Neseniai Europos dviračių treko čempionės titulą laimėjusi dviratininkė Simona Krupeckaitė kol kas nežada trauktis iš profesionaliojo sporto ir atsiduoti motinystei. „Dar turime laiko, su vyru sutarėme palūkėti iki kitų metų. Tad džiaugtis pergale nėra kada, nes kibome ruoštis kitoms varžyboms.“
Neseniai Belgijoje iškovojote Europos čempionės titulą. Kaip jaučiatės?
Kiekvienas pasiekimas, kiekviena prizinė vieta – tik įrodymas, jog einu teisingu keliu, esu stipri. Nors iškovota ne viena pergalė, nemažai medalių, čempionės titulas visada glosto širdį. Tai atperka išlietą prakaitą, yra saldus atpildas už įdėtas pastangas. Tačiau visada reikia eiti į priekį, tad ilgai džiūgauti nėra kada.
Medalius kolekcionuojate tarsi trofėjus?..
Galima sakyti, taip. Tik savo trofėjų nekabinu ant sienos kaip medžiotojai (šypsosi). Jiems paskyriau keletą lentynų sekcijoje. Medalių neskaičiuoju, net nežinau, kiek tiksliai jų turiu. Vien aukso – gal apie trylika.
Profesionaliajame dviračių sporte jau beveik penkiolika metų, esate daugkartinė čempionė. Ar dar yra stimulas ko nors siekti?
Visada yra stimulas siekti daugiau. Kiekvienas laimėjimas įpareigoja išlaikyti čempionės titulą. Nesinori taip lengvai perleisti iškovotų laurų. Ne dėl tuštybės – kiekvienas sportininkas dalyvauja varžybose tam, kad laimėtų. Priešingu atveju sportas netektų prasmės.
Nebūtina siekti pasaulio rekordų, kurie paprastai viršija žmogaus galimybių ribas. Galima tiesiog gerinti asmeninius rezultatus, kiekvienąsyk padaryti kažką geriau.
Turbūt jau neįsivaizduojate savo gyvenimo be dviračių sporto?
Nelabai. Tai jau tapo mano gyvenimo būdu, pripratau prie pašėlusio tempo, gyvenimo „ant ratų“. Juokaudama sakau, kad visas mano gyvenimas telpa lagamine, o oro uostai ar traukinių stotys – mano antrieji namai. Tiesa, kartais gyvenimas viešbučiuose net ima nervinti, nes nežinai, kur tavo daiktai, kas kur sudėta. Tačiau su vyru Dmitrijumi jau įpratome gyventi maršutu Maskva–Vilnius–Panevėžys. Vyrui patiko Lietuva, ateityje čia žadame ir apsistoti.
Tokiu ritmu gyvename jau ne vienerius metus. Dviračių sportas, kasdienės treniruotės, varžybos suteikia daug adrenalino, kurio man reikia kaip oro ar vandens. Pasiekimai neateina per vieną dieną. Iš pradžių buvo visko. Keletą kartų net buvau metusi šią sporto šaką, bet mano pirmajam treneriui A. Surgautui pavykdavo mane įkalbėti grįžti.
Kodėl pasirinkote būtent dviračių sportą?
Sportuoju nuo vaikystės. Tada gyvenome Utenoje. Mama vis kreipė į sportą. Ji nuolat sakydavo: „Rinkis bet kokią sporto šaką, kad tik sportuotum.“ Ji pati buvo lengvaatletė, matyt, genai. Iš pradžių ir aš lankiau lengvąją atletiką, bet mečiau. Paauglystėje ima rūpėti kiti dalykai (juokiasi). O paskui dviračių sporto treneris sudomino šia šaka. Pakvietė mane ir dar kelias mergaites iš mano klasės, bet į atranką nuėjau tik aš viena. Dabar manau, jog vis dėlto yra likimas. Nors daug kas priklauso nuo mūsų pačių, yra kažkokia iš aukščiau nubrėžta kreivė, verčianti pasirinkti būtent tą, o ne kitą kelią.
Kokių savybių reikia turėti, kad dviračių sporte pasiektum aukštumų?
Bet kokiam sportui reikia daug ištvermės ir valios pastangų. Taip pat ir dviračių. Dievas man davė jėgos ir stiprybės, bet vien fizinių jėgų neužtenka. Kiti, kad ir labai stengiasi, nepasiekia aukščiausio įvertinimo. Manau, labai svarbu dar ir mylėti savo darbą, norėti būti geriausiai.
Niekada nesigailėjote pasirinkusi sportininkės karjerą?..
Ne. Dabar būtų sunku pasitraukti iš to elito, nes pernelyg daug paaukota šiam sportui. Ypač sveikatos. Be to, labai trūktų adrenalino, tempo. Nors, prisipažinsiu, kartais pervargus užeina ir silpnumo akimirkų, kai pagalvoju, ar verta visa tai tęsti. Juolab kad Lietuvoje sporto šakos labai minimaliai finansuojamos. Tai, kad garsini savo šalį, vyriausybė teįvertina keliais tūkstančiais litų. Kartais išties dėl tokio požiūrio svyra rankos. Laimė, tokios nuotaikos užplūsta labai retai. Esu stipri ir užgrūdinta gyvenimo.
Ko gero, dėl pasiekimų aukojate asmeninį gyvenimą, draugus?..
Neslėpsiu, išties daug ko turiu atsisakyti. Gal todėl paauglystėje ne kartą buvau metusi šią sporto šaką. Prisieidavo praleisti ne vieną draugų gimtadienį, iš diskotekos grįžti anksčiau nei kiti. Žinodavau, kad turiu išsimiegoti, nes rytą laukia treniruotė. O prieš varžybas išvis vos spėdavau paruošti pamokas.
Tačiau darosi vis lengviau suderinti sportą su asmeniniu gyvenimu, nes keičiasi požiūris. Kai darai tai, kas tau patinka, matai prasmę, viskas daug paprasčiau. Be to, man labai pasisekė, nes mano vyras taip pat yra sportininkas, dviratininkas ir mano treneris. Suprantame ir palaikome vienas kitą.
Dažnai manęs klausia, ar neatsibosta visą laiką būti kartu. Manau, tai veikiau privalumas nei trūkumas. Turiu draugių sportininkių, kurios guodžiasi, kad jų vyrai nesupranta. Išties nelengva gyventi su žmogumi, kuris neturi nieko bendra su sportu. Namuose esi retas svečias: arba treniruojiesi, arba dalyvauji varžybose...
Ir namuose su vyru turbūt dažnai kalbatės apie sportą?..
Tai neišvengiama. Galima sakyti, devyniasdešimt procentų mudviejų pokalbių sukasi apie sportą. Tuo gyvename beveik visas dvidešimt keturias valandas per parą (juokiasi).
Treniruojamės dusyk per dieną: valandą ryte ir tris valandas po pietų. Treniruočių pobūdį lemia ir oras, ir sezonas. Daugeliui atrodo, jog dviratininkas tik pedalus mina. Iš tiesų tenka gerokai paprakaituoti ir sporto salėje. Vienos treniruotės skirtos jėgai, kitos – skirtingoms raumenų grupėms mankštinti ir t. t. Dviračių sprinte daug lemia jėga, kūnas turi būti maksimaliai ištreniruotas.
Ar dviračių sporte yra amžiaus cenzas?
Tokio griežto kaip kitose sporto šakose nėra, bet daugelis trisdešimtmečių sportininkų jau baigia karjerą. Tiesa, yra ir vyresnio amžiaus dviratininkių, kurios pasiekia neblogų rezultatų.
Ar būna dienų, kai tingisi sportuoti?..
Labai retai. Bet kai vyras, kuris yra mano treneris, visada šalia, nepavyksta „numuilinti“ treniruotės net pasitelkus visas moteriškas gudrybes (šypsosi). Dmitrijus labai reiklus. Be to, jau pripratau prie tokio gyvenimo ritmo. Ilgiau nemynusi dviračio pedalų, pasiilgstu veiksmo. Negaliu nustygti vienoje vietoje nieko neveikdama.
Ką veikiate laisvalaikiu? Juk po varžybų galite ir pasilepinti...
Laisvaikio turime nedaug. Dažniausiai po varžybų savaitėlę, kitą. Jėgoms atgauti. Tad tomis dienomis dviračiu tikrai nevažinėju. Norisi nusimesti sportinę aprangą ir pasipuošti. Turiu moterišką silpnybę drabužiams, nuo jų jau spinta lūžta. Nesvarbu, kad retai būna progų apsiauti aukštakulnius, apsirengti nauja suknute. Bet tos akimirkos tokios malonios, nes vėl gali pasijusti moterimi.
Laisvalaikiu su vyru einame į kiną, lankome draugus, o vasarą mėgstame žvejoti. Kartais norisi padrybsoti prie televizoriaus nieko neveikiant. Nes tai – prabanga.
Ar neapleidote pomėgio siuvinėti?..
Ne. Man patinka siuvinėti, nes tai labai ramina, atpalaiduoja. Ypač mėgstu siuvinėti paveikslus. Rankdarbius visada vežuosi į stovyklą, vakarais po treniruočių reikia kokio nors širdžiai mielo užsiėmimo. Šiokia tokia pramoga.
Su savimi (išskyrus varžybas) visur vežuosi ir kalytę Bandą. Visada labai norėjau turėti šuniuką. Vyro neįkalbėjau, kad nupirktų, tai vieną dieną nuvažiavau ir įsigijau pati (juokiasi). Mažoji Banda – tarsi mano talismanas.
Tiesa, dar kolekcionuoju originalius angeliukus. Jų dovanoja draugai, taip pat parsivežu iš kitų šalių. Kadangi tenka daug keliauti po pasaulį, turiu nemažą kolekciją.
Esate stipri, ištverminga. Ar būna, jog kartais išsiverkiate ant vyro peties?
Juk esu moteris, man nesvetimos žmogiškos silpnybės. Kai labai sunku, ir išsiverkiu. Negerai kaupti emocijas širdyje. Nors šiaip gyvenime esu stipri, griežta, daug reikalauju ne tik iš savęs, bet ir kitų. Gerai, kad vyras ramesnis, logiškai mąstantis. Jis tarsi papildo tai, ko stinga man, todėl esame viena darni komanda.
Ar galima pasmalsauti, kaip ir kur jus likimas suvedė su Dmitrijumi?
Maskvoje. Tada mus treniravo tas pats treneris. Nežinau, ar tai buvo meilė iš pirmo ar iš antro žvilgsnio, bet jausmai įsižiebė gana greitai. Dmitrijus vyresnis už mane penkeriais metais. Jis manė, kad aš jam per jauna. O man iš pradžių atrodė, jog esame labai skirtingų charakterių.
Dabar, prabėgus šešeriems bendro gyvenimo metams, tapome labai panašūs. Dar sykį patikėjau likimu, nes, esu tikra, jog radau savo „antrąją puselę“, artimą sielą. Vyras – geriausias mano psichologas ir patarėjas.
Įdomu, kaip maitinasi dviračių treke aukštumų siekianti pora? Turbūt didžkukuliai jūsų valgiarašyje – retenybė?
Jei atvirai, didžkukulių pati neverdu, nebent pavaišina draugai (šypsosi). Jeigu turime laiko, ne tik mėgstame gaminti skaniai ir sveikai, bet ir susėsti prie gražiai padengto stalo, užsidegti žvakių. O šiokiadieniais gaminame greitai paruošiamus valgius: makaronus, neriebią žuvį, mėsytę. Per treniruotes reikia gauti daugiau baltymų, kad tvirtėtų raumenys. O prieš pat varžybas valgiaraštyje vyrauja angliavandeniai, nes jie suteikia energijos, ištvermės.
Turiu saldumynų silpnybę. Laimė, mūsų sporte nereikia laikytis griežto mitybos režimo, nes kalorijos kelissyk per dieną minant dviračio pedalus labai greitai sudega. Tačiau disciplinos laikomės ir virtuvėje. Būtina prisižiūrėti.
Viename interviu sakėte, jog po olimpinių žaidynių su vyru Dmitrijumi galvosite ir apie šiemos pagausėjimą...
Turėjome tokių minčių, jos niekur nedingo. Norėčiau padaryti pertrauką ir atsiduoti motinystei, bet neseniai iškovotas Europos dviračių treko čempionės titulas pakoregavo planus. Laimėtojui įteikiami specialūs čempiono marškinėliai, kuriuos jis gali dėvėti ištisus metus. Norisi dar pavažinėti su tais marškinėliais. Pasididžiuoti pergale. Tai – jokia tuštybė, tiesiog malonus įvertinimas. Smagu, kai visi atkreipia dėmesį ir šaukia: „Žiūrėk, važiuoja čempionė!“ Juk dėl to mes, sportininkai, ir liejame prakaitą. Svarbiausia, kad man pavyko susitarti su vyru, ir jis sutiko palūkėti vaikelio dar metus.
Neseniai Belgijoje iškovojote Europos čempionės titulą. Kaip jaučiatės?
Kiekvienas pasiekimas, kiekviena prizinė vieta – tik įrodymas, jog einu teisingu keliu, esu stipri. Nors iškovota ne viena pergalė, nemažai medalių, čempionės titulas visada glosto širdį. Tai atperka išlietą prakaitą, yra saldus atpildas už įdėtas pastangas. Tačiau visada reikia eiti į priekį, tad ilgai džiūgauti nėra kada.
Medalius kolekcionuojate tarsi trofėjus?..
Galima sakyti, taip. Tik savo trofėjų nekabinu ant sienos kaip medžiotojai (šypsosi). Jiems paskyriau keletą lentynų sekcijoje. Medalių neskaičiuoju, net nežinau, kiek tiksliai jų turiu. Vien aukso – gal apie trylika.
Profesionaliajame dviračių sporte jau beveik penkiolika metų, esate daugkartinė čempionė. Ar dar yra stimulas ko nors siekti?
Visada yra stimulas siekti daugiau. Kiekvienas laimėjimas įpareigoja išlaikyti čempionės titulą. Nesinori taip lengvai perleisti iškovotų laurų. Ne dėl tuštybės – kiekvienas sportininkas dalyvauja varžybose tam, kad laimėtų. Priešingu atveju sportas netektų prasmės.
Nebūtina siekti pasaulio rekordų, kurie paprastai viršija žmogaus galimybių ribas. Galima tiesiog gerinti asmeninius rezultatus, kiekvienąsyk padaryti kažką geriau.
Turbūt jau neįsivaizduojate savo gyvenimo be dviračių sporto?
Nelabai. Tai jau tapo mano gyvenimo būdu, pripratau prie pašėlusio tempo, gyvenimo „ant ratų“. Juokaudama sakau, kad visas mano gyvenimas telpa lagamine, o oro uostai ar traukinių stotys – mano antrieji namai. Tiesa, kartais gyvenimas viešbučiuose net ima nervinti, nes nežinai, kur tavo daiktai, kas kur sudėta. Tačiau su vyru Dmitrijumi jau įpratome gyventi maršutu Maskva–Vilnius–Panevėžys. Vyrui patiko Lietuva, ateityje čia žadame ir apsistoti.
Tokiu ritmu gyvename jau ne vienerius metus. Dviračių sportas, kasdienės treniruotės, varžybos suteikia daug adrenalino, kurio man reikia kaip oro ar vandens. Pasiekimai neateina per vieną dieną. Iš pradžių buvo visko. Keletą kartų net buvau metusi šią sporto šaką, bet mano pirmajam treneriui A. Surgautui pavykdavo mane įkalbėti grįžti.
Kodėl pasirinkote būtent dviračių sportą?
Sportuoju nuo vaikystės. Tada gyvenome Utenoje. Mama vis kreipė į sportą. Ji nuolat sakydavo: „Rinkis bet kokią sporto šaką, kad tik sportuotum.“ Ji pati buvo lengvaatletė, matyt, genai. Iš pradžių ir aš lankiau lengvąją atletiką, bet mečiau. Paauglystėje ima rūpėti kiti dalykai (juokiasi). O paskui dviračių sporto treneris sudomino šia šaka. Pakvietė mane ir dar kelias mergaites iš mano klasės, bet į atranką nuėjau tik aš viena. Dabar manau, jog vis dėlto yra likimas. Nors daug kas priklauso nuo mūsų pačių, yra kažkokia iš aukščiau nubrėžta kreivė, verčianti pasirinkti būtent tą, o ne kitą kelią.
Kokių savybių reikia turėti, kad dviračių sporte pasiektum aukštumų?
Bet kokiam sportui reikia daug ištvermės ir valios pastangų. Taip pat ir dviračių. Dievas man davė jėgos ir stiprybės, bet vien fizinių jėgų neužtenka. Kiti, kad ir labai stengiasi, nepasiekia aukščiausio įvertinimo. Manau, labai svarbu dar ir mylėti savo darbą, norėti būti geriausiai.
Niekada nesigailėjote pasirinkusi sportininkės karjerą?..
Ne. Dabar būtų sunku pasitraukti iš to elito, nes pernelyg daug paaukota šiam sportui. Ypač sveikatos. Be to, labai trūktų adrenalino, tempo. Nors, prisipažinsiu, kartais pervargus užeina ir silpnumo akimirkų, kai pagalvoju, ar verta visa tai tęsti. Juolab kad Lietuvoje sporto šakos labai minimaliai finansuojamos. Tai, kad garsini savo šalį, vyriausybė teįvertina keliais tūkstančiais litų. Kartais išties dėl tokio požiūrio svyra rankos. Laimė, tokios nuotaikos užplūsta labai retai. Esu stipri ir užgrūdinta gyvenimo.
Ko gero, dėl pasiekimų aukojate asmeninį gyvenimą, draugus?..
Neslėpsiu, išties daug ko turiu atsisakyti. Gal todėl paauglystėje ne kartą buvau metusi šią sporto šaką. Prisieidavo praleisti ne vieną draugų gimtadienį, iš diskotekos grįžti anksčiau nei kiti. Žinodavau, kad turiu išsimiegoti, nes rytą laukia treniruotė. O prieš varžybas išvis vos spėdavau paruošti pamokas.
Tačiau darosi vis lengviau suderinti sportą su asmeniniu gyvenimu, nes keičiasi požiūris. Kai darai tai, kas tau patinka, matai prasmę, viskas daug paprasčiau. Be to, man labai pasisekė, nes mano vyras taip pat yra sportininkas, dviratininkas ir mano treneris. Suprantame ir palaikome vienas kitą.
Dažnai manęs klausia, ar neatsibosta visą laiką būti kartu. Manau, tai veikiau privalumas nei trūkumas. Turiu draugių sportininkių, kurios guodžiasi, kad jų vyrai nesupranta. Išties nelengva gyventi su žmogumi, kuris neturi nieko bendra su sportu. Namuose esi retas svečias: arba treniruojiesi, arba dalyvauji varžybose...
Ir namuose su vyru turbūt dažnai kalbatės apie sportą?..
Tai neišvengiama. Galima sakyti, devyniasdešimt procentų mudviejų pokalbių sukasi apie sportą. Tuo gyvename beveik visas dvidešimt keturias valandas per parą (juokiasi).
Treniruojamės dusyk per dieną: valandą ryte ir tris valandas po pietų. Treniruočių pobūdį lemia ir oras, ir sezonas. Daugeliui atrodo, jog dviratininkas tik pedalus mina. Iš tiesų tenka gerokai paprakaituoti ir sporto salėje. Vienos treniruotės skirtos jėgai, kitos – skirtingoms raumenų grupėms mankštinti ir t. t. Dviračių sprinte daug lemia jėga, kūnas turi būti maksimaliai ištreniruotas.
Ar dviračių sporte yra amžiaus cenzas?
Tokio griežto kaip kitose sporto šakose nėra, bet daugelis trisdešimtmečių sportininkų jau baigia karjerą. Tiesa, yra ir vyresnio amžiaus dviratininkių, kurios pasiekia neblogų rezultatų.
Ar būna dienų, kai tingisi sportuoti?..
Labai retai. Bet kai vyras, kuris yra mano treneris, visada šalia, nepavyksta „numuilinti“ treniruotės net pasitelkus visas moteriškas gudrybes (šypsosi). Dmitrijus labai reiklus. Be to, jau pripratau prie tokio gyvenimo ritmo. Ilgiau nemynusi dviračio pedalų, pasiilgstu veiksmo. Negaliu nustygti vienoje vietoje nieko neveikdama.
Ką veikiate laisvalaikiu? Juk po varžybų galite ir pasilepinti...
Laisvaikio turime nedaug. Dažniausiai po varžybų savaitėlę, kitą. Jėgoms atgauti. Tad tomis dienomis dviračiu tikrai nevažinėju. Norisi nusimesti sportinę aprangą ir pasipuošti. Turiu moterišką silpnybę drabužiams, nuo jų jau spinta lūžta. Nesvarbu, kad retai būna progų apsiauti aukštakulnius, apsirengti nauja suknute. Bet tos akimirkos tokios malonios, nes vėl gali pasijusti moterimi.
Laisvalaikiu su vyru einame į kiną, lankome draugus, o vasarą mėgstame žvejoti. Kartais norisi padrybsoti prie televizoriaus nieko neveikiant. Nes tai – prabanga.
Ar neapleidote pomėgio siuvinėti?..
Ne. Man patinka siuvinėti, nes tai labai ramina, atpalaiduoja. Ypač mėgstu siuvinėti paveikslus. Rankdarbius visada vežuosi į stovyklą, vakarais po treniruočių reikia kokio nors širdžiai mielo užsiėmimo. Šiokia tokia pramoga.
Su savimi (išskyrus varžybas) visur vežuosi ir kalytę Bandą. Visada labai norėjau turėti šuniuką. Vyro neįkalbėjau, kad nupirktų, tai vieną dieną nuvažiavau ir įsigijau pati (juokiasi). Mažoji Banda – tarsi mano talismanas.
Tiesa, dar kolekcionuoju originalius angeliukus. Jų dovanoja draugai, taip pat parsivežu iš kitų šalių. Kadangi tenka daug keliauti po pasaulį, turiu nemažą kolekciją.
Esate stipri, ištverminga. Ar būna, jog kartais išsiverkiate ant vyro peties?
Juk esu moteris, man nesvetimos žmogiškos silpnybės. Kai labai sunku, ir išsiverkiu. Negerai kaupti emocijas širdyje. Nors šiaip gyvenime esu stipri, griežta, daug reikalauju ne tik iš savęs, bet ir kitų. Gerai, kad vyras ramesnis, logiškai mąstantis. Jis tarsi papildo tai, ko stinga man, todėl esame viena darni komanda.
Ar galima pasmalsauti, kaip ir kur jus likimas suvedė su Dmitrijumi?
Maskvoje. Tada mus treniravo tas pats treneris. Nežinau, ar tai buvo meilė iš pirmo ar iš antro žvilgsnio, bet jausmai įsižiebė gana greitai. Dmitrijus vyresnis už mane penkeriais metais. Jis manė, kad aš jam per jauna. O man iš pradžių atrodė, jog esame labai skirtingų charakterių.
Dabar, prabėgus šešeriems bendro gyvenimo metams, tapome labai panašūs. Dar sykį patikėjau likimu, nes, esu tikra, jog radau savo „antrąją puselę“, artimą sielą. Vyras – geriausias mano psichologas ir patarėjas.
Įdomu, kaip maitinasi dviračių treke aukštumų siekianti pora? Turbūt didžkukuliai jūsų valgiarašyje – retenybė?
Jei atvirai, didžkukulių pati neverdu, nebent pavaišina draugai (šypsosi). Jeigu turime laiko, ne tik mėgstame gaminti skaniai ir sveikai, bet ir susėsti prie gražiai padengto stalo, užsidegti žvakių. O šiokiadieniais gaminame greitai paruošiamus valgius: makaronus, neriebią žuvį, mėsytę. Per treniruotes reikia gauti daugiau baltymų, kad tvirtėtų raumenys. O prieš pat varžybas valgiaraštyje vyrauja angliavandeniai, nes jie suteikia energijos, ištvermės.
Turiu saldumynų silpnybę. Laimė, mūsų sporte nereikia laikytis griežto mitybos režimo, nes kalorijos kelissyk per dieną minant dviračio pedalus labai greitai sudega. Tačiau disciplinos laikomės ir virtuvėje. Būtina prisižiūrėti.
Viename interviu sakėte, jog po olimpinių žaidynių su vyru Dmitrijumi galvosite ir apie šiemos pagausėjimą...
Turėjome tokių minčių, jos niekur nedingo. Norėčiau padaryti pertrauką ir atsiduoti motinystei, bet neseniai iškovotas Europos dviračių treko čempionės titulas pakoregavo planus. Laimėtojui įteikiami specialūs čempiono marškinėliai, kuriuos jis gali dėvėti ištisus metus. Norisi dar pavažinėti su tais marškinėliais. Pasididžiuoti pergale. Tai – jokia tuštybė, tiesiog malonus įvertinimas. Smagu, kai visi atkreipia dėmesį ir šaukia: „Žiūrėk, važiuoja čempionė!“ Juk dėl to mes, sportininkai, ir liejame prakaitą. Svarbiausia, kad man pavyko susitarti su vyru, ir jis sutiko palūkėti vaikelio dar metus.
