Donata VIRBILAITĖ: vestuvių nebus!

Vos atėjusi susitikti su raudonplauke pirmojo „Kelio į žvaigždes" dalyve Donata VIRBILAITE (21), išgirstu greitakalbe tariamą lemtingą frazę: „Jei atvirai, tekėti neketinu." Šiais laikais dėl reklamos prisigalvojama įvairiausių istorijų. Todėl kai Donata prisipažino, jog televizijos reportažas apie neva vasarą įvyksiančias jos ir mylimojo Karolio vestuves tebuvo reklaminė akcija, nė kiek nenustebau. Neįprasta tik tai, kad tiesa šį kartą išaiškėjo taip greitai...

Tai nuo ko viskas prasidėjo? Kad ir kaip būtų, šiaip sau žmonės apie vestuves nepradeda kalbėti...
Su Karoliu bandėme draugauti, bet nieko neišėjo. Tačiau likome geri draugai, iki šiol juokaudami vienas kitą vadiname vyru ir žmona.
Neseniai švenčiau gimtadienį, į jį atėjo ir laidos „Paparacai.lt" žurnalistai. Nežinojau, kas tą vakarą nutiko, bet kitą dieną sulaukiau žurnalisto skambučio: „Tai, girdėjome, išteki... Iš kur žinome? Būsimas tavo vyras pasakė..." Iškart supratau, kas prie viso to prikišo nagus. Pasirodo, Karolis pats pasisiūlė žurnalistams papasakoti, kas atseit mus sieja: „Vienas kitam esame kaip vyras ir žmona, vasarą tuokiamės. Donata man labai patinka, ji geras žmogus." Tiesą sakant, nemačiau laidos, tad tiksliai negaliu atkartoti, ko tada Karolis prikalbėjo, bet akivaizdu, jog tai nuskambėjo gana rimtai.
Tuomet ir toptelėjo mintis šią istoriją panaudoti reklamai, todėl nieko nelaukusi Karoliui pasiūliau: „Netrukus išleidžiu albumą - man reikia pletko. Visi pletkų dėl reklamos prisigalvoja, tai kodėl aš negaliu pabandyti?!" Trejus metus sukuosi pramogų versle ir matau, jog daugelį istorijų žmonės sukuria, kad tik patektų į spaudos puslapius ar televizorių ekranus. Net jei pats faktas ir būna teisingas, paprastai apipinamas gražiomis, intriguojančiomis detalėmis. Kartais akivaizdžiai matosi, kuri istorija surežisuota.

Kai papasakojau mamai, ką esu sugalvojusi, ji mane ėmė protinti, sakyti, kad kai pasirodys reportažas, žurnalistai nenustos skambinti. O aš ją raminau: „Niekas man neskambins, nes supras, kad visa tai netikra. Be to, žmonės, kurie mane pažįsta, tikrai žino, kad šiuo metu neturiu jokio vaikino ir kad neketinu ženytis." Tačiau, rodos, apsirikau: skambino ne tik žurnalistai, bet ir seni pažįstami - džiaugėsi ir sveikino.

Tačiau štai jau po kelių dienų man prisipažįsti, kad visa tai tebuvo žaidimas...
Tai buvo vienadienis pokštas. Norėjau pati įsitikinti, ar tokie dalykai žmones veikia. Pasirodo, beprotiškai veikia...
Daugiau išpūtusi akis meluoti nebegalėjau, pirmiausia dėl artimųjų. Mama nebuvo labai patenkinta mano poelgiu. Ji mokytoja, todėl po laidos ne vienas kolega, buvęs mano mokytojas, ėjo prie jos ir sveikino. Neiškentusi paskambino ir ėmė šaukti: „Ir ką man dabar žmonėms sakyti?!"
Be to, labai bijojau, kad nebūtų tokių, kurie į mano juoką reaguos rimtai: „Štai eina pas žurnalistus ir tik dėl populiarumo tokių dalykų prisigalvoja, tokias nesąmones pasakoja." Niekada nekūriau istorijų ir niekada to nedarysiu. Su leidėjais sukome galvas, kokios medžiagos prieš pasirodant albumui galėtume pasiūlyti žurnalistams. Pakeistas įvaizdis, naujas pirkinys, kelionė - variantų daugybė. Dar visai neseniai ketinau pirkti namą - visas viltis buvome sudėję būtent į jį. Tačiau to padaryti nepavyko, tad pradėjome galvoti kitokių būdų sudominti žurnalistus.

Beje, kodėl taip ir nepavyko įsigyti svajonių namo?
Kai sužinojau kainą, apsidžiaugiau ir ėmiau gyventi drambliuko svajonėmis. Kai pradėjau viską skaičiuoti, supratau, kad paimti tokio dydžio paskolą paprasčiausiai neturiu šansų.

Ir todėl gimė mintis paleisti „antį" apie vestuves, kurių nebus?
Juk sakiau, kad viskas išėjo netyčia! Pasakoti apie tai, ko nėra, tikrai neketinome. Taip, atlikėjams reikia reklamos, bet ją stengiuosi daryti iš tikrų dalykų ir gyvenimo įvykių. Pavyzdžiui, vyko mano gimtadienis. Prisikviečiau draugų, kurių nemažai taip pat iš pramogų pasaulio, o kai į jį pasiprašė žurnalistai, mielai pakviečiau ir juos. Tikrai nemaniau, kad viskas išsirutulios į vestuvių istoriją...

Bet, rodos, pati mielai priėmei žaidimo taisykles - juk istorija neapsiribojo vien Karolio svaičiojimais: po gimtadienio sykiu filmavotės vestuvinių suknelių salone, juvelyrinių dirbinių parduotuvėje rinkotės vestuvinius žiedus...
Kai „Paparacai.lt" pasiūlė pažaisti šį žaidimą ir papasakoti apie neva artėjančias vestuves, sutikti nebuvo sunku, tačiau prasidėjus filmavimui pasijutau kiek nejaukiai. Viskam pasibaigus, net kilo noras skambinti ir prašyti, kad reportažo apskritai nerodytų ar kad bent jau jo pabaigoje pasakytų, jog tai - viso labo pokštas.
Dar turėjome idėją 2008-08-08, kai numatytos tariamos mūsų vedybos, surengti siautulingą vakarėlį vestuvių tema, tačiau supratau, kad taip ilgai meluoti tikrai nesugebėsiu. O jei dar draugai „vestuvių" proga dovanas pradės tempti? Manau, tai jau būtų labai negražu...

O kaip į tokį „nekaltą" juoką reagavo Karolio artimieji? Karolis - joks įžymybė, tad jam ir jo žmonėms turėtų būti dar sunkiau atremti aplinkinių atakas...
Net nežinau. Žinau tik tiek, kad nors ir neigiu mūsų vestuves, Karolis iki šiol visiems aiškina, jog jos bus (juokiasi). O vieną dieną jis man paskambino ir pareiškė: „Donce, man iš tikrųjų reikia ženytis. Man reikia vizos - noriu į Ameriką." Iškart pasakiau, kad tai nesąmonė ir kad už jo tekėti neketinu.

Kodėl?! Negi tau taip pat nesinori į Ameriką?
Ne čia esmė... Kad bent jau tą žmogų mylėčiau, kad bent jau tikrai jis būtų antroji mano pusė...

Bet nejaugi sunku draugui padaryti paslaugą?..
Žinai, jei kiekvienam draugui darysiu tokias paslaugas, greitai tapsiu daugiausia kartų ištekėjusia ir daugiausia kartų išsiskyrusia mergina (juokiasi)!
Grįžtant prie to nelemto reportažo... Tiesą sakant, kai filmavome siužetą, labai nenorėjau vilktis vestuvinės suknelės. Ne tik todėl, kad prieš ateidama į saloną dar pamaniau, jog į jokią suknelę man nepavyks įtilpti (juokiasi)... Tai dariau pirmą kartą, ir jausmas, kai į ją įlindau, buvo išties keistas: niekada nebuvo tekę to patirti. Iki šiol save įsivaizdavau esant mažą vaiką, o kai stovėjau priešais veidrodį su nuotakos suknele ir makiažu, pasijutau moterimi. Veidrodyje mačiau visiškai kitą žmogų.
Visada sakiau, kad nors vyro kol kas nereikia, noriu ištekėti. Noriu puotos, baltos suknelės... Kad ir kiek visą gyvenimą meilės reikalus stūmiau į šalį, moteriškai prigimčiai sunku atsispirti. Kartais pagalvoju, kad galbūt per toli tuos meilės reikalus nustūmiau...

Kodėl? Tavo amžiaus merginoms tokie dalykai dažnai rūpi kur kas labiau nei darbas, karjera...
Net nežinau. Neseniai mama man papasakojo savo istoriją. Kaip supratau, beveik visas jos gyvenimas sukosi aplink meilę. O aš esu absoliuti karjeristė. Nuo pirmos antros klasės, kai mano amžiaus mergaitės jau svajodavo apie berniukus, lakstydavau po atrankas, konkursus, viktorinas, kad tik kur prasimuščiau.
Sakoma, kai mergaitė auga be tėvo, užaugusi ji arba apskritai neprisileidžia vyrų, arba jai nuolat reikia meilės ir vyriško dėmesio. Aukso viduriuko čia nėra. Man, rodos, labiau tinka pirmasis variantas.

Pameni, kaip su mama likote vienos?
Buvau pirmoje ar antroje klasėje. Atsimenu, kaip tėvas Kūčių vakarą atsistojo ir išėjo, tačiau kad dėl jo išėjimo kone metus pragulėjau ligoninėje, nepamenu.
Nežinau, kokia būčiau, jei tėtis būtų likęs kartu, bet dabar, manau, viskas išėjo tik į gera - užaugau stipresnė. Tėvo lepinama (o tai jis mėgo daryti, kai dar gyvenome kartu) nebūčiau turėjusi tiek stiprybės eiti į priekį ir siekti to, ką turiu dabar.
Jo nemačiau beveik trejus metus. Pastarą kartą netyčia sutikau tą dieną, kai važiavau į Vilnių pasirašyti sutarties dėl dalyvavimo „Kelyje į žvaigždes". Įkišo man šimtą litų, ir daugiau jo nemačiau.

Šiais laikais žmonės dėl reklamos ryžtasi netikėčiausioms istorijoms. Gali visu rimtumu pasakoti apie neva užgimusius jausmus, gali paskelbti apie skyrybas, nors kartu niekada ir nebuvo, gali netikėtai dingti svetimoje šalyje... Ko tu negalėtum padaryti dėl reklamos?
Antrą kartą nepasielgčiau taip, kaip pasielgiau, - tai buvo didelis melas. Žaisti artimųjų, draugų jausmais ir požiūriu į save negalima. Manau, viskam turi būti ribos.

Kada nors esi turėjusi rimtų santykių?
Jonas („dangietis" Jonas Čepulis - red. past.) buvo pirmas ir kol kas vienintelis rimtas mano vaikinas. Tačiau mūsų išsiskyrimo priežastis ir vėl ta pati - man svarbiausia buvo karjera. Laksčiau tai šen, tai ten, o po pusmečio Joną visa tai gerokai užkniso. Neturėjome vienas kitam laiko, todėl santykiai natūraliai nutrūko.
Išsiskyrėme jo iniciatyva. Turbūt nesugebėjau parodyti to, ką jaučiu, bet jausmai tikrai buvo, todėl mėnuo po išsiskyrimo buvo nepaprastai sunkus. Verkiau, rašiau žinutes, bet Jonas toks jau žmogus - atgal nesidairo. O aš tokia nesu: bet kada galiu pažvelgti atgal ir galbūt ką nors pakeisti.
Tiesą sakant, su Jonu buvome žiauriai skirtingi žmonės. Net nežinau, kaip mes susiėjome ir kaip draugavome. Požiūris į gyvenimą, darbą, muziką, šeimą, pinigus - viskas skyrėsi. Nebuvo nė vienos temos, kuria būtume sutarę, negana to, niekada nenusileisdavome, visada laikėmės savos nuomonės. Skirtingesnių žmonių nesu mačiusi (šypteli)...

Kol nesutikai savojo, visą dėmesį skiri muzikai, darbui. Kaip nutiko, kad stojai į priešingą barikadų pusę ir tapai žurnaliste. Negana to, pradėjai darbuotis bulvariniame leidinyje?
Per tuos dvejus su puse metų pabuvau, rodos, visose barikadų pusėse: „Duše" pamačiau, ką reiškia vesti laidą, paskui buvo laida „Kitas!", kurią įgarsinau ir savo akimis mačiau, kaip kuriama. Radijo stotis „Lietus" - dar kita sritis.
Dienraštyje „L.T." atsiradau visiškai atsitiktinai: iš manęs ėmė interviu ir lyg netyčia paklausė, ar neieškau darbo. Žinoma, aš jo ieškojau (juokiasi). Į rašymą nesistengiu lįsti taip giliai, kaip kiti žurnalistai. Vis dėlto muzika yra pagrindinė mano veikla. Puikiai žinau, kaip atlikėjai, prodiuseriai, vadybininkai, koncertų rengėjai supyksta dėl kai kurių straipsnių, todėl stengiuosi rašyti tik apie tuos, kuriuos pažįstu, ir taip, kad nesupyktų. Iš savo pažįstamų sužinau naujienų, jas aprašau, ir tiek. Arba nueinu į renginius ir parašau tai, ką mačiau. Jei nebūčiau dainininkė, o žurnalistika būtų pagrindinis mano darbas, su malonumu landžiočiau ir kapstyčiausi - tai, manau, būtų įdomu. Bet kol kas yra taip, kaip yra. Ateidama iškart pasakiau, kad nedarysiu visko, ką man liepia, ir kad tikrai nedirbsiu visu etatu - tai buvo vienintelės mano sąlygos.

Dirbi keturis mėnesius. Su savo pašnekovais jau teko susipykti?
Vieną kartą. Įvyko nedidelis nesusipratimas, tačiau vėliau viskas išsisprendė. Pažadėjau, kad tai daugiau nepasikartos (šypteli)...