Iš prestižinio Kanų kino festivalio grįžusi garsi lietuvių aktorė Gabija Ryškuvienė sako, kad nei vakarinės suknelės, nei pompastika jos nepakerėjo. „Filmą galima žiūrėti ir marškinėlius vilkint, nuo aprangos jo kokybė ar įtaiga tikrai nepakis", - tuštybei nepasidavė lietuvė.
„Kino pavasario" žiūrovai jus išrinko geriausia aktore ir suteikė galimybę patekti į prestižinį Kanų kino festivalį. Ar tikėjotės tokios sėkmės ir pripažinimo?
Man tai buvo didžiulė staigmena. Nieko panašaus nesitikėjau. Tiesa, tokio lygio kino festivalyje lankiausi ne pirmą kartą. Esame nemažai važinėję su filmu „Kolekcionierė", tai festivalių specifika man pažįstama, šoko nebuvo (juokiasi).
Ar nebuvo sunku atitrūkti nuo reikalų Lietuvoje ir išsiruošti į Kanus?
Susikrauti lagaminus nesudėtinga, kur kas sunkiau juos išsikrauti. Vienintelis dalykas, kurio nežinojau, koks oras Kanuose. 20 laipsnių Lietuvoje jau vėsu, o ten karšta: žemė įkaitusi, vėjo nėra. Tų drabužių, kuriuos įsidėjau, beveik neprireikė.
Lagamino su vakarinėmis suknelėmis nepamiršote?
Įsimečiau kelias sukneles, nes žinojau, kad toks aprangos kodas. Bet visada dėvėjau tą pačią - tik su ja labai gerai jaučiausi. Teko girdėti, kad ankstesniais metais ir aukštakulniai buvo griežtai privalomi, bet pamačiau, kad kai kurios kino festivalio dalyvės avi batelius, ir pasekiau jų pavyzdžiu. Į moteris organizatoriai žiūri kiek atlaidžiau, tačiau vyrams reiklavimai griežti: smokingas, balti marškiniai, varlytė. Jei atėjai su „šlipsu", grįžk namo arba, jei dar yra, už 15 eurų nusipirk varlytę.
Kokį įspūdį jums padarė raudonuoju kilimu žingsniavusių žvaigždžių apranga?
Labai atsiprašau, bet jokio. Raudonojo kilimo mados - tik verslo dalis. Kadangi žvaigždės fotografuojamos, dizaineriai nori, kad vilkėtų jų sukurtas sukneles, tai ir kiša jas. Juk neis garsenybės bet kaip apsirengusios, kai žino, jog atsidurs ant kiekvieno pasaulio žurnalo viršelio. Vos tik ant raudonojo kilimo pasirodo kokia žvaigždė, mirtingųjų ėjimas sustabdomas. Fotografai garsenybę iš visų pusių fotografuoja... Iš viso to padaromas didžiulis ir svarbus įvykis.
Prancūzai moka sukurti didžiulę šventę, kurios aura žmones nepaprastai veikia. Daugeliui tampa prestižo reikalu atvažiuoti į Kanus ir pereiti raudonuoju kilimu. Mano supratimu, filmą galima žiūrėti ir vilkint marškinėlius. Nuo to jo kokybė ar įtaiga žiūrovui nepasikeis.
Gal per tarptautinį festivalį pasisekė pamatyti jums pačiai įdomių žmonių?
Taip, Kanų kino festivalyje mačiau vieną mėgstamiausių savo aktorių Willemą Dafoe‘ą. Buvome visai šalia. Nepaprastai malonus jausmas, o daugiau žiūrėti aš ir nesiveržiau (šypsosi).
Ar jums patiko Kanai?
Kanus pažįstu iš praėjusių metų išvykos, o šių metų kelionė apsiribojo kino festivaliu. Mano kelias kasdien driekėsi nuo namų iki festivalio rūmų. Taip ir neaplankiau gražiosios Kanų pilies, sakiau, teks dar kartą skristi vien dėl jos (juokiasi).
Koks filmas pelnė jūsų simpatijas?
Labai džiaugiuosi dėl didįjį Kanų kino festivalio žiuri prizą gavusio filmo „Pranašas" - jis buvo vienas iš mano favoritų.
Minėjote, kad per festivalį teko gyventi gana dideliu tempu... Ar bent išsimiegodavote?
Pasakiau sau, kad ir kokį gerą filmą rodytų rytais, neisiu jo žiūrėti ir miegosiu (filmai rodomi nuo aštuntos ryto iki pirmos nakties). Taigi tik išsimiegojus ir papusryčiavus įsibėgėdavo nauja diena.
Gyvenome labai gražioje vietoje, nuo kurios iki festivalio rūmų buvo vos dvidešimt minučių kelio. Pro savo langus grožėdavausi jūra ir kalnais.
Kokia buvo jūsų dienotvarkė?
Kaskart stovėdavome valandą eilėse, paskui žiūrėdavome filmus, truputį pasivaikščiodavome ir vėl į kino sales grįždavome. Išsvajotu paplūdimiu teko pasimėgauti vos porą valandų, viso kurorto žavesio patirti nespėjome (šypsosi).
Daugybę valandų žiūrėjęs kiną, tikriausiai tampi nuo jo priklausomas?
Iš tiesų pagauna kino karštinė. Nebegali apie nieką kita galvoti, visi aplink laksto su mažais bloknotėliais ir rekomenduoja vienas kitam matytus filmus. Per tas dienas pavargau nuo vaikščiojimo ir stovėjimo eilėse. Juokavau, kad grįšiu į Lietuvą iš kurorto pailsėti (juokiasi).
Būtent dėl to ir išvykote iš Kanų nesulaukusi kino festivalio kulminacijos?
Nusprendžiau, kad pakaks ir keleto dienų. Kadangi tiesioginio intereso tame festivalyje neturėjau, būti iki galo nereikėjo. Kasmet Kanuose sudaromi milijoniniai sandoriai, perkami ir parduodami filmai, pristatomi nauji projektai, tačiau mes su Vida Ramaškiene ir Alvydu Ramaška domėjomės tik kinu.
„Kino pavasario" direktorei Vidai Ramaškienei ši išvyka buvo penkiolikta. Ar nesudėtinga orientuotis nuvykus pirmą kartą?
Žmonės, su kuriais važiavau, buvo labai geranoriški ir man pagelbėjo: suorganizavo ekskursiją po kino paviljonus, parodė kavinukes. Kai pamačiau, kaip puikiai visi orientuojasi, pasakiau sau, kad reikia suimti. Norėjosi ir pačiai filmus rinktis, ne tik prie kitų derintis. Skoniai juk ne visada sutampa (šypsosi).
Kiek jums artima ir priimtina prancūzų kultūra?
Bent jau iš šalies viskas atrodo labai žavu ir gražu. Prancūzės spinduliuoja įgimta elegancija: suknelės, bateliai nepriekaištingai suderinti. Man graži jų kalba, gardi virtuvė, o tai, kaip jie vakarais gražiai vyną gurkšnoja, maloniai stebina. Išoriniai dalykai nepaprastai gražūs. Nuo vaikystės žavėjausi prancūzų kinu: jo plastika ir lengvumas visada mane įkvėpė.
Kodėl pati pasukote aktorystės keliu?
Net nemąsčiau apie kažką kita. Mano seneliai buvo aktoriai, aš užaugau teatre. Dažnai eidavau su močiute į spektaklius. Paauglystėje ne po gatves trankydavausi, o vos ne kas vakarą lankydavausi teatre. Kai pasižiūriu, kiek daug aktorių vaikų ir vaikaičių scenoje, suprantu, jog tai - dėsninga. Augęs teatro aplinkoje, natūraliai į ją įsilieji. Aktorystė - viena tų profesijų, kuri perduodama iš kartos į kartą.
Galėtumėte ją vadinti dovana?
Joks dalykas nebūna tik dovana arba tik kryžius. Visko pasitaiko, tuo ši profesija ir žavi. Kiekvienas yra patyręs sunkių akimirkų. Būtent jos skatina daug ką permąstyti ir tobulėti. Aš pati iki šiol jaučiu begalinį susižavėjimą medikų ir vaikų namų auklėtojų profesijomis.
Aktorius neatsiejamas nuo viešumos. Kaip su tuo susigyvenote?
Viešumą labai sėkmingai gali kontroliuoti pats. Kiek jo norėsi, tiek ir turėsi.
Kaip vertinate vienadienes žvaigždes?
Visais laikais buvo daugybė žmonių, norinčių patenkinti savo tuštybę. Jeigu yra galimybė, matyt, ir tenkina žmonės savo poreikius.
Ką jums reiškia laimė?
Laimė, kada sveika ir darniai sutarianti šeima. Ši sąvoka nepriklauso nuo materialių aplinkybių.
Kaip manote, kuri karta - jūsų ar dabartinė laimingesnė?
Nežinau, kuri laimingesnė. Gal dabartinė? Mūsų karta užaugo su raktu ant kaklu. Aš buvau viena iš tų retų ir laimingų vaikų, kurių po mokyklos laukdavo močiutė. Dabar daugybė moterų gali nedirbti ir auginti vaikus. Nuo požiūrio priklauso, kuri karta laimingesnė.
Ar pajutote sunkmetį?
Gal mūsų profesijos atstovams lengiau jį ištverti, nes visada panašiomis sąlygomis gyvenome. Nors bendra atmosfera veikia visus, stengiesi nepasiduoti niūrioms nuotaikoms. Mano močiutė sakydavo: „Nereikia jaudintis dėl to, kas jau įvyko. Gyvenk dėl to, ką dar gali pakeisti." Visur ji stengėsi įžiūrėti geruosius dalykus. Tikiuosi, kad šito iš jos ir aš išmokau.
Vadinasi, priešingai nei daugeliui, šiuo metu jums nieko netrūksta?
Visada kažko trūksta. Tik tiek, kad su metais vis mažiau trūksta (šypsosi). Gal geriau žiūrėti iš tos pusės, ką turi: puikūs draugai, darbas... Na, man trūksta saulės. Jei būtų jos kiek daugiau, nebūtume tokie liūdni ir niūrūs.
Optimizmo, matyt, iš kelionių parsivežate?
Labai mėgstu keliones, bet nekeliauju ir nesu keliavusi tiek, kiek norėčiau. Mano močiutė nuo pat jaunystės sakydavo, kad kelionės - didžiausias žmogaus turtas. Geriau neturėti fotelio, kilimo ar virtuvės komplekto, bet pakeliauti. Ji dažnai senelį į keliones išleisdavo. Surinkusi vertingesnius daiktus, nunešdavo į lombardą ir tokiu būdu atsirasdavo pinigų jo kelionei. Kelionių troškimas, matyt, iš senelių. Po kiekvienos išvykos lieka didžiulis įspūdis.
Prisimenu, kaip vaikystėje su pusbroliu ir seneliu žaisdavome, jog skrendame lėktuvu. Mes su pusbroliu pilstome arbatą, o senelis imituoja lėktuvo ūžesį. Mums užsižaidus senelis užmiega. Tada šūktelim, jis nubunda ir toliau skrendame (juokiasi).
Daug laiko praleisdavote su seneliais?
Seneliai - didžiausias vaikų autoritetas. Visi kartu gyvenome, todėl daug laiko praleisdavome kartu.
Dabar iš kelionių lėktuvu grįžtate su lauktuvėmis dukrai?
Be abejonės! Kad ir kur išvažiuotume, dovanos privalomos. Elena visuomet džiaugiasi sulaukusi papuošalų ar drabužėlių. Moteriškos tradicijos (šypsosi).
Gabija, kokie darbai jūsų laukia?
Aktorinių planų kol kas neturiu, laukia dvi knygos, kurias verčiu. Žinote, pasiūlymai dažniausiai „nukrinta" netikėtai. Šioje vietoje į priekį smarkiai nepriplanuosi (šypsosi).
Maniau, būdama Kanuose per dvi savaites pailsėsiu, pasimėgausiu kurortu, šiltu oru, bet jūrą tik du kartus mačiau. Taigi pliusiuko, kad atostogavau, neužsidėjau.
