių smuklės su sočiais bei riebiais lietuviškais patiekalais…
Bet ir kitur lankytojų netrūksta. Be to, Vilnius gerokai skiriasi nuo tos kitos Lietuvos, jame, sakyčiau, kuo toliau, tuo daugiau atsiranda gerai uždirbančių žmonių, kurie dažniau keliauja, patiria įvairių įspūdžių, domisi svetimomis kultūromis.
Na, jūs tai cepelinų, sprendžiant iš figūros, nevalgote, ar ne?
Kartais. Kaip visi!
Ogi būdamas užkietėjęs gurmanas turėtumėte net alkanas nesapnuoti riebaus karbonado su bulvytėmis.
Gurmanu būti pavojinga. Nes gali tapti maisto vergu. Valgysi, pavyzdžiui, vien kokią ypač minkštą jautieną iš Argentinos užgerdamas tik prie jos tinkančiu vynu. Šiaip gali ir dažniau persivalgyti. Aperityvas, užkandis, karštasis patiekalas, desertas… Kiekvieną dieną taip – ir sveikatą gali susigadinti. Taigi, manau, nevertėtų persistengti…
Ne iš vieno sveikai įmitusio lietuvio girdėjau, kad jei jis valgytų tokius menkus prancūziškus pusryčius (skrebutį su džemu ar sviestu ir kava), darbe iš bado stalo kampą apgraužtų. O kokie jūsų pusryčiai?
Prancūziški… Tai yra – beveik nieko.
Ar kadaise turėjote kokią nors nuomonę apie Prancūziją ir prancūzus?
Jokios! Kai jau buvau gerokai po tą šalį pakeliavęs, išgirdau, esą prancūzai laikomi arogantiškais. Niekada to nepajutau. Man jie – draugiški, nuolatos besišypsantys, patenkinti gyvenimu, kuris šalia jų atrodo lengvas ir be rūpesčių. Paryžius gerokai skiriasi nuo likusios Prancūzijos ir man labiau patinka ta kita. Turiu mėgstamą vietą šios šalies pietvakariuose, prie vandenyno, kur keletą kartų atostogavome. Ji šiek tiek panaši į Nidą, tik pušys didesnės. Šalia – Bordo regionas, bet ten važiuoju ne dėl vyno ir maisto, o dėl gamtos ir ypatingos atmosferos. Labiausiai žaviuosi burgundišku vynu ir skirtinga Prancūzijos regionų virtuve. Smagu tiesiog keliauti po šalį, nes gali rinktis ir kalnus, ir jūrą, ir vandenyno pakrantę, kalvas ir lygumas – yra visko, ko širdis geidžia.
Nesvajojote ten apsigyventi?
Kažkada norėjau metus dvejus ten pagyventi, kad geriau pajusčiau prancūzišką dvasią, bet kai nepavyko, labai nesisielojau. Man patinka Vilniuje, čia mano gimtinė, mano draugai, mano artimieji.
Dažnai keliaujantys sako, kad pirmomis dienomis grįžę į gimtinę patiria šoką: vėl aplink susirūpinę, pikti veidai. Alio, o kur šypsenos?
Man nutinka kitaip. Kokią savaitę būnu perdėtai mandagus vairuotojas: visus praleidžiu, šypsausi, neskubu… Paskui tai praeina.
Mokėtės operinio dainavimo, bet nugalėjo gurmaniški polinkiai?
Nebuvo to, kad vieną dieną nutariau, ir viską mečiau. Ne taip paprasta. Studijuodamas dirbau viename bare ir jau įsivaizdavau, ką galiu, ko negaliu, ką įmanoma padaryti geriau. O kelionės tik suteikė postūmį įgyvendinti svajones. Juk jei gyveni matydamas vien darbą, namus ir „durnadėžę“, kuri vadinasi televizorius, ko nors ypač įdomaus nesugalvosi. Tokią galią turi tik įspūdžiai, kurių įmanoma semtis iš knygų, kelionių, bendravimo.
Jūsų žmona irgi gera vyno žinovė?
Nebloga! Su Agne esame jau aštuonerius metus, vynu domėtis kartu ir pradėjome. Gal kada nors juo susidomės ir dukra Liepa, kuriai dar tik pusė metų. Kažkada su Agne susipažinome bare, kuriame dirbau, – ji pakvietė mane į kiną.
Moteriška iniciatyva kartais, pasirodo, neblogas dalykas...
Na, ji pakvietė mane į kiną ne patį pirmą pažinties vakarą!
Ar labai skiriasi vidutinio lietuvio ir vidutinio prancūzo skoniai? Man regis, jei lietuvis eina valgyti, tai eina valgyti, ir daugiau nieko. Prancūzams itin svarbu bendrauti ir kiekvieną skonio pojūtį apkalbėti.
Kad būtų kitaip, Lietuvoje turi pasikeisti kartos. Vyresni žmonės, kurie galėtų vaikščioti į restoranus, mėgautis maistu ir vynu, rodyti pavyzdį vaikams ir anūkams, Lietuvoje to negali daryti dėl finansinių priežasčių – pensininkui tai per brangu. Kita vertus, nėra ir tradicijų. Jas jau atranda dabartiniai trisdešimtmečiai. Jie tikrai sens gražiau ir linksmiau.
Kaip jūs norėtumėte senti?
Kažkada galvojau, kad sulaukus šešiasdešimties būtų visai smagu čia dirbti – kaip ir dabar. Aptarnauti žmones, bendrauti su jais...
Nejaučiate monotonijos?
Kartais. Bet net monotonija būna maloni: stebiu, kaip auga vaikas, turiu mėgstamą darbą. Ir azartišką laisvalaikį – žaidžiu futbolą, tenisą, slidinėju.
O kaip dainavimas? Baigta visiems laikams?
Turiu svajonių, susijusių su muzika. Mėgstu prisėsti prie pianino. Iki dukros gimimo namie dainuodavau. Tai tebetraukia! Bet dabar vienintelė dainininkė šeimoje – Liepa. Pastebiu, kad visos mano svajonės išsipildo, bet joms reikia laiko. Kartais pats maloniai nustembu, kad ką nors jau buvau visiškai pamiršęs, o štai ėmė ir atėjo į gyvenimą tarsi savaime.
Lietuvoje klimatas kiek kitoks nei šiltuose kraštuose, todėl tradicinė lietuviška virtuvė irgi yra savita. Vieni linkę ją peikti ir pulti mėgautis kiniškais, japoniškais ar Pietų Europos patiekalais, kiti mano, kad nebūtina žavėtis liežuviui neįprastais skoniais. Kurią nuomonę palaikote?
Manau, kuo didesnė įvairovė, tuo geriau. Nes tuomet kiekvienas gali atsirinkti, kas jam tinka ir patinka.
Tų, atsirenkančių, gal nėra labai daug, nes nuo lankytojų gausos visuomet lūžta didžiulės kaimiško interjero pakelių smuklės su sočiais bei riebiais lietuviškais patiekalais…
Bet ir kitur lankytojų netrūksta. Be to, Vilnius gerokai skiriasi nuo tos kitos Lietuvos, jame, sakyčiau, kuo toliau, tuo daugiau atsiranda gerai uždirbančių žmonių, kurie dažniau keliauja, patiria įvairių įspūdžių, domisi svetimomis kultūromis.
Na, jūs tai cepelinų, sprendžiant iš figūros, nevalgote, ar ne?
Kartais. Kaip visi!
Ogi būdamas užkietėjęs gurmanas turėtumėte net alkanas nesapnuoti riebaus karbonado su bulvytėmis.
Gurmanu būti pavojinga. Nes gali tapti maisto vergu. Valgysi, pavyzdžiui, vien kokią ypač minkštą jautieną iš Argentinos užgerdamas tik prie jos tinkančiu vynu. Šiaip gali ir dažniau persivalgyti. Aperityvas, užkandis, karštasis patiekalas, desertas… Kiekvieną dieną taip – ir sveikatą gali susigadinti. Taigi, manau, nevertėtų persistengti…
Ne iš vieno sveikai įmitusio lietuvio girdėjau, kad jei jis valgytų tokius menkus prancūziškus pusryčius (skrebutį su džemu ar sviestu ir kava), darbe iš bado stalo kampą apgraužtų. O kokie jūsų pusryčiai?
Prancūziški… Tai yra – beveik nieko.
Ar kadaise turėjote kokią nors nuomonę apie Prancūziją ir prancūzus?
Jokios! Kai jau buvau gerokai po tą šalį pakeliavęs, išgirdau, esą prancūzai laikomi arogantiškais. Niekada to nepajutau. Man jie – draugiški, nuolatos besišypsantys, patenkinti gyvenimu, kuris šalia jų atrodo lengvas ir be rūpesčių. Paryžius gerokai skiriasi nuo likusios Prancūzijos ir man labiau patinka ta kita. Turiu mėgstamą vietą šios šalies pietvakariuose, prie vandenyno, kur keletą kartų atostogavome. Ji šiek tiek panaši į Nidą, tik pušys didesnės. Šalia – Bordo regionas, bet ten važiuoju ne dėl vyno ir maisto, o dėl gamtos ir ypatingos atmosferos. Labiausiai žaviuosi burgundišku vynu ir skirtinga Prancūzijos regionų virtuve. Smagu tiesiog keliauti po šalį, nes gali rinktis ir kalnus, ir jūrą, ir vandenyno pakrantę, kalvas ir lygumas – yra visko, ko širdis geidžia.
Nesvajojote ten apsigyventi?
Kažkada norėjau metus dvejus ten pagyventi, kad geriau pajusčiau prancūzišką dvasią, bet kai nepavyko, labai nesisielojau. Man patinka Vilniuje, čia mano gimtinė, mano draugai, mano artimieji.
Dažnai keliaujantys sako, kad pirmomis dienomis grįžę į gimtinę patiria šoką: vėl aplink susirūpinę, pikti veidai. Alio, o kur šypsenos?
Man nutinka kitaip. Kokią savaitę būnu perdėtai mandagus vairuotojas: visus praleidžiu, šypsausi, neskubu… Paskui tai praeina.
Mokėtės operinio dainavimo, bet nugalėjo gurmaniški polinkiai?
Nebuvo to, kad vieną dieną nutariau, ir viską mečiau. Ne taip paprasta. Studijuodamas dirbau viename bare ir jau įsivaizdavau, ką galiu, ko negaliu, ką įmanoma padaryti geriau. O kelionės tik suteikė postūmį įgyvendinti svajones. Juk jei gyveni matydamas vien darbą, namus ir „durnadėžę“, kuri vadinasi televizorius, ko nors ypač įdomaus nesugalvosi. Tokią galią turi tik įspūdžiai, kurių įmanoma semtis iš knygų, kelionių, bendravimo.
Jūsų žmona irgi gera vyno žinovė?
Nebloga! Su Agne esame jau aštuonerius metus, vynu domėtis kartu ir pradėjome. Gal kada nors juo susidomės ir dukra Liepa, kuriai dar tik pusė metų. Kažkada su Agne susipažinome bare, kuriame dirbau, – ji pakvietė mane į kiną.
Moteriška iniciatyva kartais, pasirodo, neblogas dalykas...
Na, ji pakvietė mane į kiną ne patį pirmą pažinties vakarą!
Ar labai skiriasi vidutinio lietuvio ir vidutinio prancūzo skoniai? Man regis, jei lietuvis eina valgyti, tai eina valgyti, ir daugiau nieko. Prancūzams itin svarbu bendrauti ir kiekvieną skonio pojūtį apkalbėti.
Kad būtų kitaip, Lietuvoje turi pasikeisti kartos. Vyresni žmonės, kurie galėtų vaikščioti į restoranus, mėgautis maistu ir vynu, rodyti pavyzdį vaikams ir anūkams, Lietuvoje to negali daryti dėl finansinių priežasčių – pensininkui tai per brangu. Kita vertus, nėra ir tradicijų. Jas jau atranda dabartiniai trisdešimtmečiai. Jie tikrai sens gražiau ir linksmiau.
Kaip jūs norėtumėte senti?
Kažkada galvojau, kad sulaukus šešiasdešimties būtų visai smagu čia dirbti – kaip ir dabar. Aptarnauti žmones, bendrauti su jais...
Nejaučiate monotonijos?
Kartais. Bet net monotonija būna maloni: stebiu, kaip auga vaikas, turiu mėgstamą darbą. Ir azartišką laisvalaikį – žaidžiu futbolą, tenisą, slidinėju.
O kaip dainavimas? Baigta visiems laikams?
Turiu svajonių, susijusių su muzika. Mėgstu prisėsti prie pianino. Iki dukros gimimo namie dainuodavau. Tai tebetraukia! Bet dabar vienintelė dainininkė šeimoje – Liepa. Pastebiu, kad visos mano svajonės išsipildo, bet joms reikia laiko. Kartais pats maloniai nustembu, kad ką nors jau buvau visiškai pamiršęs, o štai ėmė ir atėjo į gyvenimą tarsi savaime.
