„Man baisiausi tie žmonės, kurie nuo galvos iki kojų yra tobuli", - sako mados žurnaliste nusprendusi tapti diplomuota drabužių dizainerė Genutė Žalienė (27). Pati patekti į tobulųjų gretas ji nepretenduoja: kartais specialiai rengiasi neva „kičiškai", tiesiai rėžia tai, ką galvoja, ir neslepia mėgstanti pasimaivyti.
Pirmųjų rašinių spaudoje apie tave pasirodė kaip apie televizijos laidos personažą. Po kurio laiko kalbėjausi su dizainere Genute, o šįsyk susitinku su kolege žurnaliste!
Praėjusią savaitę viena televizijos laida anonsavo reportažą apie mane: kad bandžiau su skudurėliais - neva nepavyko, tada „ieškojau savęs" tarp samčių ir dulkių siurblio - nepatiko... Nors trenk per galvą tokiam anonsų rašytojui, tikras žurnaliūga... Turiu Dailės akademijos kostiumo dizaino studijų magistro laipsnį ir tos žinios niekur nedingo - jas gausinu. Ir dabar pagal specialybę darbuojuosi. Tačiau niekam ne paslaptis, kad prasidėjus ekonomikos krizei sumažėjo pasiūlymų: tarkim, darbo su reklamomis užsakymų gaunu kokį vieną per porą mėnesių.
Atsisėdau kažkada ir apgalvojau, ko man trūksta. Nepapuoliau į gandžumianų, straukaičių kartą, kuriai įsitvirtinti buvo lengviau: Užupio festivaliui padarydavo iš polietileno maišelių kokį ekstravagantišką dalyką ir to užteko, kad išgarsėtų. Dabar bandantys įsitvirtinti jaunieji dizaineriai turi labiau stebinti. Aš gal neturėjau didelės vidinės energijos kur nors tolimame Vilniaus pakraštyje atidaryti boutique, nenorėjau eiti į fabrikus - per rutiniška... Dirbau kino kostiumų dailininke, bet ten labai arkliškas darbas: neretai filmavimai vyksta naktimis, ne tik nelieka asmeninio gyvenimo, bet ir panagių nėra kada išsivalyti... Nebuvo stimulo verstis per galvą ir reguliariai rengti kolekcijų pristatymų, kad priminčiau apie save arba įrodyčiau, jog esu dizainerė ne iš mažosios raidės. Supratau, kad nenoriu daryti dėl to, kad daryčiau, todėl pradėjau svarstyti, kur dar galėčiau panaudoti specialybės žinias. Nusprendžiau: rašysiu apie madą. Neketinu būti žurnaliste plačiąja prasme, rašyti apie viską.
Ir dėl to įstojai į žurnalistikos magistrantūrą?
Taip. Žurnaluose nerandu tokių įdomių publikacijų apie madą, kad norėčiau išsiplėšti puslapį ir pasidėti prie lovos. Noriu apie madą rašyti kaip profesionalė, todėl turiu išmanyti žurnalistikos pagrindus. Todėl dabar vėl studijuoju...
Pasigirdo kalbų, kad gelbėsi nestilingas lietuves. Esi nusiteikusi kritikuoti?
Kritikuoti gali tik tas, kuris tą dalyką supranta. Nepasikuklinsiu: aš išmanau apie madą. Nesakau, kad kritikuosiu, tiesiog noriu apie tai rašyti. Kadangi mano toks charakteris, kad nemoku slėpti, ką galvoju, gal atsiras ir gana kritiškų pastabų.
Save matau dirbančią žurnale. Galbūt net tokiame, kokio šiandien Lietuvoje kol kas nėra. Jei šis pokalbis būtų iš serijos „pasvajokime", įsivaizduočiau save „Vogue" redaktore (juokiasi). Na, bet svajoti niekas nedraudžia. Tiesiog mūsų ne ta rinka, mados žurnalus mažai kas skaito, o dabar spaudai apskritai sunkmetis. Tačiau nežinia, kas bus po kokių šešerių metų. Labai norėčiau būti žurnalo mados redaktore, žurnalistams liepčiau pakalbinti tą arba aną, spręsčiau, kurias nuotraukas publikuoti, kurių - ne (juokiasi). Gal kai kam mano žodžiai sukels šypsenėlę, bet aš pasišokinėdama judu į tą pusę.
Kai kritikuoji ar patari kitiems, pati turi būti stiliaus ikona.
Man baisiausi tie žmonės, kurie nuo galvos iki kojų yra tobuli: ryškiai rožiniai bateliai su madingiausiomis pakulnėmis, tokio pat atspalvio plaukų segtukas, balta apykaklaitė, tokio pat baltumo apyrankė - viskas tobulai tobulai suderinta. Man tai - antiidealas. Beje, ir Victoria Beckham, su kuria dabar esu lyginama, man - antiidealas. Ši futbolininko žmona gali pasirodyti tobula - juk vilki suderintais ateinančio sezono aukštosios mados drabužiais, liekna, pasitempusi, grakšti, jos nepriekaištingas makiažas, kirpėjo plaukų blizgesiu dvelkiantys plaukai... Tačiau klaidingai manoma, kad perdėtas, apgalvotas susitvarkymas - nors po stiklu dėk - pretenduoja į stiliaus sinonimą. Stilius - tam tikras saviraiškos būdas, kuris išsiskiria iš kitų ir būdingas tik tau. Man žavi dizainerė Vivienne Westwood, supermodelis Kate Moss, dainininkė Amy Winehouse. Iš žinomų lietuvių patinka Eglės Mickevičienės nelakoniško seksualumo ir savito stilingumo pojūtis be pataikavimo miniai, Egmontas Bžeskas - menininkas, nutapęs krūvą „stiprių" paveikslų, bet vaikščioja su „puchovykine" salotinės spalvos striuke, mindžikuoja popmuzikos erdvėje - nebijo peržengti savo specialybės rėmų. Kartais žvelgdama į gatvės praeivius galiu nustatyti jų profesijas: sekretorė, tapytojas, verslininkas. Nebūtina tilpti į kokius nors rėmus! Žinau, kad segėti auksinį laikrodį - neva prastas skonis. Tačiau Vivienne Westwood nebijotų tokio nešioti. Mane žavi plačių pažiūrų žmonės.
Puikiai suprantu, kad pati kartais apsirengiu neva per drąsiai ir netgi „neskoningai". Tačiau man taip patinka, suprantu, ką darau! Kartais prie juodų batelių apsimaunu kūno spalvos pėdkelnes, nors žinau, kad pagal šiandienos tendencijas turėčiau būti su juodomis šešiasdešimties denų. Tik man taip neįdomu! Kodėl turėčiau vakarėlyje tokia pat būti kokia aštuoniasdešimt penktoji? Noriu būti kitokia! Tie, kurie mano, kad neturiu skonio, labai klysta. Puikiai suprantu, kad yra įvairių stilistikų. Kažkodėl vyrauja nuomonė, kad mados kūrėjas būtinai turi vilkėti tamsiai. Aš nebijau stebinti, man kur kas žavesnis savitą kičą pasirinkęs žmogus negu „teisingai" apsirengę aštuoniasdešimt penki vakarėlio dalyviai. Neįdomu! Aprangos stilių, kurį renkuosi pati, nebūtinai turiu siūlyti kitoms moterims. Galbūt kam nors geriausiai tinka juoda ir perlai. Žinau, kas su kuo „valgoma"!
Garsiausiai nuskamba per televiziją ištartas žodis. Gal turi minčių apie madą kalbėti kokioje nors laidoje?
Norėčiau, bet tokio pasiūlymo kol kas negavau, o su savomis idėjomis į televiziją veržiasi daugybė žmonių. Yra daug už mane tvirčiau besijaučiančių.
Dabar turiu porą su mada nesusijusių televizijos pasiūlymų ateinančiam rudeniui. Vienas - laidoje skaityti svetimus tekstus, kitas - dalyvauti šokių projekte. Tačiau neskubu priimti, nebenoriu į televiziją eiti dėl to, kad eičiau. Prieš kelerius metus sutikusi dalyvauti televizijos projekte „Lietuviškos grožybės" supratau, kad nereikia eiti visur, kur kviečia, nes kartais tavimi gali pasinaudoti.
Nepaneigsi, kad televizija tave padarė populiarią: žurnalų puslapiuose atsiradai prieš keletą metų, kai dirbai humoro laidoje „Lalaila".
Lazda turi du galus. Iš vienos pusės, taip, ta laida suteikė naujų galimybių, jei ne ji, dabar mes nesikalbėtume. Darbas tame projekte tikrai daug davė, atsidaro pažinčių. Kitas tos lazdos galas - norint užmarštin nustumti „Lalailos" blondinės įvaizdį, teko įdėti nemažai pastangų ir įrodyti, kad esu kitokia. Iš prigimties aš - pamaiva, o kai dar ir toje laidoje maiviausi, daugeliui susidarė įspūdis, kad esu visiška makaulė. Teko įrodinėti, kad moku daugiau, kad esu išsilavinusi ir suprantu, jog maivausi. Juk yra žmonių, kurie nesuvokdami šneka nesąmones.
Nejaugi toje laidoje kurto personažo šešėlį jauti iki šiol?
Nebejaučiu. Tie, kurie man už nugaros šnibžda, kad esu kvaila ir nemorali, nebūtinai taip mano. Labai labai dažnai kas nors garsiai deklaruoja, kad toji mergina nervina, erzina, kad yra tokia ir anokia, bet tyliai ja žavisi (juokiasi). Juk paprastai moralinį pasipiktinimą sudaro du procentai moralės, keturiasdešimt aštuoni - pasipiktinimo ir penkiasdešimt - pavydo.
Yra ir tokių, kurie maloniai bendrauja, o nusisukę pila purvą...
Anksčiau ant jų pykau, dabar stengiuosi atsiriboti. Apskritai bendraudama žmoguje bandau įžvelgti gerųjų savybių. Šiuo laikotarpiu draugių turiu gal daugiausia per savo gyvenimą. Net žinodama, kad kuri nors iš jų mane apkalbėjo, stengiuosi apie tai negalvoti: juk ir aš tokia pat, galbūt su kita bičiule tą apkalbėjau (juokiasi). Tobulų žmonių nėra!
Kokie dabar tavo santykiai su dvyne seserimi Ramune: judvi ne visuomet gerai sutarėte?
Vienu metu labai norėjau ją keisti: spaudžiau, kad mokytųsi, skaitytų būtent tą knygą, kurią aš jai rekomendavau. Tačiau juk tai - nesąmonė! Šįryt Ramunė vėl išvyko į Romą. Beveik verkdamos žinutėmis susirašėme. Ji man brangus žmogus. Ir įdomus. Dabar Ramunė laisvai kalba itališkai, kai pas ją nuvažiuoju, kasdien mane, nesusigaudančią, išsižiojusią visur vedžioja - ji turi tai, ko neturiu aš, man gali duoti ko nors naujo. Tai labai įdomu...
Tu ir pati nuolatos keitiesi: „Mados infekcijoje" rudaplaukės tavęs neatpažinau, akimirką pamaniau, kad tai - tavo sesuo...
Visuomet tokia buvau: galbūt todėl neturiu kasų. Mano plaukai nebuvo gal tik mėlyni ir žali - visi rudi, šviesūs atspalviai išbandyti. Mėgstu keistis - juk gyvenu tik kartą. Gal vidumi esu chameleoniška... Jei su manimi vos susipažįsti, vieną dieną pabendrauji, nebūtinai mane pažinsi tikrąją. Vieniems esu kvailai linksma, kiti matę kitokį mano veidą. Toks jau būdas. Gal taip nėra gerai. Kai kas sako, kad sėkmės garantas - pastovumas. Tačiau savo prigimties neperauklėsi.
Ar išorės pokyčiai atskleidžia vidaus permainas?
Aš visuomet kaip su varikliuku, lyg prisukta. Sakoma, kad žmonės yra dviejų tipų - vieni viską kaupia savyje, kiti išsipasakoja. Aš iš tų, kurie liejasi kaip fontanai: kalbu, ką galvoju, man reikėtų liežuvį apkarpyti...
Ir šįsyk plaukus persidažiau dėl paprasčiausios priežasties: šviesiai dažytų nudžirintų galiukai pradėjo trupėti. Be to, pradėjau manyti, kad būti blondine man gal net netinka, nes iš prigimties esu tamsi. Aš ir antakius šviesindavau, kad atrodyčiau kuo natūralesnė šviesiaplaukė. Man gražios tikros skandinavės, bet pagaliau įsisąmoninau: kad ir kiek dažyčiau plaukus, vis tiek tokia nebūsiu. Mano ir oda tamsesnė nei tikrų blondinių. Kiek galiu su savo prigimtimi kovoti? Dabartinė mano plaukų spalva - panaši į natūralių. Kol kas juos paauginsiu, o paskui žiūrėsiu, kaip elgtis.
Atrodai savimi labai pasitikinti!
Gal net per daug. Kartais pati savęs nesuprantu... Vieni apie mane sako: „Ach, kokia įžūlybė", bet yra manančių, kad esu labai geras žmogus, kad kiti tuo naudojasi ir lipa man per galvą. Net nežinau, kodėl tokia skirtinga atrodau... Pati savęs kol kas nepažįstu, dar neatkapstau, kuri aš tikroji, kurios manęs yra daugiau. Faktas, kad ką galvoju, tą šneku. Kartais dėl to ant savęs pykstu. Būna, vos su kuo nors susipažinusi išsipasakoju visą biografiją. Paskui pagalvoju: ką aš darau?! Tačiau nuo prigimties nepabėgsi: bandžiau būti kitokia, nieko nešnekėti, bet išgeri taurę vyno, atsipalaiduoji - ir išlenda tikrasis „aš" (juokiasi).
Visus tavo ieškojimus stebi vyras architektas Justinas Žalys. Ką jis sako?
Mes kartu - devyneri metai, šešeri - susituokę. Anksčiau jis mane stabdė, bandė pakeisti, aiškinti, kas galima, o ko - ne. Dabar nebebando (juokiasi). Mes tokie apsišlifavę... Aš vyrui irgi nieko neaiškinu. Jei jam kokiame vakarėlyje buvo smagu, gali namo grįžti ryte - neklausiu, ką ten darė, kodėl man skambino tik kartą, nors galėjo kokius penkis, kodėl „labanakt" linkėjo ne tokiu tonu... Abu vienas kitam suteikiame daug laisvės.
Sutuoktinis tau nemėgina pakirpti sparnų?
Pagal horoskopą esu Vėžys. Teigiama, kad po šiuo ženklu gimę žmonės yra namų židinio sergėtojai. Tačiau man toks apibūdinimas netinka. Negalėčiau lėkščių pagal atspalvius rikiuoti ir rožių iš pomidorų pjaustyti. Kol dukra Ūla Marija buvo maža, namie praleidau daug laiko, bet jaučiau, kad sau esu neįdomi, kad nesusigaudau (o jei ir susigaudau - neaktualu), kas aplinkui vyksta. Atrodė, kad nebemoku bendrauti, mano lūpose kalba sukasi tik apie vaiką ir kugelio padažą. Būti namų šeimininke - neįdomu.
Emancipuota moteris man nėra idealas. Vyras šalia privalo būti ir uždirbti daugiau negu aš. Ir dabar nemoku nei už butą, maistą, nei už automobilį. Tačiau reikia turėti ką nors savo. Kai kalbame apie tobulos šeimos receptą, mano susikurtas toks, kad reikia turėti kuo daugiau savo - pomėgį, draugių, o ne nuolatos sekti paskui sutuoktinį. Tarkim, manasis „kaituoja". Yra tokių moterų, kurios važiuoja kartu. Bet reikia vyrus palikti ramybėje. Jei kada nors keliai išsiskirs, turėsi savo draugų, savo hobį.
Tave vis prisimenu jodinėjančią...
Žirgus gėdingai pamiršau, nors vis galvoju, kad kada nors prie jų grįšiu. Kartą jodinėdama patyriau traumą - skaudžiai kritau, tada atsirado baimė. Supratau, kad apskritai bijau jodinėti, pradėjau analizuoti, kaip anksčiau į balną sėsdavau. Supratau, kad per dieduką - žirginio sporto teisėją. Jis mane su seserimi, mažas šešiametes, vesdavosi į žirgyną. O dabar suvokiau, kad esu bailė, ir jodinėjimą apleidau.
Turi ir daugiau baimių?
Nieko nebijau... Anksčiau protingos mintys: „Reikia nieko nesitikėti, nebijoti, tada ir nenusivilsi", atrodė blefas, negyvenimiška. O dabar pradėjau tuo gyventi. Visi esame kuo nors nusivylę, visi turime neišsipildžiusių lūkesčių arba ko nors nuolatos bijome ir tai prisišaukiame. Aš pasidariau drąsi, net mama sako, kad per daug savimi pasitikiu. Tikrai nieko nebijau. Nebent vilko miške (juokiasi). Bet regiu didelį skirtumą tarp drąsos ir akiplėšiško susireikšminimo: neužimčiau kavinėje dviejų staliukų tam, kad galėčiau pasidėti nešiojamąjį kompiuterį, „Guess" pirkinių maišą ant stalo ir atrodyčiau svarbesnė.
Ne visuomet žmogus jaučiasi tvirtas. Galbūt dabar tau palankus metas įgyvendinti drąsius planus?
Galėčiau ką nors pradėti, bet nebeturiu kada: visą laiką atima mokslai ir darbai. Be to, dabartinė ekonomikos padėtis įpareigoja labai gerai pagalvoti, ką darai. Nors esu spontaniška, į tikrą ugnį nešokčiau vien tam, kad spirgėčiau ir mirgėčiau.
Ar galime tikėtis, kad ir tapusi žurnaliste kursi drabužių kolekcijas?
Jei atsirastų rėmėjų, iš to dar ir uždirbčiau, kolekciją kurčiau, nes yra idėjų. Tačiau žinau, kad šiandien noriu turėti pinigų. Gyvename tokiame amžiuje, kai žmonės visko persisotinę.
Tavyje nebeliko jaunatviško maksimalizmo - kurti iš idėjos?
Nebeliko. Kartais sulaukiu pasiūlymų bendradarbiauti kokiame nors projekte. Kai išgirstu aimanas, koks mažas biudžetas, pageidavimą, kad dirbčiau kone dėl garbės, tokiems prašytojams iš karto sakau „ne": studentavimo laikai baigėsi, dirbti dėl to, kad garbingą projektą įsirašyčiau į CV, man nebereikia. Žinau savo įkainius. Man ne gėda taip pasakyti.
