Jis ilgai slėpėsi po kauke. Net tuomet, kai romanai „Nemylimi", „Svetimi", „Pasmerkti" buvo šluote šluojami nuo knygynų lentynų, jų autoriumi prisistatęs Edvinas Kalėda nesirodė nei spaudoje, nei televizijoje ir neatskleidė tikrosios savo pavardės. Neseniai jis tapo dar garsesnis dėl televizijos serialų, kurių scenarijus kuria. Kas gi jis? Per keletą mėnesių iš Žemaitijos kilusį rašytoją Giedrių Rekašių (42) pavyko prikalbinti interviu.
Ką tik pagal jūsų romaną „Nemylimi" pradėtas filmuoti to paties pavadinimo TV serialas. Tai buvo pirmoji jūsų knyga. Prisiminkite, kaip gimė jos idėja ir kaip sekėsi pirmieji kūrybiniai bandymai.
Nebuvo akimirkos, kad būčiau pasakęs: nuo šios dienos būsiu rašytojas. Tiesa, jau mokykloje viena iš mano pravardžių buvo Rašytojas. Literatūros mokytoja kažką manyje įžvelgė ir aršiai vertė rašyti. Visokias nesąmones rašiau lyg apsėstas.
Prieš penkiolika metų nuvažiavau į „Vagos" leidyklą ir vyriausiosios redaktorės įžūliai paklausiau, kiek man bus sumokėta, jei parašysiu bestselerį. Atrodžiau lyg koks turgininkas (juokiasi). Pažiūrėjo ji į mane su užuojauta, kaip į psichą: juk nebuvau parašęs nė puslapio! Po metų, kai pasirodė „Nemylimi", redaktorės požiūris pasikeitė... Iš tiesų man svarbu ne knygos išliekamoji vertė, o tai, kas dabar labai madinga, ir kūrinio ekonominė vertė. Tuo galbūt ir skiriuosi nuo kitų Lietuvos rašytojų.
Romanas „Nemylimi" - vieno mano draugo istorija. Mūsų klasėje buvo gal dvylika bernų. Net pusė jų pabuvojo už grotų, kiti iki šiol dar sėdi. Medžiagos apie zoną, nuteistuosius turėjau su kaupu. Pamaniau, nuteistųjų pasaulį kaip niekas kitas pažįstu iš arti, todėl ši tematika galėtų sudominti skaitytojus. Aišku, romane sąmoningai plėtojau ir meilės temą. Meilė ir karas. Toks mišinys gerai sprogo. Romanas buvo perkamas. Tad teko rašyti jo tęsinius „Svetimi" ir „Pasmerkti".
Buvusi jūsų žmona rašytoja Daiva Vaitkevičiūtė yra pasakojusi, kaip prieš pirmąjį jūsų romaną judu bandėte atrasti bestselerio kūrimo mechanizmą. Atradote?
Tiesą pasakius, iki galo dar ne. Žinau tik vieną taisyklę: gali rašyti apie ką nori, svarbu - nenuobodžiai. Tas pat ir dėl serialų scenarijų - negali leisti žiūrovui žiovauti. Privalai dinamiškai, intriguojančiai pasakoti istoriją, aišku, nepamiršti logikos ir sentimentalių dalykų: meilės, išdavystės ar tiesiog tyro jausmo. Prieš skaitytoją ir žiūrovą reikia ne mėgautis savo intelektu, apsiskaitymu, o kalbėti žmoniška, suprantama kalba. Jei rašytojas nesusikalba su skaitytoju, o rašo praktiškai tik kritikams, man tai atsiduoda kūrybine masturbacija.
Prodiuseris Rolandas Skaisgirys senokai kalbino mane rašyti scenarijus, bet atsisakydavau: turėjau įsipareigojimų leidyklai, krūvas sumanymų, kuriuos norėjau įgyvendinti. Be to, ir tuometis scenaristo atlyginimas manęs netenkino. Juokais Rolui sakydavau: „Žinok, Lietuvoje yra tau neįperkamas scenaristas." Bet atėjo laikas - ir įpirko. Kai pakvietė rašyti serialo „Moterys meluoja geriau" scenarijų, pasakiau, kad „nukalsiu" tuo metu reitinguose karaliavusią „Nekviestą meilę". Ačiū Dievui, taip ir nutiko. Mėgstu pasiekti iškeltą tikslą, tiesiog degu dėl jo ir viską aukoju.
Kuo skiriasi romano rašymas nuo scenarijaus rašymo? Kiek „Nemylimų" siužeto liks seriale?
Serialas turi biudžetą, todėl daug nepasišakosi. Negali sau leisti, pavyzdžiui, sudaužyti automobilio. O romane - daryk, ką tik įsigeidęs. Bėda tik ta, kad man pačiam romanas „Nemylimi" nepatinka. Dabar jis atrodo žiauriai prastai parašytas. Lengviau būtų atsisėsti ir perrašyti nei pagal jį kurti scenarijų. Siužetas išliks, pagrindinės linijos - taip pat, tačiau atsiras daugiau intrigų, įvykių, netikėtų posūkių. Kaip minėjau, romane plėtok įvykius, kaip nori, kad tik būtų įdomiau, ką nori, gali nušauti. O seriale, jei aktorius taps mėgstamas žiūrovų, privalėsi leisti jam toliau gyventi. Taip, beje, atsitiko Donatui (aktorius Marijus Jampolskis) iš serialo „Moterys meluoja geriau". Juk Vaitkevičiūtės romane jis žūva. Scenarijuje irgi norėjau, kad taip nutiktų, bet Rolandas griežtai užprotestavo, liepė pasukti taip, kad herojus liktų gyvas. Ir teisingai. Puikus aktorius, tegul gyvena (juokiasi)...
Ar lengva širdimi atiduodate „Nemylimus" ir kitiems scenaristams?
Aišku, kad lengva. Man tas kūrinys nėra brangus. Vertinu tik kaip žaliavą neblogam serialui. Manau, kad mano pagalbininkei scenaristei Kristinai Gudonytei tas kūrinys mielesnis nei man.
Žiūrite pagal jūsų scenarijus pastatytus serialus? Matote juose savų ar svetimų klaidų?
Žinoma. Stengiuosi mokytis iš savo klaidų. Visai kitokiu žvilgsniu pradėjau žiūrėti bet kokius serialus ir išvedu savas taisykles. Kito kūrybinio personalo klaidos man ne tiek svarbios. Jie gi - profesionalai. O kadangi serialas kuriamas itin dideliu tempu, klaidelių neįmanoma išvengti.
Giedriau, kodėl pasirašote slapyvardžiu? Kodėl būtent Edvinas Kalėda?
Taip ramiau. Kažkur gyvena kažkoks Kalėda, tai ne aš, kažkas kitas. Tikėsite ar ne, bet savojo ego atsisakymas man padeda rašyti, suteikia kūrybinės jėgos. Mano sūnaus vardas Edvinas, o gimęs jis Kalėdų naktį. Todėl daug negalvojęs tapau Edvinu Kalėda.
Šiandien esate žinomas rašytojas, tačiau vis dar slepiatės po slapyvardžiu. Kodėl? Juk mažoje Lietuvoje nepasislėpsi. Be to, talentingi žmonės yra ambicingi. Nesinori, kad visi žinotų, kas iš tikrųjų yra Edvinas Kalėda?
Ką reiškia „slepiatės"? Kam labai jau knieti sužinoti tikrą mano vardą ir pavardę, tereikia panaršyti internete. Nemanau, kad pradėjus pasirašinėti tikra pavarde, staiga būtų patenkintos mano ambicijos. Dėmesys padidėtų, atsirastų daugiau situacijų, kai galėčiau, sakykim, susireikšminti, nutaisyti išmintingą veidą: taip, čia aš, tas pats rašytojas. Bet man taip patogiau gyventi. Kiti rašytojai oriais veidais net iliustruoja knygų viršelius. Nežinau, kaip jie jaučiasi, bet aš jausčiausi kaip paskutinis idiotas. Panašiai, kaip ir tada, kai veidą slėpdavau po baisia kauke, bet tai buvo vienas iš rinkodaros triukų, siekiant lengviau įeiti į knygų rinką. Taigi dėl tam tikro tikslo pabuvau idiotas. Tačiau dėti apšepusį savo veidą į romano viršelį?!
Esate vienas paslaptingiausių Lietuvos rašytojų. Jūsų nepamatysi madinguose susibūrimuose, beveik neduodate interviu. Tai - sąmoningas jūsų pasirinkimas?
Aišku, sąmoningas. Tai - mano įvaizdžio dalis. Taip elgtis diktuoja vienišiaus gyvenimo būdas ir įsitikinimai. Manyčiau, jog mano romanai nėra tokie geri, kad apskirtai juos reikėtų aptarinėti. Tai kam tada maivytis? Tik vieną kartą buvau susitikime su skaitytojais. Atsistojau prieš salę ir jaučiu: nesinori pasakoti, ką, dėl ko rašiau. Jiems bus neįdomu, nes ničnieko neišgirs nei apie kūrybines kančias, nei kad girtas kalbuosi su Jėzumi Kristumi, su Dievais ir moterimis... O jei sakysiu, ką galvoju, liksiu nesuprastas, nuvilsiu klausytoją.
Kalbama, kad jūsų knygose daug neišgalvotų istorijų iš Lietuvos mafijos gyvenimo. Iš kur jums žinomas šešėlinio pasaulio peripetijos?
Gandų pasigirdo pasirodžius romanui „Auksaviriai". Visi to veikalo herojai man pažįstami. Vieni buvo draugai, kiti - priešai. 1992-aisiais Telšiuose prasidėjo tikras gatvių karas. Sprogdinimai, šaudymai. Įsivaizduok, net į policijos komisariatą pylė iš prieštankinio granatsvaidžio. Beje, iš to fakto kritikai šaipėsi - neva Kalėda nusvaigo, ėmė vesterno elementus eksploatuoti, nebuvo tokių dalykų. Buvo! Kariavo ne banditų grupuotės, o verslininkai su banditais. Turėjau savo verslą, bet kai nužudė mano partnerį, o man mėgino užkrauti duoklę - išvykau gyventi į Kauną. Ten taip susiklostė, kad teko susipažinti su kai kuriais šešėlinio pasaulio veikėjais, tad daug istorijų išgirdau iš pirmų lūpų. „Auksaviriuose" norėjau užfiksuoti to „karo" eigą, todėl laikiausi faktografijos. Tas faktų viešinimas, matyt, ir gąsdino romano herojų prototipus. Antrą „Auksavirių" dalį parašiau gyvendamas Jungtinėse Valstijose. Tada Telšių gauja jau buvo sukišta į kalėjimus. Net dabar aplinkiniais keliais iš savo „herojų" išgirstu, kad kai išeis į laisvę, dar pasigailėsiu dėl to romano. Galbūt. Nes grįžę į laisvę tokie žmonės neprognozuojami. Tačiau, nepaisant visko, pradėjau rašyti trečią „Auksavirių" dalį. Tik scenaristo darbas, o ne baimė trukdo baigti romaną.
Kuri jūsų parašyta knyga pačiam įdomiausia ir mieliausia?
Tokios neturiu. Vos romanas pasirodo, tą dieną jis man dar atrodo mielas. Vėliau viskas, nebegaliu nė pažiūrėti. Pati šlykščiausia knyga man yra „Auksaviriai". Taip nebesinori bent akimirką nugrimzti į tuos košmariškus laikus, prisiminti šiurkščios gatvinės kalbos, slogios, mirties prisodrintos atmosferos, kad net pačią knygą esu nukišęs į lentynos dugną. Siūlyta ir pagal ją statyti serialą, bet buvau kategoriškai prieš - negalima tos bjaurasties perkelti į ekraną.
Ar turite mėgstamiausią rašytoją?
Kaip tik dabar namuose montuoju naujas lentynas. Pagaliau įgyvendinsiu savo norą: visur stirtomis sukrautas knygas sudėsiu į jas. Skaitau daug ir dvejopai: tai, kas privaloma rašančiam amatininkui, ir tai, kas miela dūšiai. Bet vieno mėgstamiausio autoriaus neturiu. Patinka lenkų literatūra, kai kurie skandinavų autoriai. Ką kuria lietuviai - dažniausiai nėra prie širdies. Kaip teisingai pasakė vienas švedų kritikas, lietuvių rašytojai rašo tai, ką skandinavai baigė rašyti prieš dvidešimt metų. Bet ar kam įdomu, ką mėgsta, anot kritikų, iš patvorio į literatūrą atėjęs Kalėda (šypsosi)?
Jaučiatės neįvertintas, nepripažintas kritikų luomo?
Yra kritikų, kurie mano, kad man nevalia vadintis rašytoju. Manau, jie taip teigia todėl, kad dar nuo sovietmečio laikų neatsigavo, kai rašytojas tarnavo sovietų ideologijai ir dėl to rašytojo vardas buvo be galo sureikšmintas, suteikiamas lyg kokia privilegija. Aš einu savo keliu. Sėsdamas prie kūrinio, keliu sau tikslą: tai turi būti bestseleris. Man svarbiausia - skaitytojų pripažinimas. Tik jų dėka sėkmingai pragyvenu vien iš rašymo. Jei nepirktų mano romanų, eičiau dirbti kad ir duobkasiu, nes man įdomu, koks jausmas, kai per savaitę palaidoji dešimt-penkiolika žmonių. Vis nauja patirtis. Susigyvenčiau su mirties neišvengiamybe, gal ir gyvenimo prasmę įminčiau?
Man pakanka bičiulystės su kritiku Algimantu Bučiu. Jis skaito mano rankraščius, dalija vertingus patarimus ir kartais negailestingai, bet teisingai sumala į miltus. Deduosi jo pastabas į galvą, skaitau jo rekomenduojamas knygas. Vyksta normalus mokymosi procesas. Kartą Algimantas siūlėsi parašyti straipsnį apie mano požiūrį į kūrybą. Bet pasakiau: „Algimantai, nereikia, juk tai man būtų kaip protekcija, savotiškas viešųjų interesų painiojimas." Nenoriu, kad Bučys būtų tarsi mane aptarnaujantis kritikas, o tai yra dažnas reiškinys mūsų literatūriniame gyvenime. Tegul mūsų santykis ir toliau išlieka produktyvus - kaip mokinio ir Mokytojo.
Jei mano romanai ar skaitytojai nesugeba manęs apginti, tai manęs ir ginti nereikia. Nepasiekiau normalaus vakarietiško tipo rašytojo lygio, gal ir nepasieksiu. Tai kas, kad turiu skaitytojų, kurie mane vertina. Pripažįstu - esu vidutinybė. Bet kitaip neįmanoma būti populiariam, įtikti skaitytojams, kurių daugumą irgi sudaro vidutinybės. Turiu atspėti jų skonį, lūkesčius.
Deja, mano mėgstamų rašytojų, kurie talentingesni už mane, knygos kaip užkeiktos atgula į nupigintų knygų lentynas. Žiūriu - liūdna, baugu pasidaro. Tokių lentynų aš baidausi kaip šuo sūpuoklių.
Kritikai mano tekstuose neranda to, ko tikisi. Pavyzdžiui, vienas jų apie „Nemylimus" pasakė: „Bet Dostojevskis geriau narpliojo nusikaltimo temą." Buvau apšalęs - absurdiška taip gretinti! Dabar kiti laikai, pavadinčiau, greitojo skaitymo laikai. Neužkabinai skaitytojo - važiuoji lauk iš knygynų lentynų. O kritikai dažnai mėgina viską užmauti ant savo teorijų kurpalio. Man kritika netrukdo, nes aš žinau, ką darau, ką ir dėl ko aukoju. Štai ir Rolandui Skaisgiriui pasakiau: „Jei serialas neišsikovos gerų reitingų, pasitrauksiu, ieškok kito scenaristo." Nebeturėsiu motyvacijos kurti produkto, kuris daugumai nepatinka.
Vadinasi, Kalėda rašo tik dėl pinigų?
Kad ne dėl garbės, tai tikrai. Paulo Coelho „Alchemiką" parašė per penkiolika dienų ir susišlavė milijonus. Norėčiau ir aš sulaukti tų sėkmingų penkiolikos dienų. Bet tai jau iš fantastikos srities (juokiasi). Tas pat, kaip noras tapti geru beisbolininku. Statistika rodo, kad iš dešimties tūkstančių besitreniruojančiųjų tik vienas tampa žvaigžde. Aš tik mokausi rašytojo amato, ir man tie mokslai prie širdies. Ypač jei dirbdamas mėgstamą darbą gali iš to pragyventi.
Mėginote stoti į Rašytojų sąjungą? Nepriėmė?
Ne. Nė minties tokios nebuvo. Nors sklando gandų, kad Kalėdos nepriėmė. Ką man veikti tame „kolūkyje"? Kartą metuose apsilankyti suvažiavime? Buvau. Bučys mane ten įsivedė. Sėdi trys šimtai rašytojų. Iš tribūnos liejasi kalbelės apie rašytojų pareigas, priedermes, atsakomybes. Nyku. Be to, stojant į sąjungą, reikia pereiti komisiją, savotišką teismą, kur įkainojamos tavo vertybės. Tai palyginčiau su automobilio technine apžiūra: ar tavo moraliniai stabdžiai tvirti, ar padangos atitinka jų požiūrių standartus. Kam man tas cirkas?
Priklausau vienintelei - senovės baltų kovų brolijai „Vilkatlakai". Ten jaučiu veiksmą, brolystę. Tarp rašytojų tai retas reiškinys. Šiai brolijai galiu būti naudingas. Siekiu atkurti XIII amžiaus Žemaitijos karį. Man tai įdomu, nes reikia gilintis į archeologiją, papročius, drabužius, amatus. Man patinka „Vilkatlakių" apeigos, žygiai, kautynės, pagarba istorijai ir seniems Dievams, netgi gertynės. Ten viskas tikra. Jei geriama, tai griūvama nuo stalų. Jei kaunamasi, tai nuo kalavijų skyla žiežirbos, gryno kraujo ir nesuvaidinto skausmo būna. Net savo sūnų atsivedžiau į „Vilkatlakus". Reikia galvoti apie tradicijų tęstinumą, apie mūsų praeities unikalumo išsaugojimą. Nenorėčiau, kad mano sūnus taptų kokiu reperiu Big Čik. Geriau jau tegu domisi Lietuvos praeitimi ir ima kalaviją į rankas, o ne mikrofoną, kad linksmintų nuo kvaišalų ir taip linksmą minią.
Kritikų darbas yra kritikuoti. O ką apie jūsų romanus kalba skaitytojai? Internete radau daug palankių vertinimų...
Prisimenu vieną atsitikimą. Atsidūriau įdomioje kompanijoje: kontrabandininkai, šiaip neaiškaus plauko veikėjai. Jie nežinojo, kad aš rašytojas. Sėdime prie ežerėlio, klausausi, kaip jie šneka, žargonus, mimikas, juokelius - viską guldau į savo „atminties diską". Staiga girdžiu, du „burundukai" aptarinėja naują mano romaną. Pasirodo, abu skaitę. Suklusau, nes man svarbi būsimų romano prototipų nuomonė. Girdžiu, giria Kalėdą. Neišvėriau: „Baikit, paskutinis mėšlas tas Kalėda, lopas ir idiotas, visai rašyti nemoka." Užvirė ginčas ir vos nesibaigė tuo, kad būčiau gavęs į nosį. Mano oponentus tik garsus juokas sustabdė. Juokėsi vienintelis iš kompanijos, kuris žinojo, kad esu paties keiktas Kalėda. Sulaukiau nuoširdžios kritikos. Taikia gaida baigėsi linksmas ginčas.
Kaip vertinate buvusios žmonos rašytojos Daivos Vaitkevičiūtės kūrybą?
Negi sakysiu - blogai? Manau, kad Vaitkevičiūtė dabar labiau žinoma ir skaitoma nei Kalėda. Jos knygų tiražai apie tai byloja. Tai populiarioji literatūra, visai kitoks žanras, kuriam negalioja „aukštajai" literatūrai būdingi vertinimo kriterijai. Daiva rašo lengvai, paprastai, greitai, turi humoro pajautą, sugeba kurti intrigą, dinamiškai pasakoti istoriją. Ji pati yra sakiusi, kad knyga turi kvepėti ne prakaitu, o spaustuvės dažais. Jei Daivos apysaka „Trise prieš mafiją" domisi užsienio vertėjai, vadinasi, jai pavyko nuveikti daugiau nei man.
Interviu mūsų žurnalui Daiva pasakojo, kaip romantiškai siekėte užkariauti jos širdį. Galite prisiminti tuos laikus?
Prieš dvidešimt metų Daiva buvo viena ryškiausių, gražiausių merginų mieste, o aš - paprastas gatvės bastūnas, nuo kokių padorios merginos dėdavo į krūmus. Gražuolės ir pabaisos variantas. Maniau, kad niekada nepavyks užkariauti Daivos simpatijų. Džiaugdavausi, kad ji apskritai su manim leidžiasi į kalbas. Gerai pamenu, kada gavau pirmąją Amūro strėlę. Ką ten strėlę, galima sakyti, ietį (juokiasi). Daivai paskyrė man pasimatymą. Vidurnaktį, vidury miesto kapinių. Maniau, juokauja. Bet nuėjau ir radau ją laukiančią kapinių centre. Man buvo šokas. Galvojau: „O Viešpatie, kokia priplaukusi, reikia sprukti." Bet staiga stabtelėjau - kokia ji drąsi ir mistiška. Tas pasimatymas buvo savotiškas Daivos testas man: esu originali asmenybė ar eilinė, kaip dauguma mano bendraamžių. Paskui iki ryto vaikščiojome po stebuklingai tuščią miestą. Kalbėjomės apie viską ir mūsų požiūriai idealiai sutapo. Tai buvo pati gražiausia naktis mano gyvenime. Jaučiau, kaip aplink keičiasi pasaulis - darosi skaidresnis, tyresnis, ir toji tyruma kiaurai persmelkia mane. Negalėjau Daivos pamiršti, jos balso, akių spindesio. Per naktis rašydavau jai ilgiausius meilės laiškus, ryte per visą miestą (nes dar nekursuodavo maršrutiniai autobusai) nešdavau iki jos namų, įmesdavau į pašto dėžutę ir eidavau į savo namus miegoti. Buvau turbūt pats uoliausias „paštininkas" pasaulyje (šypsosi). Po pusmečio susituokėme. Gyvenimas su Daiva mane smarkiai pakeitė: priėmiau tai, ką ji vertino. Ta moteris pakeitė mano požiūrį į gyvenimą.
Taip romantiškai kalbate apie buvusią žmoną, net sunku patikėti, kad išsiskyrėte. Buvo gandų, neva šeima byra, nes susikirto dviejų rašytojų ambicijos. Tai tiesa?
Aišku, buvo ambicijų karas. Daiva kategoriškai prieštaravo, kad rašyčiau romaną „Auksaviriai". Įžvelgė tam tikrą grėsmę, sakė, kad kūrybos prasme tarsi kvailai nusileidau laipteliu žemiau. Paprašiau nesikišti. Iki tol ji buvo pirmoji, kuri perskaitydavo, ką per naktį sukurdavau. Atsižvelgdavau į jos pastabas, pasiginčydavome. Po skyrybų, kai išvykau iš Lietuvos, Daiva pati pradėjo rašyti, įgyvendinti viziją, koks turi būti populiarus romanas. Iš rašinių, kuriuos kūrė žurnalams, sukonstravo romaną „Monikai reikia meilės". Jo tiražas viršijo bet kokio mano romano tiražą. Taip ji „padėjo" mane į vietą (šypsosi).
Skaitytojus visada domina rašytojo asmenybė, asmeninio jo gyvenimo peripetijos? Ką leistumėte jiems apie jus sužinoti?
Abejoju, ar taip jau ir domina. Nebent kas nors pikantiško (šypteli). Tuomet leidžiu sau viešai paskelbti, kad, kaip ir dera madingam rašytojui, turiu meilužę. Ji - sėkmingai ištekėjusi, todėl smulkmenų dėl numanomų pasekmių negaliu viešinti. Ji pretenduoja tapti mano mūza, nes yra protinga ir, suprantama, seksuali moteris. Ta moteris, kaip ir Remarque herojus, mėgsta kalvadosą. Taigi būna tokių vakarų, kai sėdžiu su meiluže prie židinio ir geriu kalvadosą, liepsnos žaidžia mylimosios veide. Man širdyje taip gera, kad net rašyti nebesinori.
Tik kokia ji mūza, jeigu nesinori rašyti?..
