Kiekvieną trečiadienį iki pat rudens Šiuolaikinio Meno Centro kiemelyje džiugins filmai iš prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ programos. „Žiemos ekranai“ – laukiamiausias festivalis po „Kino pavasario“, kasmet prancūziškai stebinantis, juokinantis, įtraukiantis, kai net nesinori skaityti lietuviškų titrų, o gaudyti pažįstamus prancūziškus žodžius, juos kartoti, bėgti į seansus tiesiai po darbų, atlėkus į kino teatrą nusivalyti tirpstančias snaiges, nubėgusį akių tušą, greit raudonai pasidažyti lūpas ir pulti į salę, kurioje pasitinka tikri žiemos ekranai (kaip keista ir maloniai vėsu prisiminti šalčius kepinant saulei!).
Skaitau programą, ir panašu, kad dažnai vakarus leisiu po žvaigždėmis. Gaudysiu frazes, rašysiu citatas, siųsiu jas tarsi meilės laiškus (ar atsimeni citatą iš „Annie Hall“ – Love is too weak a word for what I feel – I luuurve you, you know, I loave you, I luff you, two F’s, yes I have to invent, of course I – I do, don’t you think I do?“ – kartais man irgi norisi išrasti, sukurti, išrėkti žodį, kuris būtų stipresnis už „myliu“). Vakarais žavės ir W. Alleno mūzos (Diane Keaton, Mia Farrow, Scarlett Johansson), ir mano mano mylimos prancūzaitės – Vanessa Paradis, Marion Cotillard, Audrey Tautou, ir kitos talentingos aktorės.
Didžioji dalis filmų verti vakarų po žvaigždėmis, o man norisi akcentuoti žiūroviškiausią „Žiemos ekranų“ filmą „Benda Bilili!“, kuriame nerasime vizualaus grožio, tačiau vidinis liesis per kraštus, trykštantis optimizmas, šokiai ir muzika, naivumas ir tikėjimas tuo, ką darai įkvėps tikėti svajonių išsipildymu; jaudinančią, tikrovišką ir stilingą animaciją „Persepolis“; liūdnuosius, meilės ieškančius „Paryžiaus stogus“; paklydusias sielas filme „Širdys“, muziką, „marmūzę“, pasiutusį, bohemišką gyvenimą, gražiausias moteris, šimtus kartų girdėtas dainas, intrigas ir aistras, didžiąsias meiles filme „Gainsbourgas. Didvyriškas gyvenimas“, nuoširdžiai juokaujantį, priverčiantį kvatotis „Širdžių ėdiką“.
Ar prisiminsi savo mėgstamą filmą šią vasarą? Norėtųsi, kad juoktumeisi, džiaugtumeisi jaukiais vakarais, iš projektoriaus sklindančioje šviesoje tarsi netyčia padarytum zuikutį, tartum prancūziškus žodžius (paprasčiausias „Bonsoir, Je t’aime“ puikiai tinka!), pamestum filmo siužetą vien todėl, kad užsiplepėtum su drauge, bet atsisuktum, kai ten, didžiajame ekrane, pora aistringai bučiuotųsi.
O vasaros pabaigą nuspalvins dar nematytas „Vidurnaktis Paryžiuje“. Kanų kino festivalio direktorius Thierry Fremaux labai taikliai apibūdino šį filmą – „Komedija „Vidurnaktis Paryžiuje“ yra puiki meilės išpažintis romantiškajai Prancūzijos sostinei. Tai tarsi Woody Alleno ankstesnių juostų retrospektyva, kur pažvelgiama į mūsų požiūrį į istoriją, meną, malonumą bei gyvenimą.“
Lengvais, juokingais, geros nuotaikos filmais išpažinsiu savo meilę vasarai.
Parašyk komentarą Odetai jos tinklaraštyje www.zaidziameparyziu.lt
