Rudeniškai snūduriuojančią Palangą pirmadienį išbudino skardus aktorių juokas ir tranki muzika. Tą dieną antrą kartą vienas kitam „taip" tarė garsūs rašytojai, populiarių serialų scenaristai Daiva Vaitkevičiūtė (39) ir Giedrius Rekašius (43), kur kas geriau žinomas Edvino Kalėdos slapyvardžiu. Dar sykį iškilmingai tariamo „taip!" liudininkai buvo visa spalvinga serialo „Moterys meluoja geriau" komanda.
Drauge pragyvenę dvylika metų, Daiva ir Giedrius išsiskyrė 2000-aisiais. Giedrius prisipažįsta netrukus supratęs, kad myli vienintelę moterį - buvusią žmoną. Ir darė viską, kad ją susigrąžintų. Tai užtruko devynerius metus...
O prieš keletą dienų šventiškai išpuoštame „Tulpės" viešbučio kiemelyje įvyko antrosios jų sutuoktuvės. Pagal neseniai įsigaliojusią tvarką Palangos civilinės metrikacijos skyriaus atstovės porą galėjo sutuokti ne oficialioje įstaigoje.
Beje, „Tulpėje" iki šiol filmuojamos naujos „Moterys meluoja geriau" serijos, todėl šventės svečiams niekur nereikėjo važiuoti. „Noriu patikslinti, ar aš piršlys?"- rimtąją dalį baigė santuokos liudininkas aktorius ir režisierius Sigitas Račkys. Svečiai palinksėjo galvomis ir tuo jį labai pradžiugino: „Vadinasi, žinote, kokios mano pareigos po dvyliktos? Pirmoji naktis su nuotaka! Tą pareigą įvykdysiu." Piršliui linksmai antrino vestuvių liudininkė aktorė Inga Norkutė: „O aš tas pareigas turėsiu atlikti su jaunikiu!" Viešbučio kiemelyje nugriaudėjo juokas. Linksmybes šiek tiek nutildė mūsų komandos pralaimėjimu pasibaigusios Europos krepšinio čempionato rungtynės. Tačiau dėl to niekas ilgai nesikrimto: kėlė tostus už naują porą, ilgai nelaukę pradėjo šokius, o Ramūnas Rudokas ir I. Norkutė iki ašarų prajuokino, kai prie mikrofono pradėjo improvizacijas pagal lietuviškas dainas...
Prieš keletą savaičių mus pasiekusi gera žinia, kad vėl tuokiatės, buvo netikėta. Tikrai galima į tą pačią upę įbristi du kartus?
Giedrius: Aišku! Pažįstu ne vieną porą, kuri po ilgesnio išsiskyrimo vėl kartu. Mūsų skyrybos buvo ramios, civilizuotos. Daivai viską palikau ir 2000-aisiais išvykau gyventi į Jungtines Valstijas. Per ten praleistus metus gerai apmąsčiau, kokią vietą mano gyvenime užėmė Daiva. Supratau, kad ji man - svarbiausias ir brangiausias žmogus.
Daiva: Išsiskyrėme be pykčio. Tiesiog atėjo toks metas, kai nebegalėjome būti kartu.
Giedrius: Būkime atviri - aš kaltas, aš suklydau, dėl ko tada žiauriai gailėjausi.
Daiva: Kol patikėjau tavo atgaila, man prireikė labai daug laiko...
Giedrius: Tas tiesa, ilgai teko pabūti nemylimam...
Kaip klostėsi jūsų santykiai po skyrybų?
Daiva: Nors po skyrybų Giedrius išvyko į Floridą, dėl sūnaus dažnai susiskambindavome, susirašydavome. Po metų jis gana netikėtai grįžo į Lietuvą.
Giedrius: Grįžau, nes supratau, kad pinigai nėra svarbiausias dalykas. Ir, aišku, turėdamas slaptą viltį, kad pavyks susitaikyti su Daiva. Santykiai šiek tiek pagerėjo, bet ne tiek, kad gaučiau raktą nuo buvusio gyvenimo. Gyvenau Palangoje, pas draugą viešbutyje, rašiau kiekvieną dieną, ir tik rašymas neleido blaškytis, padėjo išgyventi. Lankydavau sūnų, kartu važiuodavome į krepšinio rungtynes, abu esame „Žalgirio" komandos fanai.
Buvo kalbų, kad tuo metu tarpusavyje lenktyniavote, kurio knygos bus skaitomesnės?
Daiva: Kiekvienas kūrėjas turi savo viziją, kaip rašyti, kad knyga būtų pastebėta skaitytojų. Čia mūsų nuomonės skyrėsi.
Giedrius: Nors mano trilogiją „Nemylimi", „Pasmerkti", „Svetimi", galima sakyti, rašėme beveik kartu...
Daiva: Bet kai Giedrius pradėjo rašyti „Auksavirius" - nepritariau. Man tas romanas pernelyg šiurkštus, negaliu jo net skaityti.
Giedrius: Aš nenorėjau gražinti tikrovės. Bet šiandien manau, kad persūdžiau su žargonu. Antrą dalį „Auksavirių" parašiau būdamas Floridoje. O Daiva man „metė" atsakymą - „Monikai reikia meilės". Jos romanas buvo populiaresnis už bet kurį manąjį. Nuo to laiko rašydamas itin atidžiai įsiklausau į Daivos nuomonę.
Vyrauja nuomonė, kad, kaip ir kiti menininkai, rašytojai kuria geriau, kai yra nelaimingi. Nebijote, kad jus apleis mūzos?
Daiva: Už kitus rašytojus negaliu atsakyti. Galbūt, jei žmogus yra prislėgtas, nelaimingas, jam labiau norisi dalytis savo skausmu, išsilieti ir tada geriau sekasi išrašyti vidines jausenas. Bet skirkime rimtąją prozą nuo pramoginės. Esu tikra, kad pramoginės literatūros kūrėjų gretose yra labai mažai nelaimingų rašytojų. Jie laimingi bent jau tada, kai rašo.
Giedrius: Pridursiu: kai rašosi gerai. O dėl mūzų... Tam, ką mes darome, mūzos neturi lemiamos įtakos. Vienas procentas - talento, devyniasdešimt devyni - darbo. Tokia mūsų sėkmės paslaptis.
Ar yra skirtumas gyventi tiesiog kartu ir gyventi susituokus?
Daiva: Man tai yra didžiulis skirtumas. Santuoka - ne tik meilė, tai - veiksmas, kūryba, atsakomybė, darbas ir net aukojimasis. Brandus žmogus - atsakingas žmogus, o atsakomybė yra sąmoningas dvasinis įsipareigojimas veikti kito labui, bendram labui. Santuokos pagrindas - bendros vertybės, dvasinės būsenos, kurias mėgstame abu ir norime kartu patirti. Kad gautum iš gyvenimo, ko nori, pirmiausia turi apsispręsti, ko iš tikrųjų sieki. Keliauti į tikslą visada lengviau, kai turi bendražygį. Jei nėra bendrų tikslų - keliai anksčiau ar vėliau išsiskiria. Niekada negalime būti tikri, kad patys nesuklupsime ar partneriui taip neatsitiks. Bet taip mes ir mokomės mylėti - padėdami atsikelti. O teisti galime tik save savo sąžinės teisme. Man šeima - bendromis vertybėmis pagrįsta bendra kūryba.
Giedrius: Man vedybos - tai aukščiausia pagarbos išraiška moteriai. Tampi jai ne tik sutuoktinis, bet ir draugas, labai stiprus draugas. Man laimė - būti kam nors reikalingam. Skaitytojams, serialų kūrėjams, savo artimiesiems, bet ypač - Daivai. O gyvenant nesusituokus viduje visada kirba netikrumo, laikinumo jausmas.
Prisimenu, Daiva pasakojo, kad jūs, Giedriau, labai romantiškai užkariavote jos širdį. Ar antrą kartą romantikos taip pat netrūko?
Giedrius: Rugpjūčio viduryje žengiau drąsų žingsnį. Pakviečiau Daivą į savo mėgstamą vietą Žemaitijoje, Lopaičių šventvietę. Naktis. Žvaigždėtas dangus. Laužas. Arbata. Kalbėjomės iki pat ryto apie praeitį. Pradėjus kilti saulei, paprašiau tekėti už manęs. Ji sutiko.
Daiva: Taip, tai buvo įsimintina naktis. Išpažinčių, prisiminimų, ašarų, džiaugsmo ir naujų atradimų naktis. Daugybę metų nebuvome taip bendravę. Pajutau, kad Giedriaus vertybių sistema šiek tiek pasikeitė, kad mes vėl galime per naktis kalbėtis visomis temomis ir apie bet ką diskutuodami nesusipykę prieiti prie bendros išvados.
Giedrius: Atvirai kalbant, neoficialus mūsų piršlys buvo prodiuseris Rolandas Skaisgirys. Abu dirbome prie jo prodiusuojamų serialų: pusantro sezono Daiva rašė „Nekviestos meilės" scenarijų, vėliau turėjo prasidėti „Moterys meluoja geriau". Prie šio projekto dirbome kartu. Mums neblogai sekėsi, serialas tapo populiarus. Tai mus dar labiau suartino.
Ar antrąkart tekant už to paties vyro nuotakai taip pat virpa širdis, o jaunikiui antrąsyk vedant tą pačią moterį taip pat baisu dėl šeimyninių pančių?
Giedrius: Jokio jaudulio širdyje nejaučiu, atvirkščiai - vien palaima.
Daiva: Esu konkreti, man visada reikia aiškumo. Negaliu pakęsti miglotų santykių. Širdis nevirpa, nes esu tvirtai apsisprendusi.
Dar prisimenate, kokios buvo pirmosios jūsų vestuvės?
Daiva: Pamenu. 1989-ųjų kovo 11-ąją vyko viloje, Šilalės rajone, Gulbių kaime. Svečių - beveik šimtas, visa plati giminė susirinko. Šventę surengė mano tėveliai. Ji vyko prie piliakalnio, ant kurio, kaip dabar spėjama, stovėjo Pilėnai.
Giedrius: Bet vila per vestuves nesudegė, viskas sėkmingai praėjo. Aš gerai pamenu mūsų kambarį - visos pakampės, atbrailos nustatytos šakočiais, tortais. Smagu buvo užmigti tokioje konditerijos tvirtovėje (juokiasi).
Kaip į jūsų sprendimą antrąkart susituokti reagavo sūnus Edvinas?
Daiva: Aišku, džiaugėsi. Jis visą laiką po skyrybų stengėsi mus sutaikyti. Prisimenu, kaip kartą būdamas dvylikos metų pareiškė: „Mama, tu suprask - visi vyrai tokių klaidų padaro."
Vyksite kur nors medaus mėnesio?
Giedrius: Labai norėtume, bet darbai nepaleidžia. Jau keleri metai dirbame be atostogų. Baigiasi vienas serialas, prasideda kitas. Kitą dieną po vestuvių turiu pradėti dirbti prie valandinio serialo, šitą parašius - „Svetimų", „Nemylimų" tęsinys. Be to, turiu dar dviejų serialų viziją. O Daiva jau pradėjo kovoti dėl Seimo nario mandato Šilalės ir Šilutės rinkimų apygardoje.
Jeigu Daiva taps Seimo nare, persikelsite į Vilnių?
Giedrius: Apie tai dar negalvojau. Turėjome pasiūlymų keltis į Vilnių, bet likome Šilalėje. Šis miestelis be galo ramus, tvarkingas ir žmonės mums patinka. Be to, mums čia puikiai sekasi rašyti, yra tokia sveika kūrybinė aura. Nenorime niekur išsikelti.
