Jei galėtų, asmeninį pasaulį Gabrielė paslėptų po devyniais užraktais. Yra šventai įsitikinusi: apie tai, kas artima širdžiai, nereikia šaukti. Ji paprasčiausiai tyliai mokosi gyventi džiaugdamasi kiekviena diena. Bet juk kartais dienos išaušta tokios niūrios... Iš kur tada semtis džiaugsmo? „Optimizmo paslaptys? Skirtingais gyvenimo laikotarpiais jos skirtingos, - patraukia pečiais. - Kiekvienoje smulkmenoje reikia ieškoti gyvenimo džiaugsmo. Tarkim, rudenį žvirbliai pamėgo lesti mano namo sienų tinką. Nuo jų čirškėjimo kiekvieną rytą prabusdavau šeštą. Ilgainiui į triukšmą už lango pradėjau žiūrėti optimistiškai: prabundu ir žinau, kiek dabar valandų. Nueidavau atsigerti vandens, praverdavau langą, iškišdavau nosį - o jie kabo ant sienos lyg kekė vynuogių..."
Davė dantis, duos ir duonos
„Praėję metai - turtingi", - lyg užversdama perskaitytą knygos puslapį sako Gabrielė. Ko? Projektų, potyrių, emocinių išgyvenimų.
Rudenį Lietuvos televizija pradėjo rodyti jos vedamą „Kapitonų mūšį". Ar smagu? „Pokyčiai visada įdomūs. Maloni Aleksandro ir Vaido kompanija", - nurodo kaip didžiausią pranašumą.
Gal televizijos viruso apimtas žmogus kartais priima bet kokį pasiūlymą, nes kito gali ir nebeišgirsti... „Galima atrasti erdvę kitai veiklai. Kaip sakė Arkadijus Raikinas - sumažinkime reikalavimus ir gyvenkime laimingai. Mano poreikiai nėra dideli. Juolab ateina metas, kai supranti, kad jeigu Dievas davė dantis, duos ir duonos. Tikrai turėsiu ką veikti, jei nebepasitaikys televizinis projektas. Kažkada ieškojau bent menkiausio darbelio, o gavau darbą LNK televizijoje."
Tikroji Mis Lietuva
Į savo gyvenimo aprašymą titulą „Mis Lietuva 1995" Gabrielė įrašė tik prieš vienuolika metų prisistatydama televizijai. Tačiau tąkart toks gundantis įrašas nepadėjo. Ji neišgyveno, nes ir dalyvavimą konkurse vadina pokštu. „Spontaniškas strykt, - šypteli. - Paskui visus metus nebestrykčiojau. Netyčia taip išėjo. Buvo laikas, kai labai gailėjausi, o dabar priimu kaip patirtį. Nebranginu šio titulo." Ji netgi nežino, kur dulka karūna - pas mamą Klaipėdoje ar pas močiutę Kaune.
Vis dėl to kartą karūna buvo surasta ir - panaudota. Su draugais Naujuosius sutiko didžiulėje draugijoje, šventinio vakaro tema - „Mis baltas batas". Vienas vyriškis tapo Misteriu akiniais, kiti prisigalvojo dar skambesnių titulų. „O aš užsidėjau karūną ir užsirišau juostą, - kvatoja Gabrielė. - Dar draugėms padalijau iš pasaulinio grožio konkurso parsivežtas kelias juostas. Sau prie suknelės prisisegiau užrašą - „Original". Tą vakarą buvau vienintelė tikra „misė". Tai žinojo tik mūsų kompanija. Buvo labai linksma. Karūna bent kartą pravertė."
Mergina prie milijonų
Aštuonerius metus Gabrielė dalijo milijonus televizijoje - buvo „Teleloto" vedėja. O ar pati bandė laimę ir nepagailėjo pinigų loterijos bilietams? „Tapusi vedėja pradėjau, - linkteli galvą. - Net ir žinodama, kad mūsų giminėje dar niekam nėra pasisekę. Iš įpročio dažną savaitę ir dabar nusiperku".
Įdomu, ar nors vienas naujasis milijonierius laimingus skaičius pranešusiai vedėjai atėjo paspausti rankos... „Ne", - tvirtina ir teigia nė kiek tuo nesistebinti. Jei laimėtų tokiame žaidime, pati tikrai neieškotų jo vedėjų: „Juk tai - likimo posūkis. Žmonės laimėjimui įtakos neturi."
Tikriausiai tiek laiko kitiems dalydama pinigus Gabrielė ne kartą svarstė, kam pati skirtų laimėtą milijoną... „Nesu, - prieštarauja. - Daug gerų darbų galėčiau nuveikti. Pažįstu daugybę žmonių, kuriems reikėtų padėti".
Praėję metai pateikė ir nemalonią staigmeną: prieš pat baigiamąją „Lietuvos dainų dešimtuko" laidą Gabrielė, viena iš projekto vedėjų, pateko į ligoninę. Vis per bėgimą? „Inkstų akmenligės priepuolis, - skėsteli rankomis. - Ne migrena, kaip manyta iš pradžių. Kiekvienam pasitaiko tokių akimirkų, kai supranti, kad viso labo esi dulkelė... Ir kad ir kaip stengtumeisi - aukščiau bambos neiššoksi."
Ar po tokios staigmenos nepradėjo labiau rūpintis savimi? „Jei neturi tokio įpročio, sunku įgyti. Tik visada stengiuosi išsimiegoti. Jei nepavyksta, bandau tai kompensuoti vonia, kad kūnas atsipalaiduotų. Ką jau ką, bet miegą branginu. Visada nakčiai išjungiu telefoną, jei girdisi triukšmas, įsikišu ausų kamštukus. Geras išradimas (juokiasi). Vis bandau į dienotvarkę įtraukti taisyklę, kuri vadinasi, „Sportas", bet taip nesiseka... O maistas? Kelis mėnesius valgau labai daug, bet ateina metas, kai turiu sau netgi priminti, kad dar nieko burnoje neturėjau."
Įkvėpti gurkšnį gryno oro televizijos žmonės gali pasibaigus sezonui. „Turi save grąžinti iš savotiškos komos, - sako tiesiai. - Kartais darbai taip išsunkia, kad turi kapstytis, traukti save už čiuprynos. Kurį laiką buvau sustojusi, vasarą galėjau praleisti pas mamą Klaipėdoje. O prieš tai ir „Teleloto" vedžiau, ir prie reklamos dirbau, paskui - renginių organizavimo agentūroje. Dar filmavausi - ne tik Lietuvoje. Dirbi, dirbi, tik supranti, kad miegui liko vos kelios valandos". Kas verčia taip plėšytis? Noras save realizuoti? Pinigai? O gal negalima atsispirti pašėlusiam gyvenimo tempui? „Milijonų taip ir neužsidirbau (juokiasi). Visada rinkausi ne turtingą buitį, o turtingą būtį. Įdomią. Tačiau kartais taip įsibėgėji, kad net pamiršti, jog gali pasakyti „ne". Ir važiuoji tol, kol gali. Tačiau kartkartėmis stabteliu - juk nervų ląstelės neatsikuria. Reikia susimąstyti, ar darbas teikia tiek malonumo, kad save šitaip aukotum."
Ką norėtų išbandyti, bet vis nelieka laiko? „Į mano gyvenimą pamažu žengia fotografija. Noriu pasinerti į tapybą - trisdešimtmečio proga gavau dvi paletes aliejinių dažų, labai norėčiau pradėti. Iki šiol tik tušu piešiu. Dar yra daugybė kitų dalykų... Nerealiausias noras? Norėčiau savo malonumui dainuoti džiazo, bliuzo klasiką kokiame mažyčiame klube ar kavinėje, kur rinktųsi tik savi. Įsitaisyčiau kampe prie fortepijono, gal dar reikėtų smuiko ar saksofono."
Būčiau tikrai gera mama
Televizijos laidų vedėjus viešumoje varsto smalsuolių žvilgsniai. Jiems patiems ilgainiui prie to nori nenori tenka priprasti, bet daug sunkiau antrosioms pusėms. Ar viešumas netrukdo asmeniniam gyvenimui?
Manau, patrukdė kaip reikiant. Nors gatvėje nepastebiu, ar seka žvilgsniai. Ir regėjimas suprastėjo (nusikvatoja). Kasdienybėje atrodau visai kitaip, ne tiek jau daug žmonių mane atpažįsta. Nebent iš balso.
Neįsijungia savisaugos instinktas: geriau neisiu su širdžiai mielu žmogumi ten, kur gali būti daug smalsuolių? Ypač jei nesinori, kad pasklistų gandai...
Ilgainiui išmokau laviruoti tarp savo darbo pliusų ir minusų. Nors iš pradžių buvo labai sunku. Iki šiol atsisakau kvietimų pasakoti apie savo aprangos stilių ir ištraukti viską iš spintos. Kažkada išgyvendavau, kad nufotografuoja vakarėlyje bešnekančią su kolega ar visai nepažįstamu žmogumi, o bulvarinėje spaudoje pasirodo „nauja pora". Dabar tai tik juokinga. Man svarbūs žmonės žino, kas ir kaip vyksta mano gyvenime. O tokios „antys" tegul skraido. Ką jau su jomis padarysi.
Koks vyras galėtų atlaikyti susidomėjimo laviną ir išbūti greta?
Savo esme esu aktorė, tad kartą pabandžiau įsivaizduoti - įsijausti kaip į vaidmenį, kad aš vyras, esantis greta tokios Gabrielės. Neįsivaizduoju, koks vyras tai atlaikytų. Ir viešumas nebūtų sudėtingiausias „išbandymas". Juk tai laikina. Esu labai emocinga, jautri, spontaniška. Vyras turėtų būti psichologiškai stabilus, su humoro jausmu ir subrendęs. Tokių nedaug. Aš suprantu, kaip vyrams greta manęs sudėtinga.
Dabar toks yra šalia?
Kitas klausimas (šypsodamasi mosteli ranka). Reikia kažką saugoti sau. Rėžia akį, kai žinomi žmonės lieja širdgėlą dėl nesusiklosčiusių santykių, o vos po kelių mėnesių džiaugiasi atradę gyvenimo prasmę. Po pusmečio vėl viskas kartojasi. Jei kas nors panašaus vyksta mano gyvenime, tai tik už durų.
Įsivaizduoji save namų šeimininke?
Būčiau tikrai gera mama. Jaučiu, kad mano namai būtų labai jaukūs ir šilti. Norėčiau turėti erdvę, kurią įrengčiau su meile ir kur galėčiau surinkti artimus žmones. Ir, atsiprašau už šiurkštumą, bet turbūt neįsileisčiau nė vieno žurnalisto.
Gimtadieniai turėtų priminti, kad biologinis laikrodis negailestingai tiksi...
Džiaugiuosi, kad dabar tiksi ne taip greitai kaip mūsų senelėms ar mamoms. Jos buvo kur kas labiau tuo gąsdinamos. Galime būti ramesnės ir laukti. Tikiu, kai ateis laikas, bus ir vaikelis. Labai lauktas ir mylimas. O jei dabar kitaip klostosi, vadinasi, taip turi būti. Mėgstu leisti laiką su draugių vaikais. Man palieka ne tik vaikus, bet ir jūrų kiaulytes, amadinus, šinšilą, triušį... O gimtadienių nešvenčiu nuo аštuoniolikos. Išskyrus trisdešimtmetį. Buvo linksma visus kviesti palydėti „į ketvirtąją dešimtį".
Mėlynakė blondinė - nereikalinga
Gal ir šiems metams prabėgus Gabrielė galės pasakyti - buvo turtingi. Ji jau filmavosi pirmose Rusijoje kuriamo televizijos filmo „Paskutinė Sinbado kelionė" scenose. Tačiau šia tema ji neatvirauja, kol viskas tėra surašyta scenarijuje - yra prietaringa.
Į Rusijos kūrėjų akiratį Gabrielė pateko netikėtai (iš puslapio internete) ir buvo jau keturiolikta į atranką pakviesta aktorė. Išvydę lietuvaitę jie suplojo rankomis - tinka - ir paaiškino: „Rusijoje nerandame to, ko ieškome. Reikia kitokios nei mūsų aktorės". „Vėliau režisierius mano herojės charakterį apibūdino ilgu bruožų sąrašu ir pridūrė: „Mums reikia paprastos Riazanės bobos", - kvatoja. - Mano tipažas - mėlynakė blondinė - Lietuvoje yra pabodęs, o mūsų kino menininkams išvis neįdomu dirbti su daugybę metų televizijoje šmėžuojančiu veidu. Nuvalkiotas televizijos veidelis. Nekviečia ir nereikia. Pati nemoku savęs pardavinėti - tam yra vadybininkai. O tokio neturiu."
Aktoriaus profesija neilgalaikė. Ateina metas, kai nelieka vaidmenų. „Neturėsiu darbo ekrane -rasiu ką prasmingo veikti, - nesibaimina. - Išvaizda - kintanti, o mano išsilavinimas ir patirtis padės atrasti, ko galėčiau imtis. Nedrebu dėl to. Kiekvienas dirbantis televizijoje rytoj gali dingti iš eterio. Nieko nėra amžino."
