„Nemeluodama ir kuo nuoširdžiausiai galiu pasakyti: aš išgyvenau pačią gražiausią šventę! Buvau pati pati laimingiausia!" - visam pasauliui pasiryžusi išrėkti grupės „69 danguje" narė Goda Sabutytė (23). Praėjusį penktadienį Birštono Šv. Antano bažnyčioje ji prisiekė meilę krepšininkui Rolandui Alijevui (24) ir nuo šiol tapo Goda Alijeva. Daugumai svečių tik kelios valandos iki ceremonijos pranešusi jos vietą pora stengėsi vengti paparacų. Bet informacija nutekėjo akimirksniu, ir jauniesiems žengiant per šventorių ten jau būriavosi žiniasklaidos atstovai.
Kodėl mėginote suklaidinti žurnalistus ir sveikintojus? Kai kurie jų taip ir liko laukti prie Kauno rotušės.
Mes pėdų nemėtėme, tiesiog nieko nepasakojome iki paskutinės minutės. Vestuvės buvo asmeninis mūsų reikalas. Neskelbėme ir neviešinome, nes nenorėjome savo šventės paversti cirku. O į Kauno rotušę nusprendėme neiti, tiesą sakant, iš principo. Būtent iš ten žiniasklaidai nutekėjo informacija, kad pateikėme prašymus tuoktis, net kurią dieną ir kelintą valandą vyks vestuvės. Dėl tokio Rotušės darbuotojų elgesio mums buvo nemiela ten važiuoti. Susituokėme Birštone, šiame mieste šventėme, vietos metrikacijos skyriuje ir santuoką įregistravome.
Ir vis dėlto pasislėpti nepavyko...
Turbūt atsirado žmonių, kurie pranešė apie mūsų vestuves žurnalistams. Tegu tai lieka kiekvieno sąžinės reikalas. Svarbiausia, kad paparacams nepavyko sugadinti mums šventės nuotaikos. Jie neįsiveržė į bažnyčią, nepakeitė mūsų planų, mums nereikėjo slėptis ar bėgti. Aišku, buvo nemalonu, kai peržengėme bažnyčios slenkstį ir pamatėme fotografus, bet aplinkui būriavosi ir daug gerų draugų, artimųjų, todėl mes su Rolandu šypsojomės ir stengėmės nekreipti dėmesio į paparacus. Svarbiausia, kad nei bažnyčioje, nei šventės vietoje joks svetimas fotografas, joks svetimas žmogus nedrumstė ramybės. Svečiai galėjo atsipalaiduoti ir linksmintis iš širdies.
Kokiam dizaineriui patikėjai kurti suknelę?
Nuomojausi. Suknelė buvo iš naujos, neseniai į Lietuvą atsiųstos kolekcijos. Apdarą tik reikėjo kiek susiaurinti - ir tiko kuo puikiausiai.
Nejaugi ir vedybų planuotojų nesamdėte?
Turėjome mergaitę, kuri padėjo kai kuriuos darbus atlikti telefonu: paskambindavo, suderindavo. Bet viskuo rūpinomės mes su Rolandu. Angeliukai, ant galvos byrantys ryžiai, balti balandžiai - mano sumanymai ir sprendimai. Žinojau ir kuris žmogus galėtų papuošti bažnyčią. Paprašiau ir jis tai padarė. O Rolandas sugalvojo, kad išėję iš bažnyčios galėtume mesti pinigėlius. Juk yra tokia tradicija: sugalvoji norą ir įmeti pinigą į vandenį. Nusprendėme sviesti į dangų daug monetų, kad visi mūsų norai, svajonės ir viltys išsipildytų.
Tikrai visas atrakcijas sudėliojome patys. Nebuvo nei pergrūsto vestuvių scenarijaus, nei pompastikos. Viskas paprastai, gražiai, kaip mes ir norėjome.
Tačiau tavo padėtis leistų kelti prašmatnias vestuves, vilkėti grasių Lietuvos dizainerių drabužius. Kodėl viso to atsisakei?
Neslėpsiu, iš pradžių turėjau mintį siūtis suknelę. Atėjau į vieną geriausių Kaune salonų, pasikalbėjau su savininke, ji pradėjo rodyti naujausias, ką tik į Lietuvą atvežtas sukneles. Pagalvojau: „Kam man nervintis, pavyks ar nepavyks pasisiūti? Keliskart per savaitę važiuoti matuotis... O jeigu kas bus ne taip? Kam man to reikia?" Jeigu jau radau, galima sakyti, savo svajonių suknelę, kurią galiu be jokio vargo išsinuomoti, kodėl atsisakyti tokios progos? Vien dėl to, kad ji - ne garsaus dizainerio? Nesąmonė. Ceremonijai bažnyčioje rinkausi ilgą gražią suknelę su plačiu veliumu. O vakarui turėjau kitą. Būtent ją siuvausi specialiai - balto šilko, labai trumpą, gražią, kuklią ir kartu puošnią. Suknelę siuvo visai nežinomas dizaineris, bet rezultatu likau labai patenkinta.
Kodėl tuoktis nusprendėte Birštone?
Birštono bažnyčia man labai graži - ir jos išorė, ir vidus. Vieta, kur po ceremonijos važiavome švęsti, lyg ir buvo nuošali, bet kartu netoli Kauno. Buvome nusižiūrėję keletą jų, bet ilgai tikrai nesirinkome. Ne kartą esu buvusi Birštone, jis man paliko be galo gerą įspūdį, miestelio atmosfera ir ramybė tiesiog užbūrė.
Judu su Rolandu pažįstami ne tiek jau daug laiko. Kodėl taip skubiai tuokėtės?
Kai sutinki tau skirtą žmogų, tarsi elektra nupurto. Pasąmonėje suvoki, kad kažkas įvyko ir su tuo žmogumi dar vyks. Tiesiog pameti galvą. Kai taip jautiesi, nieko neverta laukti. Neturiu ir dėl ko teisintis: anksti ar neanksti. Mano giminėje yra nemažai žmonių, susituokusių po vos dviejų mėnesių ar pusmečio draugystės. Taip pat atsitiko ir man. Su Rolandu draugaujame maždaug aštuonis mėnesius. Piršlybos įvyko prieš kokį pusmetį ar net mažiau. Tiesiog mūsų santykiai klostėsi spontaniškai. Galiu pasakyti, kad pažinties trukmė - ne svarbiausia. Kartais ilga draugystė - tik blogiau, nes vestuvės nebebūna tokios laukiamos ir tokios ypatingos. Dabar su Rolandu išgyvename patį gražiausią laiką: tarp mūsų nieko blogo dar nėra nutikę, nesame pykęsi ar vienas kitam smarkiai nusidėję, viskas labai gražu, nesugadinta, šventa ir švaru. Mums šis laikas - pats gražiausias ir laimingiausias.
Ar nebijai, kad ištekėjusios moters statusas trukdys karjerai, įvaizdžiui, pakenks tavo, kaip dainininkės, populiarumui?
Įvaizdis ir populiarumas - laikina. Dainininkė ar šou verslo atstovė amžinai nebūsiu. Be to, pramogų pasaulyje apskritai nieko nėra amžino. Į viską dabar žiūriu truputėlį kitaip. Man daug svarbiau sukurti šeimą. Ji - svarbiausia gyvenime. Tik dėl šeimos verta aukotis ir viską atiduoti. Aišku, gyvenime visaip gali būti ir bus, niekada nesakysiu „niekada"... Bet kol esi jaunas, mėgaukis gražiausiomis likimo teikiamomis akimirkomis, nes paskui bus per vėlu arba net nepajusi, kaip jos praeis pro šalį.
Po judviejų su Rolandu vestuvių internete tiesiog ūžia nemalonūs komentarai: pavyzdžiui, kad nėštumas pagreitino jūsų vestuves. Ar tai tiesa?
Puikus komentaras: dabar visi galės laukti ir po kelių mėnesių patys įsitikinti, kas buvo tiesa, o kas - ne.
O kalbos, kad tau santuoka su Rolandu - nebe pirmoji? Kad kartą jau buvai ištekėjusi...
Galiu sakyti, kad man tai - pirmoji santuoka. Yra dokumentai, jeigu žmonės netiki... Bažnyčioje žmogus gali tuoktis tik kartą. Jeigu tuokiuosi bažnyčioje, vadinasi, esu netekėjusi ir niekada tokia nebuvau.
Kaip dėl informacijos, kad savo vestuvių nuotraukas parduosi kokiam žurnalui ar laidai?
Nepardavėm jų niekam ir neparduosime. Pasitarę su Rolandu nusprendėme, kad svarbiausias savo gyvenimo akimirkas pasiliksime tik sau. Taip, paparacų prie bažnyčios neišvengėme ir nesislapstėme nuo jų, bet visos kitos nuotraukos - iš bažnyčios, iš tikrai nuostabios šventės - tik mums ir artimiems žmonėms. Žinau, kad daug prie bažnyčios budėjusių žurnalistų nusivylę kalbėjo: „Visai nėra šou pasaulio grietinėlės... mažai žinomų žmonių..." O aš labai džiaugiuosi, kad buvo būtent taip: mes su Rolandu buvome apsupti tik artimiausių žmonių, tų, kuriuos kviečiau, o ne kurie atėjo pasirodyti prieš žurnalistus. Toks jausmas, kad net dangus mus tądien laimino: ryte buvo šalta ir niūru, bet vos tik išėjome iš bažnyčios, nušvito saulė. Ir dar du balti balandžiai, kurie suko ratus aplink mūsų namus, to niekada anksčiau nematėme... Ačiū Dievuliui už tokius ženklus, gerą orą, ačiū mano artimiausiems žmonėms, kurie susirinko. Mes tikrai išgyvenome nuostabią šventę. Šventę - tik sau.
Dabar esi ištekėjusi moteris. Koks jausmas?
Man atrodo, ištekėjus gyvenimas nesikeičia. Jis verčiasi tik nuo to momento, kai vyras tau pasiperša, iki tada, kai į metrikacijos skyrių nunešate prašymus tuoktis. O po vestuvių viskas tiesiog sustoja į savo vietas: ten, kur ir turi būti.
