Stilingų, spalvingų ir originalių batelių kūrėja Rūta Rimšelienė juokauja, kad apie žinomų ir matomų Lietuvos žmonių vestuves ji sužinanti pirmoji. Tiesa, nei klientų paslapčių, nei rankų darbo batelių sėkmės formulės dizainerė nepatiki niekam kitam. Rūta tiki, kad tai prisideda prie jos sėkmės.
Ką tik grįžote iš pažintinės kelionės po vieną Prancūzijos regioną. Panašu, kad vėl laukia darbai...
Vakar buvau susitikusi su septyniomis būsimosiomis nuotakomis. Vienai batelius matavau, kitai jau pabaigtus atidaviau... Žinote, būna ir taip, kad prieš dvi savaites pasiperša, o po poros mėnesių vestuves švenčia.
Gyventi nesusituokus dabar jau nemadinga?
Prieš dvejus metus pastebėjau, kad dėl kažkokių aplinkybių tekėti nebuvo madinga. Dabar tai praėjo, ir labai tuo džiaugiuosi. Sakoma, kad vestuvės meilės neprideda, bet aš už tai, kad vyrai būtų drąsesni. Geriau jau tegul susituokia, pagyvena ir paskui skiriasi nei visai neveda... Matote, vyrams patogiau gyventi nesusituokus.
Tikriausiai per darbo dešimtmetį prisižiūrėjote įvairiausių meilės istorijų?
Kiekviena nuotaka ateidama batelių atsineša ir savo meilės istoriją. Dėl daugelio jų nerimauju, galvoju, ar laimingai viskas susiklostė. Vasaromis beveik kiekvieną savaitgalį kuri nors jaunoji šoka mano kurtais bateliais. Galvoju ne tik apie tai, kad, neduok Dieve, ji nepaslystų, batelio kulnelis nenulūžtų, bet ir kad jai likimas būtų palankus, kad laimingai ištekėtų.
Ne visos istorijos turi laimingą pabaigą?
Konfidencialumas neleidžia išduoti klienčių paslapčių, bet ne viena meilės gija nutrūko...
Viena mergina, su vaikinu draugavusi aštuonerius metus, turėjo ištekėti šią vasarą. Bet žiemą jis ją labai įžeidė... Jie išsiskyrė, bet vestuvių datos neatšaukė. Per tą laiką ji susipažino su vaikinu, kuris pasiūlė tekėti. Nepatikėsite, jiedu susituokė tą pačią dieną!
Pamenu ir nemalonių atvejų. Jau suplanavus vestuves ir užsakius viešbučius, mergina nuvyko paviešėti į užsienį pas būsimąjį vyrą. O jo turtingi, sau daug leidžiantys tėvai pradėjo ją įžeidinėti, kad lietuvė... Ji grįžo tikėdamasi, kad jaunikis atlėks atsiprašyti. Buvo jau ir visus vertingiausius daiktus ten nusivežusi, bet grįžusi į Lietuvą paprašė, kad juos atsiųstų. Tai jis tik duženas grąžino. Vestuvės buvo nukeltos. Kiek žinau, jie lyg ir bandė taikytis...
Smalsu, kaip seniai esate ištekėjusi pati?
Su vyru susituokėme 1996-aisiais, susipažinome prieš penkiolika metų.
Kokia buvo jūsų pažinties istorija?
Susipažinome mes labai juokingai. Labai nemėgdavau eiti į šokius: man visada duodavo mažiau metų nei turėjau iš tiesų. Vieną šeštadienį su dviem draugėmis vis dėlto nuėjome, o su vyru susipažinome prie drabužinės. Mano draugės jau ruošėsi namo lėkti, kai jis paklausė, ar gali mane namo palydėti. Patiko žmogus. Pasitikėjau. Tuo metu jis dar bendrabutyje gyveno. Palydėjo mane iki namų, grįžo į bendrabutį pėsčiomis, o ten – durys užrakintos. Tada važiavo iki stoties, laukė ryto.
Tokie žygdarbiai ir parodo, kas yra kas. Susituokėme beveik po pusantrų metų draugystės. Iki tol tam nejutome jokio poreikio. Gal bijojome, kad vestuvės gražios draugystės nesuardytų?
Tačiau vis dėlto ryžotės...
Visiems draugams ir tėvams buvome apsiskelbę, kad nesituoksime. Tačiau mano vyro brolio žmona paklausė, kodėl laikomės stereotipų ir manome, jog būtinai bus blogai. Kai pasakėme, kad vis dėlto tuoksimės, draugai dar ilgai nenorėjo tuo patikėti, manė, kad čia tik pokštas – juokėsi už pilvų susiėmę.
Minėjote, kad viskas vyko labai ekstravagantiškai...
Taip, vilkėjau juodą suknelę, o vyras mūvėjo džinsus. Liudinininkas buvo su juodais akiniais, nes prieš tai jam pamušė akį. O vestuvės buvo labai linksmos ir keistos. Į bažnyčią fotografas pavėlavo, todėl padarė tik vienintelę – išeinančio brolio nuotrauką (juokiasi).
Aš manau, kad į gyvenimą reikia žiūrėti su humoru, lengvai, per daug neplanuoti, kad Dievas nepasijuoktų.
Gal skaičiavote kada, kiek vestuvinių batelių sukuriate per vasarą?
Pastaruosius trejus metus per vasarą išleidžiu po penkiasdešimt jaunųjų. Įsivaizduokite, koks šimtas penkiasdešimt porų ir šimtas penkiasdešimt skirtingų likimų.
Per jūsų praktiką nė viena nuotaka neliko basa?
Jei sutinku pasiūti, be batų nepalieku (juokiasi). Nors nemažai ir atsakau.
Kaskart sulaukiate vis kitokių pageidavimų. Kokie jie?
Tenka kurti ne tik batelius, bet ir žaismingas rankines, kuprinėles. Savo klientų visada paklausiu, ar nederins prie batelių diržo ar piniginės? Sakau, jei sumanysite, tai galvokite dabar. Bet dauguma apsisprendžia po laiko, iki ypatingos datos likus pusantros savaitės.
Kur semiatės idėjų? Juk kiekvieną kartą jūsų prašoma vis kitokių kūrinių...
Visų pirma atsižvelgiu į tai, kur vyks vestuvės. Jei gamtoje, reikės vienokių, jei uždaroje aplinkoje – kitokių. Vestuvinių batelių madoje vyrauja tos pačios tendencijos kaip ir vakarinių. Kiekviena klientė ateina turėdama kokią nors nuostatą, dažna jų persigalvoja: vieni bateliai pačiai kojai netinka, kitiems originalesnio kulniuko reikia. Pripasakoju, susuku galvą, tada leidžiu pagalvoti. Reikia, kad žmogus su bateliais susigyventų (juokiasi). Mergina, užsisakiusi skirtingus batelius, tampa vis kitokia. Vienu atveju ji – viliokė, kitu – romantiška panelė.
Vis daugiau žmonių nori įsigyti autorinių batelių. Kitaip nei pirkti parduotuvėje, jie turi išliekamąją vertę. Ir kaina mano batelių priimtina, už daugelį parduotuvinių pigesnė. Aš žmogiška, jei matau, kad klientei pinigų neužtenka, o akys sužibo, kartais ir nuo savęs pridedu. Turiu ir tokių klientų, kuriems batelius kuriu savo nuožiūra, tuomet jaučiu didžiausią atsakomybę.
Rudenį savo gerbėjus nustebinsite nauja kolekcija?
Kaip tik dabar baigiu batelius rudeniui ir žiemai. Galvoju apie vakarinę kolekciją. Rudenį bus dešimt metų, kai dirbu.
Laukia ir batelių mažyliams kolekcija – pažįstama atidarė vaikiškų drabužių parduotuvę ir paprašė tokią sukurti. Rugsėjo viduryje laukia konkursas vaikams „Mano batai buvo du“.
Rūta, kaip manote, už ką jus labiausiai vertina klientai?
Gal už konfidiencialumą? Įsivaizduokite, ateina vyrai aukštakulnių batų, tai kaip jie jaustųsi, jei viską išpasakočiau? Moterims nieko, o vyrams tai gana intymu. Kai kurie jų išties susikuklina.
Ką tik grįžote iš pažintinės kelionės po vieną Prancūzijos regioną. Panašu, kad vėl laukia darbai...
Vakar buvau susitikusi su septyniomis būsimosiomis nuotakomis. Vienai batelius matavau, kitai jau pabaigtus atidaviau... Žinote, būna ir taip, kad prieš dvi savaites pasiperša, o po poros mėnesių vestuves švenčia.
Gyventi nesusituokus dabar jau nemadinga?
Prieš dvejus metus pastebėjau, kad dėl kažkokių aplinkybių tekėti nebuvo madinga. Dabar tai praėjo, ir labai tuo džiaugiuosi. Sakoma, kad vestuvės meilės neprideda, bet aš už tai, kad vyrai būtų drąsesni. Geriau jau tegul susituokia, pagyvena ir paskui skiriasi nei visai neveda... Matote, vyrams patogiau gyventi nesusituokus.
Tikriausiai per darbo dešimtmetį prisižiūrėjote įvairiausių meilės istorijų?
Kiekviena nuotaka ateidama batelių atsineša ir savo meilės istoriją. Dėl daugelio jų nerimauju, galvoju, ar laimingai viskas susiklostė. Vasaromis beveik kiekvieną savaitgalį kuri nors jaunoji šoka mano kurtais bateliais. Galvoju ne tik apie tai, kad, neduok Dieve, ji nepaslystų, batelio kulnelis nenulūžtų, bet ir kad jai likimas būtų palankus, kad laimingai ištekėtų.
Ne visos istorijos turi laimingą pabaigą?
Konfidencialumas neleidžia išduoti klienčių paslapčių, bet ne viena meilės gija nutrūko...
Viena mergina, su vaikinu draugavusi aštuonerius metus, turėjo ištekėti šią vasarą. Bet žiemą jis ją labai įžeidė... Jie išsiskyrė, bet vestuvių datos neatšaukė. Per tą laiką ji susipažino su vaikinu, kuris pasiūlė tekėti. Nepatikėsite, jiedu susituokė tą pačią dieną!
Pamenu ir nemalonių atvejų. Jau suplanavus vestuves ir užsakius viešbučius, mergina nuvyko paviešėti į užsienį pas būsimąjį vyrą. O jo turtingi, sau daug leidžiantys tėvai pradėjo ją įžeidinėti, kad lietuvė... Ji grįžo tikėdamasi, kad jaunikis atlėks atsiprašyti. Buvo jau ir visus vertingiausius daiktus ten nusivežusi, bet grįžusi į Lietuvą paprašė, kad juos atsiųstų. Tai jis tik duženas grąžino. Vestuvės buvo nukeltos. Kiek žinau, jie lyg ir bandė taikytis...
Smalsu, kaip seniai esate ištekėjusi pati?
Su vyru susituokėme 1996-aisiais, susipažinome prieš penkiolika metų.
Kokia buvo jūsų pažinties istorija?
Susipažinome mes labai juokingai. Labai nemėgdavau eiti į šokius: man visada duodavo mažiau metų nei turėjau iš tiesų. Vieną šeštadienį su dviem draugėmis vis dėlto nuėjome, o su vyru susipažinome prie drabužinės. Mano draugės jau ruošėsi namo lėkti, kai jis paklausė, ar gali mane namo palydėti. Patiko žmogus. Pasitikėjau. Tuo metu jis dar bendrabutyje gyveno. Palydėjo mane iki namų, grįžo į bendrabutį pėsčiomis, o ten – durys užrakintos. Tada važiavo iki stoties, laukė ryto.
Tokie žygdarbiai ir parodo, kas yra kas. Susituokėme beveik po pusantrų metų draugystės. Iki tol tam nejutome jokio poreikio. Gal bijojome, kad vestuvės gražios draugystės nesuardytų?
Tačiau vis dėlto ryžotės...
Visiems draugams ir tėvams buvome apsiskelbę, kad nesituoksime. Tačiau mano vyro brolio žmona paklausė, kodėl laikomės stereotipų ir manome, jog būtinai bus blogai. Kai pasakėme, kad vis dėlto tuoksimės, draugai dar ilgai nenorėjo tuo patikėti, manė, kad čia tik pokštas – juokėsi už pilvų susiėmę.
Minėjote, kad viskas vyko labai ekstravagantiškai...
Taip, vilkėjau juodą suknelę, o vyras mūvėjo džinsus. Liudinininkas buvo su juodais akiniais, nes prieš tai jam pamušė akį. O vestuvės buvo labai linksmos ir keistos. Į bažnyčią fotografas pavėlavo, todėl padarė tik vienintelę – išeinančio brolio nuotrauką (juokiasi).
Aš manau, kad į gyvenimą reikia žiūrėti su humoru, lengvai, per daug neplanuoti, kad Dievas nepasijuoktų.
Gal skaičiavote kada, kiek vestuvinių batelių sukuriate per vasarą?
Pastaruosius trejus metus per vasarą išleidžiu po penkiasdešimt jaunųjų. Įsivaizduokite, koks šimtas penkiasdešimt porų ir šimtas penkiasdešimt skirtingų likimų.
Per jūsų praktiką nė viena nuotaka neliko basa?
Jei sutinku pasiūti, be batų nepalieku (juokiasi). Nors nemažai ir atsakau.
Kaskart sulaukiate vis kitokių pageidavimų. Kokie jie?
Tenka kurti ne tik batelius, bet ir žaismingas rankines, kuprinėles. Savo klientų visada paklausiu, ar nederins prie batelių diržo ar piniginės? Sakau, jei sumanysite, tai galvokite dabar. Bet dauguma apsisprendžia po laiko, iki ypatingos datos likus pusantros savaitės.
Kur semiatės idėjų? Juk kiekvieną kartą jūsų prašoma vis kitokių kūrinių...
Visų pirma atsižvelgiu į tai, kur vyks vestuvės. Jei gamtoje, reikės vienokių, jei uždaroje aplinkoje – kitokių. Vestuvinių batelių madoje vyrauja tos pačios tendencijos kaip ir vakarinių. Kiekviena klientė ateina turėdama kokią nors nuostatą, dažna jų persigalvoja: vieni bateliai pačiai kojai netinka, kitiems originalesnio kulniuko reikia. Pripasakoju, susuku galvą, tada leidžiu pagalvoti. Reikia, kad žmogus su bateliais susigyventų (juokiasi). Mergina, užsisakiusi skirtingus batelius, tampa vis kitokia. Vienu atveju ji – viliokė, kitu – romantiška panelė.
Vis daugiau žmonių nori įsigyti autorinių batelių. Kitaip nei pirkti parduotuvėje, jie turi išliekamąją vertę. Ir kaina mano batelių priimtina, už daugelį parduotuvinių pigesnė. Aš žmogiška, jei matau, kad klientei pinigų neužtenka, o akys sužibo, kartais ir nuo savęs pridedu. Turiu ir tokių klientų, kuriems batelius kuriu savo nuožiūra, tuomet jaučiu didžiausią atsakomybę.
Rudenį savo gerbėjus nustebinsite nauja kolekcija?
Kaip tik dabar baigiu batelius rudeniui ir žiemai. Galvoju apie vakarinę kolekciją. Rudenį bus dešimt metų, kai dirbu.
Laukia ir batelių mažyliams kolekcija – pažįstama atidarė vaikiškų drabužių parduotuvę ir paprašė tokią sukurti. Rugsėjo viduryje laukia konkursas vaikams „Mano batai buvo du“.
Rūta, kaip manote, už ką jus labiausiai vertina klientai?
Gal už konfidiencialumą? Įsivaizduokite, ateina vyrai aukštakulnių batų, tai kaip jie jaustųsi, jei viską išpasakočiau? Moterims nieko, o vyrams tai gana intymu. Kai kurie jų išties susikuklina.
