Eduardas Kaniava: neturiu laiko būti pensininkas!

„Neturiu laiko“, – pokalbio metu solistas Eduardas Kaniava (71) kartoja daugybę sykių. Ir tai maestro nekelia liūdesio. Priešingai: kol netrūksta muzikinės veiklos, tol jis jaučiasi ramus ir laimingas. Penkiasdešimt metų praleidęs operos scenoje, neseniai jai tarė „sudie“. Tačiau, pabrėžia, atsisveikino tik su opera: visiems kitiems muzikiniams projektams yra atviras.

Nejaugi paskutinį kartą išėjus nusilenkti operos „Rigoletas“ žiūrovams liūdesys nesuspaudė širdies?

Sprendimas atsisveikinti su operos scena brendo seniai. Mano profesijoje penkiasdešimt metų yra labai daug. Dainininkas operoje padainuoja dvidešimt penkerius–trisdešimt metų ir dažnai atsisveikina su scena. Operoje dainuoti reikia nuolatos. Pasirodyti kartkartėmis – labai sudėtinga. Tarkim, paskutiniam – Rigoleto –vaidmeniui kasdien ruošiausi tris mėnesius. Tai – kaip sportininkui treniruojantis pakelti svorį.

Palikęs operą neišgyvenu jokių kataklizmų. Ir taip yra dėl to, kad turiu vieną didelį džiaugsmą: esu labai užimtas. Jei būčiau pensininkas, tikriausias pensininkas visa to žodžio prasme, gal ir būtų sunku baigti, padėti tašką. Tuomet sakyčiau: kelsiuosi ir gulsiu, laikraščius skaitysiu, kada norėsiu, eisiu, kur norėsiu… Tačiau tokios galimybės kol kas tikrai neturiu: Klaipėdos universitete mano klasė – pilna, koncertinė veikla – plati. Jaunasis kolega Deivis irgi ramybės neduoda (juokiasi)… Trūksta laiko! Tačiau tai yra labai gerai, mane labai džiugina.

Ar tikėjotės, kad su tuomečiu savo studentu atlikta viena daina gali tapti ilgo muzikinio bendradarbiavimo pradžia?

Tikrai nemaniau… Kūrybiniame mano gyvenime labai daug lėmė atsitiktinumai. Prieš keletą metų į mano klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje atėjęs Deivis pirmiausia paklausė, ar jo popsavimas netrukdys siekti klasikinio dainavimo, ar manęs tai blogai neveikia. Prisiminiau artistinę savo vaikystę – juk irgi buvau to laiko popsiukas: iš pradžių mane žmonės labiau žinojo ne kaip operos solistą, o kaip populiarių dainų atlikėją! Manau, kad dainininkas privalo dainuoti viską. Ir Deiviui pasakiau, kad jo popsavimas jokiu būdu nėra blogai. Jam nutarus atlikti dainą „Tu, kuris aukštai“, pasiūliau ją pabandyti parengti sykiu. Žinoma, pedagogas paprašė – studentas neatsisakė... Dainą įrašėme. Vilniuje per grožio konkursą ją pirmą sykį atlikome. Renginį transliavo LNK televizija – daina pateko į jos archyvus. Būdavo, kad per televizijos pageidavimų koncertą ji skambėdavo penkis kartus! Mudu pradėjo kviesti koncertuoti. Pamanėme, kodėl neparengus daugiau kūrinių. Su Deiviu dirbti – nepaprastai malonu. Pamažu pradėjome plėsti repertuarą. Taip sukaupėme ir visas keturiolika dainų. Jas sudėjome į kompaktinę plokštelę „Tu, kuris aukštai“. Albumas buvo visiškai neplanuotas, sulaukė didžiulės sėkmės. O antrasis – „Ave Maria“ – jau buvo planuotas… Artėja mano su Deiviu bendradarbiavimo penkerių metų sukaktis! Mokytojas, mokinys, mūsų amžiaus skirtumas – toks derinys labai retas. Kad mano amžiaus žmogus turėtų ne savo amžiaus draugą – tai, matyt, rečiausias atvejis. Dabar nebesuprasi, kokie tie mūsų santykiai (juokiasi).

Turite ir daugiau bičiulių iš muzikos pasaulio?

Atrodo, bendraujame, vieni pas kitus lankomės per šventes... Tačiau kad turėčiau kolegų, su kuriais artimai bičiuliaučiausi, nėra. Daugiausia tai – kitų profesijų žmonės.

Kaip suprantu, pastaruoju metu daugiau laiko praleidžiate pajūryje…

Gyvename Palangoje, mano tėvų namuose. O kadangi esu gimęs Klaipėdoje, sugrįžimas prie jūros, į tėvų namus man – simbolinis. Ketvirti metai esu Klaipėdos universiteto profesorius, ten dėstytojauja ir žmona Barbora. Anksčiau prie jūros važiuodavau atostogauti. Dabar tai – pagrindinė mūsų gyvenamoji vieta. Balsavau Palangoje (juokiasi).

Prie jūros dažnai nueinate?

Kiekvieną dieną! Jaučiu didžiulę jos trauką. Su žmona turime savo maršrutą: Tiškevičiaus parku leidžiamės į pajūrį, pasivaikštome, pasimankštiname. Aišku, jei labai vėjuota diena, tų pasivaikščiojimų atsisakome. Tačiau jūra mane paglosto beveik kiekvieną dieną, nuolatos girdžiu jos ošimą.

Tapę palangiškiais, vasarą patiriate svečių antplūdį?

Vasarą Palanga man patinka mažiausiai: būna tikrai prifarširuota žmonių. Tačiau po centrą retai vaikščioju. Sau joje vietą galima rasti. Suprantu tuos, kurie čia važiuoja ilsėtis: kadaise pats taip elgiausi. Pas mus svečių netrūksta visus metus. Ir dabar vieši du puikūs bičiuliai iš Švedijos – Stokholme gyvenantys lietuviai. Svečių Palangoje netrūksta (juokiasi). Man patinka žmonės. Kitaip, matyt, ir negalėtų būti. Nemanau, kad mano profesijos atstovas galėtų būti scenoje ir patirti sėkmę, jei nemylėtų žmonių. Kartais turi ir puikų kūrinį, ir profesionalų partnerį, esi puikios fizinės būklės, o jauti, kad per koncertą kažkas nesiklosto. Taip yra dėl to, kad esi labai priklausomas nuo klausytojų, kurie susirinko į koncertą. Artistas – kaip mergina: vieni dėl jo eina iš proto, kiti nesupranta, ką jame galima rasti. Matyt, nuo to, kiek salėje susirenka klausytojų, kuriems Kaniava patinka, ir kiek tokių, kurie jo negali klausytis, priklauso, koks bus koncertas.

Žmonių negalima nemylėti. Džiaugiuosi savo svečiais, žmonėmis, kurie lanko. Draugų turiu tikrai daug. Tik ne su visais pavyksta vienodai dažnai pasimatyti.

Nesunku buvo palikti Vilnių: juk čia verda gyvenimas, taip pat – ir muzikinis?

Su Vilniumi mane daug kas sieja: gana dažnai prisimena televizijos, yra nemažai muzikos projektų, puikiai bendrauju su Kultūros rėmimo fondu. Ne ne, Vilniaus nepasigendu: jame pakankamai dažnai būnu (juokiasi)! Tik nuo sostinės gatvių šurmulio, įtampos gal šiek tiek atpratau ir čia vairuoti automobilį tapo kiek sudėtingiau. Juk Palangoje ne sezono metu kartais gatvėje nepamatai nė vieno žmogaus.

Juokaudamas prisipažįstate, kad dabar gyvenate automagistralėje. Kokia muzika skamba mašinoje, migruojant tarp Vilniaus ir Palangos?

Jei labai labai atvirai, vairuodamas nesiklausau jokios muzikos. Nebent reikia išmokti ką nors nauja, ką nors pasikartoti. Neturiu poreikio važiuodamas ko nors klausytis.

O namuose?

Ir namuose! Man jau geriau knygą paskaityti. Pats dainuoju kasdien: tai kokius pratimus atlieku, tai repetuoju kūrinius. Reikalingos muzikos tenka klausytis, kai rengiuosi naujam projektui ar vaidmeniui, ir prieš studentams skirdamas kūrinius perklausau. Visą laiką praleidžiu su muzika, matyt, todėl jos nebesiklausau laisvalaikiu.

Nuo muzikos pavargstama?

Nesiguosiu, kaip aš vargstu. Tačiau kai nedirbu, norisi laiką leisti kaip nors kitaip. Turiu vieną didžiulę bėdą: neturiu jokio laisvalaikio pomėgio. Bandžiau žuvauti, medžioti, bet neužsikabinau. Mane tai šiek tiek gąsdina. Svarstau: kai tapsiu tikru pensininku, ką veiksiu?! Tačiau ką nors sugalvosiu: tikrai nepradėsiu megzti (juokiasi)!
Dabar mano būtis labai vienoda, diena panaši į dieną. Kai kada iš namų pabėgame: dažniausiai sausį su žmona išvažiuojame kur nors pasišildyti. Šįsyk po Naujųjų ketiname skristi į Egiptą. Vis šioks toks atitrūkimas.

Išduokite savo jaunatviškumo receptą!

Gal tai – prigimtis? Net sulaukęs garbaus amžiaus nepražilo mano dėdė Juozas Palubinskas, tarpukario Lietuvoje pripažintas aktorius. Ir mama buvo nepaprastai jaunatviška. Maudydavosi jūroje, kaip ir aš dabar, – iki lapkričio vidurio. Tačiau nieko specialiai dėl savo išvaizdos nedarau: viską valgau ir geriu – esu normalus žmogus (juokiasi)!

Pastarieji metai jums – jubiliejiniai. Gražias progas minite?

Pernai man suėjo septyniasdešimt – apvali data. Išjungiau mobilųjį telefoną ir su žmona išvažiavau trims dienoms į Druskininkus. Gimtadienių niekada nemėgau. Savo vardo dieną pamirštu. Ją man pramena bendravardis sūnus: spalio tryliktąją paskambina pasveikinti (juokiasi). Ši – kūrybinė – sukaktis, kuriai skyriau dėmesio, man yra maloni dėl to, kad susijusi su mano veikla. Nors žodis „fanatizmas“ nėra geras, esu savo profesijos fanatikas, ir ši sukaktis mane glosto.

Kitais metais – dar viena – taip pat labai asmeniška sukaktis…

Tiesa! Sausio aštuntąją sueis keturiasdešimt metų, kai su Barbora susituokėme.
Būtinai minėsime! Tačiau tai vyks ten, kur šilta. Paprastai tos dienos per daug nesureikšminame, nebūna valgiais nukrauto stalo. Pasveikina draugai – šventė vyksta ekspromtu. Visuomet žinau, kad tą dieną žmona gaus gėlių – iš manęs.

Artistui, matyt, labai svarbus palaikymas namuose...

Daug duoda namų aplinka. Aš, kuo daugiau nervinuosi, tuo giliau miegu: tuomet manęs namuose lyg nebūta. Kartais gastrolėse, koncertuojant didelėse scenose, prieš pasirodymą pusę dienos giliai miegu. O kitas balsą bando, blaškosi... Mane žvaigždė nuo to apsaugojo. Turiu laimę užmigti. Bičiulis medikas sako, kad miegas – apsauga nuo įtampos.

Žmona žino, kad prieš atsakingus pasirodymus negalima jūsų trukdyti?

Ji man sudaro tokias sąlygas, kad atrodo, jog namuose nieko nėra. Dėmesio, klausinėjimo, kaip jaučiuosi, man nereikia. Dainininkų žmonų dalia – ne pati lengviausia (juokiasi). Rūpesčių Barbora turi daugiau nei džiugesio...

Dėl jūsų karjeros ji yra, matyt, daug ko atsisakiusi...

Svarbiausia – scenos. Barbora – aktorė, ją yra kvietęs vaidinti ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Tačiau mes jau rengėmės tuoktis ir ji nutarė, kad užteks vieno iš mūsų, dirbančio toje srityje. Man buvo dar netikėčiau stebėti, kaip ji reagavo, kai kartą sulaukė skambučio iš Baltarusijos kino studijos. Barborai buvo siūloma televizijos filme atlikti pagrindinį vaidmenį. Ji paprašė palikti ramybėje ir apskritai pamiršti jos telefono numerį (juokiasi). Dėl manęs ji labai daug ko atsisakė, labai daug… Ypač – savo profesijos srityje. Ačiū jai!

Žiūrovai mato gražiąją artisto pusę. Koks esate be grimo? Namiškiai jus mato piktą, suirzusį?

Esu nepiktas žmogus, bet kasdienybėje būna visko. Niekuomet nevartoju žodžio „ne“. Ne dėl to, kad su viskuo sutinku. Juk „ne“ turi labai daug pakaitalų (juokiasi).

Jūsų nemokėjimu pasakyti „ne“ tikriausiai mielai naudojasi anūkai?

Esu labai blogas senelis, nes man nuolatos trūksta laisvo laiko. Tikiuosi, kad pasitaisysiu… Sūnums irgi nebuvau geras tėtis. Kai augo, jei skirdavau laiko, tai visą dieną, o kasdien daug su jais bendrauti nebuvo kada. Įsivaizduokite: pačiais aktyviausiais savo kūrybiniais metais septynis mėnesius per metus nebūdavau namuose. Australijoje, Naujojoje Zelandijoje yra tekę išbūti daugiau kaip tris mėnesius, stažuotė Bulgarijoje truko pusantrų metų! Profesija labai įpareigoja ir apriboja…

Artimieji – dažni jūsų koncertų lankytojai?

Žmona nepraleidžia nė vieno pasirodymo. Ypač kai jie būna Vilniuje arba Klaipėdoje. Aišku, neprivažinėsi į kiekvieną koncertą, kai su Deiviu lakstome po Lietuvą (juokiasi). Mano sūnus iš pirmosios santuokos Andrius – aktorius, dainininkas – pats kūrėjas. Jis turi didelę šeimą – tris vaikus, yra nepaprastai užimtas žmogus. Jaunėlis Eduardas mano koncertuose lankosi dažniau. Jis bandė pasukti į menus: baigė tris Teatro fakulteto kursus. Tačiau pasirinko kitą profesiją: Gedimino technikos universitete baigė transporto vadybą. Mano spektaklius jis mėgsta.

Keistuolių teatro spektakliuose, kai vaidina sūnus Andrius, apsilankote?

Vėlgi – jei turiu laiko (juokiasi)…