Kelias dienas galvojau, kokia stipri knygų galia, kai nebemiegi, skaitai, keliesi anksčiau, kad spėtum dar vieną skyrių perskaityti, kai skaitai važiuodama troleibusu, per pietų pertrauką arba vietoje vakaro su draugais.
O šiandien, eidama į darbą, pamačiau merginą, kuri irgi lėtai žingsniavo gatve, skaitydama knygą. Taip norėjau paklausti – koks rašytojas taip užbūrė?
Vaikystės knyga, kurią perskaičius nuoširdžiai verkiau, kad baigėsi nuostabiausios padaužiškos istorijos – Astridos Lindgren „Pepė Ilgakojinė“ (Pepilota Viktualija Rulgaldina Krusminta Efraimo duktė Ilgakojinė, kapitono Efraimo Ilgakojinės, buvusio jūrų siaubo, o dabar negrų karaliaus duktė. Jos mama angelas – ar atsimeni?). O ne taip seniai negalėjau atsiplėšti nuo visų išliaupsintos, išmyluotos, išgirtos ir išaukštintos K.Sabaliauskaitės knygos „Silva rerum“. Antrosios dalies laukiau kaip stebuklo! Ir skaitėm turbūt visi, sulindę į puslapius, panirę į painiausias istorijas.
Todėl nudžiugau sulaukusi žinios, kad Vilniaus turizmo informacijos centras pradėjo rengti ekskursijas pagal šį romaną. Ekskursiją romano herojų keliais gali užsakyti draugų kompanijai patogiu laiku.
Vieną saulėtą vakarą, tiesiai po darbo, ir aš bėgau prie Katedros, kur gidė pakvietė į kelionę pagal „Silva rerum“. Pažintis su tuometiniu Vilniumi prasidėjo prie Katedros, tęsėsi per Pilies, Stiklių gatves, kur vyksta daugelis romane aprašytų scenų, ir baigėsi prie gynybinės sienos bastėjos arba Barbakano. Devyni sustojimai garsios šeimos gyvenimui reikšmingose vietose.
Man pačiai įdomiausia ir jautriausia vieta buvo vienas pirmųjų sustojimų Vilniaus katedroje, prie Sapiegų Madonos paveikslo. Gidė pasakojo apie stebuklingą šio paveikslo galią, jo sudėtingą istoriją, o aš žiūrėjau į šalia paveikslo iškabintus padėkos ženklus – votus, kuriuos aukojo malonę gavę žmonės. Votai – kelių skirtingų formų – jei žmogui po maldų išgijo ranka, jis dovanodavo auksinį rankos formos votą, jei koja – kojos formos. Daugiausia ten – širdžių. Įsivaizduoju, kad Sapiegų Madona gali išgydyti visas širdies ligas – ir širdies skausmą po nelaimingos meilės, ir liūdesį dėl neišsipildžiusių svajonių, ir nerimą dėl ateities.
Apie ekskursiją rašyta daug kur, išsamiai pasakota apie sustojimus ir pagrindinius objektus. Labai smalsu buvo pačiai vaikščioti pirmojo romano herojų takais. Dvi valandos po Vilnių visiškai neprailgo, tačiau mano lūkesčius kelionė truputį nuvylė – buvau ištroškusi daugiau istorijų, daugiau priminimo apie istorijos herojus (aktualu, jei knygą skaitei senokai ir detales jau pamiršai; norėtųsi, kad gidė primintų, kas iš herojų čia tuokėsi, o kas čia įsivėlė į muštynes), daugiau legendų ir nežinomų miesto pusių, daugiau purvo ir intrigų. Po gražios ir įmantrios, turtingos romano kalbos atrodė, kad ir ekskursija turi būti stebuklinga, kur istorijos nepaleis ir intriguos. Ir visgi knyga sužavėjo nepalyginamai labiau, nei ekskursija. O gal įspūdis toks dėl to, kad dviejų valandų apie Vilniaus istoriją buvo taip per maža!
Po šio pasivaikščiojimo supratau, koks senas ir įdomus yra mūsų Vilnius. Kiek įdomybių, kaip norisi skaityti ir ieškoti praeities, legendų, pažinoti kiekvieną namą, sieną ar bažnyčios bokštą, rasti stebuklingus paveikslus ar tiltus, ant kurių pildosi svajonės, paminklus, kurie neša sėkmę. Dar stipriau pamilau Vilnių, už tai, kad jo neįmanoma įminti ir pažinti.
P.S. Leisdamasi į šią ekskursiją, nepamiršk pasiimti veidrodėlio!
Visą įrašą su iliustracijomis peržiūrėkite Odetos tinklaraštyje.
Parašyk komentarą Odetai jos tinklaraštyje www.zaidziameparyziu.lt
