„Džiaugiuosi, kad grįžau prie meno, to, ką geriausiai išmanau. Širdyje visada buvau ne verslininkas, o menininkas", - atvirauja vakarėlių liūtu tituluojamas prodiuseris, dailininkas grafikas Egmontas Bžeskas.
Pradėjote kurti LRT studijų dizainą. Kas paskatino keisti darbo pobūdį?
Gal tiems, kurie nežino mano priešistorės, atrodo keista, kad dirbu tokį darbą. Tačiau esu baigęs Dailės akademiją, kur įgijau dailininko grafiko bakalaurą, ir dabar turiu progą grįžti prie to, ką geriausiai išmanau. Iki ateidamas į pramogų verslą, rengiau personalines ir grupines parodas. Esu įgijęs menų magistro laipsnį. Mūsų grafikos kūriniai buvo eksponuojami ir pripažinti tarptautinėse parodose Japonijoje, Švedijoje, Vokietijoje - daugelyje pasaulio šalių. Taigi mene nesu naujokas (šypsosi). Beje, agentūra FACTUM įteikė diplomą už didžiausią grafikos kūrinį, kuris pateko į Lietuvos rekordų knygą. Tai buvo mano diplominis darbas.
Vis dar esate Lietuvos dailininkų sąjungos ir Tarptautinio grafikos meno centro „Grafikens Hus" (Švedija) narys?
Taip. Ir dabar jaučiu poreikį grįžti prie meno. Pasiilgau žmonių, su kuriais kartu rengėme parodas. Jie - tikrieji draugai, kurie išliks ir visada priims. Pasiilgau tikrųjų vertybių.
Baigęs akademiją, kone septynerius metus gyvenau iš meno, iš parodų. Pinigai irgi buvo nemaži, bet buvo laikas, kai savimi šiek tiek nusivyliau, atsirado poreikis kažką keisti, kitaip užsidirbti pragyvenimui.
Tos savęs paieškos atvedė į pramogų pasaulį?..
Viskas prasidėjo nuo TV laidos „Prašau žodžio", kurioje buvau pakviestas dirbti kaip dailininkas ir režisierius. Susidraugavome su visa komanda ir visą laiką jaučiau sentimentus Lietuvos televizijai. Dar tuo pačiu metu prodiuseriu dirbau ir kitose televizijose, krūvis didėjo, todėl LRT palikau. Kai mane vėl pakvietė sugrįžti ir kurti studijų dizainą, mielai sutikau. Pasiilgau tų žmonių, su kuriais kadaise dirbau, kurie palaikė ir manimi pasitikėjo. Buvome tikra komanda. Šis darbas man išties patinka.
O koks likimas laukia jūsų prodiusuojamų muzikos grupių?
Jų tikrai neapleidau. Neseniai sukūriau naują grupės „69 danguje" įvaizdį, kuriame naujas dainas, galvoje kirba daugybė sumanymų ir dėl kitų mano prodiusuojamų grupių. Jei reikia sukurti naują scenografiją, drabužius, nieko nelaukęs imuosi darbo. Grupės jau žino, kad tai - mano sritis ir visada manimi pasikliauja. Tiesa, dabar turiu daugiau laiko ir kitiems darbams, nes sistema, kurią įsukau, įsibėgėjo. Kai suburi stiprią komandą, vadybininkus, kurie sumaniai toliau vykdo tavo idėjas, ramia širdimi gali atsiduoti kitai širdžiai maloniai veiklai.
Jaučiatės savo stichijoje?
Taip. Dabar jaučiuosi pats sau šeimininkas. Ketinu imtis nekomercinių projektų, įkurti internetinę televiziją. Joje galėtų pasirodyti šou pasaulio formato neatitinkantys talentai, kuriuos atsisako groti radijo stotys ir pan. Kad gabūs jauni žmonės galėtų „prasimušti". Aš taip pat kadaise buvau jaunas ir nežinomas, todėl suprantu, ką reiškia išsikovoti vietą po saule. Tik man niekas nepadėjo, viską pats pasiekiau. Į pramogų verslą atėjau naivus, atviras, nežinodamas, kad esi stebimas tarsi pro didinamąjį stiklą. Vakarėlyje vos apsikabini pažįstamą merginą, o paparacai jau ir rašo: Bžeskas su nauja mergina. Žiniasklaida suformuoja tokį įvaizdį, koks jiems reikalingas, kad pasikeltų reitingus. O aš dėl to nekvaršinu galvos. Ir ant žiniasklaidos nepykstu.
Iš kur semiatės tiek idėjų?
Padeda menininko gyslelė (šypsosi). Net kurdamas populiariąją muziką, stengiuosi, kad viskas būtų kuo aukštesnio lygio. Smagu, kad gerbėjai pastebi tavo pastangas, įvertina ir ta energija grįžta su kaupu. Mano idėja buvo ir grupės „69 danguje" pasirodymas auksinuose narveliuose, po kurio iš gerbėjų sulaukėme daug šiltų atsiliepimų. Aš niekada nelaikiau savęs muzikos prodiuseriu, nes tą daro tikri savo srities profesionalai. Esu idėjų generatorius, grupių įvaizdžio kūrėjas. Tikru muzikos prodiuseriu įvardyčiau Stano, jis yra vienas iš tų retų profesionalų, kuriantis ir dainų tekstus, ir muziką.
Ar dažnai į rankas paimate teptuką?
Deja, kol kas prie to nepriėjau. Visgi jaučiuosi subrendęs naujiems kūrybiniams pokyčiams. Dabar toks etapas, kai norėčiau užsidaryti studijoje ir kurti. Tačiau bijau, kad po tiek metų, praleistų šou pasaulyje, po tokio spalvoto gyvenimo, man neužtektų vieno balto popieriaus lapo, jog perteikčiau tai, kas susikaupė ir ką noriu pasakyti. Tai sakau ne iš pasipūtimo. Nesugadino manęs vaikščiojimas raudonuoju kilimu, tiesiog visko per daug. Todėl ieškau kitų saviraiškos formų, bręsta minčių apie konceptualųjį meną, norisi sujungti teatrą, šokį ir spalvas.
Jūs vis rečiau rodotės garsenybių vakarėliuose. Persisotinote?..
Galima sakyti, kad pavargau nuo visų tų naktinių klubų, vakarėlių - nuo visos tos tuštybių mugės. Man nebeįdomu. Esu apvažiavęs daug kaimelių, miestelių, kur gyvena paprasti nuoširdūs žmonės, kuriantys ir netrokštantys didelių pinigų, prabangos ir pan. Galiu pasakyti, kad ant to raudonojo kilimo, kuriuo vaikšto mūsų žvaigždės, kur žmonės gyvena auksinuose narveliuose, būna daug nešvariau...
Garsenybės nori atrodyti geresnės, nei yra iš tikrųjų?
Taip. Dėl to mane ir „nukryžiavo", nes nemelavau, nebijojau savo nuomonės pasakyti viešai, pasijuokti iš savęs tiek savo mene, tiek ir dainose. Visada buvau skandalistas, jau nuo akademijos laikų, o kiti moka puikiai meluoti ir išlieka didvyriais, nors gyvenime tūkstantį kartų labiau prisidirbę ir prikvailioję nei aš (šypsosi).
Pramogų pasaulyje nemažai apsimetinėjimo ir snobizmo...
Ten to „gero" nors vežimu vežk (juokiasi). Nemėgstu susireikšminusių žmonių. Labai pykstu ant tų, kurie teigia, kad „paprastas žmogus" nesupranta jų gyvenimo. Eina raudonuoju kilimu, didžiuojasi savo prabangiais automobiliais, turtais, bet dažniausiai pamiršta, kad kaip tik tie paprasti žmonės - muzikos klausytojai jiems visa tai ir uždirba.
Išduokite, kokių pokyčių nusimato asmeniniame gyvenime. Su Oksana - vėl pora?
Kadangi dirbame kartu, visą dieną praleidžiame virdami tame pačiame katile, sunku pasakyti, kokie tie mūsų santykiai. Didžiąją dalį darbų, susijusių su muzikos projektais, patikėjau Oksanai. Ji puikiai tvarkosi.
Nors daugeliui atrodo, kad esu širdžių ėdikas, iš tiesų nesu mergišius. Tačiau juk neimsi garsiai apie tai visiems rėkti. Kas kaip nori, taip tegul ir galvoja. Per savo gyvenimą patyriau tik tris rimtas meiles, su tomis merginomis net nutrūkus artimiems santykiams, likome draugai. Ypač šiltus santykius palaikome su Karina, su kuria artimai draugavome gal penkerius metus. Susipažinau su jos draugu Sauliumi Skambinu. Puikus žmogus. Visi kartu ketiname vykti atostogauti.
Apie šeimą, vaikus dar negalvojate? Bijote prarasti laisvę?
Jau seniai metas... Ir vaikų norėčiau. Jie keičia gyvenimą. Norisi turėti tai, ką galėtum mylėti besąlygiškai. O baimė yra natūralus dalykas. Pažįstu begalę šeimų, kur poros gyvena tik dėl vaikų, yra neištikimi vienas kitam. Šeimą reikia kurti, kai randi žmogų, kuriuo gali pasitikėti, kurį tikrai myli. Neištikimybę esu ir pats patyręs (ne tik aš buvau neištikimas). Noriu idealios šeimos, be melo...
Viename interviu sakėte, kad netoleruojate vienos nakties nuotykių...
Ir tai sakiau neveidmainiaudamas. Neieškau vienadienės meilės, juolab naktiniuose klubuose. Norisi ko nors tikro. Man nereikia žmonos tarnaitės - ieškau asmenybės, o jų, patikėkite, tikrai nėra daug. Man patinka protingos, intelektualios, linksmos, rūpestingos, karjeros siekiančios moterys. Tokia moteris spinduliuoja iš vidaus, yra pati gražiausia.
Taigi esate vis dar paieškų kelyje?.. Ko trūksta iki visiškos laimės?
Žmogus niekada nesijaus iki galo laimingas, jei nebus susitvarkęs savo asmeninio gyvenimo. Manau, mano buvimą įprasmintų ramus ir laimingas gyvenimas šiltame pasaulio kampelyje su mylima šeima. Kai jauti mylimų žmonių palaikymą bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis, net ir paprasčiausi dalykai įgyja prasmę.
