„Žmonės mus mylėjo... Man atrodo, daugiau gyvenime norėti negalima", - prieš penketą metų interviu mūsų žurnalui yra sakiusi pirmoji Lietuvos televizijos pranešėja Gražina Bigelytė- Bulavienė. Šiandien su ta pačia meile septyniasdešimt antrus metus ėjusią moterį žmonės lydi į paskutinę kelionę. Nors populiariosios diktorės televizorių ekranuose nėra jau daugiau nei dešimtmetį, žmonių meilė legenda tapusiai moteriai neslopsta. Nes tikros žvaigždės niekada neužgęsta...
„Aš maniau, kad esu amžina. Dabar džiaugiuosi kiekviena diena, valanda, minute, sekunde. Šiaip buvau laiminga ir esu - kad tik iš laimės nenumirčiau", - laukdama septyniasdešimtojo jubiliejaus juokavo ponia Gražina. Ko jau ko, bet optimizmo ir sveiko humoro jausmo jai niekada netrūko. „Ateina laikas, kai balerina negali šokti, krepšininkas nebegali žaisti aukščiausiose lygose. Jei žmogus yra pakankamai išmintingas, jis viską priima natūraliai. Senstu, ir viskas. Taip turi būti", - ramiai prieš kurį laiką kalbėjo ponia Gražina. Ji išmoko nebijoti senatvės ir atlaikyti likimo siųstus išbandymus. Sunkiausias iš jų - onkologinė liga. „Žinot, iš dešimties pirmųjų diktorių mes keturi susirgom vėžiu. Kai tave paguldo į Santariškių onkologinę ligoninę, lieka labai mažai optimizmo..." - atlaikiusi sudėtingą inkstų operaciją ir ilgą gydymą neslėpė moteris. Beveik keturis dešimtmečius televizijos lempų švitintai pranešėjai ligą tada pavyko atitolinti ir iš likimo išsikovoti dar dešimt metų.
Televiziją reikėjo sukurti iš nieko
Pasaulis televiziją turėjo jau dvidešimt metų, kai Lietuvoje pirmą kartą nuskambėjo žodžiai: „Dėmesio, dėmesio, kalba ir rodo Vilnius. Pradedame bandomąją Vilniaus televizijos studijos programą." Šiais žodžiais, kuriuos ištarė pirmieji diktoriai Gražina Bigelytė ir Juozas Baranauskas, 1957 metų balandžio 30 dieną 19 valandą 45 minutės Lietuvoje prasidėjo televizijos epocha.
Padumblių miestelyje, Kapčiamiesčio valsčiuje, gimusi ir augusi Gražina net nenujautė, kad kada nors taps viena svarbiausių šalies moterų. Gražaus tembro balsas, miela išvaizda ir svarbiausia - pasitikėjimas savimi. Tai pabrėždavo kiekvienas, pažinęs vos septyniolika tada turėjusią Gražiną. Kelyje į radijo ir televizijos diktores ji nurungė net du šimtus konkurenčių. Greitai paaiškėjo, kad merginos iš Padumblių sėkmė nebuvo atsitiktinė ar trumpalaikė. „Mano gyvenimą tvarko kažkokia lemtis: atėjau į radiją, o mane kažkokios jėgos išstūmė į televiziją, kurią dar tik reikėjo sukurti", - viename interviu prisipažino moteris.
Sukurti televiziją teko iš nieko. Bandomąją laidą žmonės tada žiūrėjo vos per... trisdešimt du televizorius. Būtent tiek jų tuo metu buvo Lietuvoje. Tiesa, jau metų pabaigoje televizorių skaičius išaugo iki pusantro tūkstančio.
Nors buvo pirmoji, nors tais laikais įrašų nebuvo ir visos laidos bei koncertai rodyti „gyvai", televizijos kamerų baimės jaunutė mergina niekada nejautė. „Labas vakaras, gerbiami Lietuvos televizijos žiūrovai..." - šiais žodžiais Gražina paskui sveikinosi dar beveik keturiasdešimt metų. Sveikinosi ir anonsuodama televizijos programą, ir vesdama laidą „Šeimininkės rytmetys", ir pristatydama atlikėjus „Vilniaus bokštų" bei „Poezijos pavasario" festivaliuose, ir skaitydama naujienas „Panoramoje". Sveikinosi ir neblėstančia šypsena švietė vesdama paskutinę savo autorinę laidą „Popietė su Gražina" Vilniaus televizijoje. Sveikinosi ir šypsojosi net kai po sunkios ligos nusprendė palikti Lietuvos televiziją ir likus keleriems metams iki pensijos įsidarbino pardavėja pirmoje privačioje paveikslų galerijoje. Šypsojosi tarsi nepaisydama visų gyvenimų negandų ir sunkumų.
Nė vienos jai lygios
Jai, tuo metu turbūt didžiausiai šalies gražuolei, daug ką atleido ir dar daugiau prikišdavo. Tai niekada neleido pasijusti žvaigžde. „Jei tik paskaitytumėte tuometinį laikraštį „Kalba Vilnius": „Bigelytė ne taip sukirčiavo... ne taip perskaitė anonsą..." Mums, diktoriams, nuolat kliūdavo kritikos ir idiotiškų pastabų. Jaudindavomės, žadėdavome pasitaisyti. Juk visoje Sąjungoje buvome reprezentaciniai Lietuvos veidai. Tačiau žinojome ir tai, kad nevalia iškelti galvos aukščiau nei nustatyta kartelė", - kartą prisiminė pranešėja.
Kita vertus, Lietuvos moterims ilgus dešimtmečius Gražina buvo pavyzdys, tobulos išvaizdos etalonas. Būtent ji diktavo aprangos stilių. Moterys kirposi „à la Bigelytė", rengėsi „ à la Bigelytė". Kalbama, kulinarijos parduotuvėse net buvo pasirodęs jos vardo tortas „Gražina". Kartą iškritikuota, kad vaikų laidoje pasirodė vilkėdama baltas krimplino kelnes, moteris nenusileido: „Jei aš būčiau dėvėjusi sijoną, tai laida būtų buvusi ne vaikams, o jų tėvams..."
Daug metų diktore Lietuvos televizijoje dirbusiai Laimai Kybartienei (50) Gražina buvo tikra mokytoja. Iki šiol prisimena jos žodžius: „Niekada televizijos žiūrovas neturi matyti to, kas vyksta tavo gyvenime. Jam tai neįdomu. Įdomu matyti išmintingą, gražiai atrodančią moterį." Laima neslepia, kad Mokytoja jai buvo tolerantiška, nors garsėjo kaip žmogus, sakantis tik tiesą ir net nesistengiantis žodžių vynioti į vatą. „Tu neleisk savęs prastai apšviesti. Reikalauk, kad parodytų tave kaip pačią gražiausią", - mokė mane, ko reikalauti iš operatorių. Pati labai rūpinosi savo išvaizda. Ar būtų ankstyvas rytas, ar naktis, kadre atrodydavo puikiai", - prisimena Laima. Į darbą atėję televizijos operatoriai pirmiausia klausdavo, kas tądien iš pranešėjų dirba. Kad moraliai pasirengtų... reikės iš kailio nertis ar galima bus patingėti. Gražina į darbą ateidavo prieš gerą valandą ir reikalaudavo atidžiai sureguliuoti lempas, jeigu reikia, keisti apšvietimo kampą. Kad šviesa ant veido kristų ir išryškintų pranašumus, o ne trūkumus. „Vieną dieną Gražina dirbti atėjo, matyt, po „baliaus". Tinkamai krintančia šviesa reikėjo paslėpti pavargusias akis. Neliteratūriniais žodžiais, varinėjo ji operatorių gerą pusvalandį... O sovietiniais laikais viską, kas vyksta studijoje, per monitorių savo kabinete galėjo matyti ir girdėti tuometis televizijos vadovas Jonas Januitis. Staiga studijos durys atsidaro, įeina generalinis ir santūriai, net iškilmingai sako: „Gražina, jūs netrukus, už kelių minučių, sveikinsite Lietuvą. Prašome nevartoti tokių žodžių." Patikėkite, žmogus, kurį vadino geležiniu, kuris ne vieną yra atleidęs už kur kas mažesnius prasižengimus, Gražina žavėjosi ir net tokiose situacijose buvo jai be galo pagarbus", - prisimena L. Kybartienė.
Pavydo gerokai jaunesnėms diktorėms pirmoji šalies pranešėja nejautė. Bent jau niekada to neparodė. Laimai, Editai Mildažytei, dar kelioms jaunoms kolegėms kartais ji atvirai pasakydavo: „Šita šukuosena tau netinka... neleisk sau nešioti šitų drabužių... nesipuošk prastais papuošalais..." „Jos žodžiuose nebuvo pykčio ar moteriško pavydo. Ji buvo per daug išmintinga, kad žemintųsi iki tokių dalykų, - pasakoja Laima. - Televizijoje nebuvo nė vienos, lygios jai. Gražina tai jautė ir dėl konkurencijos ar metų visiškai neišgyveno."
Lietuviškoji Marlyn Monroe buvo ypač liekna, svėrė ne daugiau nei penkiasdešimt kilogramų ir rengdavosi išskirtinai tik Vilniaus modelių namų drabužiais. Arba siūdavosi ir megzdavosi pati. Kartą, prieš devynerius metus, Gražina jos namuose laidą rengusiam jaunajam kolegai Rokui Petkevičiui (42) parodė dirželį, kuriuo susijuosdavo jaunystėje. „Kūrėme filmą „Diagnozė - Panorama". Kalbinau pirmuosius „Panoramos" diktorius. Žinoma, ir Gražiną Bigelytę. Nusivedusi į vieną kambariuką savo namuose, kurį pati vadino altorėliu, nes visos sienos nukabintas nuotraukomis, parodė diržą. Su manimi dirbusi režisierė buvo tikrai liekna, bet jai dar reikėjo gerokai įkvėpti oro, ir dirželis vis tiek nesusiėjo. O Gražina septintajame dešimtmetyje garsėjo tokiu liaunu liemeniu", - smagią istoriją prisimena dabar TV3 žinių vedėjas. Jam pirmoji Lietuvos pranešėja visą laiką buvo ekstravagantiška moteris: „Sovietiniais laikais deklaruotu kuklumu ji tikrai negarsėjo. Jos šukuosenos keisdavosi dažniau nei metų laikai. Kadre kalbėdavo šalta, aristokratiška maniera. Gilios mėlynos akys. Paslaptingas apgamas... Fatališka moteris, ir viskas." Išdidžiai moteriai, pasirodo, ypač kliūdavo už „Šeimininkės rytmetį", kur ji mažai paisė politinių nurodymų ir laidą kūrė taip, kad žiūrovui būtų įdomu. „LRT koridoriuose sklandė legendos, kaip nuo televizijos valdžios Gražina gavo velnių už tai, kad laidoje mokydama serviruoti stalą pridėjo per daug prabangaus sidabro. Darbo liaudžiai tai demonstruoti nedera... - juokiasi Rokas. - Savo išskirtinumą Gražina puikiai suvokė, mėgdavo sakyti: „Tais laikais mūsų buvo neką daugiau nei kosmonautų." Gražina buvo pirma. Buvo ir liks."
Pasiūlymų užmegzti romaną netrūko
Gėlės, komplimentai, meilės laiškai... Visa tai - jaunystės laikų atributai. Kita vertus, ir tada Gražina slaptų ar įkyrių gerbėjų privengdavo. „Moteris bent užuomina turi parodyti susidomėjimą, tik tuomet vyras ko nors imsis. Aš ne tokia, - neslėpė. - Būdavo, einu namo iš televizijos, o iš paskos keturios juodos volgos seka. O aš einu pėsčia ir nė į vieną nesėdu. Kartą trys labai turtingi žydai man yra siūlę su abiem vaikais išvažiuoti į Izraelį. Buvau gal tik dvidešimt penkerių, o jiems - apie keturiasdešimt metų. Man tada tai atrodė visiška nesąmonė: nejaugi daromi tokie dalykai, nejaugi gali taip imti ir emigruoti?! Turėjau ne vieną pasiūlymą užmegzti romaną. Tačiau visada pagalvodavau: jei tu man siūlai, po trejų metų siūlysi kitai. Ir nė karto nepralošiau."
Nors geltonosios spaudos tais laikais lyg ir nebuvo, gandų graži moteris neišvengė. Tikru anekdotu ji vadindavo kalbas, kad du sūnus pagimdė nuo kolegos diktoriaus Juozo Baranausko. O gal nuo kito kolegos Vytauto Kybarto...
Pagrindinis jos gyvenimo vyras buvo dvejais metais vyresnis inžinierius elektrikas Vladas Bulavas, vėliau tapęs Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktoriumi. Gražina ištekėjo dar studijuodama lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, vos dvidešimt vienų, o penktame kurse diplominį darbą gynėsi jau su pirmagimiu Gediminu ant rankų.
Po maždaug keturiasdešimties santuokos metų Gražina su vyru išsiskyrė. Skausmo svetimiems ar pagiežos tai, dėl kurios sugriuvo jos šeima, išdidi moteris niekada neliejo. 2004-taisiais V. Bulavas mirė, todėl ir taip visą laiką asmeninį gyvenimą kaip savo akį saugojusi Gražina bet kokius klausimus apie šeimą vis dažniau nukirsdavo griežtu atsakymu: „Asmeninis gyvenimas yra mano vienos reikalas. Taškas." Juo labiau kad išdidi moteris turi ką vadinti šeima ir kuo didžiuotis: vyresnysis Gediminas - architektas, su šeima gyvena Kaune. Informacinių technologijų specialistas Viktoras su šeima įsikūręs antrame Bulavų namo aukšte Vilniuje. Ponia Gražina neslėpė dievinusi keturias savo anūkes.
„Likimo keikti negaliu. Turiu vaikų, anūkių. Tai yra laimė. Sodą pasodinau, du sūnus užauginau, namus turiu, tris knygas parašiau, tam tikra prasme sukūriau profesiją. Gal net per mažai esu dėkinga likimui už tai, ką turiu, - dar prieš kelerius metus neslėpė ponia Gražina. - Sulaukti ramios gražios senatvės - svarbiausias žmogaus tikslas." Tačiau daugumai gerbėjų ji nepaseno niekada. Nuo tos akimirkos, kai prieš penkiasdešimt dvejus metus pirmą kartą televizijos eteryje ištarė: „Labas vakaras...", iki šių dienų ji yra legenda. Televizijos žvaigždė. Eterio primadona. Grožio ir elegancijos etalonas.
