„Norėjau atiduoti tam tikrą duoklę savo močiutei. Jai už daug ką esu be galo dėkinga. Savo mamai. Rolandui. Dariui. Netgi Deiviui... Dar – Žmogui Saulei... Visiems savo gerbėjams...“ – vardija dainininkė Gintarė Karaliūnaitė (31). Jos rankose – biografinė knyga „Nebaigtas romanas“. Tarsi įrodymas to, kad jos romanas su gyvenimu dar toli gražu nebaigtas, knygą atlydi nauji virsmai: kalbama, jog pusantrų metų trukusių santykių su teisininku Vytautu Saukaičiu (29) istorijoje Gintarė padėjo tašką.
Lyg žinodama sakei: „Apie tai, kas vyksta šiuo metu, negaliu kalbėti, nes nežinau, kas bus po metų, dvejų... /.../ Galų gale, šita knyga bus tam tikras atradimas tiems žmonėms, kurie dabar yra šalia manęs. Ją perskaitę, gali mane pamatyti šiek tiek kitokią...“ Judviejų skyrybos su Vytautu susijusios su tuo, kas parašyta knygoje?
Ne, nesusijusios. Sakykime, kad aš tiesiog užbėgau už akių galimoms kur kas skausmingesnėms skyryboms. Pastaruoju metu daug kalbėjomės su Vytu: kad labai sunku gyventi skirtinguose miestuose, dirbti visiškai skirtingose srityse. Galima sakyti, kad mes pavargome derintis vienas prie kito. Kaip visada dažniausiai tenka rinktis moteriai: šeima, vaikai ir namai arba vyras ir jo interesai. O prabangos rinktis aš tiesiog neturiu, nes niekada sūnaus interesų neiškeisčiau į (kad ir labai mylimo) vyro poreikius.
Be to, nežadu mesti muzikos, noriu dainuoti ir kurti naujas dainas, o tam man reikia erdvės. Supratau, kad prieš savo prigimtį nepapūsiu: esu laisvas paukštis ir tokia būsiu, matyt, visą gyvenimą. Noriu kvėpuoti pilna krūtine ir svajoju, kad šalia būtų už mane stipresnis žmogus, kuris palaikytų, o ne verstų plėšytis ir rinktis.
Bet juk knygoje dar sakei, kad jus su Vytu sieja brandi meilė ir pasitikėjimas. Negalėjo juk viskas taip staiga per savaitę ar mėnesį apvirsti. O gal tiesiog nutylėjai tikrąją padėtį?
Man dažnai galvoje skamba vienos labai protingos moters žodžiai: „Meilė kartais miršta ketvirtadienį.“ Meilė nėra nepajudinamas betono luitas. Ji gali akimirksniu užgimti ir lygiai taip pat išsisklaidyti, palikti suvokimą, kad tarp dviejų žmonių likusi tik draugystė, pagarba ir supratimas. Tarp mūsų su Vytu visą laiką buvo labai graži draugystė, pagarba. Buvo ir meilė. Tiesiog ji neatlaikė išbandymų, karštų Vyto ir mano charakterių pliūpsnių.
Aišku, bus sakančių: „Ir vėl eilinė nesėkmė...“ Aš taip nesakau. Buvo nuostabūs, puikūs santykiai, kurie man daug davė ir kuriais džiaugiuosi. Nenubraukiu jų ir neišmetu į šiukšliadėžę kaip nepavykusių. Esu už daug ką dėkinga savo buvusiam draugui ir jo šeimai, labai šiltai priėmusiems mane. O kad abu susėdome ir nusprendėme išsiskirti, buvo mūsų dviejų ramus ir jau apgalvotas sprendimas. Gal to nepadarius būtų prasidėję kur kas nemalonesnių dalykų, gal būtų peržengtos pagarbos ribos...
O ruduo man visą laiką permainų metas...
Balse negirdžiu jokio liūdesio dėl skyrybų!
Esu labai rami, nes jaučiuosi teisingai apsisprendusi. Vakare galvą ant pagalvės padėjus manęs nekankina daugybė minčių ir klausimų. Į visus sau jau atsakiau.
O gal Vytautas įsižeidė, kad apie jį knygoje nepasakoji?
Ne. Nei jis reikalavo, kad būtų ten, nei prieštaravo, kad minėčiau. Nei komentavo, nei prašė papasakoti. Jokios prievartos. Mes jau seniai buvome sutarę, kad jokių reikalavimų ir pretenzijų tarp dviejų žmonių būti negali.
Davei rankraštį skaityti dabar jau buvusiam draugui?
Ne. Bet jis žinojo, kas bus knygoje. Įspėjau jį. Nors žurnalai mėgsta dalyti patarimus, kad negalima pasakoti partneriui apie savo praeitį, mes su Vytu esame vienas kitam daug skaudžių ir gražių dalykų pasipasakoję. Bijojau tik kaip reaguos perskaitęs tą vietą, kur pasakoju apie Žmogų Saulę. Nenorėjau, kad pagalvotų, jog tebesikankinu dėl tos meilės, kad jau nieko taip nebemylėsiu... Bet kasdien, kiek buvome kartu, įrodėme vienas kitam savo jausmų ir santykių tvirtumą. Nesvarbu, kiek laiko Vytas praleido mano gyvenime, bet kaip išskirtinę jo dovaną prisiminsiu dėmesingumą.
Kodėl apskritai ryžaisi tokiai išpažinčiai kaip knyga?
Gal ne tiek ryžausi, kiek ekspromtu pasidaviau tavo pasiūlymui. Manei, kad nesutiksiu?
Tiesą sakant, nustebau, kad ilgai nesvarsčiusi sutikai. Maniau, neišdrįsi išpažinti savo paslapčių. Be to, tu vos perkopei trisdešimt metų. Ką toks jaunas žmogus gali papasakoti?
Papasakoti tikrai daug ką turėjau. Gal dėl karšto savo temperamento ir charakterio per trisdešimt metų spėjau patirti įvairiausių nuotykių. Sukaupiau pakankamai patirties – ir skaudžios, ir gražios. Man pačiai jos kartais atrodo daugoka, užtat turiu ką papasakoti.
O dėl paslapčių... Nesijaučiu visas atskleidusi. Net nekalbu apie kitų žmonių man patikėtas paslaptis. Jas ir toliau kruopščiai saugosiu. Bet ir savo ne visas išpasakojau.
Tiesiog noriu išnaudoti gyvenimo teikiamas galimybes. Šitą knygą irgi priėmiau kaip galimybę. Per tą laiką, kol ją rašėme, visokių minčių turėjau. Išėjo ir kitų panašių knygų, kuriomis aš labai nusivyliau ir išsigandau. Pavyzdžiui, apie Džordaną Butkutę. Ne ja nusivyliau, o tuo, kaip knyga parašyta. Aš pažįstu žavią, gerą ir protingą Džordaną. Ji penktą ryto yra paskambinusi pasakyti, kokia graži mano nuotrauka įdėta žurnale. „Laikykis! Mes viską išgyvensime“, – yra guodusi. O su savo gyvenimu ji turi teisę daryti ką nori. Savo kainą už tai ji susimoka. Bet man nuoširdžiai suskaudo širdį, kai perskaičiau apie ją parašytą knygą. Nėra Džordana tokia, kokia ten parodyta.
Ir aš savo gyvenimą tau išpasakojau kaip draugei, iš pradžių net menkai suvokdama, kad tai skaitys visa Lietuva. O kai gavau rankraštį, labai išsigandau. Vežiojausi jį mašinoje gal kelias savaites. Tu man skambini: „Ar jau skaitai?“ O perskaičiusi buvau gal tik tris pirmus lapus. Perskaičiau ir padėjau atgal į „papkę“. Vis bandydavau tą rankraštį išsitraukti, bet atrodydavo, kad turiu ypatingai susikaupti, nusiteikti... Matyt, labai bijojau to, ką perskaitysiu. Žinau, ką pasakojau, prisimenu kone kiekvieną frazę, bet labai bijojau, kaip tai atrodys popieriuje išguldyta. Bijojau savo reakcijos: perskaitysiu ir nebenorėsiu, kad tai būtų išspausdinta.
O ar tokie memuarai nėra tiesiog žmogaus tuštybė?
Tiesos yra. Tuštybė ir puikybė visada eina šalia pasitikėjimo savimi, savo vertės supratimo ir orumo. Kai sutikau papasakoti savo gyvenimo istoriją, nusprendžiau, kad per daug nefilosofuosiu ir giliai nekapstysiu, kodėl tai darau. Kaip kas nori, taip tegu ir supranta.
Galų gale tai nėra autobiografinė knyga. Greičiau pasakojimas apie mane ir žmones, buvusius ir esančius šalia. Norėjau, kad būtų linksma knyga. Bet išėjo kitokia. Knygą juk rašėme penkis mėnesius. Per tą laiką manyje vienos nuotaikos keitė kitas. Atrodė, bus lengviau. „Kas čia ypatingo papasakoti senus įvykius? – galvojau. – Aš gi vis tiek – kūmutė pleputė. Susėsim, pašnekėsim, ir tiek.“ Bet kaskart po mūsų pokalbio neužmigdavau visą naktį: skambėdavo mano pačios žodžiai, frazės, vėl sapnuodavau tuos įvykius... Man tai buvo įdomi patirtis. Pabandyk sugrąžinti savo gyvenimą kone nuo gimimo! Pirmą kartą per trisdešimt metų pati iš savęs sistemingai, pamažu traukiau prisiminimus. Traukiau nuoširdžiai ir atvirai – lyg kokios hipnozės veikiama. Nieko nesumelavau, tik tai, ko negalėjau pasakyti, tiesiog nutylėjau. Skaitytojui tikrai užteks ir to, ką sudėjome į knygą. Herojams gal net ir per daug gali pasirodyti...
Ne kartą patyriau, koks trapus yra gyvenimas, todėl norėjau, kad sūnui Nagliui liktų gražus prisiminimas apie mane. Kai skyrėmės su sūnaus tėvu, nesugebėjome išgirsti vienas kito. Emocijos dažnai ėjo pirma proto. O paskui mano gyvenimas apaugo gandais, mano žodžius neretai tie patys žurnalistai iškraipydavo ir išversdavo... Norėjau, kad knygoje būtų papasakotas tikras mano gyvenimas ir mintys.
Visai nesijaudinu, ar pasmerks šią knygą, ar žavėsis ja. Žinau, kad daug kas jos laukia ir man smagu. Jeigu ji bent vienam žmogui praskaidrins gyvenimą, bent vienam bus naudinga, bent vieno smalsumą patenkins, minimalią programą jausiuosi įvykdžiusi.
Sakai, kad liko neatskleistų paslapčių. Lygiai taip pat galėjai nutylėti ir istoriją, kurią žino nedaug kas, – judviejų su šviesaus atminimo dainininku Rolandu Janavičiumi meilės istoriją...
Kai išsiskyrėme, nebuvo jokio susitarimo, kad niekam nepasakosime apie dvejus metus trukusį bendrą mūsų gyvenimą. Bet abu kažkodėl nusprendėme, kad savo istorijos neparduosime, neišpasakosime žiniasklaidai ir taip nesidarysime reklamos. Net kai madingi tapo straipsniai ir laidos apie tai, kas, su kuo ir kada buvo, mūsų su Rolandu geltonoji spauda kažkaip stebuklingai nepalietė. O ta meilės istorija būtų buvęs gardus kąsnelis... Gal ir dabar bus manančių: „Kam čia reikėjo pasakoti? Negi pasigirti norėjo...“ Ne, ir be šito turiu kuo girtis. Tiesiog šįkart jaučiuosi pasielgusi sąžiningai ir gerai. Norėjau Rolandui tarsi dovaną kokią padaryti. Esu įsitikinusi, kad toks dėmesys jam patiktų. Kai Rolandas mirė, pajutau, kad jis nepelnytai pamirštamas. Ne, dar nepamirštas, bet atminimas pamažu blėsta. Ir pati iki šiol blogai jaučiuosi, kad neaplankiau paskutinėmis dienomis, nepasikalbėjau. Jaučiu ne tiek kaltę, kiek savotiškos pareigos neatlikusi.
Tokio, kokį aš jį pažinojau, Rolandas neleido savęs pažinti klausytojams ir gerbėjams. Į sceną jis eidavo užsidėjęs savotišką kaukę, susikurtą įvaizdį. Norėjau papasakoti apie jį kitokį. Apie tokį, koks būdavo užsidarius namų durims – jautrų, atvirą, gilų. Bendrauju su daug mūsų kolegų, bet tarp populiariosios muzikos atlikėjų, taip gyvenančių scena ir muzika, aš daugiau nesutikau. Šlovė, populiarumas daugumą iš mūsų labai greitai pakeitė, iškraipė. O Rolandas buvo išskirtinis, talentingas, muzikalus ir labai dvasingas žmogus. Knygoje ryžausi papasakoti, kokią įtaką jis padarė mano gyvenimui. Koks svarbus jis man buvo. Dažnai noriu su kuo nors pasikalbėti apie Rolandą. Man atrodo, kai žmogus išeina, reikia apie jį kuo daugiau kalbėtis, šiltai prisiminti. Tai nereiškia, kad to žmogaus nepaleidi. Tiesiog leidi jam dar nors šiek tiek gyventi čia. Kartu.
O jeigu Rolandas būtų gyvas, pasakotum apie jį?
Prieš tai atsiklausčiau. Kažkodėl manau, kad nebūtų prieštaravęs. Tikrai žinau, kad būtų norėjęs perskaityti, ką papasakojau. Knygoje nėra nė vieno melagingo žodžio apie jį.
Apie daugelį savo meilės nuotykių ir istorijų pasakojai labai lengvai ir žaismingai. Bet sunkiai rinkai žodžius kalbėdama apie antruoju vyru tapusį Deividą. Atrodė, kad tau net nemalonu tai prisiminti. Tačiau juk tai buvo viešiausias gyvenimo etapas, jau šimtus kartų išanalizuotas ir išnarstytas visuose Lietuvos leidiniuose.
Taip, ši mano gyvenimo klaida tapo labai vieša ir garsi. Iš tos istorijos gavau gerą pamoką ir naudingos patirties. Tačiau atvirai sakau, kad šitą žmogų noriu visiškai išbraukti iš savo gyvenimo. Išgriebti jį kaip musę iš barščių ir pamiršti. Juo labiau nenorėjau savo knygoje jam suteikti daug puslapių. Negražiausių jo veiksmų net neįvardijau. Bet žinau, kad netgi tai, kas gerokai apgludinta, jam labai nepatiks. O Deivis – žmogus, kurio poelgių visiškai negaliu prognozuoti.
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad visus ketverius metus būdama su juo tik kankinausi. Ne mazochistė juk esu. Buvo ir nuostabių akimirkų, ir tikėjimo, ir perspektyvų. Bet paskutiniai metai buvo kupini tik nusivylimų tuo žmogumi. Jis nuvylė ir mane, ir mano sūnų, mamą. Mano babytę labiausiai. Ši net jo vardo dabar girdėti negali. O man tas žmogus nebekelia jokių emocijų – nei pykstu, nei gailiuosi ko nors.
Tik dar kartą galiu jam palinkėti sėkmės, laimės, tegu eina savo gyvenimo keliu. Ir kuo toliau nuo manojo... Puikiai suprantu, kad dėl mūsų santykių pati daug kur esu kalta. Jeigu greičiau ir tvirčiau būčiau apsisprendusi, būtume galėję išvengti tų niekam nereikalingų vestuvių, skyrybų ir daugybės nemalonumų. Suprantu, kad vis dėlto pati jį daug kur išprovokavau, iškankinau ir išderinau. Jis pridarė daug nesąmonių ir pats sau daug ką pagadino. Juk jam dar reikės, kad kokia nors moteris jį mylėtų, juo pasitikėtų. Atsikratyk paskui tokio šleifo kad gudrus...
Galų gale knygoje šnekėjau apie save, o ne apie jį. Tiksliau, apie savo gyvenimą tuo metu, kai jame buvo Deivis. Perskaitęs jis turbūt labai nustebs, nes daug ko net nežinojo, kas iš tikrųjų vyko pastaruosius dvejus metus. Jis tik mano, kad žino... Bet aš viską atvirai papasakojau ir prisiėmiau atsakomybę.
Kai kurie knygos herojai liko neįvardyti. Ar kada nors pasakysi, kokiam garsiam pramogų pasaulio atstovui už trumpikių užkišai dešimt litų?
Ne, ne, tikrai nesakysiu! Užtenka, kad tas žmogus save atpažins... Tikrai nenorėčiau, kad kieno nors kito knygoje skaityčiau prisiminimus, kaip su Karaliūnaite draugavo... miegojo... kas buvo ir ko ne... o jeigu dar pagražintų... Todėl ir pati stengiausi išlaviruoti, neužgauti, neįžeisti.
Sudėjus visas tavo patirtas meilės istorijas, įvertinus laiką, nuo kada jos prasidėjo... Tiesiai šviesiai: kai apsigyvenai su Rolandu Janavičiumi, buvai dar nepilnametė! Nebijai, kad sulauksi reakcijos: „Pasileidusi merga!“
Oi, jau seniai mane vadina pasileidusia. Tereikia paskaityti apie mane komentarų internete. Taigi nieko naujo neišgirsiu.
Pažįstu žmonių, kuriems apskritai tektų emigruoti iš Lietuvos, jei būtų paviešintas jų gyvenimas... O jie išdidžiai vadina save aukštuomene, meta frazę: „Nekomentuosiu...“ ir dar priduria: „Nesuprantu, kaip apskritai galima pasakoti apie asmeninį savo gyvenimą...“ Na, ir tegu nepasakoja! Tai visai nėra inteligentiškumo ar aukštuomenės bruožas. Aš pati neretai pasipasakodavau, o paskui kaip triušis suglausdavau ausis ir laukdavau: kas dabar bus?! Ir kas atsitiko? Viešinau aš ar ne, nebuvo knygos ar dabar bus, vienas vyras ar antras... Na, ir kas blogo man dėl to įvyko?! Tiesiog reikia gyventi laisviau, su šypsena žvelgti į pasaulį. Daryti viską su protu ir prisiimti už savo veiksmus atsakomybę.
Taip, aš ir esu pasileidusi! O kas man gali tai uždrausti? Esu laisva moteris, kuri iš gyvenimo nori pasiimti viską. Pamažu, lėtai man neišeina. Aš gyvenimą semiu pilnomis saujomis, ne ragauju, o valgau pilna burna ir mėgaujuosi! Kaskart už tai susimoku nemažą kainą, todėl nejaučiu jokio sąžinės graužimo. Jokios pareigos prieš ką nors atsiskaityti ar atsiprašyti, kad esu dukart išsiskyrusi... kad pati sau esu graži... Kur čia mano kaltė?! Aš nieko nepavogiau, nenužudžiau ir neatėmiau. Aš tik ieškau. Nusiviliu. Ir vėl sutinku... Gal vėl suklysiu, paverksiu, pavalgysiu pyrago, pasiguosiu savo nuostabioms draugėms, nusipurtysiu ir eisiu toliau. Dar, žiūrėk, ir naujų gražių dainų sukursiu. Iš bet kokios blogybės moku pasiimti ką nors gero.
Prisimenu laiką, kai dalijai interviu apie gyvenimą su Deividu, bet iš tiesų kentėjai dėl meilės vyrui, kurį knygoje vadini Žmogumi Saule. Kodėl tada neišdrįsai apie jį papasakoti?
Niekada ir neplanavau apie šį žmogų kalbėti viešai. Tačiau knyga yra dovana mano artimiems žmonėms, draugams. Ją skaitys mano vaikai, anūkai. Noriu, kad klausydamiesi to laikotarpio mano dainų, žinotų kaip gyvenau, kas tuo metu su jų mama ar močiute dėjosi, kokia graži iliuzija man tada padėjo kurti...
Nesiruošiu dirbtinai intriguoti: „Pirkite knygą! Oi, ką perskaitysite! Paslaptinga, niekur niekada neminėta istorija...“ Ji ir taip apaugs gandais. Visi spėlios, ieškos, aiškinsis, kas toks... O jeigu knygoje tas mano Žmogus Saulė atpažins save, išsipūs gi kaip oro balionas. Eis draugai, plos jam per petį: „Na, žinai, apie tave knygas jau rašo...“ O iš tiesų jis buvo tik mygtukas, uždegęs šviesą manyje – pažadinęs kūrybines galias. Jeigu su tuo žmogumi santykiai būtų buvę aiškesni ir konkretesni, turbūt būčiau greitai nusivylusi ir nepuoselėjusi tiek iliuzijų. Dabar, kai nuo tos istorijos praėjo jau nemažai laiko, vienintele savo gyvenimo meile Žmogaus Saulės tikrai nevadinu. Aš nebesidomiu tuo vyru, stengiuosi per dažnai neprisiminti to, kas tarp mūsų buvo. Pasilikau tą istoriją kaip labai gražią ir pilną kankinančio širdies drebulio. Turbūt tik perskaitęs knygą tas mano Žmogus Saulė supras, kokią reikšmę tada turėjo mano gyvenime.
Paprastai memuarus žmonės rašo garbiame amžiuje. Galbūt, kai jau nebesitiki nuveikti nieko ypatingo ir įdomaus... Bet tau iki gyvenimo saulėlydžio dar toloka. Ką veiksi toliau?
Gyvensiu! Todėl ir romane taško nepadėjome. Tik daugtaškį... Tikiuosi, kad dar po trisdešimties metų jau turėsiu anūkų, įdomios veiklos, mylimą žmogų šalia, tikslą, verčiantį judėti į priekį. Viliuosi išsaugoti jaunatviškumą ir blaivų protą. Kažkodėl neabejoju, kad iš kitų trisdešimties mano gyvenimo metų lengvai išeis dar viena knyga. Ko gero, jau rudenį ar šią žiemą turėsiu ką tau papasakoti... Gyvenimas tęsiasi!
Lyg žinodama sakei: „Apie tai, kas vyksta šiuo metu, negaliu kalbėti, nes nežinau, kas bus po metų, dvejų... /.../ Galų gale, šita knyga bus tam tikras atradimas tiems žmonėms, kurie dabar yra šalia manęs. Ją perskaitę, gali mane pamatyti šiek tiek kitokią...“ Judviejų skyrybos su Vytautu susijusios su tuo, kas parašyta knygoje?
Ne, nesusijusios. Sakykime, kad aš tiesiog užbėgau už akių galimoms kur kas skausmingesnėms skyryboms. Pastaruoju metu daug kalbėjomės su Vytu: kad labai sunku gyventi skirtinguose miestuose, dirbti visiškai skirtingose srityse. Galima sakyti, kad mes pavargome derintis vienas prie kito. Kaip visada dažniausiai tenka rinktis moteriai: šeima, vaikai ir namai arba vyras ir jo interesai. O prabangos rinktis aš tiesiog neturiu, nes niekada sūnaus interesų neiškeisčiau į (kad ir labai mylimo) vyro poreikius.
Be to, nežadu mesti muzikos, noriu dainuoti ir kurti naujas dainas, o tam man reikia erdvės. Supratau, kad prieš savo prigimtį nepapūsiu: esu laisvas paukštis ir tokia būsiu, matyt, visą gyvenimą. Noriu kvėpuoti pilna krūtine ir svajoju, kad šalia būtų už mane stipresnis žmogus, kuris palaikytų, o ne verstų plėšytis ir rinktis.
Bet juk knygoje dar sakei, kad jus su Vytu sieja brandi meilė ir pasitikėjimas. Negalėjo juk viskas taip staiga per savaitę ar mėnesį apvirsti. O gal tiesiog nutylėjai tikrąją padėtį?
Man dažnai galvoje skamba vienos labai protingos moters žodžiai: „Meilė kartais miršta ketvirtadienį.“ Meilė nėra nepajudinamas betono luitas. Ji gali akimirksniu užgimti ir lygiai taip pat išsisklaidyti, palikti suvokimą, kad tarp dviejų žmonių likusi tik draugystė, pagarba ir supratimas. Tarp mūsų su Vytu visą laiką buvo labai graži draugystė, pagarba. Buvo ir meilė. Tiesiog ji neatlaikė išbandymų, karštų Vyto ir mano charakterių pliūpsnių.
Aišku, bus sakančių: „Ir vėl eilinė nesėkmė...“ Aš taip nesakau. Buvo nuostabūs, puikūs santykiai, kurie man daug davė ir kuriais džiaugiuosi. Nenubraukiu jų ir neišmetu į šiukšliadėžę kaip nepavykusių. Esu už daug ką dėkinga savo buvusiam draugui ir jo šeimai, labai šiltai priėmusiems mane. O kad abu susėdome ir nusprendėme išsiskirti, buvo mūsų dviejų ramus ir jau apgalvotas sprendimas. Gal to nepadarius būtų prasidėję kur kas nemalonesnių dalykų, gal būtų peržengtos pagarbos ribos...
O ruduo man visą laiką permainų metas...
Balse negirdžiu jokio liūdesio dėl skyrybų!
Esu labai rami, nes jaučiuosi teisingai apsisprendusi. Vakare galvą ant pagalvės padėjus manęs nekankina daugybė minčių ir klausimų. Į visus sau jau atsakiau.
O gal Vytautas įsižeidė, kad apie jį knygoje nepasakoji?
Ne. Nei jis reikalavo, kad būtų ten, nei prieštaravo, kad minėčiau. Nei komentavo, nei prašė papasakoti. Jokios prievartos. Mes jau seniai buvome sutarę, kad jokių reikalavimų ir pretenzijų tarp dviejų žmonių būti negali.
Davei rankraštį skaityti dabar jau buvusiam draugui?
Ne. Bet jis žinojo, kas bus knygoje. Įspėjau jį. Nors žurnalai mėgsta dalyti patarimus, kad negalima pasakoti partneriui apie savo praeitį, mes su Vytu esame vienas kitam daug skaudžių ir gražių dalykų pasipasakoję. Bijojau tik kaip reaguos perskaitęs tą vietą, kur pasakoju apie Žmogų Saulę. Nenorėjau, kad pagalvotų, jog tebesikankinu dėl tos meilės, kad jau nieko taip nebemylėsiu... Bet kasdien, kiek buvome kartu, įrodėme vienas kitam savo jausmų ir santykių tvirtumą. Nesvarbu, kiek laiko Vytas praleido mano gyvenime, bet kaip išskirtinę jo dovaną prisiminsiu dėmesingumą.
Kodėl apskritai ryžaisi tokiai išpažinčiai kaip knyga?
Gal ne tiek ryžausi, kiek ekspromtu pasidaviau tavo pasiūlymui. Manei, kad nesutiksiu?
Tiesą sakant, nustebau, kad ilgai nesvarsčiusi sutikai. Maniau, neišdrįsi išpažinti savo paslapčių. Be to, tu vos perkopei trisdešimt metų. Ką toks jaunas žmogus gali papasakoti?
Papasakoti tikrai daug ką turėjau. Gal dėl karšto savo temperamento ir charakterio per trisdešimt metų spėjau patirti įvairiausių nuotykių. Sukaupiau pakankamai patirties – ir skaudžios, ir gražios. Man pačiai jos kartais atrodo daugoka, užtat turiu ką papasakoti.
O dėl paslapčių... Nesijaučiu visas atskleidusi. Net nekalbu apie kitų žmonių man patikėtas paslaptis. Jas ir toliau kruopščiai saugosiu. Bet ir savo ne visas išpasakojau.
Tiesiog noriu išnaudoti gyvenimo teikiamas galimybes. Šitą knygą irgi priėmiau kaip galimybę. Per tą laiką, kol ją rašėme, visokių minčių turėjau. Išėjo ir kitų panašių knygų, kuriomis aš labai nusivyliau ir išsigandau. Pavyzdžiui, apie Džordaną Butkutę. Ne ja nusivyliau, o tuo, kaip knyga parašyta. Aš pažįstu žavią, gerą ir protingą Džordaną. Ji penktą ryto yra paskambinusi pasakyti, kokia graži mano nuotrauka įdėta žurnale. „Laikykis! Mes viską išgyvensime“, – yra guodusi. O su savo gyvenimu ji turi teisę daryti ką nori. Savo kainą už tai ji susimoka. Bet man nuoširdžiai suskaudo širdį, kai perskaičiau apie ją parašytą knygą. Nėra Džordana tokia, kokia ten parodyta.
Ir aš savo gyvenimą tau išpasakojau kaip draugei, iš pradžių net menkai suvokdama, kad tai skaitys visa Lietuva. O kai gavau rankraštį, labai išsigandau. Vežiojausi jį mašinoje gal kelias savaites. Tu man skambini: „Ar jau skaitai?“ O perskaičiusi buvau gal tik tris pirmus lapus. Perskaičiau ir padėjau atgal į „papkę“. Vis bandydavau tą rankraštį išsitraukti, bet atrodydavo, kad turiu ypatingai susikaupti, nusiteikti... Matyt, labai bijojau to, ką perskaitysiu. Žinau, ką pasakojau, prisimenu kone kiekvieną frazę, bet labai bijojau, kaip tai atrodys popieriuje išguldyta. Bijojau savo reakcijos: perskaitysiu ir nebenorėsiu, kad tai būtų išspausdinta.
O ar tokie memuarai nėra tiesiog žmogaus tuštybė?
Tiesos yra. Tuštybė ir puikybė visada eina šalia pasitikėjimo savimi, savo vertės supratimo ir orumo. Kai sutikau papasakoti savo gyvenimo istoriją, nusprendžiau, kad per daug nefilosofuosiu ir giliai nekapstysiu, kodėl tai darau. Kaip kas nori, taip tegu ir supranta.
Galų gale tai nėra autobiografinė knyga. Greičiau pasakojimas apie mane ir žmones, buvusius ir esančius šalia. Norėjau, kad būtų linksma knyga. Bet išėjo kitokia. Knygą juk rašėme penkis mėnesius. Per tą laiką manyje vienos nuotaikos keitė kitas. Atrodė, bus lengviau. „Kas čia ypatingo papasakoti senus įvykius? – galvojau. – Aš gi vis tiek – kūmutė pleputė. Susėsim, pašnekėsim, ir tiek.“ Bet kaskart po mūsų pokalbio neužmigdavau visą naktį: skambėdavo mano pačios žodžiai, frazės, vėl sapnuodavau tuos įvykius... Man tai buvo įdomi patirtis. Pabandyk sugrąžinti savo gyvenimą kone nuo gimimo! Pirmą kartą per trisdešimt metų pati iš savęs sistemingai, pamažu traukiau prisiminimus. Traukiau nuoširdžiai ir atvirai – lyg kokios hipnozės veikiama. Nieko nesumelavau, tik tai, ko negalėjau pasakyti, tiesiog nutylėjau. Skaitytojui tikrai užteks ir to, ką sudėjome į knygą. Herojams gal net ir per daug gali pasirodyti...
Ne kartą patyriau, koks trapus yra gyvenimas, todėl norėjau, kad sūnui Nagliui liktų gražus prisiminimas apie mane. Kai skyrėmės su sūnaus tėvu, nesugebėjome išgirsti vienas kito. Emocijos dažnai ėjo pirma proto. O paskui mano gyvenimas apaugo gandais, mano žodžius neretai tie patys žurnalistai iškraipydavo ir išversdavo... Norėjau, kad knygoje būtų papasakotas tikras mano gyvenimas ir mintys.
Visai nesijaudinu, ar pasmerks šią knygą, ar žavėsis ja. Žinau, kad daug kas jos laukia ir man smagu. Jeigu ji bent vienam žmogui praskaidrins gyvenimą, bent vienam bus naudinga, bent vieno smalsumą patenkins, minimalią programą jausiuosi įvykdžiusi.
Sakai, kad liko neatskleistų paslapčių. Lygiai taip pat galėjai nutylėti ir istoriją, kurią žino nedaug kas, – judviejų su šviesaus atminimo dainininku Rolandu Janavičiumi meilės istoriją...
Kai išsiskyrėme, nebuvo jokio susitarimo, kad niekam nepasakosime apie dvejus metus trukusį bendrą mūsų gyvenimą. Bet abu kažkodėl nusprendėme, kad savo istorijos neparduosime, neišpasakosime žiniasklaidai ir taip nesidarysime reklamos. Net kai madingi tapo straipsniai ir laidos apie tai, kas, su kuo ir kada buvo, mūsų su Rolandu geltonoji spauda kažkaip stebuklingai nepalietė. O ta meilės istorija būtų buvęs gardus kąsnelis... Gal ir dabar bus manančių: „Kam čia reikėjo pasakoti? Negi pasigirti norėjo...“ Ne, ir be šito turiu kuo girtis. Tiesiog šįkart jaučiuosi pasielgusi sąžiningai ir gerai. Norėjau Rolandui tarsi dovaną kokią padaryti. Esu įsitikinusi, kad toks dėmesys jam patiktų. Kai Rolandas mirė, pajutau, kad jis nepelnytai pamirštamas. Ne, dar nepamirštas, bet atminimas pamažu blėsta. Ir pati iki šiol blogai jaučiuosi, kad neaplankiau paskutinėmis dienomis, nepasikalbėjau. Jaučiu ne tiek kaltę, kiek savotiškos pareigos neatlikusi.
Tokio, kokį aš jį pažinojau, Rolandas neleido savęs pažinti klausytojams ir gerbėjams. Į sceną jis eidavo užsidėjęs savotišką kaukę, susikurtą įvaizdį. Norėjau papasakoti apie jį kitokį. Apie tokį, koks būdavo užsidarius namų durims – jautrų, atvirą, gilų. Bendrauju su daug mūsų kolegų, bet tarp populiariosios muzikos atlikėjų, taip gyvenančių scena ir muzika, aš daugiau nesutikau. Šlovė, populiarumas daugumą iš mūsų labai greitai pakeitė, iškraipė. O Rolandas buvo išskirtinis, talentingas, muzikalus ir labai dvasingas žmogus. Knygoje ryžausi papasakoti, kokią įtaką jis padarė mano gyvenimui. Koks svarbus jis man buvo. Dažnai noriu su kuo nors pasikalbėti apie Rolandą. Man atrodo, kai žmogus išeina, reikia apie jį kuo daugiau kalbėtis, šiltai prisiminti. Tai nereiškia, kad to žmogaus nepaleidi. Tiesiog leidi jam dar nors šiek tiek gyventi čia. Kartu.
O jeigu Rolandas būtų gyvas, pasakotum apie jį?
Prieš tai atsiklausčiau. Kažkodėl manau, kad nebūtų prieštaravęs. Tikrai žinau, kad būtų norėjęs perskaityti, ką papasakojau. Knygoje nėra nė vieno melagingo žodžio apie jį.
Apie daugelį savo meilės nuotykių ir istorijų pasakojai labai lengvai ir žaismingai. Bet sunkiai rinkai žodžius kalbėdama apie antruoju vyru tapusį Deividą. Atrodė, kad tau net nemalonu tai prisiminti. Tačiau juk tai buvo viešiausias gyvenimo etapas, jau šimtus kartų išanalizuotas ir išnarstytas visuose Lietuvos leidiniuose.
Taip, ši mano gyvenimo klaida tapo labai vieša ir garsi. Iš tos istorijos gavau gerą pamoką ir naudingos patirties. Tačiau atvirai sakau, kad šitą žmogų noriu visiškai išbraukti iš savo gyvenimo. Išgriebti jį kaip musę iš barščių ir pamiršti. Juo labiau nenorėjau savo knygoje jam suteikti daug puslapių. Negražiausių jo veiksmų net neįvardijau. Bet žinau, kad netgi tai, kas gerokai apgludinta, jam labai nepatiks. O Deivis – žmogus, kurio poelgių visiškai negaliu prognozuoti.
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad visus ketverius metus būdama su juo tik kankinausi. Ne mazochistė juk esu. Buvo ir nuostabių akimirkų, ir tikėjimo, ir perspektyvų. Bet paskutiniai metai buvo kupini tik nusivylimų tuo žmogumi. Jis nuvylė ir mane, ir mano sūnų, mamą. Mano babytę labiausiai. Ši net jo vardo dabar girdėti negali. O man tas žmogus nebekelia jokių emocijų – nei pykstu, nei gailiuosi ko nors.
Tik dar kartą galiu jam palinkėti sėkmės, laimės, tegu eina savo gyvenimo keliu. Ir kuo toliau nuo manojo... Puikiai suprantu, kad dėl mūsų santykių pati daug kur esu kalta. Jeigu greičiau ir tvirčiau būčiau apsisprendusi, būtume galėję išvengti tų niekam nereikalingų vestuvių, skyrybų ir daugybės nemalonumų. Suprantu, kad vis dėlto pati jį daug kur išprovokavau, iškankinau ir išderinau. Jis pridarė daug nesąmonių ir pats sau daug ką pagadino. Juk jam dar reikės, kad kokia nors moteris jį mylėtų, juo pasitikėtų. Atsikratyk paskui tokio šleifo kad gudrus...
Galų gale knygoje šnekėjau apie save, o ne apie jį. Tiksliau, apie savo gyvenimą tuo metu, kai jame buvo Deivis. Perskaitęs jis turbūt labai nustebs, nes daug ko net nežinojo, kas iš tikrųjų vyko pastaruosius dvejus metus. Jis tik mano, kad žino... Bet aš viską atvirai papasakojau ir prisiėmiau atsakomybę.
Kai kurie knygos herojai liko neįvardyti. Ar kada nors pasakysi, kokiam garsiam pramogų pasaulio atstovui už trumpikių užkišai dešimt litų?
Ne, ne, tikrai nesakysiu! Užtenka, kad tas žmogus save atpažins... Tikrai nenorėčiau, kad kieno nors kito knygoje skaityčiau prisiminimus, kaip su Karaliūnaite draugavo... miegojo... kas buvo ir ko ne... o jeigu dar pagražintų... Todėl ir pati stengiausi išlaviruoti, neužgauti, neįžeisti.
Sudėjus visas tavo patirtas meilės istorijas, įvertinus laiką, nuo kada jos prasidėjo... Tiesiai šviesiai: kai apsigyvenai su Rolandu Janavičiumi, buvai dar nepilnametė! Nebijai, kad sulauksi reakcijos: „Pasileidusi merga!“
Oi, jau seniai mane vadina pasileidusia. Tereikia paskaityti apie mane komentarų internete. Taigi nieko naujo neišgirsiu.
Pažįstu žmonių, kuriems apskritai tektų emigruoti iš Lietuvos, jei būtų paviešintas jų gyvenimas... O jie išdidžiai vadina save aukštuomene, meta frazę: „Nekomentuosiu...“ ir dar priduria: „Nesuprantu, kaip apskritai galima pasakoti apie asmeninį savo gyvenimą...“ Na, ir tegu nepasakoja! Tai visai nėra inteligentiškumo ar aukštuomenės bruožas. Aš pati neretai pasipasakodavau, o paskui kaip triušis suglausdavau ausis ir laukdavau: kas dabar bus?! Ir kas atsitiko? Viešinau aš ar ne, nebuvo knygos ar dabar bus, vienas vyras ar antras... Na, ir kas blogo man dėl to įvyko?! Tiesiog reikia gyventi laisviau, su šypsena žvelgti į pasaulį. Daryti viską su protu ir prisiimti už savo veiksmus atsakomybę.
Taip, aš ir esu pasileidusi! O kas man gali tai uždrausti? Esu laisva moteris, kuri iš gyvenimo nori pasiimti viską. Pamažu, lėtai man neišeina. Aš gyvenimą semiu pilnomis saujomis, ne ragauju, o valgau pilna burna ir mėgaujuosi! Kaskart už tai susimoku nemažą kainą, todėl nejaučiu jokio sąžinės graužimo. Jokios pareigos prieš ką nors atsiskaityti ar atsiprašyti, kad esu dukart išsiskyrusi... kad pati sau esu graži... Kur čia mano kaltė?! Aš nieko nepavogiau, nenužudžiau ir neatėmiau. Aš tik ieškau. Nusiviliu. Ir vėl sutinku... Gal vėl suklysiu, paverksiu, pavalgysiu pyrago, pasiguosiu savo nuostabioms draugėms, nusipurtysiu ir eisiu toliau. Dar, žiūrėk, ir naujų gražių dainų sukursiu. Iš bet kokios blogybės moku pasiimti ką nors gero.
Prisimenu laiką, kai dalijai interviu apie gyvenimą su Deividu, bet iš tiesų kentėjai dėl meilės vyrui, kurį knygoje vadini Žmogumi Saule. Kodėl tada neišdrįsai apie jį papasakoti?
Niekada ir neplanavau apie šį žmogų kalbėti viešai. Tačiau knyga yra dovana mano artimiems žmonėms, draugams. Ją skaitys mano vaikai, anūkai. Noriu, kad klausydamiesi to laikotarpio mano dainų, žinotų kaip gyvenau, kas tuo metu su jų mama ar močiute dėjosi, kokia graži iliuzija man tada padėjo kurti...
Nesiruošiu dirbtinai intriguoti: „Pirkite knygą! Oi, ką perskaitysite! Paslaptinga, niekur niekada neminėta istorija...“ Ji ir taip apaugs gandais. Visi spėlios, ieškos, aiškinsis, kas toks... O jeigu knygoje tas mano Žmogus Saulė atpažins save, išsipūs gi kaip oro balionas. Eis draugai, plos jam per petį: „Na, žinai, apie tave knygas jau rašo...“ O iš tiesų jis buvo tik mygtukas, uždegęs šviesą manyje – pažadinęs kūrybines galias. Jeigu su tuo žmogumi santykiai būtų buvę aiškesni ir konkretesni, turbūt būčiau greitai nusivylusi ir nepuoselėjusi tiek iliuzijų. Dabar, kai nuo tos istorijos praėjo jau nemažai laiko, vienintele savo gyvenimo meile Žmogaus Saulės tikrai nevadinu. Aš nebesidomiu tuo vyru, stengiuosi per dažnai neprisiminti to, kas tarp mūsų buvo. Pasilikau tą istoriją kaip labai gražią ir pilną kankinančio širdies drebulio. Turbūt tik perskaitęs knygą tas mano Žmogus Saulė supras, kokią reikšmę tada turėjo mano gyvenime.
Paprastai memuarus žmonės rašo garbiame amžiuje. Galbūt, kai jau nebesitiki nuveikti nieko ypatingo ir įdomaus... Bet tau iki gyvenimo saulėlydžio dar toloka. Ką veiksi toliau?
Gyvensiu! Todėl ir romane taško nepadėjome. Tik daugtaškį... Tikiuosi, kad dar po trisdešimties metų jau turėsiu anūkų, įdomios veiklos, mylimą žmogų šalia, tikslą, verčiantį judėti į priekį. Viliuosi išsaugoti jaunatviškumą ir blaivų protą. Kažkodėl neabejoju, kad iš kitų trisdešimties mano gyvenimo metų lengvai išeis dar viena knyga. Ko gero, jau rudenį ar šią žiemą turėsiu ką tau papasakoti... Gyvenimas tęsiasi!
