Drabužių dizainerė Daiva Urbonavičiūtė vasario pradžioje su reklamos agentūroje dirbančiu Skomantu Janoniu atšventė vestuves ir greitai turi sulaukti šeimos pagausėjimo. Tačiau Daiva neapleido šiek tiek vyresnio savo „kūdikio“ – mados ir stiliaus namų „Zoraza“. Tiesa, dabar ji mokosi savaitgaliais pamiršti visus darbus.
Kaip sekasi šeimyninis gyvenimas? Ar jau buvote susipykę po vestuvių?
Aišku, nors mes – taikūs žmonės ir puikiai sugyvename.
Meno pasaulyje tavo pavardė garsi. Turbūt jos nekeisi?
Gal kada nors vėliau. Gražu, kai vyras ir žmona turi tą pačią pavardę. Būsiu Janonienė, ne Janonė, nes man patinka, kai galūnė parodo, jog esu kažkieno žmona. Tik dabar tuo užsiimti nėra laiko, o ir naują pasą visai neseniai gavau.
Kodėl su Skomantu nusprendėte susituokti vasarį? Ne anksčiau ar ne vėliau, kai gims kūdikis?
Kunigai liepė, draugai pirštais baksnojo. Manau, tikinčiai porai santuoka būtina. Religija neatskiriama nuo kiekvieno žmogaus kultūrinio paveldo. Auganti asmenybė formuojasi tam tikroje aplinkoje, o Lietuva – katalikiška šalis. Gyvename bažnyčių apsuptyje, su tuo susijusi visa mūsų istorija ir kultūra. Atmesti tikėjimą – tai atmesti savo šaknis. Aišku, galima prisiminti dar ir pagonybę, bet per ilgus laikus įvyko evoliucija.
Nuo vaikystės vaikščiojai į bažnyčią?
Tada klestėjo komjaunimas ir partinė ideologija. Seneliai buvo labai tikintys, tėvai – mažiau. Nuolat lankytis bažnyčioje pradėjau prieš 2–3 metus. Anksčiau mano parapija buvo Žvėryne, dabar nuomojamės butą Senamiestyje, netoli Bernardinų bažnyčios.
Kaip dažnai einate išpažinties?
Jeigu darai daug nuodėmių, gali eiti ir kas savaitę. Manau, išpažintis reikalinga, kai jautiesi nusidėjęs dėl esminių dalykų, o ne dėl tokių smulkių kluptelėjimų, kaip išsprūdęs žodis. Nors kaip kas supranta. Išpažintis – tai tarsi nemokama psichoterapija: nuėjai, pasakei viską ir pasijutai geriau – Dievas atleidžia ir pats sau atleidi. Neturi teisės graužtis dėl to, ką padarei, nes atleidimas gautas. Psichoterapija to nesuteikia. Man tikėjimas labai padeda. Kiti jį neigia, bet taip tik patys iš savęs daug atima. Net ir estetiniu, architektūriniu atžvilgiu.
Ant jūsų vestuvinių žiedų lotyniškai užrašyta: „Meilė viską nugali.“ Kodėl išsirinkote būtent šią frazę?
Kadangi kūriau mūsų abiejų drabužių dizainą, sugalvojau ant žiedų išraižyti žodžius. Šiais laikais daug porų skiriasi, visiškai neprisimindamos, kodėl tuokėsi. Žiedai mums bus tarsi nuolatinis priminimas, kad meilė nesibaigia, ji – amžina. Tik kartais ją užgožia įpročiai, charakteriai, ambicijos. Jeigu žmonės būtų tolerantiškesni, įsiklausytų vieni į kitus, puikiai gyventų. Meilę vis dažniau nustelbia materialiniai dalykai ar garbės troškimas. Kai kurie nevertina nei santuokos, nei vaikų, atsigręžia į kitus dalykus, nors puikiai ir be jų apsieitų. Bet juk nepradėsiu dabar visiems to aiškinti, galiu nebent savo pavyzdžiu parodyti.
Ar seniai esate pažįstami su Skomantu?
Neseniai – apie porą metų. Tas laikas labai greitai pralėkė. Susitikome bažnyčioje, o pasibaigus mišioms su draugų kompanija vis eidavome gerti kavos.
Ar kada nors esi pagalvojusi, kad būsimą vyrą sutiksi bažnyčioje?
Apskritai nemaniau, kad turėsiu vyrą. Galėjau ir anksčiau ištekėti, bet nelabai norėjau. Taip, šeima man vertybė, bet tada svarbesni atrodė kiti dalykai. O gal laukiau tikrojo savo žmogaus.
Jūsų su Skomantu iš pradžių netrikdė dešimties metų skirtumas?
Truputėlį, bet ką dabar daryti? Jeigu vyrai gali vesti jaunesnes, kodėl moterys negali už jaunesnių ištekėti? Gal kitiems tai didesnė problema nei mums patiems. Be to, mane aplinkiniai dažnai palaiko jaunesne, o Skomantas pirmąkart pasirodė penkeriais metais vyresnis, tad iš pradžių tas numanomas skirtumas labai negąsdino. Amžiaus pojūtis priklauso ir nuo paties žmogaus, jo pasaulio suvokimo.
Sakoma, kad vyrai lėčiau bręsta...
Skomantas – labai protingas, nuostabus, talentingas ir brandus žmogus.
Jį pamačiusi, į ką pirmiausia atkreipei dėmesį?
Aišku, kad į drabužius. Mano manymu, jis moka rengtis. Gal tai įgimta, gal iš tėvų paveldėta. Jo tėvas – garsus tapytojas Gintaras Palemonas Janonis, mama – menotyrininkė. Tad turėjo iš ko mokytis, nes vien aplinka žmogui daro labai didelę įtaką.
O aš galvoju, kad tu vyrui patari, kokius drabužius rinktis...
Sukuriu tik kokių nors proginių daiktų, kostiumų, o visa kita nebūtina. Be to, negerai pernelyg diktuoti kitam. Negalvoju, kad būčiau pasirinkusi žmogų, jeigu būtų nepatikęs jo aprangos stilius. Gal net negalėčiau su tokiu draugauti. Mane visada intriguoja, jei pamatau įdomiai apsirengusį nepažįstamąjį.
Kaip suprantu, Skomantas neišvengė atidaus žvilgsnio. Kas iš vyrų aprangos tau atrodo svarbiausia? Kai kurios moterys ją tyrinėti pradeda nuo batų.
Man svarbi visuma. Kartais batų net nepastebiu, kartais pamatau gražius marškinėlius. Kai žmogus apsirengęs išskirtinai, galvoji, kad bus įdomus ir vidumi, – norisi jį pažinti. Pritariu patarlei: „Pagal rūbą sutinka, pagal protą palydi.“ Nes drabužiai visada signalizuoja apie asmenį. Tad iš pradžių tarp mūsų su Skomantu užgimė simpatija, o vėliau ji peraugo į rimtesnius jausmus.
Per vestuves atrodei labai romantiškai. Kodėl sukūrei sau būtent tokio stiliaus suknelę?
Kai stengiuosi dėl šou, atrodau kitaip. Kai dėl svarbesnių dalykų, drabužis neturi būti ryškesnis už pačias apeigas. Santuoka – tai daug rimčiau nei ekstravagantiška suknelė. Tikrai neketinau per vestuves visiems demonstruoti kūrybinės išmonės. Tai juk ne „Oskarų“ apdovanojimai, o intymi, asmeninė šventė. Be to, kunigas perspėjo: tik neateikite į bažnyčią kaip vieni jaunavedžiai, vilkėdami muškietininkų kostiumus.
Žinia, kad tapsite tėvais, jus nudžiugino?
Apsidžiaugėme, nors tai, kas nauja, truputį baugina. Juk vis tiek turi kada nors pagimdyti vaiką. Yra žmonių, kurie negali jų susilaukti, labai dėl to sielojasi. Tad jeigu Dievas suteikė tokią galimybę, – nuostabu. Šeima ir skirta tam, kad gimdytum ir augintum vaikus, – tikrai ne turtams kaupti.
Ar šiuo metu tau trūksta ko nors, ko negalima?
Nieko. Man dabar labai gerai, o vakarėlių, alkoholio, cigarečių visiškai nepasiilgstu. Yra ir smagesnių užsiėmimų. Niekada pernelyg nemėgau švęsti iki paryčių. Dalyvaudavau vakarėliuose, bet iš esmės – tai tik laiko švaistymas.
Tapę jaunavedžiais nedingote iš artimiausių draugų būrio?
Ne, nueiname ir į klubus, ir į pristatymus. Šeima paprastai šiek tiek apriboja. Turiu draugių, kurios augina vaikus, – jų visai kitoks gyvenimo būdas: namai, šeima, maisto gaminimas. Man tai atrodo daug smagiau nei viengungės šėliojimas.
Nemažai vyrų, kartais ir moterų, baiminasi, kad vedybos apribos laisvę.
Gal nesupranta, kas ta laisvė. Ji – tai savanoriškai prisiimta atsakomybė. Daugelis laisvę suvokia kaip nepriklausomybę nuo moters ir buities. Man tai labiau primena bejėgiškumą. Atsakingas žmogus yra laisvas.
Neribojate vienas kito?
Mano gyvenimas pasikeitė tuo, kad dabar savaitgaliais nebegaliu dirbti. Suprantu, dažnai žmonės darbe suranda savo laimę ir džiaugsmą, bet vėliau nebemoka bendrauti su artimaisiais. Kai kam daug smagiau su draugais. Susitikus pakalbėti apie darbą paprasčiau, nei atrasti kitokių užsiėmimų, padiskutuoti apie tikėjimą ar naują filmą. Galbūt ir aš buvau darboholikė, nes mano veikla man patinka. Čia viskas labai aišku, saugu, ramu, žinau, ką reikia daryti. Tingisi ko nors mokytis iš naujo, bet po truputį pradedu. Jeigu dabar savaitgalį susiruošiu į darbą, turiu paaiškinti, kodėl, nes tam privalo būti rimta priežastis. Kadangi ta „rimta“ priežastis paprastai yra neturėjimas ką veikti, tuomet susimąstai, kad galima sugalvoti ir ką nors kito.
Prieš pusmetį tavo dalyvavimas projekte „Dizaineriai už ekologiją“ tikriausiai nebuvo vienadienė akcija. Ką darai dėl švaresnės aplinkos?
Rūšiuoju šiukšles, į parduotuvę nešuosi savo maišelį pirkiniams, o jei neturiu, perku popierinį. Indus, drabužius plaunu ekologiškomis priemonėmis, nekenksmingomis gamtai, naudoju ekologišką kosmetiką. Kai ėmiau gilintis į grožio industriją, nustebau, kiek daug chemijos kiekviena moteris kraunasi ant savęs.
O natūralius kailinius dėvi?
Mano spintoje jie vieninteliai, jų nėra dvidešimt. Manau, kad reikia turėti vieną gerą daiktą, kuris tikrai reikalingas, o ne kaupti juos iš puikybės ar tuštybės. Be to, jei kokybiškos medžiagos drabužis nusidėvėjo, visada jį galima persiūti.
Esi sakiusi, kad drabužiai tau privalo būti tarsi meno kūriniai. Ar sunku kasdien taip atrodyti?
Visiškai ne – turiu neblogą įdirbį. Aš tiesiog tendencingai, prasmingai žiūriu į drabužius ir vertinu juos kaip kūrinius.
Yra moterų, kurios nepasidažiusios į gatvę neišeina. Esi turbūt iš tų, kurios nepamatysi bet kaip apsirengusios?
Kodėl, visaip būna. Juk svarbu, ne ką apsivelki, o kaip tai pateiki. Galima bet kokį skudurą užsimesti ir atrodyti gerai, o kartais su prabangiausia suknele moteris jaučiasi baisiai. Viskas priklauso nuo asmenybės. Jeigu toks daiktas, kaip drabužis, gali tave išmušti iš pusiausvyros, verta pagalvoti apie savo dvasinę būseną – kokios ji stadijos, jei tave veikia tokie dalykai.
Kodėl nemažai lietuvių rengiasi tiesiog nuobodžiai ar vienodai?
Pastebiu labai daug gražiai atrodančių jaunų žmonių. Kita vertus, gerai rengtis gali tada, kai nemažai uždirbi, daugiau keliauji, pamatai. Kol mokaisi, tave supa panašiai mąstančios asmenybės. Vėliau lieki vienas, o vienas lauke – ne karys. Tada susirandi kitą kompaniją ir mėgini su ja tapatintis. Tai vienas išlikimo būdų, nes kitaip prasideda apkalbos, pašaipos. Susiliejus su aplinka saugiau ir ramiau. Bet gal ir nebūtina išsiskirti vien apranga – gali tapyti, statyti namus, rašyti gerus straipsnius. Kadangi laisvalaikiu nerašau, nedainuoju ir nešoku, mano kūrybos sfera – drabužių dizainas, sukuosi ten, kur smagu.
Tačiau savo veiklos sritį pleti – kuri ne tik drabužius?
Neseniai ėmiausi interjerų, tik dirbu ne kaip architektė, bet kaip dekoratorė, o klientai dažnai tampa mano bičiuliais.
Iš pradžių aprengi, vėliau sukuri interjerą, o tada dar pamokai sveikos mitybos?
Stengiuosi padėti pajusti dvasinę pilnatvę ir gyvenimo džiaugsmą. Žmogus gali remtis mano patarimais arba ne – visada turi pasirinkimą. Manau, dalytis informacija, pagelbėti kitiems labai svarbu. Tik kai kas už tai ima pinigus. Pati mėginu laikytis saiko. Aišku, dar yra kur tobulėti, nesakau, kad visko išmokau ir puikiai žinau, kaip derinti maisto produktus.
Stengiesi gyventi sveikai?
Mėsos visiškai neatsisakiau, kartais paragauju ekologiškai užaugintos ožkytės, vištytės ar žvėrienos. Manau, besaikis jautienos, kiaulienos vartojimas tiesiogiai kenkia gamtai. Juk kol užauginama kiaulė, kiek miško iškertama, kiek daug visko sunaudojama. Ir šiaip žmonės valgo per daug mėsos – mums tiek nereikia. Pažiūrėk į tuos „baliauninkus“, kokie jie nutukę, didžiuliais pilvais, prisiplempę alaus, prisivalgę riebios kiaulienos. Vyksta betikslis vartojimas ir aplinkos žalojimas. Tik retai apie tai susimąstome.
Esi ryškių bruožų vilnietė. Gal turi ne tik lietuviško kraujo?
Lenkiško netgi daugiau. Nemažai panašaus tipažo merginų mačiau Krokuvoje: juodais plaukais, didelėmis akimis, tamsiais antakiais.
Su vyru gyvenate nuomojamame bute. Ar nesiruošiate įsigyti nuosavo?
Kaip nusipirkti, kai tokios kainos?
Viena žinomiausių Lietuvos dizainerių galėtų ir savo namą turėti...
Žinomumas pinigų neatneša. Uždirbu tiek, kiek galiu. Tiesa, galvojame kada nors pasistatyti ekologišką sodybą.
Juk kuri prabangioms ponioms, turi savus mados ir stiliaus namus...
...kuriems patalpas nuomoju, moku mokesčius, sukuriu darbo vietas kitiems, o visos lengvatos nuplaukia didiesiems fabrikams. Gal kada nors Lietuvoje situacija pasikeis, smulkusis verslas bus skatinamas ir vertinamas. Bičiulė dizainerė pasakojo, kaip nustebino savo siuvėjas atsinešusi į darbą valgyti paprastų dešrelių su bulvių koše. Galbūt užsienyje, turėdama tokį įdirbį kaip dabar, gyvenčiau nuosavame name ir nieko man netrūktų.
Kam reikėjo kurti „Zorazą“, jeigu ji didelio pelno neatneša?
Čia mano gyvenimas. Kurti drabužius man labiausiai pavyksta. Kažkada mėginau keisti profesiją, studijuodama galvojau tapti ekonomiste. Bet dabar darau tai, kuo mane apdovanojo Dievas.
Ar gyvendama viena išmokai būti savarankiška ir stipri?
Niekada nebuvau viena. Visada šalia turėjau draugų ar patarėjų, kurie mane palaikė moraliai. Dauguma lietuvių dirba, pasiima kreditą, nusiperka butą ir užsikrauna skolą, kurios beveik neįmanoma išmokėti. Mes irgi gyvename kaip visi: dirbame ir stengiamės kažką padaryti. Tik čia labiau vertinami ne gebėjimai, o statusas ir pinigai, nors dažnai jie uždirbami darant ką nors pigiai ir daug. Aš negaliu daryti pigiai ir daug, nes esu ne fabrikas, o kūrėja. Menininkams pas mus nėra itin lengva. Aišku, gali rinktis ir ką nors kita, bet geriau, kai kiekvienas atlieka savo darbą: vienuoliai meldžiasi, dizaineriai kuria drabužius, verslininkai uždirba pinigus ir jais dalijasi. Lietuvoje politikai sprendžia asmenines problemas, nors sako, kad mėgina padėti paprastiems žmonėms. Tik neaišku, kas jie tokie. Kadangi esame ne paprasti, o įžymybės, mūsų problemos niekam neįdomios. Nors vis tiek tikiu, kad kada nors situacija pasikeis.
O ar turi savo šeimos viziją?
Aha: šeši vaikai, šuo, katė, namai, dvarai, vilos, lėktuvai...
Iš tikrųjų svajoji apie šešis vaikus ar ir vieno bus per akis?
Norėčiau dar ir įsivaikinti. Kuo daugiau žmonių namie, tuo smagiau. Geriau imtis globoti vaiką, nei už turimus papildomus pinigus ką nors įsigyti. Padėtum konkrečiam žmogui, juk lietuvių ne tiek daug pasaulyje. Sako, Izraelyje nėra globos namų, nes žydai vaikų nepalieka. Gyvenimas duotas ne tam, kad tik mėgautumeisi juo gulėdamas pataluose, bet kad galėtum kam nors pagelbėti. Jeigu vaikui bus gera augti tavo šeimoje, kodėl gi to nepadarius? Tik mūsų visuomenė kažkokia nedrąsi...
Kaip sekasi šeimyninis gyvenimas? Ar jau buvote susipykę po vestuvių?
Aišku, nors mes – taikūs žmonės ir puikiai sugyvename.
Meno pasaulyje tavo pavardė garsi. Turbūt jos nekeisi?
Gal kada nors vėliau. Gražu, kai vyras ir žmona turi tą pačią pavardę. Būsiu Janonienė, ne Janonė, nes man patinka, kai galūnė parodo, jog esu kažkieno žmona. Tik dabar tuo užsiimti nėra laiko, o ir naują pasą visai neseniai gavau.
Kodėl su Skomantu nusprendėte susituokti vasarį? Ne anksčiau ar ne vėliau, kai gims kūdikis?
Kunigai liepė, draugai pirštais baksnojo. Manau, tikinčiai porai santuoka būtina. Religija neatskiriama nuo kiekvieno žmogaus kultūrinio paveldo. Auganti asmenybė formuojasi tam tikroje aplinkoje, o Lietuva – katalikiška šalis. Gyvename bažnyčių apsuptyje, su tuo susijusi visa mūsų istorija ir kultūra. Atmesti tikėjimą – tai atmesti savo šaknis. Aišku, galima prisiminti dar ir pagonybę, bet per ilgus laikus įvyko evoliucija.
Nuo vaikystės vaikščiojai į bažnyčią?
Tada klestėjo komjaunimas ir partinė ideologija. Seneliai buvo labai tikintys, tėvai – mažiau. Nuolat lankytis bažnyčioje pradėjau prieš 2–3 metus. Anksčiau mano parapija buvo Žvėryne, dabar nuomojamės butą Senamiestyje, netoli Bernardinų bažnyčios.
Kaip dažnai einate išpažinties?
Jeigu darai daug nuodėmių, gali eiti ir kas savaitę. Manau, išpažintis reikalinga, kai jautiesi nusidėjęs dėl esminių dalykų, o ne dėl tokių smulkių kluptelėjimų, kaip išsprūdęs žodis. Nors kaip kas supranta. Išpažintis – tai tarsi nemokama psichoterapija: nuėjai, pasakei viską ir pasijutai geriau – Dievas atleidžia ir pats sau atleidi. Neturi teisės graužtis dėl to, ką padarei, nes atleidimas gautas. Psichoterapija to nesuteikia. Man tikėjimas labai padeda. Kiti jį neigia, bet taip tik patys iš savęs daug atima. Net ir estetiniu, architektūriniu atžvilgiu.
Ant jūsų vestuvinių žiedų lotyniškai užrašyta: „Meilė viską nugali.“ Kodėl išsirinkote būtent šią frazę?
Kadangi kūriau mūsų abiejų drabužių dizainą, sugalvojau ant žiedų išraižyti žodžius. Šiais laikais daug porų skiriasi, visiškai neprisimindamos, kodėl tuokėsi. Žiedai mums bus tarsi nuolatinis priminimas, kad meilė nesibaigia, ji – amžina. Tik kartais ją užgožia įpročiai, charakteriai, ambicijos. Jeigu žmonės būtų tolerantiškesni, įsiklausytų vieni į kitus, puikiai gyventų. Meilę vis dažniau nustelbia materialiniai dalykai ar garbės troškimas. Kai kurie nevertina nei santuokos, nei vaikų, atsigręžia į kitus dalykus, nors puikiai ir be jų apsieitų. Bet juk nepradėsiu dabar visiems to aiškinti, galiu nebent savo pavyzdžiu parodyti.
Ar seniai esate pažįstami su Skomantu?
Neseniai – apie porą metų. Tas laikas labai greitai pralėkė. Susitikome bažnyčioje, o pasibaigus mišioms su draugų kompanija vis eidavome gerti kavos.
Ar kada nors esi pagalvojusi, kad būsimą vyrą sutiksi bažnyčioje?
Apskritai nemaniau, kad turėsiu vyrą. Galėjau ir anksčiau ištekėti, bet nelabai norėjau. Taip, šeima man vertybė, bet tada svarbesni atrodė kiti dalykai. O gal laukiau tikrojo savo žmogaus.
Jūsų su Skomantu iš pradžių netrikdė dešimties metų skirtumas?
Truputėlį, bet ką dabar daryti? Jeigu vyrai gali vesti jaunesnes, kodėl moterys negali už jaunesnių ištekėti? Gal kitiems tai didesnė problema nei mums patiems. Be to, mane aplinkiniai dažnai palaiko jaunesne, o Skomantas pirmąkart pasirodė penkeriais metais vyresnis, tad iš pradžių tas numanomas skirtumas labai negąsdino. Amžiaus pojūtis priklauso ir nuo paties žmogaus, jo pasaulio suvokimo.
Sakoma, kad vyrai lėčiau bręsta...
Skomantas – labai protingas, nuostabus, talentingas ir brandus žmogus.
Jį pamačiusi, į ką pirmiausia atkreipei dėmesį?
Aišku, kad į drabužius. Mano manymu, jis moka rengtis. Gal tai įgimta, gal iš tėvų paveldėta. Jo tėvas – garsus tapytojas Gintaras Palemonas Janonis, mama – menotyrininkė. Tad turėjo iš ko mokytis, nes vien aplinka žmogui daro labai didelę įtaką.
O aš galvoju, kad tu vyrui patari, kokius drabužius rinktis...
Sukuriu tik kokių nors proginių daiktų, kostiumų, o visa kita nebūtina. Be to, negerai pernelyg diktuoti kitam. Negalvoju, kad būčiau pasirinkusi žmogų, jeigu būtų nepatikęs jo aprangos stilius. Gal net negalėčiau su tokiu draugauti. Mane visada intriguoja, jei pamatau įdomiai apsirengusį nepažįstamąjį.
Kaip suprantu, Skomantas neišvengė atidaus žvilgsnio. Kas iš vyrų aprangos tau atrodo svarbiausia? Kai kurios moterys ją tyrinėti pradeda nuo batų.
Man svarbi visuma. Kartais batų net nepastebiu, kartais pamatau gražius marškinėlius. Kai žmogus apsirengęs išskirtinai, galvoji, kad bus įdomus ir vidumi, – norisi jį pažinti. Pritariu patarlei: „Pagal rūbą sutinka, pagal protą palydi.“ Nes drabužiai visada signalizuoja apie asmenį. Tad iš pradžių tarp mūsų su Skomantu užgimė simpatija, o vėliau ji peraugo į rimtesnius jausmus.
Per vestuves atrodei labai romantiškai. Kodėl sukūrei sau būtent tokio stiliaus suknelę?
Kai stengiuosi dėl šou, atrodau kitaip. Kai dėl svarbesnių dalykų, drabužis neturi būti ryškesnis už pačias apeigas. Santuoka – tai daug rimčiau nei ekstravagantiška suknelė. Tikrai neketinau per vestuves visiems demonstruoti kūrybinės išmonės. Tai juk ne „Oskarų“ apdovanojimai, o intymi, asmeninė šventė. Be to, kunigas perspėjo: tik neateikite į bažnyčią kaip vieni jaunavedžiai, vilkėdami muškietininkų kostiumus.
Žinia, kad tapsite tėvais, jus nudžiugino?
Apsidžiaugėme, nors tai, kas nauja, truputį baugina. Juk vis tiek turi kada nors pagimdyti vaiką. Yra žmonių, kurie negali jų susilaukti, labai dėl to sielojasi. Tad jeigu Dievas suteikė tokią galimybę, – nuostabu. Šeima ir skirta tam, kad gimdytum ir augintum vaikus, – tikrai ne turtams kaupti.
Ar šiuo metu tau trūksta ko nors, ko negalima?
Nieko. Man dabar labai gerai, o vakarėlių, alkoholio, cigarečių visiškai nepasiilgstu. Yra ir smagesnių užsiėmimų. Niekada pernelyg nemėgau švęsti iki paryčių. Dalyvaudavau vakarėliuose, bet iš esmės – tai tik laiko švaistymas.
Tapę jaunavedžiais nedingote iš artimiausių draugų būrio?
Ne, nueiname ir į klubus, ir į pristatymus. Šeima paprastai šiek tiek apriboja. Turiu draugių, kurios augina vaikus, – jų visai kitoks gyvenimo būdas: namai, šeima, maisto gaminimas. Man tai atrodo daug smagiau nei viengungės šėliojimas.
Nemažai vyrų, kartais ir moterų, baiminasi, kad vedybos apribos laisvę.
Gal nesupranta, kas ta laisvė. Ji – tai savanoriškai prisiimta atsakomybė. Daugelis laisvę suvokia kaip nepriklausomybę nuo moters ir buities. Man tai labiau primena bejėgiškumą. Atsakingas žmogus yra laisvas.
Neribojate vienas kito?
Mano gyvenimas pasikeitė tuo, kad dabar savaitgaliais nebegaliu dirbti. Suprantu, dažnai žmonės darbe suranda savo laimę ir džiaugsmą, bet vėliau nebemoka bendrauti su artimaisiais. Kai kam daug smagiau su draugais. Susitikus pakalbėti apie darbą paprasčiau, nei atrasti kitokių užsiėmimų, padiskutuoti apie tikėjimą ar naują filmą. Galbūt ir aš buvau darboholikė, nes mano veikla man patinka. Čia viskas labai aišku, saugu, ramu, žinau, ką reikia daryti. Tingisi ko nors mokytis iš naujo, bet po truputį pradedu. Jeigu dabar savaitgalį susiruošiu į darbą, turiu paaiškinti, kodėl, nes tam privalo būti rimta priežastis. Kadangi ta „rimta“ priežastis paprastai yra neturėjimas ką veikti, tuomet susimąstai, kad galima sugalvoti ir ką nors kito.
Prieš pusmetį tavo dalyvavimas projekte „Dizaineriai už ekologiją“ tikriausiai nebuvo vienadienė akcija. Ką darai dėl švaresnės aplinkos?
Rūšiuoju šiukšles, į parduotuvę nešuosi savo maišelį pirkiniams, o jei neturiu, perku popierinį. Indus, drabužius plaunu ekologiškomis priemonėmis, nekenksmingomis gamtai, naudoju ekologišką kosmetiką. Kai ėmiau gilintis į grožio industriją, nustebau, kiek daug chemijos kiekviena moteris kraunasi ant savęs.
O natūralius kailinius dėvi?
Mano spintoje jie vieninteliai, jų nėra dvidešimt. Manau, kad reikia turėti vieną gerą daiktą, kuris tikrai reikalingas, o ne kaupti juos iš puikybės ar tuštybės. Be to, jei kokybiškos medžiagos drabužis nusidėvėjo, visada jį galima persiūti.
Esi sakiusi, kad drabužiai tau privalo būti tarsi meno kūriniai. Ar sunku kasdien taip atrodyti?
Visiškai ne – turiu neblogą įdirbį. Aš tiesiog tendencingai, prasmingai žiūriu į drabužius ir vertinu juos kaip kūrinius.
Yra moterų, kurios nepasidažiusios į gatvę neišeina. Esi turbūt iš tų, kurios nepamatysi bet kaip apsirengusios?
Kodėl, visaip būna. Juk svarbu, ne ką apsivelki, o kaip tai pateiki. Galima bet kokį skudurą užsimesti ir atrodyti gerai, o kartais su prabangiausia suknele moteris jaučiasi baisiai. Viskas priklauso nuo asmenybės. Jeigu toks daiktas, kaip drabužis, gali tave išmušti iš pusiausvyros, verta pagalvoti apie savo dvasinę būseną – kokios ji stadijos, jei tave veikia tokie dalykai.
Kodėl nemažai lietuvių rengiasi tiesiog nuobodžiai ar vienodai?
Pastebiu labai daug gražiai atrodančių jaunų žmonių. Kita vertus, gerai rengtis gali tada, kai nemažai uždirbi, daugiau keliauji, pamatai. Kol mokaisi, tave supa panašiai mąstančios asmenybės. Vėliau lieki vienas, o vienas lauke – ne karys. Tada susirandi kitą kompaniją ir mėgini su ja tapatintis. Tai vienas išlikimo būdų, nes kitaip prasideda apkalbos, pašaipos. Susiliejus su aplinka saugiau ir ramiau. Bet gal ir nebūtina išsiskirti vien apranga – gali tapyti, statyti namus, rašyti gerus straipsnius. Kadangi laisvalaikiu nerašau, nedainuoju ir nešoku, mano kūrybos sfera – drabužių dizainas, sukuosi ten, kur smagu.
Tačiau savo veiklos sritį pleti – kuri ne tik drabužius?
Neseniai ėmiausi interjerų, tik dirbu ne kaip architektė, bet kaip dekoratorė, o klientai dažnai tampa mano bičiuliais.
Iš pradžių aprengi, vėliau sukuri interjerą, o tada dar pamokai sveikos mitybos?
Stengiuosi padėti pajusti dvasinę pilnatvę ir gyvenimo džiaugsmą. Žmogus gali remtis mano patarimais arba ne – visada turi pasirinkimą. Manau, dalytis informacija, pagelbėti kitiems labai svarbu. Tik kai kas už tai ima pinigus. Pati mėginu laikytis saiko. Aišku, dar yra kur tobulėti, nesakau, kad visko išmokau ir puikiai žinau, kaip derinti maisto produktus.
Stengiesi gyventi sveikai?
Mėsos visiškai neatsisakiau, kartais paragauju ekologiškai užaugintos ožkytės, vištytės ar žvėrienos. Manau, besaikis jautienos, kiaulienos vartojimas tiesiogiai kenkia gamtai. Juk kol užauginama kiaulė, kiek miško iškertama, kiek daug visko sunaudojama. Ir šiaip žmonės valgo per daug mėsos – mums tiek nereikia. Pažiūrėk į tuos „baliauninkus“, kokie jie nutukę, didžiuliais pilvais, prisiplempę alaus, prisivalgę riebios kiaulienos. Vyksta betikslis vartojimas ir aplinkos žalojimas. Tik retai apie tai susimąstome.
Esi ryškių bruožų vilnietė. Gal turi ne tik lietuviško kraujo?
Lenkiško netgi daugiau. Nemažai panašaus tipažo merginų mačiau Krokuvoje: juodais plaukais, didelėmis akimis, tamsiais antakiais.
Su vyru gyvenate nuomojamame bute. Ar nesiruošiate įsigyti nuosavo?
Kaip nusipirkti, kai tokios kainos?
Viena žinomiausių Lietuvos dizainerių galėtų ir savo namą turėti...
Žinomumas pinigų neatneša. Uždirbu tiek, kiek galiu. Tiesa, galvojame kada nors pasistatyti ekologišką sodybą.
Juk kuri prabangioms ponioms, turi savus mados ir stiliaus namus...
...kuriems patalpas nuomoju, moku mokesčius, sukuriu darbo vietas kitiems, o visos lengvatos nuplaukia didiesiems fabrikams. Gal kada nors Lietuvoje situacija pasikeis, smulkusis verslas bus skatinamas ir vertinamas. Bičiulė dizainerė pasakojo, kaip nustebino savo siuvėjas atsinešusi į darbą valgyti paprastų dešrelių su bulvių koše. Galbūt užsienyje, turėdama tokį įdirbį kaip dabar, gyvenčiau nuosavame name ir nieko man netrūktų.
Kam reikėjo kurti „Zorazą“, jeigu ji didelio pelno neatneša?
Čia mano gyvenimas. Kurti drabužius man labiausiai pavyksta. Kažkada mėginau keisti profesiją, studijuodama galvojau tapti ekonomiste. Bet dabar darau tai, kuo mane apdovanojo Dievas.
Ar gyvendama viena išmokai būti savarankiška ir stipri?
Niekada nebuvau viena. Visada šalia turėjau draugų ar patarėjų, kurie mane palaikė moraliai. Dauguma lietuvių dirba, pasiima kreditą, nusiperka butą ir užsikrauna skolą, kurios beveik neįmanoma išmokėti. Mes irgi gyvename kaip visi: dirbame ir stengiamės kažką padaryti. Tik čia labiau vertinami ne gebėjimai, o statusas ir pinigai, nors dažnai jie uždirbami darant ką nors pigiai ir daug. Aš negaliu daryti pigiai ir daug, nes esu ne fabrikas, o kūrėja. Menininkams pas mus nėra itin lengva. Aišku, gali rinktis ir ką nors kita, bet geriau, kai kiekvienas atlieka savo darbą: vienuoliai meldžiasi, dizaineriai kuria drabužius, verslininkai uždirba pinigus ir jais dalijasi. Lietuvoje politikai sprendžia asmenines problemas, nors sako, kad mėgina padėti paprastiems žmonėms. Tik neaišku, kas jie tokie. Kadangi esame ne paprasti, o įžymybės, mūsų problemos niekam neįdomios. Nors vis tiek tikiu, kad kada nors situacija pasikeis.
O ar turi savo šeimos viziją?
Aha: šeši vaikai, šuo, katė, namai, dvarai, vilos, lėktuvai...
Iš tikrųjų svajoji apie šešis vaikus ar ir vieno bus per akis?
Norėčiau dar ir įsivaikinti. Kuo daugiau žmonių namie, tuo smagiau. Geriau imtis globoti vaiką, nei už turimus papildomus pinigus ką nors įsigyti. Padėtum konkrečiam žmogui, juk lietuvių ne tiek daug pasaulyje. Sako, Izraelyje nėra globos namų, nes žydai vaikų nepalieka. Gyvenimas duotas ne tam, kad tik mėgautumeisi juo gulėdamas pataluose, bet kad galėtum kam nors pagelbėti. Jeigu vaikui bus gera augti tavo šeimoje, kodėl gi to nepadarius? Tik mūsų visuomenė kažkokia nedrąsi...
