Gintarė Volungevičiūtė (25) spusteli ranką trumpai, bet tvirtai: švelni iš pažiūros trapios merginos šypsena - lyg stiprių jos rankų, kurios jūroje puikiai tramdo bures, o prisėdus prie fortepijono - instrumento klavišus, kontrastas. Giedro dangaus žydrumo akys. Kiek pavargusios - po Pekino olimpinių žaidynių, per kurias buriuotoja Lietuvai iškovojo pirmąjį sidabro medalį, praėjo dar visai mažai laiko. Grįžusią namo, ją užgriuvo sveikinimų ir dėmesio lavina: lyg ir maloni, lyg ir duoklė buriavimui populiarinti.
„Prieš vykdama į Pekiną tikrai neįsivaizdavau, kad taip bus. Tokiais atvejais nedrįsti net galvoti apie sėkmę. Juk visi į olimpiadą važiuoja kovoti dėl medalių. Žinoma, kai rengiausi žaidynėms, daug kas kartojo: „Laukiam medalio." Bet taip kalbėti gali tik tie, kurie apie sportą ne itin supranta... Čia juk ne tik žmogaus jėgos, bet ir stichija viską lemia. Kai grįžau, vėl išgirdau: „Taip ir sakėme, kad bus medalis!" - Gintarė šypsosi, prisiminusi šias kalbas. Tikrąją olimpinio sidabro, žaidynių metu nudžiuginusio visą Lietuvą, kainą žino tik ji ir jos artimiausieji. O kol kas - interviu, priėmimų, pagerbimų banga. Ji nuslūgs: „Šiandien - aš, rytoj - kas kitas."
Gėlės Volungevičių namuose - standartiniame bute viename Kauno daugiaaukščių - sumerktos į kibirus ir stiklainius. Į turimas vazas glėbiai jų netelpa. Penkto aukšto, kur gyvena Gintarė, jos mama Elvyra Volungevičienė ir keturiolikmetis brolis Justas, link vedančioje laiptinėje dar nesubliūško balionai, vis dar akį džiugina užrašas: „Mylime Tave." Pirmame aukšte tebekabo vienos partijos ir banko logotipu paženklintas Gintarę su sėkme Pekino žaidynėse sveikinantis plakatas. Pati sportininkė tiek į savo laimėjimą, tiek į artimųjų euforiją ar kitų bandymą šildytis jos sunkiai iškovotos sėkmės spinduliais žvelgia blaiviai ir, sakyčiau, net ne pagal metus brandžiai. Ji šypsosi, juokauja, nesipriešina stilistei, prieš fotosesiją pasiūliusiai susukti gražius šviesius plaukus, nors juos visą gyvenimą tiesina - dėl garbanų pati sau atrodydavo „kaip liūtas". Tačiau, kai reikia rinktis suknelę, su kuria fotografuosis, ji kaip įprasta ramiai, bet tvirtai sako: „Šitos spalvos labai nemėgstu, nesirengsiu. Gal turite ką nors mėlyno? Tai - mano spalva." Ginčytis ar perkalbėti noro niekam nekyla. Nedaugžodžiaudama Gintarė viską pasako taip, jog diskutuoti niekam nebėra minčių.
Jūroje - srovių raizgalynė
„Buriavimas - tūkstantis smulkmenų, galybė faktorių. Viskas ateina su patirtimi. Vienam - anksčiau, kitam - vėliau, o trečiam išvis neateina. Kinijoje buvo labai stiprios srovės. Tokių mažai kur rasi. Truputį kas, ir laivą ne į priekį, o atgal neša", - prisimena buriuotoja. Kai kurioms sportininkėms Kinijoje prasidėjo jūros liga. Gintarė nežino, kas tai yra. „Žinau, kad nuo jūrligės labai padeda specialūs prie ausies klijuojami pleistrai. Bet man niekada tokių nereikėjo. Iškart su vandeniu suderėjau", - pasakoja per olimpiadą Geltonojoje jūroje sėkmingai plaukusi sportininkė.
„Per žaidynes visai dingo darbingumas. Visos mintys buvo ten: nėra vėjo - nėra rezultato. Būdavo, atsikeliame ir su Justu prie kompiuterio sėdamės. Žiūrėjome mėgėjiška kamera filmuotus apdovanojimus. Gražu... Nors jai, iškart iš laivo išlipusiai, reikėjo į dopingo kontrolę eiti, paskui - tiesiai į apdovanojimus. Kitos prizininkės - amerikietė ir kinė - buvo ceremonijai persirengusios, turėjo kitus drabužius, o mano vaikas nuėjo kaip stovi - su sportine apranga ir šlepetėmis", - E. Volungevičienės akys sužvilga.
Sportininkės, prisimena Gintarė, Pekine buvo tikrinamos ne tik dėl dopingo: „Tos, kurios panašios į bernus, turėjo ir lyties testą pereiti. Taip pat reikėjo nurodyti, kur esame, kad prireikus tam tikroje vietoje per dvi valandas atsirastume."
Sidabrinė žaidynių pora
Gintarė pripažįsta: olimpinių žaidynių sidabro medalis, pirmasis toks aukštas apdovanojimas Lietuvos buriavimo istorijoje, iškovotas ne tik dėl ilgo ir kantraus darbo, patirties, sukauptos stebint varžoves ir pačiai rungiantis. Laimėti jai padėjo ir meilė. „Sekdavome vienas kito startus, nagrinėjome klaidas. Jis man įdiegė pasitikėjimo savimi kartodamas, kad nesu silpnesnė už kitas, kad galiu laimėti. Tai labai svarbu. Kai pasitiki, plauki, lenki kitas ir atrodo viskas easy", - pasakoja. Buriuotojos draugas išties gali įkvėpti ir nuteikti sėkmingiems pasirodymams, nes yra šio sporto legenda. Brazilijai atstovaujantis Robertas Scheidtas (35), be gausybės titulų, savo kolekcijoje turi keturis olimpinius medalius - du aukso ir tiek pat sidabro. Prieš gerus metus Kinijoje baseine susipažinę sportininkai iškart krito vienas kitam į akį. Ir širdį. „Jis mane pastebėjo, nors tada buvau niekas - tiesiog viena paprastų buriuotojų. Mane Robertas žavėjo savo būdu. Jis tiek pasiekęs - nežinau net kito tokio tituluoto sportininko, tačiau yra labai paprastas. Be to, labai vyriškas", - lėtai ir atsargiai, rinkdama žodžius, apie savo draugą, su kuriuo po žaidynių susižadėjo, kalba Gintarė. Robertas buvo Lietuvoje, susižavėjo Nida, ji viešėjo Brazilijoje, gimtajame išrinktojo San Paule. Iš ten grįžo ne mažiau pakerėta gamtos ir žmonių draugiškumo nei sužadėtinis, tebeprisimenantis Kuršių nerijos kopų didybę ir Baltijos bangas. Daili ir miela pora buriuotojų pasaulyje pelnė daugybę simpatijų. Tai buvo justi ir per olimpiadą: skirtingų šalių sportininkai ir jų treneriai sirgo ir už Lietuvai „Laser Radial" laiveliu sidabro medalį iškovojusią Gintarę, ir už „Žvaigždės" klasėje antrąją vietą pelniusį Brazilijos atstovą Robertą. „Kai finišavau, jis negalėjo būti ant kranto. Bet palikęs laivą atbėgo kiek vėliau manęs pasveikinti. O aš galėjau matyti paskutinį jo plaukimą. Buvau su Brazilijos komanda. Finalinių plaukimų distancijos „sumėtomos" arti kranto, kad žiūrovai galėtų matyti įdomiausias regatos akimirkas.
Kai plaukė Robertas, dar kartą išgyvenau tą patį, ką patyriau pati paskutinio olimpinio starto dieną. Visi mus ėmė vadinti „sidabrine pora", - šypsosi Gintarė. Robertas - tituluočiausias Brazilijos sportininkas - nešė savo šalies vėliavą per Pekino olimpinių žaidynių atidarymą. Daug kam netikėtai Geltonojoje jūroje sužibusi G. Volungevičiūtė žingsniavo su trispalve rankose per uždarymą. „Draugas juokavo: „Aš atidariau, tu - uždarei." Būti žaidynių uždaryme jis nebegalėjo. Išskrido", - kresteli vešlius plaukus. Po žaidynių jiedu bendrauja kaip įpratę - daugiausia per „skype". Be specialiai suplanuotų pasimatymų ar viešnagių vienas pas kitą, susitinka tose pačiose akvatorijose rengiamose regatose. Nedažni tokie sutapimai: ne lūpos ištaria - akys. Maždaug po mėnesio švedo ir vokietės sūnus R. Scheidtas žada aplankyti jau pamėgtą Lietuvą. Kaip bus ateityje, įsimylėjėliai kol kas neplanuoja: vis vien abiejų gyvenimai supsis ant kurios nors pasaulio jūros - greičiausiai tos pačios - bangų.
Kas išdygo iš kanapių?
Nuo devynerių buriuojanti Gintarė kiek suglumo, kai ją, tapusią olimpiados prizininke, sveikinantys žurnalistai ėmė teirautis: „Kaip čia viskas netikėta - išdygote kaip Pilypas iš kanapių?" Krepšinio šalies metraštininkai, kone žinantys tautos dievaičių batų numerius, mažai nutuokė apie geltonkasę buriavimo čempionę. „Juk buvo visokių pergalių, titulų. Keista, kad kažkam atrodo, jog atsiradau iš niekur. Dabar visi sveikina, kartoja: „Šaunuolė." O anksčiau mažai kam buvo įdomu, ką darau. Būdavo, buriavimą net painioja su irklavimu", - trūkteli pečiais prieš porą metų Europos vicečempione tapusi buriuotoja.
Nesportuoti vaikystėje ji tiesiog negalėjo. Iki šiol vietoje nenustygstanti mama E. Volungevičienė kiemo vaikams organizuodavo įvairiausius žaidimus, estafetes, žygius į netoliese esantį Kleboniškio mišką. Tėtis Gintautas Volungevičius žaidė tenisą, vyresnysis brolis Romualdas buriavo. Nuo mažens Kauno jachtklube aktyviai laiką leidusi - kilnojusi svorius, žaidusi krepšinį, slidinėjusi, bėgiojusi - Gintarė natūraliai išbandė ir vandens sportą. Plaukiojo mažuoju laiveliu „Optimist", paskui persėdo į „Laser Radial". „Kai prasidėjo rezultatai, trauktis nebebuvo kur. Dabar sakau, kad mano kelias į žvaigždes - per bures", - kvatoja sportininkė, pastaruoju metu sveikintojų ir žurnalistų išties priversta jaustis įžymybe. Jos mama namuose kruopščiai saugo laikraščius ir žurnalus - viską, kas apie dukterį parašyta ar kur spausdintos jos nuotraukos. Sportuojantiems vaikams nenusileidžianti - prieš penkerius metus plaukioti burlente pradėjusi - E. Volungevičienė neslepia, jog dukterimi, kuri dėl neramaus, įtempto gyvenimo namuose tebūna reta viešnia, labai didžiuojasi. Ji su kaimynais iš Kinijos grįžtančiai dukrai rengė iškilmingą sutikimą, ruošėsi virti didžkukulius, tik kad nuvargusiai Gintarei, namus pasiekusiai jau gerokai po vidurnakčio, valgis mažai rūpėjo.
Skambina, kai tik randa progą
Dabar daugybę laiko jie praleidžia trise - treneris Linas Eidukevičius, buriuotoja Aušra Milevičiūtė ir Gintarė. Visi sėda į namelį ant ratų ir darda į treniruočių stovyklas, regatas Ispanijos, Prancūzijos pakrantėse. Treneris gamina valgį, sportininkės jam padeda. Paskui - pratybos. Kartais ilgai būdami mažoje erdvėje vieni kitiems įkyri, nori sprukti 0kuo toliau, bet paskui vėl sukimba - juk sieja bendras tikslas. Daugybę pasaulio vandenų išbandžiusi Gintarė neturi mėgstamiausios jūros. Juokauja: svarbu, kad būtų šilta. Po daugybės svetur praleistų savaičių jai labai mielos atrodo ir Kauno marios, kuriose išmoko pajusti vėją, perprato, kaip kūnu ir bure valdyti laivą. „Dar plaukiojame Kuršių mariose. Tik į jūrą neiname. Nėra sportiniams laivams tinkamo uosto", - aiškina buriuotoja.
Ramioji Gintarė pasakoja anksčiau buvusi labai drovi ir nedrąsi, vengusi bendrauti. Bet prieš maždaug penkerius metus įvyko lūžis: išmoko angliškai (mokykloje lankė vokiečių kalbos pamokas), tapo atviresnė, dingo susikaustymas. Tuomet ir draugų atsirado daugybė. „Jachtinė visuomenė labai draugiška. Visi vieni kitus pažįstame. Kartais po regatų net liūdna išvažiuoti, nes žinai, kad teks išsiskirti. Su daug kuo po olimpiados atsisveikinome - žaidynės dažnam būna karjeros pabaiga. Krante puikiausiai draugaujame ir su varžovėmis. Čia - visos lygios. Vandenyje tampame kitokios. Pavyzdžiui, aš nesu iš aršiųjų, kurios nuolat protestuoja, plaukdamos šaukia: „Kelią!" Esu tokia „ramiakė", todėl daug kam keista, kad galiu varžytis. Gal dėl tokio charakterio man patinka silpnesnis vėjas, kai daugiau reikia galvos, o ne jėgos. Be to, prieš olimpiadą numečiau svorio, todėl silpnesnis vėjas man - palankesnis", - kalba Gintarė.
Nuo mažens daug sportavusi mergina sugebėjo rasti laiko ir kitam pomėgiui - muzikai. Muzikos mokykloje baigė fortepijono klasę ir labai gailėjosi, kai, baigus mokslus, instrumentą teko grąžinti. Ir dabar, radusi progą, ji mielai prisėda prie fortepijono. Nors sako, jog pirštai nuo buriavimo gerokai sugrubę, įgūdžiai nejučia atsigamina. Pastarąjį kartą klasiką skambino vasarį per pasaulio čempionatą Naujojoje Zelandijoje - taip sutapo, jog patalpose, kur gyveno, stovėjo pianinas. Pro šį instrumentą jo nepalietusi buriuotoja nepraeina. „Daug mano muzikos mokyklos bendramokslių pradėjo pas bernus eiti ir į muziką numojo ranka. O man patiko. Gal per atsiskaitymus ir nežibėdavau dešimtukais - juk visi žinojo, kad grįžusi iš varžybų atsiskaityti galiu tik penketui. Paskui ėmiau gitarą barškinti. Niekas nemokė, savarankiškai. Buvęs mano vaikinas labai domėjosi senovės kultūra, tad ir užkrėtė audimo magija. Padarė man įrankius, nupirko knygą, ėmiau domėtis", - pasakoja dabar šiems pomėgiams mažai laiko turinti olimpinė vicečempionė.
Nuolat vėjų pagairėje
„Plaukai tikriausiai labai nutriušę? - klausia Gintarė ją šukuojančios stilistės. - Seniai kirpausi." „Visą laiką su ja pykausi, kad plaukus tiesina. Man garbanos - taip gražu. O ji vis aiškindavo: atrodau kaip liūtas", - įsiterpia E. Volungevičienė. Gražūs, ilgi buriuotojos plaukai išduoda, jog daugybę laiko praleidžia saulėje, vėjų pagairėje - jie tarsi iš dviejų sluoksnių. Viršutinis nuo saulės visai nubalęs, po juo - kiek tamsesnės sruogos. „Jei užsiimi šiuo sportu, netrunki atrodyti vyresnis, nei esi. Pati tą matau - pažįstu buriuotojas. Ypač greitai nuo sūraus vandens įdiržta rankos. Dabar jau naudoju pirštines - padeda. O veido oda, kiek kremo nuo saulės betepčiau, būna, ir dvi savaites be perstojo lupasi. Kartais išberia. Dėl to su savimi nuolat turiu kreminės pudros. Ir akys, sako, buriuojant labai kenčia - taip ir neįpratau plaukioti su akiniais nuo saulės. Sušalti jūroje - juokų darbas. Juk nuolat esi šlapias", - pasakoja specialų buriuotojo kostiumą ir sportinę aprangą dažniau nei sukneles vilkinti mergina. Užtat ir pasibaigus fotosesijai, numetusi aukštakulnius, įsispyrusi į „havajanas" - gumines šlepetes, lengviau atsikvepia. Dar geriau pasijunta palaidus plaukus susisegusi į kasą - taip nešioti yra pratusi: „Dažniausiai rytą išplautus dar šlapius susirišu ir išplaukiu."
Atlaikiusi interviu maratoną, Gintarė žada vykti atostogų. Greičiausiai - į pajūrį. Išsijungs telefoną ir paprasčiausiai nuo visko ilsėsis: „Kaip geriausiai atsigaunu ir pailsiu? Su draugu - bet kur. Po Naujųjų metų buvo laikas, kai nesimatėme keturis mėnesius. Gyvenau amžinu laukimu, skaičiavau dienas, kada pasimatysime. Abiejų grafikas - įtemptas. Dauguma jo varžybų ir treniruočių - Amerikoje, mano - Europoje. Dabar, tikiuosi, matysimės dažniau."
