„Bent jau į akis niekas nesako: „Kvaila." Dažniau girdžiu: „Tu drąsi." Man tai - labai geras įvertinimas. Net komplimentas. Iš tiesų paskutiniu metu jaučiuosi drąsiai", - neslepia dainininkė Gintarė Karaliūnaitė (31). Pasirodžius jos biografinei knygai „Nebaigtas romanas", ji nespruko iš Lietuvos, kaip kartais pagalvodavo daryti, nepuolė slėptis nuo žiniasklaidos. Gintarė drąsiai priima komplimentus ir kritiką ne tik iš aplinkinių, bet ir vėl į jos gyvenimą grįžusio mylimojo Vytauto Saukaičio (29).
Kokie atgarsiai apie knygą tave jau pasiekė?
Sulaukiau visokiausių komentarų. Visi sako, kad be galo gražus knygos viršelis. Draugai vienaip ar kitaip yra šališki, todėl jų komentarai bet kokiu atveju geri. Aišku, gavau ir dozę požiūrio, kad tokios knygos - nieko verta rašliava. Bet tiesiai į akis niekas nedrįso šito pasakyti. O, pavyzdžiui, vieną savaitgalį švenčiant mamos penkiasdešimt penkerių metų jubiliejų prie manęs priėjo jos draugai - inteligentiška pora, moteris - medikė: „Ir verkiame, ir juokiamės skaitydami jūsų knygą." Sakė, iš pradžių kiek šokiravo, jog viskas taip atvirai išdėstyta, bet paskui suprato, kad svarbiausia ne patys faktai ir jų kiekis. Labai patiko mano pamąstymai ir išvados. Atkreipė dėmesį į gražią literatūrinę kalbą. Pagyrė, kad knyga skaniai skaitosi. Beje, išgirdau, kad mamos mano knygą perka dukroms kaip tikrų tikriausią vadovėlį. Tik nežinau, vadovėlį, mokantį, kaip gyventi ar kaip geriau nesielgti (juokiasi).
Viena pažįstama parašė žinutę, kad visą naktį skaitė, verkė, juokėsi ir kad labai daug apie savo pačios gyvenimą suprato. Daug ką išgąsdino ta mano vaikystės istorija apie įtarimus dėl kraujo vėžio. Pažįstami skambino, klausė, kaip jaučiuosi dabar. Nuraminau, kad viskas gerai.
Ir malonūs tie komentarai, ir kartais net nežinau, kaip į juos reaguoti: dėkoti, nuleisti negirdomis, džiaugtis... Užtat širdyje tikrai smagu.
O knygoje paminėti herojai atsiliepė?
Kalbėjausi su Rolando (dainininko Rolando Janavičiaus - red. past.) mama. Ji knygos dar neskaitė, tik matė mane kalbančią per vieną laidą. Pasigraudenome abi. Ji ir dėkinga už tai, kad aš pasakoju apie Rolandą, bet vis tiek kaskart girdint apie sūnų suspaudžia širdį. Sutarėme, kad būtų gerai dar susitikti, pasikalbėti apie viską. Kiek žinau, bus leidžiama Rolando biografija, pasakosiu ten apie jį.
Be to, kaip ir tikėjausi, gavau vieną nemalonią žinutę - iš buvusio antrojo savo vyro. Bet ji mane šįkart gerai nuteikė: supratau, kad yra žmonių, kurie ilgainiui ima daugiau suprasti ir keistis į gera, bet yra ir tokių, kurių jokia patirtis neveikia... Žinutėje vėl buvau išvadinta „paleistuve nelaiminga"... Kodėl gi: aš labai laiminga (juokiasi)! Lyg ir su šiokiu tokiu grasinimu ta žinutė buvo, bet nusprendžiau tiesiog nereaguoti.
Galbūt knygoje save atpažino ne vienas tavo minėtas gerbėjas, mylimasis ar paslaptingasis Žmogus Saulė?
To dar negirdėjau. Gal dar ne visi perskaitė. Tikrai nebijau jokių komentarų. Kas galėjo aštriausiai reaguoti, jau reagavo... Bijočiau, jei būčiau ką nors sumelavusi, prikūrusi. O dabar, matyt, visi supranta, kad už tiesą pykti negali.
Tiesą sakant, gyvenau ta knyga, kol ją rašėme, o dabar aš pasinėrusi į visai kitus dalykus: ruošiuosi būti pribuvėja, nes mano Dafnė atsives šuniukų. Toliau gyvenu savo namo remontais, draugų rūpesčiais...
...ir, kiek suprantu, meile... Sklinda kalbų, kad susitaikėte su Vytautu. Paskubėjai pasakyti, kad išsiskyrėte?
Tiesiog buvo laiku išmestas santykių gelbėjimo ratas... Svarbiausia, kad nebuvome susipykę. Neišsidraskėme. Net iki galo turbūt ir išsiskyrę nebuvome. Netenkino kai kurios aplinkybės, todėl buvome sudėję tam tikrus taškus mūsų santykiuose. Kelių savaičių pertrauka padarė savo: vėl mąstome, kaip gyventi toliau, daug kalbamės ir daug ką svarstome. Yra tarp mūsų dar nesugrotų natų... Todėl kol gražiai groja, tegu skamba.
Tu - ne iš tų moterų, kuri su vyriškiu gyvena iš įpratimo ar patogumo. Ir knygoje sakei, kad nesivadovauji taisykle: „Geriau bet koks, kad tik ne viena." O dabar vėl brendi į tą patį vandenį...
Jeigu tarp mūsų su Vytu nebūtų gražių, didelių jausmų, vėl kartu nebūtume. Bet mums dar reikia laiko apšlifuoti savo kampus: esame dvi stiprios, ugningos asmenybės. Su manimi nelengva sugyventi. Esu šeimyniška, bet jau niekada turbūt nebūsiu patogi ar nuolanki moteris. Turiu savo galvą, nuomonę ir esu įpratusi jomis vadovautis. Net jei mano sprendimai bus klaidingi, jie - mano. Todėl man labai sunku paklusti vyrui.
Gal grįžti Vytautą paskatino tavo knyga: perskaitė ir suprato, kokia moteris esi?
Vytas ją dar tik skaito. Sakė, kad labai patinka knygos struktūra, kad joje atskleidžiamas ne tik mano požiūris į įvykius, bet ir yra mamos pasakojimo intarpų, kur tie patys įvykiai parodomi jos akimis...
Gali būti, kad jūsų su Vytautu dar nesugrota nata yra vestuvės?
Vestuvės nėra mano gyvenimo tikslas. Užtenka, kad būsime liudininkai mano brolio vestuvėse, o apie dar vienas savo tikrai negalvoju. Esame apie jas su Vytu ir rimtai kalbėjęsi, ir juokavę, bet tuoktis dabar nematau jokios būtinybės. Jeigu ir žengčiau kada tokį žingsnį, tai labai išlauktą, apgalvotą, gal tik po kokių dešimties metų, kai jau turėtume pulką vaikų...
