Lietuviškos muzikos padangėje prieš kelerius metus ryškiai sužibęs Edgaras Lubys (25), geriau žinomas kaip Amberlife, nesiilgi populiarumo, tviskančios popscenos. Nuo praėjusių metų rugsėjo jis – tarsi kitoje tikrovėje. Gyvena taip, kaip svajojo – neskubėdamas, kurdamas, nesiversdamas per galvą, kad daugiau uždirbtų, medituodamas ir gėrėdamasis dieviškais Islandijos peizažais ar linksmindamasis jaukiame Reikjaviko klube, greta šėlstant garsiajai dainininkei Björk.
Į Islandiją su savo grupės gitaristu Sauliumi pernai rudenį Edgaras patraukė norėdamas tiesiog apsidairyti, pakeisti aplinką ir kokį mėnesį pakeliauti. Bet ši šalis taip pakerėjo, kad muzikantai nutarė pabūti ilgėliau: „Atmosfera čia – nepaprastai gera. Patiko ramybė, kad niekas niekur neskuba, gyvena be streso. Daugiau laiko skiriu muzikai ir kurti man sekasi kur kas geriau nei Lietuvoje. Tarkim, užvakar įrašiau smuikus – neįtikėtinai gerai skamba! Labai tikiuosi jau greitai greitai „įmesti“ Lietuvai muzikos. Dabar gyvenu kūryba. Tik ja. Niekada nesijaučiau toks įkvėptas. Kasdien atrandu ką nors nauja.“ Naujuoju gyvenimo etapu susižavėjęs Edgaras į Lietuvą žada grįžti tik pavasarį. Ir tai nežino, kuriam laikui.
Krizė? Juokinga!
Kodėl pasirinko atšiauriais orais garsėjančią Islandiją, o ne, pavyzdžiui, saulėtąją Ispaniją? „Sakai, Islandijoje šalta ir nyku? Bet juk klimatas – dar ne viskas, jei puikiai jautiesi ir tavo gyvenimas šviesus“, – šypteli Edgaras.
Iškart gerai šiaurinėje Atlanto vandenyno saloje jis pasijuto dar ir todėl, kad sutiko draugų. Pas vieną jų, muzikantą Karolį Šileiką, iš pradžių jiedu su Sauliumi ir svečiavosi. Vėliau išsinuomojo butą. Reikjavike Edgaras sutiko ir bičiulių porą – su jais mokėsi mokykloje, o paskui nesimatė nežinia kiek metų. Paauglystės draugai iškart rado bendrą kalbą. „Ji dirba mokytoja, jis – inžinierius. Islandijoje jau dveji metai ir į Lietuvą nebegrįš“, – apie iš naujo atrastus bičiulius pasakoja Edgaras.
Kas antrą savaitę jis dirba vietos turizmo agentūros biure. Pajamų užtenka normaliai gyventi, keliauti po šalį, linksmintis. Kainos „nesikandžioja“, jeigu gauni „islandišką“ atlyginimą, net kai darbas – ne pats sudėtingiausias ar alinantis. Lietuvoje, prisimena, tiek sau negalėjo leisti, nors buvo išties populiarus atlikėjas. „Yra du posakiai: „Gyvenu, kad dirbčiau“ ir „Dirbu, kad gyvenčiau“. Renkuosi antrąjį“, – patikina didelių materialinių poreikių neturintis E. Lubys.
Dabar jiedu su Sauliumi ieško nuomotis erdvesnio buto Reikjaviko centre. Nori bent trijų kambarių – kad tilptų ir patys, ir muzikos aparatūra. „Dabar tam palankus metas, nes pasirinkimas didelis, o nuomos kainos – mažesnės“, – aiškina muzikantas. Lietuvoje kalbų apie Islandijos krizę pasklido dar tada, kai dauguma tautiečių nemanė, kad ekonomikos problemos užgrius ir jų šalį. Edgarui tai kelia juoką: „Jei islandas pagyventų kaip nemaža dalis lietuvių, ko gero, pirmą dieną numirtų. Tarkim, krizė jiems pasireiškia tuo, kad šiandien, čia ir dabar, negali lizingu nusipirkti naujo automobilio arba naujausio televizoriaus. Islandai nepratę negauti visko, ko įsigeidžia. Anksčiau jie gyveno kur kas geriau nei kiti. Daug keliaudavo, o užsienyje viskas atrodydavo pigu – jų gyvenimo lygis buvo labai aukštas. Kaip ir kronos kursas. Bet dabar nukrito, todėl islandai nebegali taip laisvai gyventi, kaip įpratę. Ar čia – krizė, kai Lietuvoje daugybė žmonių vos galą su galu suduria? Aš, tarkim, čia išvis nejaučiu krizės.“
Šoko šalia žvaigždės
Islandijoje Edgaras nepamiršo ne tik muzikos, bet ir seno pomėgio – žvejybos. Iš menkių, skumbrių, otų, lašišų ar upėtakių mielai ruošia gardžius patiekalus. Nerūkantis, alkoholio ir mėsos nevartojantis muzikantas valgo tik tas žuvis, kurių pats pagauna: „Parduotuvėse neperku – taip noriu atsiriboti nuo žuvų pramonės.“
Ar skanavo baisiai dvokiančio pūdyto ryklio, kurio gabalėlį dažnas turistas veža namo kaip didžiausią islandų skanumyną? „Na... ryklys – specifinis dalykas. Islandai visokias žuvis neva džiovina, bet čia taip drėgna, kad jos būna ne džiovintos, o pūdytos. Rykliena, kaip ir banginių mėsa, gal labiau skirta turistams vilioti. Patys islandai nelabai jos valgo“, – juokiasi Edgaras.
Svečiame krašte jis jau turi savų ritualų. Pavyzdžiui, kas rytą su sena bičiule važiuoja už miesto, prie švyturio, ant vandenyno kranto gerti kavos. „Atrodo, paprastas dalykas, bet tai – puiki dienos pradžia. Mašinoje klausomės islandų grupės „Sigur Ros“ muzikos ir mėgaujamės akimirka, kalnais, vandenynu“, – kalba svajingai. Gamtoje Edgaras ne tik svajoja, medituoja, bet ir rašo eiles, kuria muziką. Sako, jį labiausiai įkvepia liūdesys, nostalgija. Ledynų ir geizerių šalies peizažai kaip tik ir žadina tokius jausmus, padeda juos išlieti posmais ir garsais: „Įrašinėju visur – namie, gamtoje, studijoje. Kartais netgi siunčiu garso takelius „suvedinėti“ į Londoną. Neseniai styginius ir vargonus įrašėme bažnyčioje. Nerealu!“
Iš kelionių po šalį parsibastęs į Reikjaviką, Edgaras mėgsta užsukti į klubus, kurie čia – mažesni nei Lietuvoje. Jaukūs, mediniai. Ten skamba daug gyvos muzikos – rokas, rokenrolas. Žmonės į klubus susirenka apie pirmą valandą nakties, skirstosi maždaug šeštą ryto. „Kelis kartus savaitgaliais viename klube sutikau Björk. „Tūsinasi“ sau panelytė ir vargo nemato, mat Islandijoje niekas nekreipia dėmesio į žymius žmones. Björk net šoko šalia manęs. Paprašiau kartu nusifotografuoti. Atsakė, kad neva yra per girta fotografuotis“, – susidūrimą su žvaigžde prisimena Edgaras.
Nenori gyventi iš kūrybos
Į praeitį, kai populiariąsias jo dainas „My Way“, „In Your Eyes“ ar su latve Ladybird įrašytą „My Lover’s Gone“ niūniavo daugybė gerbėjų, „Bravo“ ir „Radiocentro“ apdovanojimuose buvo teikiamos statulėlės geriausiam metų scenos debiutantui, Edgaras dabar žiūri su šypsena ir lengva ironija. Į pramogų pasaulio sūkurį nuo dvylikos metų muzikuojantį, keliais instrumentais grojantį vaikiną įsuko garsieji Klaipėdos prodiuseriai broliai Bendžiai. Pramogų versle Amberlife jautėsi ne visai savo rogėse: „Stengiausi nuo visko laikytis atokiau. Tame pasaulyje baisiai daug fake (iš anglų kalbos – apgavystė, apsimetinėjimas). Noriu nuo jo atsiriboti, kad apsaugočiau save nuo blogų emocijų.“ Tuomet aplinkiniams jis taip pat turėjo atrodyti šiek tiek keistas: kuria, atlieka muziką, bet sako, kad nenori gyventi iš kūrybos. „Esu atviras savo muzikai, nes tai – gyvenimo aistra. Kol kas noriu tik skleisti kūrybą ir atsiriboti nuo muzikos pramonės.
Man nesvarbu, kiek pinigų gausiu už koncertą, kiek albumų parduosiu ir kaip jie bus apmokestinti. Visada stengiausi gyventi ne iš muzikos, o iš kitokios veiklos. Jei sukčiau galvą, kaip prasimaitinti iš muzikos, būtų sunku. Tada, matyt, jos nekurčiau“, – tikina Edgaras. Kaip turint tokį požiūrį sekėsi bendradarbiauti su prodiuseriais Bendžiais, kurie puikiai moka populiarinti globojamus atlikėjus ir iš to gauti pelno? „O ar aš kada sakiau, kad buvo lengva?“ – atšauna muzikantas. Laiką, kai stovėjo prodiuserių užnugaryje, šiandien vadina žingsniu tobulėjimo link, pamoka, kurią išmoko, o paskui panoro keistis. Seniai jis bendravo ir su buvusia širdies drauge – solinę karjerą pradėjusia iširusios grupės „Mango“ nare Viktorija Perminaite. „Tik su šventėmis vienas kitą pasveikinom. Ji – žmogus iš praeities, kuriam linkiu visa ko geriausio“, – kalba Edgaras. Žodį „praeitis“ mini ir kalbėdamas apie Lietuvoje sukurtą muziką. Ta, kurią rašo dabar, sako, skambės kitaip.
Nejau į gimtinę niekas taip ir netraukia? Kartais, prisipažįsta, ilgisi Kretingos, kur gražioje vietoje, greta žiemos sodo, leido vaikystę su prosenele, taip pat – šeimos. Neseniai pas jį viešėjo sesuo Agnė. Jai aprodė taip pamėgtą Islandiją, drauge važiavo maudytis į visuomet šiltą Žydrąją lagūną. „Ar kada visam laikui grįšiu į gimtąją Klaipėdą? Palieku nuspręsti gyvenimui“, – šypteli emigranto dalia nesiskundžiantis muzikantas.
Į Islandiją su savo grupės gitaristu Sauliumi pernai rudenį Edgaras patraukė norėdamas tiesiog apsidairyti, pakeisti aplinką ir kokį mėnesį pakeliauti. Bet ši šalis taip pakerėjo, kad muzikantai nutarė pabūti ilgėliau: „Atmosfera čia – nepaprastai gera. Patiko ramybė, kad niekas niekur neskuba, gyvena be streso. Daugiau laiko skiriu muzikai ir kurti man sekasi kur kas geriau nei Lietuvoje. Tarkim, užvakar įrašiau smuikus – neįtikėtinai gerai skamba! Labai tikiuosi jau greitai greitai „įmesti“ Lietuvai muzikos. Dabar gyvenu kūryba. Tik ja. Niekada nesijaučiau toks įkvėptas. Kasdien atrandu ką nors nauja.“ Naujuoju gyvenimo etapu susižavėjęs Edgaras į Lietuvą žada grįžti tik pavasarį. Ir tai nežino, kuriam laikui.
Krizė? Juokinga!
Kodėl pasirinko atšiauriais orais garsėjančią Islandiją, o ne, pavyzdžiui, saulėtąją Ispaniją? „Sakai, Islandijoje šalta ir nyku? Bet juk klimatas – dar ne viskas, jei puikiai jautiesi ir tavo gyvenimas šviesus“, – šypteli Edgaras.
Iškart gerai šiaurinėje Atlanto vandenyno saloje jis pasijuto dar ir todėl, kad sutiko draugų. Pas vieną jų, muzikantą Karolį Šileiką, iš pradžių jiedu su Sauliumi ir svečiavosi. Vėliau išsinuomojo butą. Reikjavike Edgaras sutiko ir bičiulių porą – su jais mokėsi mokykloje, o paskui nesimatė nežinia kiek metų. Paauglystės draugai iškart rado bendrą kalbą. „Ji dirba mokytoja, jis – inžinierius. Islandijoje jau dveji metai ir į Lietuvą nebegrįš“, – apie iš naujo atrastus bičiulius pasakoja Edgaras.
Kas antrą savaitę jis dirba vietos turizmo agentūros biure. Pajamų užtenka normaliai gyventi, keliauti po šalį, linksmintis. Kainos „nesikandžioja“, jeigu gauni „islandišką“ atlyginimą, net kai darbas – ne pats sudėtingiausias ar alinantis. Lietuvoje, prisimena, tiek sau negalėjo leisti, nors buvo išties populiarus atlikėjas. „Yra du posakiai: „Gyvenu, kad dirbčiau“ ir „Dirbu, kad gyvenčiau“. Renkuosi antrąjį“, – patikina didelių materialinių poreikių neturintis E. Lubys.
Dabar jiedu su Sauliumi ieško nuomotis erdvesnio buto Reikjaviko centre. Nori bent trijų kambarių – kad tilptų ir patys, ir muzikos aparatūra. „Dabar tam palankus metas, nes pasirinkimas didelis, o nuomos kainos – mažesnės“, – aiškina muzikantas. Lietuvoje kalbų apie Islandijos krizę pasklido dar tada, kai dauguma tautiečių nemanė, kad ekonomikos problemos užgrius ir jų šalį. Edgarui tai kelia juoką: „Jei islandas pagyventų kaip nemaža dalis lietuvių, ko gero, pirmą dieną numirtų. Tarkim, krizė jiems pasireiškia tuo, kad šiandien, čia ir dabar, negali lizingu nusipirkti naujo automobilio arba naujausio televizoriaus. Islandai nepratę negauti visko, ko įsigeidžia. Anksčiau jie gyveno kur kas geriau nei kiti. Daug keliaudavo, o užsienyje viskas atrodydavo pigu – jų gyvenimo lygis buvo labai aukštas. Kaip ir kronos kursas. Bet dabar nukrito, todėl islandai nebegali taip laisvai gyventi, kaip įpratę. Ar čia – krizė, kai Lietuvoje daugybė žmonių vos galą su galu suduria? Aš, tarkim, čia išvis nejaučiu krizės.“
Šoko šalia žvaigždės
Islandijoje Edgaras nepamiršo ne tik muzikos, bet ir seno pomėgio – žvejybos. Iš menkių, skumbrių, otų, lašišų ar upėtakių mielai ruošia gardžius patiekalus. Nerūkantis, alkoholio ir mėsos nevartojantis muzikantas valgo tik tas žuvis, kurių pats pagauna: „Parduotuvėse neperku – taip noriu atsiriboti nuo žuvų pramonės.“
Ar skanavo baisiai dvokiančio pūdyto ryklio, kurio gabalėlį dažnas turistas veža namo kaip didžiausią islandų skanumyną? „Na... ryklys – specifinis dalykas. Islandai visokias žuvis neva džiovina, bet čia taip drėgna, kad jos būna ne džiovintos, o pūdytos. Rykliena, kaip ir banginių mėsa, gal labiau skirta turistams vilioti. Patys islandai nelabai jos valgo“, – juokiasi Edgaras.
Svečiame krašte jis jau turi savų ritualų. Pavyzdžiui, kas rytą su sena bičiule važiuoja už miesto, prie švyturio, ant vandenyno kranto gerti kavos. „Atrodo, paprastas dalykas, bet tai – puiki dienos pradžia. Mašinoje klausomės islandų grupės „Sigur Ros“ muzikos ir mėgaujamės akimirka, kalnais, vandenynu“, – kalba svajingai. Gamtoje Edgaras ne tik svajoja, medituoja, bet ir rašo eiles, kuria muziką. Sako, jį labiausiai įkvepia liūdesys, nostalgija. Ledynų ir geizerių šalies peizažai kaip tik ir žadina tokius jausmus, padeda juos išlieti posmais ir garsais: „Įrašinėju visur – namie, gamtoje, studijoje. Kartais netgi siunčiu garso takelius „suvedinėti“ į Londoną. Neseniai styginius ir vargonus įrašėme bažnyčioje. Nerealu!“
Iš kelionių po šalį parsibastęs į Reikjaviką, Edgaras mėgsta užsukti į klubus, kurie čia – mažesni nei Lietuvoje. Jaukūs, mediniai. Ten skamba daug gyvos muzikos – rokas, rokenrolas. Žmonės į klubus susirenka apie pirmą valandą nakties, skirstosi maždaug šeštą ryto. „Kelis kartus savaitgaliais viename klube sutikau Björk. „Tūsinasi“ sau panelytė ir vargo nemato, mat Islandijoje niekas nekreipia dėmesio į žymius žmones. Björk net šoko šalia manęs. Paprašiau kartu nusifotografuoti. Atsakė, kad neva yra per girta fotografuotis“, – susidūrimą su žvaigžde prisimena Edgaras.
Nenori gyventi iš kūrybos
Į praeitį, kai populiariąsias jo dainas „My Way“, „In Your Eyes“ ar su latve Ladybird įrašytą „My Lover’s Gone“ niūniavo daugybė gerbėjų, „Bravo“ ir „Radiocentro“ apdovanojimuose buvo teikiamos statulėlės geriausiam metų scenos debiutantui, Edgaras dabar žiūri su šypsena ir lengva ironija. Į pramogų pasaulio sūkurį nuo dvylikos metų muzikuojantį, keliais instrumentais grojantį vaikiną įsuko garsieji Klaipėdos prodiuseriai broliai Bendžiai. Pramogų versle Amberlife jautėsi ne visai savo rogėse: „Stengiausi nuo visko laikytis atokiau. Tame pasaulyje baisiai daug fake (iš anglų kalbos – apgavystė, apsimetinėjimas). Noriu nuo jo atsiriboti, kad apsaugočiau save nuo blogų emocijų.“ Tuomet aplinkiniams jis taip pat turėjo atrodyti šiek tiek keistas: kuria, atlieka muziką, bet sako, kad nenori gyventi iš kūrybos. „Esu atviras savo muzikai, nes tai – gyvenimo aistra. Kol kas noriu tik skleisti kūrybą ir atsiriboti nuo muzikos pramonės.
Man nesvarbu, kiek pinigų gausiu už koncertą, kiek albumų parduosiu ir kaip jie bus apmokestinti. Visada stengiausi gyventi ne iš muzikos, o iš kitokios veiklos. Jei sukčiau galvą, kaip prasimaitinti iš muzikos, būtų sunku. Tada, matyt, jos nekurčiau“, – tikina Edgaras. Kaip turint tokį požiūrį sekėsi bendradarbiauti su prodiuseriais Bendžiais, kurie puikiai moka populiarinti globojamus atlikėjus ir iš to gauti pelno? „O ar aš kada sakiau, kad buvo lengva?“ – atšauna muzikantas. Laiką, kai stovėjo prodiuserių užnugaryje, šiandien vadina žingsniu tobulėjimo link, pamoka, kurią išmoko, o paskui panoro keistis. Seniai jis bendravo ir su buvusia širdies drauge – solinę karjerą pradėjusia iširusios grupės „Mango“ nare Viktorija Perminaite. „Tik su šventėmis vienas kitą pasveikinom. Ji – žmogus iš praeities, kuriam linkiu visa ko geriausio“, – kalba Edgaras. Žodį „praeitis“ mini ir kalbėdamas apie Lietuvoje sukurtą muziką. Ta, kurią rašo dabar, sako, skambės kitaip.
Nejau į gimtinę niekas taip ir netraukia? Kartais, prisipažįsta, ilgisi Kretingos, kur gražioje vietoje, greta žiemos sodo, leido vaikystę su prosenele, taip pat – šeimos. Neseniai pas jį viešėjo sesuo Agnė. Jai aprodė taip pamėgtą Islandiją, drauge važiavo maudytis į visuomet šiltą Žydrąją lagūną. „Ar kada visam laikui grįšiu į gimtąją Klaipėdą? Palieku nuspręsti gyvenimui“, – šypteli emigranto dalia nesiskundžiantis muzikantas.
