Maestro Eduardo Kaniavos atsisveikinimas su operos scena nuliūdino daugelį jo gerbėjų. Tačiau vienas talentingiausių šalies baritonų tikina, kad ir toliau dainuos.
Keletas faktų
Gimė 1937 m. liepos 1 d. Klaipėdoje.
Mokslai: 1960 m. tuometėje Vilniaus konservatorijoje įgijo dainininko specialybę. 1966-1967 m. stažavosi Sofijos liaudies operoje (Bulgarija). Moka rusų, anglų ir ispanų kalbas.
Veikla: 1958-2008 m. - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas.
Titulai ir apdovanojimai: profesorius, Venesuelos dainavimo akademijos profesorius, nusipelnęs liaudies artistas. 1992 m. Tarptautiniame biografijos centre Kembridže (JAV) išrinktas Metų žmogumi. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino kavalierius. 1997 m. jam įteiktas aukščiausias „Kipro" apdovanojimas, o 1998 m. Vokietijoje - Gottlobo-Fricko medalis.
Diskografija: su savo mokiniu dainininku Deiviu išleido du albumus „Tu, kuris aukštai" ir „Ave Maria".
Šeima: žmona Barbora (aktorė ir dėstytoja). Turi du sūnus Andrių ir Edvardą.
Esate sakęs, kad teatras jums - it narkotikas, nuo kurio greitai neatprantama. Vis dėlto ryžotės palikti sceną...
Tai nebuvo staiga gimęs sprendimas. Ši mintis brendo seniai. Tik tai vis atidėliodavau. Penkiasdešimt metų scenoje nėra mažas laiko tarpas. Daugelis operos solistų sceną palieka gerokai anksčiau - po dvidešimt penkerių ar trisdešimties metų. Tad kūrybinės veiklos 50-ečio jubiliejus buvo puiki proga padėti tašką. Prieš atlikdamas paskutinį savo vaidmenį didžiojoje operos scenoje žiūrovams be jokio tragizmo balse pasakiau, kad atsisveikinu su scena.
Tačiau užsidaryti tarp keturių sienų neketinate?
Tikrai ne. Sakydamas, kad palieku sceną, turėjau omenyje tik operos. Muzika man - gyvenimo būdas, esu savo profesijos fanatikas. Kol mane kvies, būsiu reikalingas, tol dainuosiu.
Džiaugiuosi, kad mane kviečia koncertuoti. Turiu planų surengti koncertą Vokietijoje. Mano kūrybinės veiklos jubiliejų lapkričio pradžioje planuoja paminėti ir Lietuvos televizija. Dainuosime kartu su Deiviu. Negalėčiau pasakyti, kad gulu ir keliuosi kada panorėjęs ar skaitau laikraštį kada užsigeidęs. To nėra. Ir tegul nebūna.
Esate toks pat užsiėmęs žmogus?..
Pasakysiu atvirai - man trūksta laiko. Dainavimas yra mano amatas. Jis man atstoja ir pomėgį, ir laisvalaikį. Todėl nereikėjo jokio kito hobio. Kadaise turėjau medžioklinį šautuvą, bet taip ir nemedžiojau. Šautuvą pardaviau. Turiu ir meškerę, bet žvejyba netapo mano aistra. Gal ir negerai neturėti pomėgio, bet, manau, kad profesinis fanatizmas nėra blogybė. Jei negalvoju apie vakare vyksiantį koncertą, mintys sukasi apie paskaitas, studentus. Kitaip nemoku. Jei trūksta laiko, vadinasi, viskas gerai, aš gyvenu. Šiuos žodžius „pasiskolinau" iš savo neseniai išleistos monografinės knygelės, kuri netrukus pasirodys knygynuose. Tai nedidelė knygelė, kurią perskaityti užtenka geros valandos. Ją pradedu nuo pradžių pradžios, o baigiu dabartimi. Joje skaitytojas ras visus mano gyvenimo tarpsnius.
Dar ir rašytojo talentą turite...
Nepretenduoju į rašytojus (šypsosi). O kadangi, be dainavimo, kito pomėgio neturiu, pajutau, kad rašymas - smagus užsiėmimas. Sunku tik prisėsti, o kai prisėdi prie darbo stalo, kyla minčių, tada norisi jas užrašyti... ir procesas įtraukia.
Išduokite jaunatviškumo ir energijos paslaptį.
Kartosiuosi, bet mano varikliukas - mėgstamas darbas, kelionės, koncertai. Nors ir pavargsti, tačiau pasisemi daug teigiamos energijos. Nesu pernelyg didelis sveikuolis, tačiau mėgstu važinėti dviračiu, pabėgioti, o jūroje maudausi iki vėlyvo rudens. Tiesa, šiemet anksti atvėso, tad lapkritį į bangas jau nelįsiu (juokiasi). Nerūkau jau šešiolika metų, bet buvo laikas, kai ir dūmą užtraukdavau.
Ar turite ritualų, kuriais pradedate kiekvieną dieną?
Be abejo. Kiekvieną dieną su žmona Barbora, savo mylima ir vienintele gyvenimo moterimi, einame pasivaikščioti pajūriu arba po Tiškevičiaus parką. Tais per keturiasdešimt metų pramintais takais galėtume traukti užsimerkę. Paskui grįžę pasimėgaudami geriame žaliąją arbatą. Gyvename Palangoje, todėl kasdien girdėdamas jūros ir pušų ošimą nori nenori daraisi romantikas. Esu gimęs ir užaugęs prie jūros, Klaipėdoje. Jūra man reikalinga kaip oras ir vanduo.
Gal ateityje vėl griebsitės plunksnos?
Galbūt. Kai turėsiu daugiau laiko. Sunku pasakyti, kas tada šaus į galvą, nes be veiklos negaliu. Žinau viena: megzti tikrai nepradėsiu (kvatoja).
