Žvelgdama į maestro Vytauto Kernagio dukters Eglės Kernagytės (25) akis suprantu, kad net ir prabėgus metams po netekties skausmas ir ilgesys nedingo. Tačiau kalbantis apie tėtį Eglei nuo veido retai dingsta šypsena. Ji šypsosi ir tada, kai pasakoja, kaip rūpinasi naujaisiais namais ir sūneliu Vėju (2 m. 11 mėn.), kaip vadovauja penkių žmonių kolektyvui ir planuoja ateitį, tiesa, giliai viduje šiek tiek baiminasi, kad Dievas vieną dieną iš jos planų nepasijuoktų.
Nuo tavo tėčio Vytauto Kernagio mirties prabėgo metai, daug kam kupini ilgesio, kai kam - liūdesio. Kokie jie buvo tau?
Jei reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, pasakyčiau, kad pastarieji metai buvo be galo stiprūs. Dėl tėčio mirties ir su ja atėjusios patirties išmokome į daugelį dalykų žiūrėti kitomis akimis, kitaip juos vertinti. Praradau tėtį, draugą, pašnekovą, ramstį - sykiu netekau labai daug, todėl dabar, susidūrusi su kokiais nors praradimais ar išbandymais, žvelgiu kur kas paprasčiau.
Kai tėtis sirgo, vienintelis dalykas, kuris nuo manęs tuomet priklausė, buvo jo šypsena. Galėjau jam padėti nusišypsoti, nusijuokti ir mylėti tą dieną, todėl dabar, žvelgdama į kai kurias situacijas, pagalvoju: juk galiu pakeisti ir tą, ir aną, galiu pasielgti ir taip, ir anaip - kartais patys nesuprantame, kiek iš tiesų daug nuo mūsų priklauso. Tėčio mirtis mus išmokė kitaip mylėti, toleruoti vienas kitą, kitaip žvelgti į dalykus, kurie anksčiau galbūt erzindavo ir dėl kurių pykdavomės. Mūsų šeimos santykiai labai pasikeitė.
Brolis man visuomet buvo pavyzdys, tačiau po šių metų Vytas tapo dar didesniu autoritetu, nes būtent jis buvo svarbiausias žmogus, padėjęs mamai atsistoti ant kojų. Nepaprastai džiaugiausi, kad jis visuomet buvo šalia, nes aš nesugebėjau taip, kaip jis, atremti mamos skausmo ir suvokti naujo gyvenimo pradžios.
Galiausiai tėčio anūkai... Tie du maži vaikai buvo pagrindinis mūsų visų atspirties taškas, vertęs eiti pirmyn. Nojus ir Vėjas neleido mums sustoti, pulti į depresiją, verkti, draskytis, privertė suimti save į rankas ir gyventi toliau.
Vis dėlto laikas - geriausias gydytojas?
Tik dabar pagalvojau: „Velnias, juk praėjo jau metai - kaip tai yra daug!" Kita vertus, giliai viduje jaučiuosi taip, lyg viskas būtų įvykę ką tik. Klausimas „kodėl?" yra toks pat stiprus, kaip ir anksčiau, - turbūt per tą laiką taip ir nesugebėjau rasti į jį tinkamo atsakymo. Kad ir kaip norėdavosi išvengti širdį draskančių klausimų, vis galvodavau: kas buvo ne taip, ką buvo galima padaryti kitaip. Nuo to nepabėgsi. „Kodėl?" yra toks pat stiprus ir dabar, tik galbūt sau jį užduodu rečiau, nes laikui bėgant pradedi įsisukti į gyvenimą, o kartu - dirbti su savimi ir neleisti sau nuolat galvoti apie tokius dalykus. Buvo laikas, kai niekaip negalėdavau užmigti: atsiguldavau ir matydavau tėtį paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis, tačiau vieną dieną supratau, kad taip tęstis nebegali, todėl kai atsigulusi imdavau galvoti apie jį, pasakydavau: „Tėti, labai atsiprašau - negaliu."
Iki šiol nesiklausau tėčio dainų. Nuotraukas jau keletą kartų žiūrėjau, bet štai straipsnių apie jį skaityti dar negaliu. Negaliu ir laidų, koncertų žiūrėti. Tiesa, netrukus ketiname išleisti albumą, kuriame skambės dar visiškai neatrastas Kernagis, nes tose dainose jis yra šiek tiek kitoks, nei žmonės buvo pratę girdėti.
Kurį laiką gyvenai name, kuriuo rūpintis tavo tėtis nenustojo iki pat mirties. Kaip jame jauteisi?
Labai gerai, nors iš pat pradžių atrodė, kad bus sunku. Name yra daugybė kampų, tokių, kokius norėjo sukurti tėtis. Židinys, laiptai - daug visko, kur jaučiasi jo ranka ir jis pats. Dėl to ten visi jaučiamės puikiai. Tai vieta, kurioje prarandu laiko pojūtį, - atsisėdame su mama ir brolio žmona ant sofos ir žiūrime, kaip vaikai žaidžia - rodos, nieko daugiau nereikia.
Gal kai kam ir juokinga, kai kalbama apie mistinius, antgamtinius reiškinius, tačiau jų mūsų gyvenime išties pasitaiko. Nežinau, galbūt tam įtakos turi ilgesys, kuris bėgant dienoms nepraeina, bet kad ir kaip tai pavadintume, kiekvienas jaučiame tėčio buvimą šalia.
Prieš šventes su sūnumi važiavome savaitei į Palangą, į butą, kuriame tėtis apsistodavo, kai koncertuodavo pajūryje. Nusipirkau eglutę, žaisliukų ir įsivaizdavau, kad važiuoju pas tėtį Kalėdų. Nuvažiavusi užmigdžiau Vėją, papuošiau eglutę, atsisėdau virtuvėje ir susiradusi tėčio nuotrauką ėmiau su juo kalbėtis. Iš pradžių - mintimis, paskui - ir balsu, tačiau visiškai ramiai, nesinervindama, be ašarų. Nuėjusi miegoti jį susapnavau: sėdėjome balkone ir kalbėjomės. Apie ką, nepamenu, išskyrus tai, kad kai paklausiau, kaip jam TEN sekasi, jis man pasakė: „Eglini, čia yra dieviškai gera..." Pabudau nuostabios nuotaikos: galbūt jis tikrai yra šalia, ir ne vien mintyse?
Galbūt dėl tos pačios priežasties gerai jautiesi ir persikrausčiusi į namus, kuriuose prabėgo net dvidešimt ketveri tavo tėvų gyvenimo metai?
Tai namai, kuriuose aš pradėjau vaikščioti (šypsosi). Kai kilo mintis išsikraustyti iš ankstesnių ir persikelti į tėvų butą, supratau, kad to negaliu padaryti vien dėl to, jog esu nuo šios vietos moraliai pavargusi. Bet dabar, kai pradėjau tame bute gyventi, jaučiuosi puikiai.
Galbūt taip jaučiuosi dėl to, kad jame daug ką pakeičiau, o ypač prie to prisidėjo mama. Ji tapo savotiška interjero dizainere. Kai bandydavau ją sudrausminti ir paprašydavau leisti kai ką nuspręsti ir man pačiai, ji sakydavo: „Tu manęs nestabdyk - man toks kaifas tai daryti." Mama rado, kur save išlieti, ir dabar mano namai pilni jos meilės.
Žinoma, iki šiol jaučiu, kad šiuose namuose prabėgo mano vaikystė, - juk miegu tėvų miegamajame, žiūriu pro langą ir matau tą patį, ką matydavau vaikystėje: sūpynes, nuo kurių kadaise nusivožiau, kalną, kuriuo važinėdavau rogutėmis, smėlio dėžę, prie kurios sėdėdama ant suoliuko ir rūkydama cigaretę mane ganė močiutė. Bet galbūt sugrįžti į visa tai nėra taip ir blogai (šypsosi)?
O ir Vėjas šiame bute jaučiasi labai gerai, juolab kad Kalėdų proga jam padovanojau šuniuką. Namai įgavo gyvumo: bėga šuo, paskui jį - Vėjas, tada - atvirkščiai. Vienas kitam kanda, Vėjas vaikšto keturiomis, geria iš šuns dubenėlio, o priėjęs prie manęs loja, inkščia, kanda, laižo rankas (juokiasi). Galbūt kas nors pagalvos, kad mano vaikas virsta šunimi, bet aš dėl to nė kiek nesijaudinu. Pirkau šunį, nes pati augau su šunimi, namo esu partempusi penkiolika kiemo kačių ir net dvylika laukinių žiurkiukų. Taigi esu pripratusi, kad mano namuose yra kas nors, kuris turi kailį ir kurį galima paglostyti (šypsosi). Labai norėjau, kad prie to priprastų ir Vėjas. Per trumpą laiką sūnus išmoko šuniuku rūpintis: neleidžia man tvarkyti, jei šuo „padarė kaku", visuomet man pasako, kad šuniukui reikia įpilti lakti ar įdėti ėsti.
Esi dar ir reklamas kuriančios įmonės „Spot Studio" vadovė. Į darbus grįžai, nors kurį laiką dar galėjai mėgautis vien mamos statusu. Nemanai, kad galbūt paskubėjai?
Dirbti pradėjau nepraėjus nė dviem savaitėms po tėčio mirties. Paskambinau viršininkei, pas kurią dirbau prieš išeidama auginti vaiko, ir paprašiau man duoti bet kokį darbą - jaučiau, kad privalau ko nors imtis.
Ir gavai tokias pareigas, kurios iš tikrųjų turėjo padėti užsimiršti, - tapai antrinės įmonės vadove.
Mane pačią nustebino toks vadovų sprendimas, manau, ir tuos, su kuriais anksčiau dirbau. Daug neklausinėjau, kodėl taip pasielgė, bet džiaugiuosi, kad žmonės pasitikėjo manimi, mano gebėjimu susitvarkyti visiškai naujoje situacijoje. Tiesą sakant, savimi pasitikėjau kur kas mažiau. Ir dabar negaliu pasakyti, kad viskas yra taip, kaip norėčiau, bet esu tikra, jog padariau daug, daug padarė ir žmonės, su kuriais dirbu.
Beje, man iki šiol sunku pasirašyti: „Direktorė Eglė Kernagytė."
Šiais laikais moteris ir karjera, rodos, neatsiejama. Kalbant apie tave šiuos du žodžius taip pat būtina vartoti sykiu?
Tikrai nesu karjeristė, šeima man - pati svarbiausia pasaulyje. Stengiuosi kuo daugiau laiko skirti Vėjui, bet ir nesėdžiu su juo užsirakinusi namuose. Einu į vakarėlius, renginius, nes puikiai suprantu, kad dėl to, jog užsidarysiu namuose, Vėjas laimingesnis tikrai nebus. Bet svarbiausia man yra sugebėti rasti laiko vaikui, tam mažam blondinukui, kuris laukia grįžtančios iš darbo. Be to, pradėjusi dirbti įsitikinau: kuo daugiau veiki, tuo daugiau turi laiko.
Man smagu plauti savo namų grindis, valyti dulkes, šveisti langus, tada atsisėsti ant sofos, žiūrėti pro langą ir matyti vaizdą, kurį taip stipriai buvo įsimylėjęs mano tėtis. Jis mėgdavo sakyti, kad jei kas nors sugebėtų langą su vaizdu perkelti į namą, tą pačią akimirką išsikraustytų. Kalnas, miškas, pušys, tarp pušų - šmėžuojanti trobelė ir iš jos rūkstantys dūmai - mąstyti visiškai neįpareigojantis vaizdas, kuris negali nežavėti.
Sunku ir baisu galvoti apie ateitį, o ir juokinti Dievą planais, matyt, neverta. Iš kitos pusės, kurį laiką gyvenau mintimi, kad neplanuosiu ateities, kad man bus svarbi tik ši diena, mėgausiuosi tik šia minute, tačiau kai prieš keletą savaičių krūtinėje užčiuopiau gumbelį, pamaniau: „Velnias, juk tiek daug turiu ateities planų, tiek daug yra nenudirbtų darbų..." Tik tada supratau, kad žmogus, džiaugdamasis šia diena, vis dėlto labai daug galvoja apie tai, kokia bus ateinanti.
