Jie darė viską, kad vestuvės būtų slaptos, bet apie įvykio laiką ir vietą spaudai išplepėjo artimi draugai. Apie dukters gimimą irgi tylėjo, tad kai kas paskubėjo paskelbti „žinią“ apie kūdikį dar prieš jam gimstant. Renginių vedėja, režisierė Eglė Skrolytė-Liesienė ir aptilusios grupės „Bavarija“ narys, tarptautinių santykių ir politikos mokslų studentas Juozas Liesis pasinėrė į ramų jaunos šeimos gyvenimą, nors visai neseniai kasdienybė be scenos jiems atrodė neįsivaizduojama.
Dabartinis tavo gyvenimas teka griežtai pagal šešių mėnesių dukters grafiką?
Visiškai. Atrodo, kitaip nė negali būti. Dukra dar labai mažytė ir jos poreikiai mums svarbiausi. Kol kas tikrai netrokštu grįžti į darbą. Net nesitikėjau, kad taip bus. Man su ja labai gera.
Prieš išeidama motinystės atostogų dirbai kaip scenarijų kūrėja, režisierė, renginių vedėja. Nejau ir tas džiaugsmas būti scenoje pasimiršo? Nekankina „abstinencija“?
Tikrai nekankina – tuo stebisi visi kolegos. Bet, manau, tai priklauso nuo kiekvieno pasirinkimo, vidinių poreikių patenkinimo. Dabar jaučiuosi gyvenanti absoliučiai visavertį gyvenimą – nuostabesnio nė neįmanoma įsivaizduoti. Pagalvokite: kas gali sau leisti tris valandas per dieną vaikštinėti gryname ore, medituoti, galvoti, skaityti, kas patinka. Tai didžiulė prabanga. Matau, kaip vaikas auga, stebiu, ką naujo išmoksta, važinėju su juo į baseiną, viską užsirašau, kad kada nors galėčiau papasakoti. Šiuo metu man tokios veiklos per akis. Nors jau sulaukiau keleto įdomių darbo pasiūlymų. Jeigu pavyktų, su Juozuliu sutartume, kad jis porą valandų per dieną pabūtų su vaiku.
Juk jis smarkiai užsiėmęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas.
Taip, bet turėtų prisiderinti. Tai visai įmanoma, nors, pavyzdžiui, ši savaitė jam gana „juoda“.
Sakyk atvirai: ar tu jį nutempei nuo scenos, atitraukei nuo viešojo gyvenimo?
Aha, čiupau už skverno ir nutempiau... Mano vyras – labai talentingas žmogus. Esame baigę teatro režisūrą Klaipėdos universitete – kurse jis buvo vienas stipriausių studentų, jau tada turėjo didžiulį kūrybinį potencialą. Jei būtų plėtojęs šią veiklą, gal jau būtų stovėjęs ant vieno laiptelio kartu su didžiaisiais mūsų režisieriais. O gal ir aukščiau. Na, bet Juozas teatro nepasirinko, vis dar ieško savęs, bando visiškai kitą sritį, kurioje jam irgi puikiai sekasi. Svarbiausia, kad jis gerai jaustųsi. Ar grodamas su „Bavarija“, ar režisuodamas spektaklius, ar krimsdamas politikos mokslus. Noriu gyventi su žmogumi, kuriam viskas gerai, kuris daug kuo domisi, turi įdomią pasaulėžiūrą.
Kas lėmė tuos jo gyvenimo pasikeitimus: pasitraukimą iš scenos, apsisprendimą studijuoti naują sritį?
Taip susiklostė labai natūraliai. Gal jiems atėjo laikas pabūti atskirai, pailsėti nuo „Bavarijos“. Juk dvylika metų daryti tą patį – jau šiokia tokia rutina. Be to, pravartu šiek tiek atsitraukti ir pažvelgti iš šalies į savo veiklą. Prie jos galbūt dar grįš ateityje. Jie kartais pakoncertuoja, sulaukia pasiūlymų, tik pernelyg nesibrauna į viešąją erdvę, nekuria nieko naujo. Todėl gal ir atrodo, kad jų visiškai nėra.
Kitados buvo pagarsinti nesutarimai tarp „bavarų“ žmonų Natalijos ir Violetos. Kokie tavo santykiai su grupės nariais ir jų antrosiomis pusėmis?
Su Zvonkais iki šiol artimai draugaujame. Juozulis su Deividu kartu švęsdavo gimtadienius, kitokias šventes, dažnai vykdavome pas juos prie namo kepti kepsnių, jie pas mus atvažiuodavo žaisti stalo žaidimų, kuriuos vienu metu buvome labai pamėgę. Kai persikėlėme į Vilnių, irgi užsuka, mes – pas juos. Ir su Viliumi bei Violeta niekada nesipykome – viskas tarp mūsų gerai. Nežinau, kas įvyko tarp jos ir Natalijos, – neteko matyti. Turbūt kiekvienas turi gana aštrią poziciją, moka pakovoti už savo tiesą. Teko girdėti, kad Viliui nelabai patinka „Yvos“ muzika, bet nesuprantu, kodėl viskas virto dideliu konfliktu. Gal tai kitų išpūstas reikalas?
Kas tave labiau džiugina: Juozo laimėjimas politologijos olimpiadoje ar įvairūs muzikiniai prizai?
Viskas, nors esu protingas žmogus ir moku įvertinti, kokios svarbos kiekvienas apdovanojimas. Neseniai pasiektas laimėjimas politologijos olimpiadoje buvo išties netikėtas. Pamenu, Juozas sako: „Šiandien vyks kažkokia olimpiada – mačiau internete. Gal nueiti? Patikrinčiau savo žinias...“ Pritariau: „Žinoma, nueik.“ Po pirmo turo jis buvo šeštas, o po antro laimėjo! Tai kaip galima tuo nesidžiaugti? Prie muzikinių apdovanojimų, aišku, buvo labiau pripratęs, bet nesureikšmindavo tų statulėlių. Na, visada malonu, kai pastebi tavo darbą. Juozas muzikantu savęs nelaikė, tačiau yra „Bavarijos“ narys, tad smagu, kai grupė įvertinama. Dabar jo jėgos nukreiptos kitur, matau, kiek dirba, mokosi, kaip sunku jam buvo persilaužti. Manau, tie laimėjimai negali būti lyginami ir kiekvienas yra savaip brangus.
Ar Juozas visose srityse taip atkakliai siekia tikslo?
Visose. Atsimenu, kai ruošėmės dukrytės gimimui, nusipirkome komodą – ją reikėjo patiems susirinkti. Iš pradžių maniau, kad ramiai atlikę darbus pasėdėsime prie arbatos puodelio. Po kurio laiko ėmiau fotografuoti, kaip būsimas tėtis renka savo dukrytei baldą. Tada perskaičiau laikraštį, pažiūrėjau filmą, galiausiai nuėjau miegoti, o jis vis rinko ir rinko. Atsigulė labai vėlai, nes nepasidavė: jei jau pradėjo, turi atlikti iki galo. Su mokslais irgi panašiai. Jis tikrai labai užsispyręs.
O jei dėl ko nors susiginčijate, irgi užsispiria?
Ginčijamės mes ilgai. Bet iš tikrųjų Juozas geriau už mane moka rasti kompromisą. Dažnai jam sakau: viskas, kitą kartą, jeigu pasieksime aklagatvį, būsiu ta, kuri parodys šviesų protą ir ieškos takelio į susitaikymą. Tačiau tokiomis aplinkybėmis paprastai stipresnis būna jis. Gražu, bet tai jau akmuo į mano daržą.
Viename interviu Juozas buvo užsiminęs, kad taikosi į Lietuvos prezidento postą. Kadangi studijuoja tarptautinius santykius ir diplomatiją, gali tapti ir diplomatu. Ar įsivaizduoji save kaip diplomato žmoną, gyvenančią svetimoje šalyje, dažnai keičiančią gyvenamąją vietą, neturinčią nuolatinio darbo ir važinėjančią paskui vyrą?
Kažkada neįsivaizdavau savęs ir kaip mamos, tris valandas per dieną praleidžiančios parke, kuriai pasaulis sukasi tik aplink vaiką. Maniau, kad labai greitai norėsiu grįžti į darbą. Dabar atrodo, kad būtų sudėtinga keliauti po pasaulį paskui vyrą, nes turiu svajonių, planų, kurių neatsisakau ir neatsisakysiu, – kai ateis laikas, stengsiuosi juos įgyvendinti. Bet kadangi svajonės keičiasi, galbūt jas mums pavyks suderinti. Visgi netikiu, kad mano diena galėtų būti vien maisto gaminimas ir dulkių valymas. Ir šiaip buitis man nelabai prie širdies.
Kaip namie dalijatės darbus?
Su Juozuliu stengiamės būti sąmoningi tėvai, kurie turės savo pavyzdžiu auklėti vaiką, tad stengiamės pareigas pasiskirstyti. Jis tvarkosi su siurbliu, eina į parduotuvę, aš ruošiu maistą. Iš pagarbos vienas kitam neužkrauname visko ant tų pačių pečių.
Kokių turi profesinių ambicijų?
Man tai iki šiol sudėtingiausias klausimas. Nesu iki galo savęs atradusi, negaliu pasakyti, kad noriu dirbti tik renginių organizavimo srityje. Gal dėl to, kad kitados neišdrįsau žengti tam tikrų žingsnių.
Pamėginti tapti aktore?
Taip – nepamėginau pereiti į aktorių kursą. Po poros metų supratau, kad ten būtų buvę kur kas geriau, nors puikiai sekėsi ir režisūra. Kadangi esu labai nuosekli, iš principo nenorėjau pripažinti nei sau, nei kitiems, kad iš tiesų noriu visai ko kito, kad šiek tiek suklydau rinkdamasi specialybę, atradau, prie ko širdis linksta labiau. Vaidindavome vieni kitų spektakliuose, aktorystė buvo neatsiejama studijų dalis. Ketinau stoti iš naujo, bet neišdrįsau įveikti savęs.
Renginių vedimas bent iš dalies kompensuoja tavo neįgyvendintą svajonę?
Taip. Todėl ten ir traukia. Anksčiau būdavo svarbu tik užlipti ant scenos, ką nors joje veikti. Dabar nesinori imtis bet ko, tačiau scena iki šiol vilioja. Joje gerai jaučiuosi, man smagu matyti žmonių reakciją. Todėl džiaugiuosi, kai mane prisimena, kur nors pakviečia.
Gal su vyru pradėsite vesti renginius kaip šeimyninis duetas?
Labai norėtume. Iki šiol to niekas nėra siūlęs, bet gal kam šaus į galvą. Manau, su Juozu būtų lengviau nei su kitu partneriu. Juk puikiai jį pažįstu, žinau, kur dėlioja akcentus, kur link suka mintį. Jis moka klausytis, girdėti ir atliepti. Nors kol nepamėginome, sunku pasakyti. Gal kaip tik stengtumės užgožti vienas kitą?
Esate seniai pažįstami, bet jūsų meilės istorija nesiklostė labai sklandžiai?
Susipažinę ne iškart tapome puikiais draugais. Prisimenu, kaip draugėms pasakojau, kad mūsų kurse mokosi toks Liesis – labai „mandras“. Iš tikrųjų įsižiūrėjome vienas į kitą vėliau, kai pradėjome režisuoti spektaklius. Pamačiau, kad tas Liesis turi talentą. Jis mane pakvietė vaidinti. Kai pradėjau, tai visuose jo darbuose ir vaidinau. Vėliau pastebėjau, kad jis ne tik talentingas, bet ir moka labai gražiai asistuoti moterims. Ir taip toliau.
O kas – „taip toliau“?
Kai pradedu pasakoti apie Juozą, pritrūkstu žodžių. Negaliu tiesiog pasakyti, kad turi gerą humoro jausmą, nes tai ne visai tiesa – jis kasdien gali mane prajuokinti iki ašarų. Rūpinasi manimi, yra labai geras, švelnus, atidus... Neįsivaizduoju, ko daugiau norėti iš vyro. Sudėtinga apibūdinti mylimą žmogų šabloniškomis frazėmis.
Tai gal paprasčiau paminėti erzinančias savybes?
Kitose porose paprastai moteris vėluoja, ilgai ruošiasi, kol išeina iš namų, – pas mus atvirkščiai. Aš susiruošiu tada, kada reikia, spėju ir pasidažyti, ir susišukuoti, ir apsirengti. Juozulis viską atideda paskutinei minutei, nes ką nors skaito, daro, rašo... Paskui pašoka, puola ruoštis, o aš pradedu bambėti, mat esu išskirtinai punktuali. Bet turiu pridurti, kad dabar jis labai stengiasi nevėluoti.
Kodėl vienu metu jūsų draugystė buvo visai nutrūkusi?
Abu esame labai emocingi, ambicingi, aistringi. Jei dėl ko nors ginčijamės, stengiamės iki galo įrodyti savo tiesą. Galbūt ėmėme pernelyg konkuruoti: kuris geresnis, gudresnis ir kitoks „-esnis“. Taip ir nusikonkuravome – pradėjome nuolat pyktis. Kai abu tuo persisotinome, susimąstėme: dėl ko esame kartu?
Kuris pirmas trenkė durimis?
Ilgai trankėmės – ne po vieną kartą. Galiausiai išsidraskėme ir išsiskyrėme. Aš išvažiavau į Vilnių. Mokslai buvo baigti, darbą irgi norėjosi keisti. Tad paprasčiausia buvo susikrauti daiktus ir išvykti. Susirasti naują aplinką, naujų draugų ir viską pradėti iš naujo.
Gal tuo metu ir koks jaunikaitis po kojomis pasipainiojo?
Oi, ne. Nors negaliu sakyti, kad aplinkui jų visai nebuvo. Juk žmonių kasdien susitinki. Pasitaikydavo pasimatymų, nesėdėjau užsidariusi namie, neraudojau ir plaukų nuo galvos nesiroviau, tačiau to vienintelio nesutikau. Jeigu po pusantrų metų su Juozu vėl susiėjome, matyt, per tą laiką abu nieko artimesnio nesutikome.
Gal tada judu išskyrė tavo pavydas?
Kaip ir kitose istorijose, mūsiškėje nebuvo vienos priežasties. Įvairių gandų sklandė apie Juozą, bet kas ten žino, kaip viskas vyko iš tiesų. Anksčiau tikrai buvau pavydi – dabar tokia nebesu. Kodėl? Nežinau. Matyt, jeigu santykiai klostosi puikiai, nėra priežasties nerimauti. Nesaugiai jautiesi, kai jie blogi, nepavyksta susišnekėti. O tokių, kurios „Bavarijos“ pakilimo laikais norėjo parodyti, kad jos Juozui svarbesnės, buvo ne viena. Susigalvoti priežastį pavydėti, pykti labai lengva. Kai santykiai prasti, viskas nervina. Visada sunkiau rasti pagrindą pasitikėti.
Ar sunku buvo atlaikyti išsiskyrimą?
Iš pradžių – labai. Išgelbėjo tai, kad atvažiavusi į Vilnių turėjau ieškoti, kur gyventi, įsikurti, priprasti prie naujo darbo ir naujų pažįstamų. To ir norėjau – nukreipti mintis kitur. Kai vėl pradėjome su Juozu bendrauti, jis prisipažino netikėjęs, jog išsiskyrėme visam laikui. Jam atrodė, kad mums tiesiog reikėjo ataušti. Nors aš išėjau suvis. Tikrai nemaniau, kad susitaikysime.
Sakoma, du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Kaip jums pavyko?
O ir nereikia bristi. Mes pradėjome iš naujo ir tai buvo kita upė. Po kiek laiko susitikome kaip seni pažįstami, ėjome gerti kavos, prisiminėme senus laikus. Santykius ėmėme kurti visai kitais pagrindais. Supratome, kad svarbiau ne ambicijos, ne noras konkuruoti, užgožti kitą, o gebėjimas jį išgirsti. Juk ne kasdien sutinki žmogų, su kuriuo tau įdomu, norisi būti, kurį galų gale myli. Gal jis ir yra tas vienintelis? Taigi supratome, kad turime branginti vienas kitą. Tada į antrą planą pasitraukia ambicijos, pykčiai. Kai santykiai gražūs, ir pavydėti nebelieka ko. Žinoma, buvo baisu, nepuolėme iškart vienas kitam į glėbį. Artėjome iš lėto, pasitikrindami.
Pasirodo, kartais protinga išsiskirti tam, kad atauštum?
Tikrai buvau išėjusi visam laikui. O tas antras bandymas mums yra tarsi dovana iš aukščiau – Dievo, likimo ar dar kažko. Jeigu tada būtume greitai susituokę, manau, šiandien jau gyventume atskirai. Aišku, niekada negali žinoti, kaip bus, bet po tos pertraukos mūsų santykiai tapo visiškai kitokie.
Dabartinis tavo gyvenimas teka griežtai pagal šešių mėnesių dukters grafiką?
Visiškai. Atrodo, kitaip nė negali būti. Dukra dar labai mažytė ir jos poreikiai mums svarbiausi. Kol kas tikrai netrokštu grįžti į darbą. Net nesitikėjau, kad taip bus. Man su ja labai gera.
Prieš išeidama motinystės atostogų dirbai kaip scenarijų kūrėja, režisierė, renginių vedėja. Nejau ir tas džiaugsmas būti scenoje pasimiršo? Nekankina „abstinencija“?
Tikrai nekankina – tuo stebisi visi kolegos. Bet, manau, tai priklauso nuo kiekvieno pasirinkimo, vidinių poreikių patenkinimo. Dabar jaučiuosi gyvenanti absoliučiai visavertį gyvenimą – nuostabesnio nė neįmanoma įsivaizduoti. Pagalvokite: kas gali sau leisti tris valandas per dieną vaikštinėti gryname ore, medituoti, galvoti, skaityti, kas patinka. Tai didžiulė prabanga. Matau, kaip vaikas auga, stebiu, ką naujo išmoksta, važinėju su juo į baseiną, viską užsirašau, kad kada nors galėčiau papasakoti. Šiuo metu man tokios veiklos per akis. Nors jau sulaukiau keleto įdomių darbo pasiūlymų. Jeigu pavyktų, su Juozuliu sutartume, kad jis porą valandų per dieną pabūtų su vaiku.
Juk jis smarkiai užsiėmęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas.
Taip, bet turėtų prisiderinti. Tai visai įmanoma, nors, pavyzdžiui, ši savaitė jam gana „juoda“.
Sakyk atvirai: ar tu jį nutempei nuo scenos, atitraukei nuo viešojo gyvenimo?
Aha, čiupau už skverno ir nutempiau... Mano vyras – labai talentingas žmogus. Esame baigę teatro režisūrą Klaipėdos universitete – kurse jis buvo vienas stipriausių studentų, jau tada turėjo didžiulį kūrybinį potencialą. Jei būtų plėtojęs šią veiklą, gal jau būtų stovėjęs ant vieno laiptelio kartu su didžiaisiais mūsų režisieriais. O gal ir aukščiau. Na, bet Juozas teatro nepasirinko, vis dar ieško savęs, bando visiškai kitą sritį, kurioje jam irgi puikiai sekasi. Svarbiausia, kad jis gerai jaustųsi. Ar grodamas su „Bavarija“, ar režisuodamas spektaklius, ar krimsdamas politikos mokslus. Noriu gyventi su žmogumi, kuriam viskas gerai, kuris daug kuo domisi, turi įdomią pasaulėžiūrą.
Kas lėmė tuos jo gyvenimo pasikeitimus: pasitraukimą iš scenos, apsisprendimą studijuoti naują sritį?
Taip susiklostė labai natūraliai. Gal jiems atėjo laikas pabūti atskirai, pailsėti nuo „Bavarijos“. Juk dvylika metų daryti tą patį – jau šiokia tokia rutina. Be to, pravartu šiek tiek atsitraukti ir pažvelgti iš šalies į savo veiklą. Prie jos galbūt dar grįš ateityje. Jie kartais pakoncertuoja, sulaukia pasiūlymų, tik pernelyg nesibrauna į viešąją erdvę, nekuria nieko naujo. Todėl gal ir atrodo, kad jų visiškai nėra.
Kitados buvo pagarsinti nesutarimai tarp „bavarų“ žmonų Natalijos ir Violetos. Kokie tavo santykiai su grupės nariais ir jų antrosiomis pusėmis?
Su Zvonkais iki šiol artimai draugaujame. Juozulis su Deividu kartu švęsdavo gimtadienius, kitokias šventes, dažnai vykdavome pas juos prie namo kepti kepsnių, jie pas mus atvažiuodavo žaisti stalo žaidimų, kuriuos vienu metu buvome labai pamėgę. Kai persikėlėme į Vilnių, irgi užsuka, mes – pas juos. Ir su Viliumi bei Violeta niekada nesipykome – viskas tarp mūsų gerai. Nežinau, kas įvyko tarp jos ir Natalijos, – neteko matyti. Turbūt kiekvienas turi gana aštrią poziciją, moka pakovoti už savo tiesą. Teko girdėti, kad Viliui nelabai patinka „Yvos“ muzika, bet nesuprantu, kodėl viskas virto dideliu konfliktu. Gal tai kitų išpūstas reikalas?
Kas tave labiau džiugina: Juozo laimėjimas politologijos olimpiadoje ar įvairūs muzikiniai prizai?
Viskas, nors esu protingas žmogus ir moku įvertinti, kokios svarbos kiekvienas apdovanojimas. Neseniai pasiektas laimėjimas politologijos olimpiadoje buvo išties netikėtas. Pamenu, Juozas sako: „Šiandien vyks kažkokia olimpiada – mačiau internete. Gal nueiti? Patikrinčiau savo žinias...“ Pritariau: „Žinoma, nueik.“ Po pirmo turo jis buvo šeštas, o po antro laimėjo! Tai kaip galima tuo nesidžiaugti? Prie muzikinių apdovanojimų, aišku, buvo labiau pripratęs, bet nesureikšmindavo tų statulėlių. Na, visada malonu, kai pastebi tavo darbą. Juozas muzikantu savęs nelaikė, tačiau yra „Bavarijos“ narys, tad smagu, kai grupė įvertinama. Dabar jo jėgos nukreiptos kitur, matau, kiek dirba, mokosi, kaip sunku jam buvo persilaužti. Manau, tie laimėjimai negali būti lyginami ir kiekvienas yra savaip brangus.
Ar Juozas visose srityse taip atkakliai siekia tikslo?
Visose. Atsimenu, kai ruošėmės dukrytės gimimui, nusipirkome komodą – ją reikėjo patiems susirinkti. Iš pradžių maniau, kad ramiai atlikę darbus pasėdėsime prie arbatos puodelio. Po kurio laiko ėmiau fotografuoti, kaip būsimas tėtis renka savo dukrytei baldą. Tada perskaičiau laikraštį, pažiūrėjau filmą, galiausiai nuėjau miegoti, o jis vis rinko ir rinko. Atsigulė labai vėlai, nes nepasidavė: jei jau pradėjo, turi atlikti iki galo. Su mokslais irgi panašiai. Jis tikrai labai užsispyręs.
O jei dėl ko nors susiginčijate, irgi užsispiria?
Ginčijamės mes ilgai. Bet iš tikrųjų Juozas geriau už mane moka rasti kompromisą. Dažnai jam sakau: viskas, kitą kartą, jeigu pasieksime aklagatvį, būsiu ta, kuri parodys šviesų protą ir ieškos takelio į susitaikymą. Tačiau tokiomis aplinkybėmis paprastai stipresnis būna jis. Gražu, bet tai jau akmuo į mano daržą.
Viename interviu Juozas buvo užsiminęs, kad taikosi į Lietuvos prezidento postą. Kadangi studijuoja tarptautinius santykius ir diplomatiją, gali tapti ir diplomatu. Ar įsivaizduoji save kaip diplomato žmoną, gyvenančią svetimoje šalyje, dažnai keičiančią gyvenamąją vietą, neturinčią nuolatinio darbo ir važinėjančią paskui vyrą?
Kažkada neįsivaizdavau savęs ir kaip mamos, tris valandas per dieną praleidžiančios parke, kuriai pasaulis sukasi tik aplink vaiką. Maniau, kad labai greitai norėsiu grįžti į darbą. Dabar atrodo, kad būtų sudėtinga keliauti po pasaulį paskui vyrą, nes turiu svajonių, planų, kurių neatsisakau ir neatsisakysiu, – kai ateis laikas, stengsiuosi juos įgyvendinti. Bet kadangi svajonės keičiasi, galbūt jas mums pavyks suderinti. Visgi netikiu, kad mano diena galėtų būti vien maisto gaminimas ir dulkių valymas. Ir šiaip buitis man nelabai prie širdies.
Kaip namie dalijatės darbus?
Su Juozuliu stengiamės būti sąmoningi tėvai, kurie turės savo pavyzdžiu auklėti vaiką, tad stengiamės pareigas pasiskirstyti. Jis tvarkosi su siurbliu, eina į parduotuvę, aš ruošiu maistą. Iš pagarbos vienas kitam neužkrauname visko ant tų pačių pečių.
Kokių turi profesinių ambicijų?
Man tai iki šiol sudėtingiausias klausimas. Nesu iki galo savęs atradusi, negaliu pasakyti, kad noriu dirbti tik renginių organizavimo srityje. Gal dėl to, kad kitados neišdrįsau žengti tam tikrų žingsnių.
Pamėginti tapti aktore?
Taip – nepamėginau pereiti į aktorių kursą. Po poros metų supratau, kad ten būtų buvę kur kas geriau, nors puikiai sekėsi ir režisūra. Kadangi esu labai nuosekli, iš principo nenorėjau pripažinti nei sau, nei kitiems, kad iš tiesų noriu visai ko kito, kad šiek tiek suklydau rinkdamasi specialybę, atradau, prie ko širdis linksta labiau. Vaidindavome vieni kitų spektakliuose, aktorystė buvo neatsiejama studijų dalis. Ketinau stoti iš naujo, bet neišdrįsau įveikti savęs.
Renginių vedimas bent iš dalies kompensuoja tavo neįgyvendintą svajonę?
Taip. Todėl ten ir traukia. Anksčiau būdavo svarbu tik užlipti ant scenos, ką nors joje veikti. Dabar nesinori imtis bet ko, tačiau scena iki šiol vilioja. Joje gerai jaučiuosi, man smagu matyti žmonių reakciją. Todėl džiaugiuosi, kai mane prisimena, kur nors pakviečia.
Gal su vyru pradėsite vesti renginius kaip šeimyninis duetas?
Labai norėtume. Iki šiol to niekas nėra siūlęs, bet gal kam šaus į galvą. Manau, su Juozu būtų lengviau nei su kitu partneriu. Juk puikiai jį pažįstu, žinau, kur dėlioja akcentus, kur link suka mintį. Jis moka klausytis, girdėti ir atliepti. Nors kol nepamėginome, sunku pasakyti. Gal kaip tik stengtumės užgožti vienas kitą?
Esate seniai pažįstami, bet jūsų meilės istorija nesiklostė labai sklandžiai?
Susipažinę ne iškart tapome puikiais draugais. Prisimenu, kaip draugėms pasakojau, kad mūsų kurse mokosi toks Liesis – labai „mandras“. Iš tikrųjų įsižiūrėjome vienas į kitą vėliau, kai pradėjome režisuoti spektaklius. Pamačiau, kad tas Liesis turi talentą. Jis mane pakvietė vaidinti. Kai pradėjau, tai visuose jo darbuose ir vaidinau. Vėliau pastebėjau, kad jis ne tik talentingas, bet ir moka labai gražiai asistuoti moterims. Ir taip toliau.
O kas – „taip toliau“?
Kai pradedu pasakoti apie Juozą, pritrūkstu žodžių. Negaliu tiesiog pasakyti, kad turi gerą humoro jausmą, nes tai ne visai tiesa – jis kasdien gali mane prajuokinti iki ašarų. Rūpinasi manimi, yra labai geras, švelnus, atidus... Neįsivaizduoju, ko daugiau norėti iš vyro. Sudėtinga apibūdinti mylimą žmogų šabloniškomis frazėmis.
Tai gal paprasčiau paminėti erzinančias savybes?
Kitose porose paprastai moteris vėluoja, ilgai ruošiasi, kol išeina iš namų, – pas mus atvirkščiai. Aš susiruošiu tada, kada reikia, spėju ir pasidažyti, ir susišukuoti, ir apsirengti. Juozulis viską atideda paskutinei minutei, nes ką nors skaito, daro, rašo... Paskui pašoka, puola ruoštis, o aš pradedu bambėti, mat esu išskirtinai punktuali. Bet turiu pridurti, kad dabar jis labai stengiasi nevėluoti.
Kodėl vienu metu jūsų draugystė buvo visai nutrūkusi?
Abu esame labai emocingi, ambicingi, aistringi. Jei dėl ko nors ginčijamės, stengiamės iki galo įrodyti savo tiesą. Galbūt ėmėme pernelyg konkuruoti: kuris geresnis, gudresnis ir kitoks „-esnis“. Taip ir nusikonkuravome – pradėjome nuolat pyktis. Kai abu tuo persisotinome, susimąstėme: dėl ko esame kartu?
Kuris pirmas trenkė durimis?
Ilgai trankėmės – ne po vieną kartą. Galiausiai išsidraskėme ir išsiskyrėme. Aš išvažiavau į Vilnių. Mokslai buvo baigti, darbą irgi norėjosi keisti. Tad paprasčiausia buvo susikrauti daiktus ir išvykti. Susirasti naują aplinką, naujų draugų ir viską pradėti iš naujo.
Gal tuo metu ir koks jaunikaitis po kojomis pasipainiojo?
Oi, ne. Nors negaliu sakyti, kad aplinkui jų visai nebuvo. Juk žmonių kasdien susitinki. Pasitaikydavo pasimatymų, nesėdėjau užsidariusi namie, neraudojau ir plaukų nuo galvos nesiroviau, tačiau to vienintelio nesutikau. Jeigu po pusantrų metų su Juozu vėl susiėjome, matyt, per tą laiką abu nieko artimesnio nesutikome.
Gal tada judu išskyrė tavo pavydas?
Kaip ir kitose istorijose, mūsiškėje nebuvo vienos priežasties. Įvairių gandų sklandė apie Juozą, bet kas ten žino, kaip viskas vyko iš tiesų. Anksčiau tikrai buvau pavydi – dabar tokia nebesu. Kodėl? Nežinau. Matyt, jeigu santykiai klostosi puikiai, nėra priežasties nerimauti. Nesaugiai jautiesi, kai jie blogi, nepavyksta susišnekėti. O tokių, kurios „Bavarijos“ pakilimo laikais norėjo parodyti, kad jos Juozui svarbesnės, buvo ne viena. Susigalvoti priežastį pavydėti, pykti labai lengva. Kai santykiai prasti, viskas nervina. Visada sunkiau rasti pagrindą pasitikėti.
Ar sunku buvo atlaikyti išsiskyrimą?
Iš pradžių – labai. Išgelbėjo tai, kad atvažiavusi į Vilnių turėjau ieškoti, kur gyventi, įsikurti, priprasti prie naujo darbo ir naujų pažįstamų. To ir norėjau – nukreipti mintis kitur. Kai vėl pradėjome su Juozu bendrauti, jis prisipažino netikėjęs, jog išsiskyrėme visam laikui. Jam atrodė, kad mums tiesiog reikėjo ataušti. Nors aš išėjau suvis. Tikrai nemaniau, kad susitaikysime.
Sakoma, du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Kaip jums pavyko?
O ir nereikia bristi. Mes pradėjome iš naujo ir tai buvo kita upė. Po kiek laiko susitikome kaip seni pažįstami, ėjome gerti kavos, prisiminėme senus laikus. Santykius ėmėme kurti visai kitais pagrindais. Supratome, kad svarbiau ne ambicijos, ne noras konkuruoti, užgožti kitą, o gebėjimas jį išgirsti. Juk ne kasdien sutinki žmogų, su kuriuo tau įdomu, norisi būti, kurį galų gale myli. Gal jis ir yra tas vienintelis? Taigi supratome, kad turime branginti vienas kitą. Tada į antrą planą pasitraukia ambicijos, pykčiai. Kai santykiai gražūs, ir pavydėti nebelieka ko. Žinoma, buvo baisu, nepuolėme iškart vienas kitam į glėbį. Artėjome iš lėto, pasitikrindami.
Pasirodo, kartais protinga išsiskirti tam, kad atauštum?
Tikrai buvau išėjusi visam laikui. O tas antras bandymas mums yra tarsi dovana iš aukščiau – Dievo, likimo ar dar kažko. Jeigu tada būtume greitai susituokę, manau, šiandien jau gyventume atskirai. Aišku, niekada negali žinoti, kaip bus, bet po tos pertraukos mūsų santykiai tapo visiškai kitokie.
