Po plačiai nuskambėjusio dizainerio Juozo Statkevičiaus jubiliejinio šou net ir ne itin akylai skaitantieji spaudą galėjo pastebėti, kad šventės kaltininkas vienai manekenei skyrė ypatingą dėmesį: ji pradėjo kolekcijos pristatymą ir užbaigė, vilkėdama nuotakos apdarą ir vesdama Juozą nusilenkti jam plojančiai publikai. Ši garbė teko modeliui Ditei Antanaitytei (22), jau keletą metų vadinama J. Statkevičiaus mūza.
Kaip atsitiko, kad reiklumu garsėjantis dizaineris tave pastebėjo ir taip ilgai nepaleidžia?
Pirmą kartą Juozuko kolekciją demonstravau, kai grįžęs iš Paryžiaus parodymus jis surengė Vilniuje ir Kaune. Tada man buvo penkiolika. Pamenu, Vilniuje šou buvo surengtas Nacionalinėje filharmonijoje, ant grindų pribarstyta rudeninių lapų. Slidu, aukštakulniai nepatogūs... Po renginio Juozelis davė velnių, kad ne itin gerai pasirodžiau. O man atrodė, kaip taip gali būti, juk aš puikiai moku vaikščioti! Tačiau Kaune pasistengiau ir sulaukiau jo pagyrimų. Tokia buvo bendro mūsų darbo pradžia.
Praėjo pusmetis, ir su Juozu netyčia susidūrėme ant „Akropolio" ledo. Tada jis pakvietė mane pasimatuoti antrosios aukštosios mados kolekcijos, kurią rengėsi pristatyti Paryžiuje. Nuvažiavau vieną savaitgalį, Juozui patiko su manimi dirbti, todėl paprašė atvažiuoti dar kartą. Ir to karto neužteko. Visa kolekcija buvo pasiūta pagal mane. Buvau vienintelė manekenė, kurią į Paryžių Juozas vežėsi iš Lietuvos.
Iki šiol jis manimi pasitiki. Užsienyje kolekcijų parodymuose svarbiausias yra pirmas modelis, nes jis sukuria nuotaiką, pirmąjį įspūdį, kuris turi būti pribloškiantis. Kaip sako Juozas, publikai aš tinkamai pateikiu jo kūrinius. Jo sukurti drabužiai labai moteriški. O damos, fatališkos moters vaidmuo man labai artimas. Galbūt todėl, kad su Juozu užaugau kaip modelis.
Pamenu, kai Juozas iš Paryžiaus gavo vardinius savo kvepalus, įteikė man vieną buteliuką: „Padovanok mamai. Šitam kvapui tu dar per jauna." Parsivežiau namo, atidariau ir iškart supratau: pagaliau radau savo kvapą! Iki šiol juos turiu. Kaip anksčiau moterys turėdavo „Chanel No. 5", taip tarp mano kvepalų visada yra buteliukas Juozo sukurtų. Jeigu būdama užsienyje po darbų vakare neturiu laiko persirengti, pasikvepinu jo kvepalais ir iškart pasijuntu pakylėta. Žmonės juos giria ir mėgina atspėti, koks tai aromatas. O man būna linksma, todėl sakau, kad tikrai neatspės (juokiasi).
Daugelis jaunų merginų, vos sužinojusios, kad tinka modelio darbui, išlekia dirbti į užsienį. Tu tai padarei tik baigusi vidurinę mokyklą. Kodėl?
Man svarbiausia buvo mokslai. Būdama šešiolikos iš „Metropolitan" ir „Next" agentūrų gavau kvietimą atvažiuoti į Paryžių, bet atsisakiau. Kol mokiausi, modeliu dirbau tik Lietuvoje. Tačiau tai slėpiau nuo mokytojų ir klasės draugų. Iš Druskininkų, kur gyveno mano šeima, Į Vilnių važiuodavau savaitgaliais arba tik dėl rimto darbo. Tėtis mokytojams parašydavo raštelį, kad sirgau arba turėjau su jais išvažiuoti. Apie tai, kad esu modelis, klasės draugai sužinojo tik tuomet, kai su Juozuku išvažiavau į Paryžių.
Pirmoji mane pastebėjo Aksana Naujokienė, neretai vadinama manekenių motina. Tai buvo paskutiniame madų festivalyje „In Vogue", kur mane nusivežė mama. Tada man buvo trylika. Aksana pasakė, kad po metų dvejų galėsiu lipti ant podiumo. Tačiau per vasarą labai išstypau ir mane paėmė anksčiau. Pamenu, nuvažiavau pas Aksaną, ji apžiūrėjo mane ir pasakė, kad graži eisena ir mokėjimas vaikščioti podiumu yra mano kraujyje, todėl net mokytis nereikia (juokiasi). Matyt, tam įtakos turėjo šokiai. Kol gyvenome Vilniuje, nuo trejų metų lankiau baletą, o kai tėveliai persikėlė į Druskininkus, šokau sportinius šokius, vėliau lankiau moderniojo šokio trupę. Pirmas mano, kaip modelio, pasirodymas įvyko per pirmąją „Mados infekciją".
Minėjai, kad mokslai tau buvo svarbiausia, vis dėlto sulaukusi aštuoniolikos išrūkai į Paryžių?
Kadangi nežinojau, ko noriu mokytis, įstojau į Vilniaus universitetą, kur neakivaizdžiai mokiausi vadybos ir verslo administravimo. Pagalvojau, gal kada pravers, juk tai universali specialybė. Visada pavydėjau draugėms, kurios jau dešimtoje klasėje tiksliai žinojo, kad studijuos mediciną arba teisę. Kai baigiau mokyklą, daug kas skatino keisti modelių agentūrą, kad būtų daugiau galimybių išvažiuoti į užsienį. Mane pastebėjo „Baltic Models" agentai ir greitai gavau pasiūlymą dirbti Paryžiuje.
Pirmosios kelionės bijojai?
Tikrai ne. Nebuvo keista ir netikėta važiuoti į užsienį, nes su tėvais daug keliavau. Be to, buvau savarankiška, nes pusantrų metų teko vienai gyventi Šiauliuose. Ten buvau išsiųsta į specialią mokyklą dėl sveikatos. Mat per vieną vasarą išaugau dvidešimt centimetrų, todėl man reikėjo daug sportuoti. Čia išlindo tėtės genai: jis krepšininkas. Žaidė Vilniaus „Statyboje", bet dėl traumos turėjo baigti karjerą, todėl mūsų šeima persikraustė į Druskininkus. Šiauliuose lankiau visus įmanomus būrelius - nuo skudučių iki plaukimo. Baseine man taip gerai sekėsi, kad treneris norėjo, jog tapčiau profesionale plaukike, bet tėtis tam pasipriešino.
Tie pusantrų metų Šiauliuose mane išmokė savarankiškumo ir atsakomybės. Todėl išvažiavimas į Paryžių nesukėlė šoko nei man, nei tėvams. Be to, mama visada norėjo, kad būčiau modeliu.
Apie modelių pasaulį sklando daug kalbų. Jaunos mergaitės ten veržiasi, nes tiki prabangiu, švytinčiu gyvenimu, kurį mato per televiziją ir spaudoje. Bet kiekviename darbe yra ir šešėlinė pusė. Pagaliau - ten tiek daug pagundų...
Daug jaunų panelių, ypač tos, kurios dar nebaigusios mokyklos, modelio gyvenimą pernelyg hiperbolizuoja. Ištrunka iš tėvų globos ir stačia galva neria į kitokį gyvenimą: vaikšto į vakarėlius, nevengia alkoholio, kartais - ir narkotikų. Nors daugelis modelių agentūrų nepilnamečiams į naktinius klubus neleidžia eiti. Mano agentūroje buvo tokia tvarka, kad po dešimtos valandos vakaro darbuotojai skambindavo manekenėms namų telefonu ir tikrindavo, ar jos namuose. Už tvarkos pažeidimus grėsdavo pašalinimas iš agentūros.
Pagundų daug, tačiau viskas priklauso tik nuo tavęs. Aš irgi vaikščiojau į vakarėlius, tačiau rinkdavausi, kur ir su kuo eiti, kiek ten būti. Modeliui būtina rodytis viešumoje, nes ten būna klientų, agentūrų žmonių, mados žurnalų redaktorių. Bet svarbiausia - viską daryti su protu.
Galbūt skamba šiurkščiai, bet modeliai užsakovams - tarsi žaliava. Ruošdami juos fotosesijoms ar pasirodymams ant podiumo per skubėjimą nesaugo nei odos, nei plaukų...
Iš tiesų baisiausia, kai daro makiažą ir šukuoseną. Tai - didžiausia kankynė, kai kenti ar net verki. Įsivaizduok, prieš pasirodymą reikia sušukuoti ir nudažyti trisdešimt modelių, o paskui komandos laukia dar tokie pat trys pasirodymai. Vizažistai ir stilistai dirba kaip prie konvejerio. Tada pieštukais badomos akys, šepečiais su jėga plėšiami plaukai...
Kartą Milane atsitiko linksma istorija. Mano fotografijų albume - paprastai juos vadiname „bukais", yra nuotrauka, kur esu labai aukštai iškėlusi koją. Ją pamatę agentūrų atstovai dažnai klausia, ar nesu šokusi. Papasakoju apie savo patirtį. Taigi ateinu kartą į madų parodymą. Einu į užkulisius, kur modeliai pagal stilistiką suskirstyti į dvi grupes. Tačiau nė viename sąraše savęs nerandu. Sėdžiu ir laukiu. Vizažistai prieina ir klausia, kuriai grupei priklausau, o aš neturiu ką pasakyti. Organizatorius jiems paaiškina, kad aš ne modelis, o šokėja, kuri savo numerį rodys šou pabaigoje. Išsižioju iš nuostabos, bet susikaupiu. Nueinu atokiau, prisimenu baleto pamokas, pasikartoju keletą žingsnelių. Prieš išėjimą gaunu porą plunksnų ir visai neblogai pasirodau. Kameros, fotoaparatų blykstės... Tada ir supratau, kad grimuotojai su modeliais elgiasi kaip su daiktais. O išgirdęs, kad esu šokėja, kirpėjas manęs paklausė, kokios šukuosenos norėčiau, ir šukavo labai atsargiai. To niekada nėra buvę! Paprašiau paprasto kuodelio ir kad želės kuo mažau teptų. Kartais nuo priemonių, kurias sudeda darydami šukuoseną, gausos plaukus kaip šalmą galimą daužyti į sieną (juokiasi).
Kai išvažiavau į Paryžių, vienas pirmųjų mano darbų buvo su „L'Oréal". Iš prigimties turėjau tvirtus, ilgus plaukus. Fotosesijai juos suko sagutėmis, gausiai purškė laku ir dar karštomis žnyplėmis spaudė, paskui vėlė... Baigusi darbą ilgai ir nuobodžiai ploviau galvą, o į vonią krito kuokštai plaukų. Ne mažiau jų ryte radau ant pagalvės. Tada supratau: pati turėsiu labai daug stengtis, kad išsaugočiau tai, ką davė gamta.
Sakoma, jeigu gauni darbą Niujorke, esi laimės kūdikis. Trejus metus šiame svajonių mieste dirbai vienoje seniausių modelių agentūrų „Wilhelmina".
Iš tiesų į Niujorką važiavau ne dėl to. Po blaškymosi tarp Paryžiaus, Milano, Barselonos ir Lietuvos norėjau sėslaus gyvenimo šalyje, kurioje gerai jausčiausi dėl kalbos ir žmonių mentaliteto. Anglų kalbą mokėjau puikiai. Niujorke yra mentalitetų maišalynė, todėl visada rasi žmonių, su kuriais tau gera ir lengva draugauti. Tuo tarpu kitose šalyse vyrauja viena kultūra, prie kurios atvykėlis turi taikytis.
Esu žmogus, kuriam reikia savo namų, mėgstamos kavinės, pomėgių, draugų, kurie visada šalia. Po pirmojo apsilankymo, kuris truko tris mėnesius, supratau, kad Niujorke galiu gyventi ilgiau. Todėl pasidariau darbo vizą trejiems metams.
Bet šį pavasarį grįžai į Lietuvą?
Kovą ir balandį Niujorke labai sumažėjo darbo, Ameriką jau buvo apėmusi krizė. Įsivaizduok, per savaitę tebūdavo po porą modelių atrankų, kai šiaip per dieną anksčiau - po penkis ar šešis. Tai buvo viena priežasčių iš ten išvažiuoti. Be to, niekada nemaniau, kad Niujorke gyvensiu amžinai. Tai - sunkus miestas, ištraukiantis daug energijos. Juk į jį iš viso pasaulio suvažiuoja daug gabių žmonių, kurie žūtbūt nori prasimušti. Visi tik ir laukia savo konkurento nesėkmės. Pirmą kartą ten nuvažiavusi pakraupau nuo nešvaros ir dvoko. Bet pripratau. Šitame mieste visiškai nėra gamtos. Vienintelė žalia vieta - Centrinis parkas.
Ar į gimtinę ne dėl meilės sugrįžai? Pernai vasarą viešėdama Lietuvoje susipažinai su fotografu Gediminu Žilinsku, kuris tave fotografavo žurnalo „Laima" viršeliui. Vėliau Gediminas pas tave ne kartą lankėsi Niujorke... Tarnybinis romanas?
Nemanau, kad mūsų pažinties istorija tilptų į tarnybinio romano rėmus. Nuo pirmosios pažinties iki draugystės praėjo šiek tiek laiko. Bet šitos mielos detalės turi likti tik mums su Gediminu.
Pripažįstu, kad sugrįžti į Lietuvą, kur manęs laukė mylimas ir mylintis žmogus, buvo labai gera. Kita vertus, manęs labai laukė tėvai. Aš - vienturtis jų vaikas. Matau, kokie jie dabar laimingi, kai aš esu šalia ir labai laiminga, nes įsimylėjusi (juokiasi).
Teko girdėti istorijų, kaip modeliams peršasi turtingi, perspektyvūs vyrai. Ar tau teko sulaukti tokių pasiūlymų?
Taip. Buvo tokių, kurie siūlė jachtas, lėktuvus, kad tik už jų tekėčiau ir gimdyčiau vaikus. Bet aš ne toks žmogus. Man reikia virpėti nuo to, kuris šalia manęs, jausti beprotišką meilę. Argi dėl turtų verta save žlugdyti? Ne jie suteikia saugumo jausmą, laimę ir džiaugsmą. Tik žmogus, kuris yra šalia, kuris dega nuo tavęs, gali suteikti laimę ir pilnatvę. Kokia gali būti darni šeima, jeigu židinyje nėra liepsnos ir šilumos? Tada ir vaikai negali būti laimingi ir visaverčiai.
Pakeliavai po pasaulį, pažinai daug įdomių žmonių. Gal jau žinai, ko norėtum mokytis?
Kai išvažiavau į Niujorką, sustabdžiau studijas Vilniaus universitete. Iki šiol einu gyvenimo mokyklą (juokiasi), taip pat dirbu stiliste ir vizažiste fotosesijose. Bet jau žinau, kad noriu studijuoti orientalistinę mediciną. Gaila, bet Lietuvoje tokių studijų nėra. Kol gyvenau Niujorke, dažnai eidavau į knygyną, kuriame per dienų dienas įsitaisius minkštasuoliuose ar tiesiog ant grindų galima skaityti, vartyti albumus. Daug skaičiau apie alternatyviąją mediciną. Tas poreikis atsirado dėl darbo. Intensyvus grafikas reikalauja daug jėgų, energijos. Iš kur jos gauti? Pradėjau domėtis sveiku gyvenimo būdu: kinų, indų medicina, akupunktūra, badavimu. Be to, kažkaip keistai ir netikėtai atsisakiau mėsos. Todėl reikėjo sužinoti, kuo ją galima pakeisti.
Kurioje pasaulio šalyje norėtum pasistatyti namą, pasodinti sodą, po kurį lakstytų tavo vaikai?
Lietuvoje. Visada žinojau, kad sugrįšiu į tėvynę. Dar nebuvau išvažiavusi į užsienį, bet jau žinojau, kad grįšiu į gimtinę, kur mano siela jaučiasi geriausiai. Į svečias šalis reikia važinėti kaip turistui ar dirbti keletą mėnesių. Pavyzdžiui, vasarą dar norėčiau padirbėti Barselonoje. Tai - mano mėgstamiausia darbo vieta. Ten klientai vertina modelius, jais rūpinasi, kad būtų pavalgę, pailsėję. Kitose šalyse to mažai sulauki. Barselonoje gera dvasia, nes ten yra jūra. Parvykusi į Lietuvą jau sulaukiu skambučių iš Niujorko: kada grįši? Kol kas ilgam ten grįžti neplanuoju.
Modelio darbas man daug davė. Niekada iš savo gyvenimo nenorėčiau išbraukti šio etapo. Jei turėsiu dukrą, tikrai ją skatinsiu būti modeliu.
