Kai tarėmės dėl interviu, sakei, kad šį kartą norėtum kalbėti apie rimtus dalykus - darbą, ką esi sukūręs ir ką kuri. Kodėl visa tai staiga tau tapo svarbu?
Kai baigi Dailės akademiją, rengi parodas, važinėji po užsienį ir atstovauji Lietuvai, kai tavo darbai kabo muziejuose, o popsas iš tikrųjų atima tik trejus gyvenimo metus, pradedi svarstyti: negi praėjęs gyvenimas toks nesvarbus? Negi būti žinomam reiškia nubraukti tai, kas buvai iki toks tapdamas?
Taip, esu linksmas žmogus ir išties žaidžiu su gyvenimu. Tai, kas vyksta pastaruosius trejus metus, man yra savotiškas „perfomensas". Ne be reikalo menininkų gyvenimas gana įvairus - kuo jis įvairesnis, tuo įdomesnių dalykų galima sukurti. Kuo įvairesnio maisto - pigaus, brangaus, šlykštaus, neskanaus - kūrėjas paragaus, tuo tvirtesnį pagrindą po kojomis turės. Manau, šiandien kaip menininkas esu ganėtinai subrendęs, daug ko matęs ir patyręs.
Nori pasakyti, kad tai, ką veikei pastaruosius trejus metus, - tik dėl meno?
Tikrai ne (juokiasi). Bet į poppasaulį įsisukau ne tam, kad užsidirbčiau, - aš ir iš meno visai neprastai uždirbdavau. Tikrai ne mažiau nei dabar, o kartais net daugiau. Kodėl visa tai palikau? Mokydamasis akademijoje atstovavau maištaujančiam jaunimui: ieškojau naujų, įdomių, ne visiems dėstytojams priimtinų formų, o vieną dieną sulaukiau kaltinimų, kad kuriu komercinį meną. Taip, mano paveikslai buvo perkami visame pasaulyje, atvažiavęs į galerijas parduodavau beveik visus - likdavo tik du trys juodos spalvos. Vėliau mano kūrinius jau pirkdavo dėl pavardės, bet atsirasdavo ir tokių, kurie prieš pateikdami užsakymą pasakydavo, prie kokios spalvos žaliuzių darbas turėtų derėti. Štai tada ir supratau, kad reikia ieškoti kitokių meno formų - nebenorėjau kurti taikomojo meno. Taip mano gyvenime atsirado teatras. Vėliau apskritai pasitraukiau iš šio pasaulio, nes nuo kultūros žmonių, juos siejančių santykių buvau gerokai pavargęs.
Ir tada lyg viesulas įsiveržei į nekultūringą „popso" pasaulį?
Kodėl taip griežtai? Juk ir mene gali nebūti kultūros, jame taip pat netrūksta surogato.
Spėju, atsirastų ne vienas, kuris apie tai, ką šiuo metu darai lietuviškos popmuzikos scenoje, pasakytų tą patį.
Žinoma, tuo net neabejoju! Todėl su dideliu malonumu skaitau komentarus internete, puikiai žinau, kad žmonės ant manęs pyksta dėl „69 danguje", sako, kad užsiimu komercija. Bet norėjosi sukurti produktą, kuris Lietuvos masteliu būtų nors kiek kultūringas ir pasiektų tiek, kiek yra pasiekęs šiandien. Man tikrai ne gėda ant savo lentynos matyti ne vieną ir ne du sąžiningai pelnytus apdovanojimus. Sukurti kokybišką popmuzikos grupę lygiai taip pat sudėtinga, kaip ir kokybišką meno kūrinį ar „perfomensą".
Susidaro įspūdis, kad mėgini pateisinti tai, ką darai...
Ne, tiesiog kalbu, ką jaučiu. Išgyvenu, kai žmonės kaltina, kad man terūpi popsas. Juk niekam nesvarbu, ką veikiau, kūriau anksčiau, niekam tai neįdomu. Tokia jau mūsų visuomenė: treji metai populiariojoje muzikoje gali užgožti visą žmogaus gyvenimą...
Bet ar dėl to pats nesi kaltas: juk visus tuos metus žurnalistams pasakojai tai, ką reikėjo, - apie santykius su merginomis, meilę, seksą. Rodos, meną pamiršai, o juk niekas už liežuvio netraukė...
Šiandien daugelis atlikėjų ir prodiuserių kalba tai, ką reikia, ką iš anksto suplanuoja. Aš nieko neplanavau - skandalai, kurie išlindo į viešumą, nebuvo kuriami ar kaip nors koreguojami.
Ar svarsčiau apie „piarą"? Net neįsivaizdavau, kad gali būti įdomu, su kuo draugauju ir su kuo miegu! Bet, nors ir kaip būtų gaila, po kiek laiko paaiškėjo, kad žmonėms vis dėlto tik TAI ir yra įdomu. Teko priimti žaidimo taisykles, o paskui supratau, kad visko, kas vyksta mano gyvenime, į viešumą paleisti neverta. Bet nuo žiniasklaidos nepasislėpsi, be to, kartais žurnalistai taip „užlaužia", kad kalbėti vis vien privalai, tik tuomet tenka galvoti, ką ir kiek pasakoti.
Iš šalies atrodo, kad žurnalistams pasakoji viską - nuo to, su kuo pabudai lovoje, iki to, kokios spalvos apatinių tavo stalčiuje daugiausia...
Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad esu gana atviras žmogus. Man be galo sunku meluoti, dar sunkiau - pasakyti „ne". Galbūt dėl to mane ir kryžiuoja - juk už teisybę žmonės kartais net šaudomi, sodinami į kalėjimą, uždaromi beprotnamiuose.
Negalėčiau sėdėti ir meluoti tau į akis. Žinoma, sakyti netiesą ir sakyti ne viską - ne tas pat, o vieną dieną supratau, kad nebeverta atverti visų namų durų. Buvo laikai, kai žurnalistai lindo į mano miegamąjį, spintą, bet atėjo metas tas duris uždaryti. Naujai įsirengiau miegamąjį, ir dabar jo NIEKAS nefotografuos, nežiūrės, kas kur padėta, kas kur pakabinta.
Nekalbėti su žurnalistais išvis negalima. Esame vieši žmonės, tad iš mūsų apskritai galima neimti interviu - užtenka įdėti nuotrauką ir prie jos parašyti ar pasakyti bet ką. Pavyzdžiui, kad šiuo metu su Pareigyte atostogauju Tailande, o Oksaną palikau dėl Nilkos papų. Ir nesvarbu, kad tuo metu esu užsivertęs darbais, Nijolė atostogauja su kitu žmogumi, o jos silikonai man visai nerūpi. Dėl tokio melo ir atsiranda noras pasislėpti, uždaryti bent kai kurias duris.
Beje, žurnalistai jau seniai buvo tavo namuose. Galbūt juose atsirado vietos ir molbertui?
Savo jau atpaišiau - ir natiurmortų, ir moterų aktų. Turėtų prabėgti daug laiko, kol vėl prisiminiau, kaip kuriamas klasikinis menas. Šiandien net negalėčiau pasakyti, kad esu geras piešėjas. Bet tokios meno formos man gal ir nebereikia - jei kurčiau, jis būtų visiškai kitoks.
Na, tai, ką darai popscenoje, menu turbūt nepavadinsi. Šį sezoną ėmeisi kurti daugelio Lietuvos televizijos laidų dekoracijas, titruose prie tavo pavardės ir vėl prilipdytas skambus žodis „dailininkas". Savimeilę tai glosto?
Dekoracijos - ne menas, bet ir šiame darbe reikia suvokimo apie spalvas, formas, proporcijas, estetiką. Ne kiekvienas dizaineris ar dailininkas galėtų sukurti tinkamas dekoracijas: turi išmanyti režisūrą, operatoriaus darbą, apšvietimą, filmavimo subtilybes, suprasti, kokiai auditorijai bus skirta viena ar kita laida. Mokiausi dailės, akademijoje baigiau videomeno kursus, technikos dalykus perpratau, kai ketverius metus dirbau tiesioginiame laidos „Prašau žodžio" eteryje, tad kurdamas dekoracijas jaučiuosi kaip žuvis vandenyje.
Labai įdomu, kas parašyta dabartinėje tavo vizitinėje kortelėje. Dailininkas? Prodiuseris? Režisierius?
Vizitinės kortelės apskritai neturiu. Visi, kuriems manęs reikia, tiesiog įsiveda mano telefono numerį, o ką užrašyti šalia vardo, tai tik jų reikalas. „Bžeskas 69", „Bžeskas dekoracijos" - viskas priklauso nuo to, kam ko iš manęs reikia.
Vizitinės kortelės niekada ir neturėjai?
Turėjau, kažkada buvau vienos reklamos agentūros kūrybos direktorius. Dabar man niekam nieko nereikia įrodinėti. Kas su manimi dirba, tikrai žino, kuo užsiimu, o kas ne, tiesiog vadina mane mergišiumi (šypsosi).
Bet „verslininkas" kortelėje atrodytų išdidžiai.
Kad prastas aš verslininkas. Esame pasamdę įmonę, kad tvarkytų sutartis, visą mūsų buhalteriją - negaliu pakęsti popierių, antspaudų. Visą gyvenimą parduodu idėjas, iš jų ir uždirbu.
Tačiau nepagalvokite, tikrai nesu turtingas. Jei pinigų turėčiau daug, gyvenčiau nuosavame name, dar įsigyčiau kelis butus centre, turėčiau žmoną ir tris meilužes, žinoma, vieną kitą nesantuokinį vaiką. Važinėčiau bentliu, o laisvalaikiu jį keisčiau į sportinį automobilį. Štai ką reiškia turėti pinigų, bet manęs šis paveikslėlis visiškai nedomina. Nenoriu viso to turėti, ne toks yra mano gyvenimo tikslas.
Ir niekada nesvajojai apie tokį gyvenimą?
Svajojau (juokiasi). Tačiau po trisdešimt trejų požiūris visiškai pasikeitė. Gal senstu (juokiasi)? Supratau, kad nenoriu tarnauti nei mašinoms, nei namui, nei žmonai su meilužėmis - gyvenimas pernelyg trumpas. Verslininkai galvoja, kaip uždirbti dar daugiau, o man svarbu kurti. Ir ne tai, ką reikia, kad uždirbčiau dar daugiau, bet tai, ką noriu. Dabar man visko užtenka: galiu nusipirkti kefyro, degtinės, netgi tortą ir pavaišinti į svečius atėjusius žmones. Bet tikrai negaliu įsigyti salos, restorano - man to ir nereikia. Nenoriu gyventi dėl pinigų...
O dėl šeimos? Apie ją pasvajoji?
Žinoma! Labai norėčiau turėti žmoną, vaikų. Neseniai žurnalistai klausė, kas man svarbiausia moteryje. Atsakiau - protas. Labai norėčiau šalia turėti protingą moterį, kuri sykiu būtų ir kai gera, ir kai bloga, kuri suprastų, jei reikia, užjaustų, palaikytų. Štai tokios nukriošusio senio kalbos (šypsosi).
Bet juk tokia moteris šalia tavęs jau yra! Pats sakei, kad Oksana - nuostabus ir be galo protingas žmogus. Ko tau trūksta, kas negerai?
Nieko ir nesakau, iš tiesų turiu tokią moterį, nors kartu šiuo metu mes ir negyvename. Tiesa, kartais ji lieka pas mane nakvoti...
Jei Oksana iš tavo namų išsikraustė, vadinasi, ne taip viskas buvo gerai...
Viskas gerai! Tiesiog dabar toks metas, kai asmeniniam gyvenimui visiškai neturiu laiko - kai baigsiu kurti likusių laidų dekoracijas, reikės leisti albumus, rengti fotosesijas, kurti naują „69 danguje" merginų įvaizdį...
Tačiau kantrybė ir protas - ne tas pat. Net protingiausia moteris gali netekti kantrybės laukdama, kol mylimas vyras ras jai laiko.
Niekas savaime nevyksta. Kad būtum įvertintas, turi įdėti nemažai darbo ir laiko, nors daugeliui taip ir neatrodo. Todėl kai žmonės su manimi susipažįsta, tiesiog negali suprasti, kodėl man neįmanoma prisiskambinti, kai kartu pradeda gyventi, pamato, kad su manimi negalima net normaliai pavakarieniauti - daugiausia romantiškos vakarienės laiko praleidžiu kalbėdamas telefonu.
Tuomet kyla klausimas: kaip su tokiu žmogumi draugauti?! To paties neseniai klausiau ir Oksanos. Laimei, ji irgi verda toje pačioje košėje, jos telefonas netyla, todėl kai paklausiau, ar galėtų visą gyvenimą pakęsti tokį kaip aš, pasakė: taip, galėtų. Tada pamaniau: gal tai ir yra tikroji meilė? Kai žmonės sugeba suprasti, būti ištikimi visomis prasmėmis - užjausti, palaikyti pačiomis sunkiausiomis akimirkomis, išlaukti, iškęsti. Gyvenimo be problemų nebūna, tik naivi mergaitė gali tikėtis, kad viskas yra kitaip: Bžeskas žinomas, vadinasi, turi pinigų, mašiną, namą, o kai atsidursiu šalia, dar ir žvaigžde tapsiu - ko daugiau norėti? Nė velnio, taip tikrai nebus!
Kodėl?!
Pirmiausia todėl, kad Bžesko ji apskritai nematys...
Ką tada mylės?
Pinigus. Vėliau, kai užaugs ir pamatys, kaip viskas yra iš tikrųjų, galbūt pradės mylėti gėrį, grožį. Būtent todėl taip dažnai turtingų vyrų žmonos susiranda meilužius - poetus, romantiškus menininkus.
O už ką moterys myli tave?
Jos sako, kad su manimi įdomu. Be to, stengiuosi nemeluoti, galbūt todėl su moterimis, su kuriomis mane siejo šilti jausmai, sugebėjome likti draugai - jos įvertino mano teisybę. Tarp mūsų nenutiko nieko, dėl ko turėtume vienas kito nekęsti.
Negana to, kai visi - aš, Oksana, Karina - nuvažiavome į „Eurovizijos" finalą, man nė karto taip ir nedilgtelėjo matant Kariną su kitu žmogumi. Vedžiau ją už rankos penkerius metus, o dabar veda kitas - toks jau tas gyvenimas. Man Saulius labai patinka, matau, kad jiedu tinka vienas kitam.
Ir vis dėlto judu su Oksana - pora?
Žinau, jog daug kas mane linčiuoja už tai, kad visos moterys, su kuriomis rimtai draugavau, pas mane dirba, o juk taip išėjo natūraliai... Dėl Oksanos? Supratęs, kad dirbdamas televizijoje tiesiog nebeturėsiu laiko rūpintis kai kuriais reikalais, pagalvojau, jog Oksana galėtų pagelbėti: ja pasitikiu, o ir mokyti per daug nereikės - gyvendama su manimi dvejus metus matė, kaip dirbu.
Jus sieja tik darbo santykiai ar kas nors daugiau?
„Kas nors daugiau" siejo dvejus metus, o dabar mūsų santykiai - darbiniai, bet labai džiaugiuosi, kad jie yra. Galbūt „kas nors daugiau" dar sugrįš. Kol buvome drauge, skyrėmės du kartus, todėl trečio tiesiog bijome, bet jeigu dar sykį sueisime, tikiu, tai truks visą gyvenimą.