Su Daiva Tamošiūnaite-Budre (43) šįsyk kalbamės labai „šiuolaikiškai", žodį „krizė" minėdamos kas trečiame sakinyje. Šešerius metus jos vesta laida nuo balandžio dingo iš televizorių ekranų, o dar septynerių neturinčią dukrytę Adelę kartą aptiko su bendraamžiais žaidžiančią ne „namus", o... „krizę": eina darbintis, kitam vaikui įrodinėja, kad būtent ją reikėtų priimti.
Į Seimą rinkėjų „išreitinguotos", bet mandato atsisakiusios Daivos akys kartkartėmis apsiniaukia. Ne dėl savęs. Sunkųjį laikotarpį ištvers: „Kalbant apie mano gyvenimą, ašarai vietos neturėtų būti. Vyras dirba - išgyvensime." Liūdna dėl širdžiai itin mielo televizijos projekto ir krizės metu labiau pažeidžiamų - pavyzdžiui, vienišų mamų su vaikais, kurie atsidūrė arba atsidurs gatvėje, nes nebeišsimokės būsto paskolų. Vasarą - dar nieko, bet ateis ruduo ir šildymo sezonas. „Koks lietuvis dabar gyvena be paskolų? Jei ne butas, tai mašina lizingu pirkta. Mūsų paskolomis pasirūpins Budrys (Daivos vyras - Seimo Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkas Dainius Budrys - red. past.), vasarai aš „užgarsinsiu" (LNK televizijoje įgarsina filmus ir serialus - red. past.). Labiau rūpi, kaip seksis laidos redaktorėms, režisierei Lilijai Kopač, su kuria dirbome šešerius metus ir buvome viena kitą papildantis, be žodžių susikalbantis duetas... Laidos dingimas mums - ne šiaip darbo praradimas, o netektis produkto, kurį kūrėme su didžiule meile. Televizija pataupė. Žinai, net prieš šešerius metus, kai prasidėjo tuomet „Meilės istorijos", ilgai kovojau, įrodinėjau, kad esame reikalingi. Galiausiai sulaukiau: „Ruoškis lapkričiui." Kitos, „normalios", laidos startavo rugsėjį, sezono pradžioje. Na, o dabar tiesiog baigėme darbą ne birželį, kaip visi kiti, o balandį. Labai tikiu, kad tai - tik ilgesnės atostogos. Stengiuosi pratęsti laidos gyvenimą", - kalba Daiva.
Ji neriasi iš kailio, kad „Istorijos", pastarąjį sezoną - „Gyvenimas kaip kinas" - liktų jei ne televizoriaus ekrane, tai spaudoje. Dar nespėjo perbėgti leidyklų ir ištirti, kokius laikus išgyvena jos. Jei tik ne blogiausius, gražiausias istorijas mėgins sudėti į knygą. Kartą dalį žiūrovams papasakotų visai nesensacingų paprastų žmonių gyvenimų išklojo režisieriui Mariui Martinsonui, šis pripažino: ne filmo, o ištiso serialo scenarijus jų pagrindu išeitų. Su laidos herojais pagarbiai bendravusi Daiva teprisimena vieną atvejį, kai pašnekovo teko atsiprašyti. Paskui dirbo ramiai ir be įtampos. „O tos istorijos, kurios šalia mūsų, žmonės, į jas įsipainioję, nes taip susiklostė likimas, nuostabūs! Pasakodami jų gyvenimus nekart lenkėme skandalų laidų reitingus", - prabyla nostalgiškai.
Mažoji Adelė į žinią, kad mamos laidos nebelieka, reagavo iš siaubo išsiplėtusiomis akimis: „Praradai darbą? Kaip gyvensime?" „Tokio amžiaus vaikai jau žino, kas darosi Lietuvoje ir pasaulyje. Gal dar pasišneka darželyje. Tai nereiškia, kad namuose apie krizę kalbame nuo ryto iki vakaro. Mes apie tai nešnekame! Vaikas mato, kaip tėvai žiūri žinias, pas mus draugai ne kartą diskutavo, kaip elgtis ištikus krizei. Visai neseniai per naujienų laidą buvo paskelbta džiaugsminga žinia - ar pinigų labdarai paaukota, ar panaši. Šių dienų kontekste - netikėtai gera. Adelė pašoko: „Mama, krizė baigėsi?" Buvo liūdna jau prieš keletą mėnesių, kai suvokiau, kad tarp mano draugų, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo, patirties, kalbų mokėjimo, kitų vertybių, jau yra būrelis bedarbių. Prisimenu savo patirtį - darbo netekimą. Pajamos staiga sumažėjo dešimt kartų. Kaip gyventi? Praeina mėnuo, kitas - išmoksti. Bet tada nebuvo to krizės konteksto, kai žinai, kad juodai nėra darbo. Tada suvokiau: mintis turiu nukreipti ten, kur pasiekčiau rezultatą. Tuomet paieškų, plakimosi rezultatas ir buvo laida. O kur dabar plaktis?" - liūdnai šypteli Daiva.
Ar nesigaili atsisakiusi Seimo narės mandato, kartu - neblogos laiku išmokamos algos? „Geraisiais laikais, kai klestėjo televizija ir pramogos, būti ne Seime, o ten, kur sukausi, buvo geresnis biznis. Jei jau skaičiuotume pinigus... Kalbant apie psichologinę atmosferą, manau, pasielgiau teisingai, ir namams nuo to geriau. Kartais su Dainiumi pasikalbame. Jis: „Gal ir geriau, jei būtum ten. Gyventum tomis pačiomis problemomis, o dabar mane vis tildai." Manau, taip, kaip dabar, yra sveikiau. Diskusijų ir politikos pas mus netrūksta. Bet per mano gyvenimą - lyg per plyšį - į namus įeina kitokio oro gūsis."
Išgyventi krizę Daivai padės darbštumas, išmintis ir ne tokia sena patirtis, kai visi, dar neįpratę daug uždirbti, pirkdavome batus ne vienam sezonui, o bent dviem. Iš mamos įduoto stiklainio sūdytos mėsos mokėjome išvirti „gudrių" troškinių. „Į mūsų gyvenimus per kelerius metus įbėgo smūginis kiekis prabangos prekių. Išmoksime vartoti protingai. Žinoma, negaliu patarti darbdaviams, bet manau, kad geriau žmonių neatleisti. Tegul uždirba mažiau, bet dirba. Juk tada neteks mokėti pašalpų, o jų gaunant ir sėdint namuose galima susirgti. Viskas praeis. Ištversime", - įsitikinusi Daiva.
