Pro kavinės langą matau, kaip ji lengvai tarsi ant sparnų atplasnoja. Įskrieja pro duris ir elegantiškai nutupia ant kėdės. Su žurnalistams būdingu įtarumu mintyse pinu klausimą, ar tik aktorė Dalia Michelevičiūtė (42) nėra įsimylėjusi, bet vos pokalbiui įsibėgėjus į neužduotą klausimą jau turiu atsakymą. Ji įsimylėjusi... patį gyvenimą.
Vaidinate Nacionaliniame dramos teatre, nusifilmavote keliuose televizijos serialuose, vedate šokių pamokas „Kristinoss šokių namuose", vasarą net teko jus matyti Rotušės aikštėje per Gruzijos palaikymo akciją. Jūsų pilna visur, tik ne spaudos puslapiuose ar madingose gyvenimo būdo laidose. Niekada nekvietėte žurnalistų į namus, viešai neraudojote dėl skyrybų... Kodėl?
Vidinis mano gyvenimas ir artimi žmonės per daug brangūs, kad viešinčiau. Daryti tai dėl populiarumo? Bet ar jis - vertybė? Greičiau muilo burbulas. Visada bus soliariuminių stirnų, kurios norės ištekėti už užsieniečių, demonstruotis žurnalų viršeliuose ir pasakoti apie savo turtus. Bet visa tai - praeinantys ir nereikšmingi dalykai. Kartą Prancūzijos nepriklausomybės dieną šventėme laive. Mačiau turbūt gražiausius gyvenime fejerverkus, bet jiems užgesus dangus liko su gausybe nuostabiausių žvaigždžių. Tai, kas tikra ir amžina, šviečia ryškiau ir yra vertingiau už visus fejerverkus.
Vadinasi, dabar jūs paskendusi galbūt nematomuose, bet reikšminguose darbuose?
Beprotiškai intensyvus buvo anas pusmetis, o dabar galiu susikoncentruoti ties darbais, kuriuos norisi daryti dėl savęs. Jau seniai norėjosi sujungti tokį nepopuliarų žanrą kaip poezija su šokiu. Dabar gyvenu savo spektakliu ir režisierės bei idėjos autorės debiutu. „Neparašyta vasaros istorija" gimė pernai rugsėjį festivalyje „Sostinės dienos", o dabar bus perkelta į kamerinę erdvę. Norėčiau jį parodyti Šventosios Kotrynos bažnyčioje.
Nemažai jūsų kolegų jau yra tapę teatro spektaklių ar televizijos serialų režisieriais. Gal tokį būdą aktoriai pasirenka norėdami gražiai ir elegantiškai pasitraukti nuo scenos?
Man tiesiog buvo įdomu pabandyti, bet tikrai nepretenduoju visa galva pasinerti tik į režisūrą, nes pamačiau, kaip tai skiriasi nuo aktoriaus darbo. Gerbiu kolegas, kurie ir režisuoja, ir patys vaidina, bet vis dėlto manau, kad reikėtų tuos darbus atskirti. Ir gerai vaidinti, ir matyti visumą iš šalies - per daug sudėtinga. Be to, aktorystės aš kol kas neatsisakau ir staiga režisiere tikrai netapsiu.
Buvo kalbų, kad tapsite rašytoja...
Oi, užmynėte ant nuospaudos (juokiasi). Čia vis tie seni pažadai... Norėjau sutvarkyti savo darytas nespalvotas nuotraukas ir sudėti su tekstais. Bet dabar jau nežinau, ar tai kada nors pasirodys knygos pavidalu. Kai rašyti knygas tapo madinga, turbūt originaliau būtų nerašyti. Su laiku daugelis dalykų, kurie kadaise liejosi iš širdies, dabar atrodo kiek naivoki... Laikas - geriausias redaktorius, jis padaro natūralią atranką.
Vadinasi, jaučiatės pasikeitusi...
Išties dabar esu kitokia. Seniau buvau patekusi į savotišką triukšmingą gyvenimo ratą ir net jaučiausi laiminga, nes darbas darbą vijo, buvo smagu, jauteisi reikalingas. Dirbau su turbūt visais geriausiais Lietuvos režisieriais ir esu jiems dėkinga, kad atskleidė mane kaip aktorę. Bet viskas pradėjo keistis prieš kelerius metus, kai atsirado daugiau laisvo laiko. Vis dažniau ėmiau galvoti: kas aš iš tikrųjų esu? Kokia mano gyvenimo prasmė? Kas po manęs liks?
Su kuo tai susiję? Su nugyventais metais? Padarytais ar nepadarytais darbais? Su permaininga nuotaika?
Taip, turbūt aš - nuotaikos žmogus. Bet vis tiek priskiriu save prie optimistų, nes kiekvienoje situacijoje ar nuotaikoje ieškau pozityvių dalykų. Tikiu, kad ir krizė bus į naudą: ji turėtų išgryninti žmones, priversti grįžti prie esminių dalykų, prie Dievo, tikėjimo. O vidiniai pokyčiai paprastai priklauso nuo laiko tėkmės, nuo gyvenimo etapo, laikotarpio. Dabar išgyvenu ramybės etapą ir galvoju, ne ko aš noriu iš Dievo, o ko Dievas norėtų, kad dėl jo padaryčiau.
Visada buvote giliai tikinti?
Mano auklėjimas ir tikėjimas - tradiciniai. O savotiškas nušvitimas aplankė Gruzijoje, būnant tose vietose, kur atsirado pirmieji vienuolynai ir šventoji Nina atnešė į šalį krikščionybę. Klausiau, kodėl jų kryžiai nuleistais sparnais, juk pas mus jie - iš taisyklingų vertikalios ir horizontalios linijų. Man paaiškino, kad šventoji Nina neturėjo, iš ko pasidaryti kryžiaus, todėl nusilaužė dvi vynuogių šakeles ir surišo savo plaukais. Tada buvo ketvirtas ar penktas mūsų eros amžius... Kodėl tikėjimo stebuklas mane aplankė Gruzijoje, o ne Lietuvoje? Nežinau, gal anksčiau nemokėjau melstis taip nuoširdžiai.
Ką reiškia būti tokiu tikinčiu žmogumi? Kasdien melstis? Atlikti visus ritualus ir paisyti priesakų?
Ką reikia daryti? Mylėti Dievą. Mes dažnai paklūstame ritualams, bet visai nesusimąstome, ką jie reiškia, kam reikalingi. Tikėjimas - dovana, ir apie ją reikia svajoti, jos privalu prašyti. Vieną dieną stebuklas įvyksta, ir viskas pasikeičia - tu pradedi gyventi kitaip. Matau, kad žmonės ilgisi dvasingumo, todėl puola prie įvairiausių iš Rytų atėjusių praktikų. Bet visa tai yra ir krikščionybėje. Kodėl tada turėtum rinktis jogą, o ne katalikų mišias?
Tačiau tai deklaruodama greitai galite pelnyti fanatikės ar kiek iš proto išsikrausčiusios menininkės etiketę...
Dėl to tikrai nepykčiau. Biblijoje parašyta, kad reikia mylėti net priešus ir jiems atleisti. Koks tavo nuopelnas, jeigu myli tik tuos, kurie myli tave? Per lengva. Atlaidumas neleidžia neigiamoms emocijoms sugriauti mūsų iš vidaus.
Visiems kada nors jus įskaudinusiems atleidote?
Taip, dabar jau visiems.
Ar buvo šovusi mintis, kad galėtumėte tapti vienuole?
Taip, galvoju apie tai. Vis dažniau ir dažniau... Bet, tiesą sakant, ir pati labai skeptiškai žiūrėčiau į aktorę, kuri staiga metasi į tikėjimą ir švaistosi žodžiais, kad taps vienuole. Tokie dalykai viešai neskelbiami ir neaptariami. Viskas turi būti išgryninta laiko ir minčių. Per daug subtilu, kad apie tai kalbėčiau. Tai, ką žmogus turi nuveikti per gyvenimą, galiu padaryti ir būdama aktorė.
Tačiau mintys apie vienuolystę paaiškintų, kodėl po jūsų su vyru skyrybų praėjus jau keleriems metams šalia tokios gražios moters vis dar nėra jokio kito vyriškio. O gal yra, tik jis niekam nerodomas?
Nėra tokio. Gal čia mano dalia...
Taip, daug įprastesnis vaizdas: moteris, turinti šeimą, vyrą, vaikų. Vieniša moteris daug kam atrodo keistai...
Daug keisčiau, kas čia darosi Lietuvos vyrams, kad jie nebemato tokių moterų?
Nieko jiems nesidaro. Yra daugybė atsakingų ir labai šaunių vyrų. Lenkiu galvą prieš tuos žmones, kurie pakelia šeimos naštą, nes tai - didžiulis viso gyvenimo darbas... Gal net pašaukimas. Geriausias pavyzdys - mano močiutė Joana Michelevičienė, Lietuvai padovanojusi vienuolika vaikų. Tai - nematomas, bet didžiulis darbas.
Ko gero, nė iš vieno pašnekovo nesu girdėjusi, kad šeimą vadintų našta...
Šeima - visa, kas gražiausia, ir visa, kas sunkiausia. Tikrai nesigailiu, kad kažkada buvau ją sukūrusi, bet aš nepakėliau tos naštos. Lietuvai nepagimdžiau nė vieno vaiko, matyt, šeima nebuvo mano pašaukimas. Dabar tik meldžiu Dievo pasakyti, koks mano atėjimo į šį pasaulį tikslas, koks mano pašaukimas?
O nesinorėtų gyventi lengvai: be gilių minčių, be prasmės ieškojimų?
Aš ir gyvenu lengvai! Išmokau atsiriboti nuo išorės triukšmo. Einu į bažnyčią. Ten televizoriaus nėra. Grįžusi namo skaitau, klausausi muzikos, ką nors žymiuosi... Užmiegu po maldos ir sąžinės ataskaitos. Rytais irgi turi ritualą: atsibudusi pasimeldžiu, tada pradedu dieną.
Turite už ką save bausti?
O jetau, kiek velniūkščių knibžda manyje... Paprastai išorės demonai matomi aiškiau, užtat daug sunkiau grumtis su vidaus. Tai - viso gyvenimo kova, juk žmogus kupinas silpnybių ir apsileidimų.
Grįžusios namo jūsų nepasitinka nei šuo, nei katė, nei papūgėlė ar bent žuvytės akvariume?
Ne, niekas. Neturiu augintinių, nes, matyt, žmonėms mano meilė didesnė nei gyvūnėliams. Be to, tenka daug keliauti, nežinau, kas jais tuomet rūpintųsi.
Bet vienatvė slegia...
Manęs - ne. Man tai - dovana. Gal aš netgi jos siekiau... Ne viena dorai šeimos pareigas atliekanti, bent kelis vaikus auginanti, vyru besirūpinanti moteris tikrai pasakytų, kad didžiausia jos svajonė - valandėlė vienatvės. Jai tai - didžiulė prabanga. O aš tokia prabanga mėgaujuosi nuolat. Kodėl turėčiau jaustis blogai?
Sakote, kad vis dar ieškote savo pašaukimo. O aktorystė? Galų gale - šokiai?
Aktorystė ar šokis - tik Dievo dovanos, kurias turi puoselėti ir lavinti. Gal aš netipiška aktorė, juk turėčiau trokšti dar suvaidinti tą ar kitą personažą... Bet vaidmenų stygiaus niekada nejaučiau, matyt, todėl jų ir nesureikšminu.
Amžius aktorei - trukdis ar vertybė?
Jis suteikia brandos. Metai moteriai kur kas negailestingesni nei vyrui. Netgi pasaulinėje literatūroje vyro vaidmenys - daug įdomesni, sudėtingesni. Žvelgdama į dabartines vyresnio amžiaus užsienio žvaigždes matau, kad kiekvienas gyvenimo periodas yra savaip žavus. Svarbu tik protingai ruoštis laikui, kai reikės kuo nors užpildyti tuštumą, atsiradusią nulipus nuo scenos ar užauginus vaikus ir likus vienam. Dažnai apie tai galvoju ir prašau išminties garbingai atsisveikinti su savo profesija.
Bet juk dar garbingesnė - mirtis scenoje...
Grynas anekdotas, kad visų aktorių svajonė - mirti scenoje, meilužės ar meilužio glėbyje ir dar būti pašarvotam toje pačioje teatro salėje... Tada visi neva galvos: „Kokia tauri mirtis!" Ne, tikrai nenoriu, kad būtų kaip tokiame anekdote: sėdi senelis su anūku ir žiūri, kaip močiutė scenoje vaidina, o ji tai daro labai prastai. Anūkas klausia: „Seneli, močiutė taip blogai vaidina, kodėl ji neišeina iš teatro?" Senelis: „Supranti, iš teatro neišeinama. Iš jo išneša..." Nenoriu, kad apie mane taip kalbėtų, todėl su keliais kolegomis esame sutarę: „Pasakyk, kai scenoje aš atrodysiu prastai ar juokingai." Duok Dieve, išminties pasitraukti laiku ir pripažinti, kad jau negali padaryti to, ką darei anksčiau.
O daugiau man visiškai nieko gyvenime netrūksta. Tik išminties meldžiu...
