Šeštadienis. Tačiau ne dėl kokių nors iki paryčių užsitęsusių linksmybių Gretos Šapkaitės (26) neįmanoma pasiekti iki pietų: ji kėlėsi aštuntą ryto ir kelias valandas treniravo žirgą. Paskui rodo telefonu nufilmuotus kadrus, kaip jos Žvaigždynui sekėsi įveikti kliūtis. Galbūt juos išvys ir televizijos realybės šou „Kodas N97“ žiūrovai.
Greta, pastebėjai, vasara jau įpusėjo! Kokia ji tau?
Laikas bėga septynmyliais žingsniais. Plaukai šiaušiasi, kai pagalvoji, kad ką tik buvo pavasaris, o dabar jau rugpjūtis ant nosies! Suvokiu, kad negalima laiko švaistyti veltui, nes jo tiesiog... per mažai!
Ši vasara man teoriškai – atostogų, praktiškai – darbymečio. Bėgiojimo yra pakankamai. Tikiu, kad kuriu gerus, gražius pamatus savo ateičiai, todėl ramiai į tai ir žiūriu. Sau sakau, kad reikia dabar paplušėti – „atidirbti“ vardui, o paskui vardas, tikėsimės, gal dirbs man (juokiasi).
Dėl tos šviesios savo ateities ir vėl galvoji apie studijas?
Dėl jos (juokiasi)… Rugpjūčio gale laikysiu egzaminus į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Nesakysiu, į kokią specialybę, – gal bus mažiau konkurentų (juokiasi). Magistrantūros studijomis norisi susieti, ką jau žinau, ir dar gauti papildomų žinių. Pagalvojau, kad tarptautinių santykių, diplomatijos magistro laipsnis puikiai vainikuotų kitas, seniau gautas, mano žinias, įgytą patirtį viešųjų ryšių, reklamos srityse, taip pat asmenines savybes – kalbų mokėjimą, keliavimą, komunikabilumą.
Vilniaus Gedimino technikos universitete esu baigusi verslo vadybą, Londone mokiausi tarptautinių finansų. Magistrantūra viską sujungtų į viena ir sudėlioti taškus ant „i“.
Nejaugi pabodo verslas ir turi minčių sukti į politiką?
Nebūtinai. Tas žinias galima panaudoti kad ir viešiesiems ryšiams – yra daug sričių, kur jos praverstų. Kai dirbi vadovaujamą darbą, prie didžiulių projektų, reikia išmanyti diplomatijos subtilybes, kad susitikęs su šalies premjeru ar miesto meru galėtum kalbėtis kaip lygus su lygiu. Nežinau, kaip su ta politika baigsis, bet tikiuosi, kad studijos bus įdomios ir naudingos.
Jeigu ten įstosi…
Jeigu įstosiu… Aš labai stengsiuosi. Gedimino technikos universitetą baigiau labai gerais balais. Nepaisant to, kad esu „Figaro šen, Figaro ten“, mokausi aš gerai. Knygas skaityti taip pat patinka, todėl sukryžiavusi pirštus tikiuosi, kad pavyks įstoti. Jei ne – bandysiu po metų!
Su kokia moksliuke aš kalbuosi?!
Turbūt galima taip mane pavadinti (juokiasi). Vieniems mokytis yra įdomu, kitiems – ne. Aš – iš tų, kurie visada nori ką nors nauja sužinoti, gaudo šviežią informaciją, ją absorbuoja, adaptuoja... Esu visokių inovacijų šalininkė.
Dėl to ir dalyvauji tame modernių technologijų televizijos projekte?
Projektas „Kodas N95“ labai įdomus technologine prasme, kiek žinau, analogo dar nebuvo, bet mano motyvas buvo „paragauti“ tikrosios kūrybos. Juk kiekvienas dalyvis – pats sau prodiuseris, režisierius, scenaristas, apšvietėjas, vedėjas ir, priklausomai nuo aplinkybių, statistas, stilistas ar vizažistas. Tai puikus būdas bent kartą gyvenime leisti sau viešai pakvailioti be įprastinių apribojimų. Skamba neįtikėtinai? Tarkim, šią savaitę bus rodomas siužetas apie mano „konservatyvumą“. Jis maždaug toks: prie Salomėjos Nėries gimnazijos vilkinti ruda mokykline uniforma, pasiskolinta iš Keistuolių teatro, su baltais kaspinais plaukuose, ant riedžio stovinti Greta dainuoja repą apie mokyklą… Tokia aš moksliukė!
Akivaizdu, į tą projektą pasinėrei visa galva?
Taip, iš tikrųjų. Kaskart gauname temą ir turime pagal ją sugalvoti siužetą. Tam reikia skirti laiko. Jei kur nors dalyvauju, noriu projektui ką nors duoti, kad būtų smagu ir man, ir tiems, kurie tą laidą žiūri. Noriu padaryti ką nors „žiūrimo“, laužau galvą, ką sugalvoti įdomesnio. Kaskart dalyvavimas kokiame nors televizijos šou man tampa tarsi darbu: prieš keletą metų taip buvo ir su „Lietuvos šokių dešimtuku“. Visada kas nors gali atimti mažiau laiko, bet esu perfekcionistė ir tai man nuolatos kenkia. O gal tai privalumas? Nežinau… Bet kuriuo atveju visada viską stengiuosi daryti kruopščiai. O norint kruopščiai atlikti, reikia įsigilinti, pagalvoti, pasiruošti… Žinoma, čia niekaip neišsiversčiau be draugų pagalbos. Jiems būsiu skolinga ilgai ir daug (juokiasi).
O jeigu laimėsi?
Tuomet ir pagalvosiu… O koks prizas skirtas nugalėtojui? Aš tai nežinau. Ten ėjau dalyvauti.
Ta laida tau – puiki galimybė save realizuoti: juk kol kas niekur nedirbi?
Tačiau turiu tiek visokių įsipareigojimėlių, kuriuos vykdydama pajuntu, kad vos belieka laiko išsimiegoti…
Ir žurnalistai tau ramybės neduoda – grįžusios iš Londono kokiomis tik temomis nekalbino: ir apie gyvenimą ten, ir apie laikus, kai dirbai televizijoje, ir apie metimą rūkyti…
Nerūkau iki šiol (juokiasi)! Iš tiesų spaudos ir televizijos dėmesys mane nustebino. Tikrai to nelaukiau! Nors ir kai Londone buvau, apie mane ką nors parašydavo. Nežinau, dėl ko esu jums įdomi (juokiasi)…
Beje, galbūt netrukus būsime kolegės! Gera mano pažįstama yra vieno lietuviškai leidžiamo Londono laikraščio redaktorė. Kadangi ji tame mieste dažnai būna, kartą pradėjau pasakoti apie naktinį jo gyvenimą, kaip pakliūti į muzikos klubus, kurie yra absoliučiai uždari… O ji nutarė, kad mano patirtis gali būti įdomi ir kitiems, – paklausė, ar nenorėčiau apie tai parašyti tam laikraščiui. Ir aš sutikau! Dešimt metų redaguoju savo duotus interviu – savotiškos praktikos turiu (juokiasi). Pažiūrėsime, ar moku tik redaguoti, ar ir rašyti. Gal ir būtų linksma turėti dar vieną, papildomą, saviraiškos būdą.
Lyg galimybių save išreikšti turėtum per mažai!
Realybės šou netruks baigtis! Norisi atrasti tokį saviraiškos būdą, kuris liktų visam gyvenimui. Trumpalaikiai projektai – dalyvauti laidoje, fotosesijoje, ką nors surežisuoti – faina, patinka, bet tai vienadieniai dalykai. O aš norėčiau turėti ką nors tokio, prie ko galėčiau grįžti nuolatos. Tarkim, iš mano gyvenimo niekada nedings žirgai ir su jais susiję dalykai. Aišku, bus šeima. Trečias dalykas – mokslai. Viliuosi, kad įstosiu ir juos baigsiu, kad tai pavyks suderinti su tuo metu dirbamu darbu. Be viso to, norėčiau kartais ką nors parašyti spaudai – įdomu save pasitikrinti toje labai artimoje, bet dar nepažįstamoje vietoje!
Žirgai ir profesinė veikla – tavo mėgstamos pokalbių temos. Tačiau širdies reikalai kažkodėl tabu?
Kai susituoksiu, „Žmonėms“ atsiųsiu nuotraukų. Pažadu!
Ir pagaliau papasakosi savo meilės istoriją?
Taip (juokiasi)!
Kodėl iki šiol apie savo draugą viešai kalbi nebent užuominomis?
Kiek teko stebėti pasaulinių žvaigždžių interviu spaudoje, per televiziją, dažnai įžvelgdavau tendenciją, kad vos pora pradeda viešinti santykius, po kokio pusmečio išsiskiria. Nežinau, kodėl taip yra, bet man krito į akis tokie sutapimai.
Gal tai prietaras, bet dėl visa ko apie asmeninį savo gyvenimą esu linkusi nepasakoti (juokiasi). Juk žurnalistams ir taip turiu apie ką paporinti!
Ir paparacai judviejų nepagauna…
Vakarėlius, kuriuose būna ir spauda, vadiname „nueiti pasifotografuoti“ (juokiasi). Juose dažniausiai būnu su moteriška kompanija. Su merginomis visada linksma, galima apšnekėti krūvą dalykų. Be to, kada gi daugiau su draugėmis pabendrausi: visos esame labai užimtos. O su brangiu žmogumi laiką leisti vakarėliuose? Ir taip to laiko mažai! Su mylimu žmogumi jį mėgstu leisti turiningai (juokiasi).
Ne aš viena savo širdies reikalų viešai neaptariu. Lietuvoje yra tik kelios merginos, kurios išsireklamavusios asmeninius gyvenimus. Gal todėl, kad jos pasakojasi, kyla klausimas – kodėl kiti taip nesielgia?..
Gal kas kokių naujienų turi, tokiomis ir dalijasi: vieni – iš verslo, kiti – iš meilės fronto…
Paradoksas: atrodau plepi, bet iš tiesų esu labai uždaras žmogus. Yra dalykų, kuriuos iš manęs reikėtų šakute rakinėti ir vis tiek neištrauksi, neišpeši.
Lietuvoje praėjo tavo „bandomasis“ – trijų mėnesių – laikotarpis. Jis buvo sėkmingas?
Kaifuoju čia gyvendama! Nemaniau, kad bus taip gerai! Nesuprantu, kas darosi. Gal buvau labai Lietuvos pasiilgusi, gal pakito mano vertybės… Gal… Pati nesuprantu, kas man darosi: kasdien esu patenkinta ir laiminga. Per tuos mėnesius buvo gal tik dvi ar trys dienos, kai buvau susierzinusi. Net nesuprantu, kas lemia tokią gerą mano savijautą. Gal pasikeitė prioritetai? Išmokau matyti mažus dalykus. Įsitikinau: tikra tiesa, kad laimė – juose. Visi nuolatos lekiame savo tikslo link – ko nors siekiame, bet pamirštame gyventi šiandien. Skubėdami, vydamiesi tą vieną didelį tikslą, kurį ar pasieksime, niekas nežino, nepastebime šalia nutinkančių gražių kasdienių akimirkų.
Kažkas manyje iš tiesų pasikeitė ir aš labai gerai jaučiuosi. Dabar, kai visiems blogai, man net nepatogu sakyti, kad gyvenu puikiai. Turiu ateities planų, kalbuosi dėl darbo prie labai didelių projektų: kuriame nors iš jų galbūt netrukus būsiu samdoma darbuotoja. Perspektyvų matau, noriu studijuoti, esu jauna, sveika, atrodau visai nieko – ko čia verkti? Super, viskas gerai! O kad neturiu „Bentley“, tiek to – nusipirksiu senatvėje (juokiasi).
Ką tik buvau savaitei vėl nulėkusi į Londoną – juk kas tris mėnesius ten turiu grįžti dėl savo à la Naomi Campbell šukuosenos (juokiasi). Susitikau su draugais, vynelio pagurkšnojome, pabendravome. Buvo labai keista: mano gyvenime jau vėl įvyko pokyčių, o jų – viskas tas pat. Jie dirba tuose pačiuose darbuose, linksminasi tose pačiose kavinėse, klubuose, tos pačios net širdies problemos. Keista: suvoki, kad tu judi pasirinkta kryptimi, o jie lyg ir norėtų ką nors daryti, skundžiasi, kad ir tas, ir anas negerai, bet nieko nedaro. Gal neišdrįsta? Atradau savyje stiprybės priimti sprendimus, žinoti, ko noriu, ir nebijoti to link eiti. Juk arba mus valdo aplinkybės, arba mes jas. Kartais kas nors aplink mus vyksta, o mes tik kaip nors reaguojame. Tačiau retas eina ir pats sukuria tas aplinkybes. Jeigu tik pajudi, tikrai savo gyvenime ką nors pakeiti!
Tau tik dvidešimt šešeri, o kalbi taip solidžiai...
Iš tiesų esu nemažai patyrusi. Dabar teko rašyti gyvenimo aprašymą – susidarė trys lapai, nors stengiausi nesiplėsti, rašyti labai glaustai. Esu dinamiškas žmogus – man taip išeina. Tačiau aš labai patenkinta savo gyvenimu, jis linksmas, nenuobodus. Ilgai save visur bandžiau bandžiau, o dabar manau, kad jau suvokiau, į kurią pusę reikia plaukti.
Nors kaskart atrandu ką nors nauja, bet kiekviename iš mano pasikeitimų yra kai kas bendra – visur esu tikra. Ar televizijoje dirbau, ar kūriau vitaminų žirgams verslą, ar į Londoną lėkiau, ar dalyvauju žirgų sporto varžybose – visur esu tikroji aš.
Kokia yra tikroji Greta?
Labai labai draugiška. Šiek tiek idealistė. Analizuojanti. Plepi. Ir uždara. Lengvai jaučianti žmones, su kuriais bendrauja. Turinti gerą nuojautą. Kokia dar? Esu geraširdiškas žmogelis. Ir kartais ši savybė man pačiai kiša koją: visiems visko prisižadu, o paskui fiziškai nebespėju padaryti. Gėda būna… Kartais iš savo geraširdiškumo negaliu pasakyti „ne“. Tačiau taip būna tik tam tikrose situacijoje. Jei pajuntu, kad manimi norima pasinaudoti, tampu kitokia. Beje, esu ir labai griežta, kategoriška. Žiūrėk: bandai manęs išklausti apie asmeninį gyvenimą ir, nors tu ką, nepavyksta (juokiasi). Manau, kad kiekviename žmoguje galima rasti krūvas visokių savybių. Tik vienos jų dominuoja, kitos – ne. Esu ekstravertė su introvertės požymiais (juokiasi).
Greta, pastebėjai, vasara jau įpusėjo! Kokia ji tau?
Laikas bėga septynmyliais žingsniais. Plaukai šiaušiasi, kai pagalvoji, kad ką tik buvo pavasaris, o dabar jau rugpjūtis ant nosies! Suvokiu, kad negalima laiko švaistyti veltui, nes jo tiesiog... per mažai!
Ši vasara man teoriškai – atostogų, praktiškai – darbymečio. Bėgiojimo yra pakankamai. Tikiu, kad kuriu gerus, gražius pamatus savo ateičiai, todėl ramiai į tai ir žiūriu. Sau sakau, kad reikia dabar paplušėti – „atidirbti“ vardui, o paskui vardas, tikėsimės, gal dirbs man (juokiasi).
Dėl tos šviesios savo ateities ir vėl galvoji apie studijas?
Dėl jos (juokiasi)… Rugpjūčio gale laikysiu egzaminus į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Nesakysiu, į kokią specialybę, – gal bus mažiau konkurentų (juokiasi). Magistrantūros studijomis norisi susieti, ką jau žinau, ir dar gauti papildomų žinių. Pagalvojau, kad tarptautinių santykių, diplomatijos magistro laipsnis puikiai vainikuotų kitas, seniau gautas, mano žinias, įgytą patirtį viešųjų ryšių, reklamos srityse, taip pat asmenines savybes – kalbų mokėjimą, keliavimą, komunikabilumą.
Vilniaus Gedimino technikos universitete esu baigusi verslo vadybą, Londone mokiausi tarptautinių finansų. Magistrantūra viską sujungtų į viena ir sudėlioti taškus ant „i“.
Nejaugi pabodo verslas ir turi minčių sukti į politiką?
Nebūtinai. Tas žinias galima panaudoti kad ir viešiesiems ryšiams – yra daug sričių, kur jos praverstų. Kai dirbi vadovaujamą darbą, prie didžiulių projektų, reikia išmanyti diplomatijos subtilybes, kad susitikęs su šalies premjeru ar miesto meru galėtum kalbėtis kaip lygus su lygiu. Nežinau, kaip su ta politika baigsis, bet tikiuosi, kad studijos bus įdomios ir naudingos.
Jeigu ten įstosi…
Jeigu įstosiu… Aš labai stengsiuosi. Gedimino technikos universitetą baigiau labai gerais balais. Nepaisant to, kad esu „Figaro šen, Figaro ten“, mokausi aš gerai. Knygas skaityti taip pat patinka, todėl sukryžiavusi pirštus tikiuosi, kad pavyks įstoti. Jei ne – bandysiu po metų!
Su kokia moksliuke aš kalbuosi?!
Turbūt galima taip mane pavadinti (juokiasi). Vieniems mokytis yra įdomu, kitiems – ne. Aš – iš tų, kurie visada nori ką nors nauja sužinoti, gaudo šviežią informaciją, ją absorbuoja, adaptuoja... Esu visokių inovacijų šalininkė.
Dėl to ir dalyvauji tame modernių technologijų televizijos projekte?
Projektas „Kodas N95“ labai įdomus technologine prasme, kiek žinau, analogo dar nebuvo, bet mano motyvas buvo „paragauti“ tikrosios kūrybos. Juk kiekvienas dalyvis – pats sau prodiuseris, režisierius, scenaristas, apšvietėjas, vedėjas ir, priklausomai nuo aplinkybių, statistas, stilistas ar vizažistas. Tai puikus būdas bent kartą gyvenime leisti sau viešai pakvailioti be įprastinių apribojimų. Skamba neįtikėtinai? Tarkim, šią savaitę bus rodomas siužetas apie mano „konservatyvumą“. Jis maždaug toks: prie Salomėjos Nėries gimnazijos vilkinti ruda mokykline uniforma, pasiskolinta iš Keistuolių teatro, su baltais kaspinais plaukuose, ant riedžio stovinti Greta dainuoja repą apie mokyklą… Tokia aš moksliukė!
Akivaizdu, į tą projektą pasinėrei visa galva?
Taip, iš tikrųjų. Kaskart gauname temą ir turime pagal ją sugalvoti siužetą. Tam reikia skirti laiko. Jei kur nors dalyvauju, noriu projektui ką nors duoti, kad būtų smagu ir man, ir tiems, kurie tą laidą žiūri. Noriu padaryti ką nors „žiūrimo“, laužau galvą, ką sugalvoti įdomesnio. Kaskart dalyvavimas kokiame nors televizijos šou man tampa tarsi darbu: prieš keletą metų taip buvo ir su „Lietuvos šokių dešimtuku“. Visada kas nors gali atimti mažiau laiko, bet esu perfekcionistė ir tai man nuolatos kenkia. O gal tai privalumas? Nežinau… Bet kuriuo atveju visada viską stengiuosi daryti kruopščiai. O norint kruopščiai atlikti, reikia įsigilinti, pagalvoti, pasiruošti… Žinoma, čia niekaip neišsiversčiau be draugų pagalbos. Jiems būsiu skolinga ilgai ir daug (juokiasi).
O jeigu laimėsi?
Tuomet ir pagalvosiu… O koks prizas skirtas nugalėtojui? Aš tai nežinau. Ten ėjau dalyvauti.
Ta laida tau – puiki galimybė save realizuoti: juk kol kas niekur nedirbi?
Tačiau turiu tiek visokių įsipareigojimėlių, kuriuos vykdydama pajuntu, kad vos belieka laiko išsimiegoti…
Ir žurnalistai tau ramybės neduoda – grįžusios iš Londono kokiomis tik temomis nekalbino: ir apie gyvenimą ten, ir apie laikus, kai dirbai televizijoje, ir apie metimą rūkyti…
Nerūkau iki šiol (juokiasi)! Iš tiesų spaudos ir televizijos dėmesys mane nustebino. Tikrai to nelaukiau! Nors ir kai Londone buvau, apie mane ką nors parašydavo. Nežinau, dėl ko esu jums įdomi (juokiasi)…
Beje, galbūt netrukus būsime kolegės! Gera mano pažįstama yra vieno lietuviškai leidžiamo Londono laikraščio redaktorė. Kadangi ji tame mieste dažnai būna, kartą pradėjau pasakoti apie naktinį jo gyvenimą, kaip pakliūti į muzikos klubus, kurie yra absoliučiai uždari… O ji nutarė, kad mano patirtis gali būti įdomi ir kitiems, – paklausė, ar nenorėčiau apie tai parašyti tam laikraščiui. Ir aš sutikau! Dešimt metų redaguoju savo duotus interviu – savotiškos praktikos turiu (juokiasi). Pažiūrėsime, ar moku tik redaguoti, ar ir rašyti. Gal ir būtų linksma turėti dar vieną, papildomą, saviraiškos būdą.
Lyg galimybių save išreikšti turėtum per mažai!
Realybės šou netruks baigtis! Norisi atrasti tokį saviraiškos būdą, kuris liktų visam gyvenimui. Trumpalaikiai projektai – dalyvauti laidoje, fotosesijoje, ką nors surežisuoti – faina, patinka, bet tai vienadieniai dalykai. O aš norėčiau turėti ką nors tokio, prie ko galėčiau grįžti nuolatos. Tarkim, iš mano gyvenimo niekada nedings žirgai ir su jais susiję dalykai. Aišku, bus šeima. Trečias dalykas – mokslai. Viliuosi, kad įstosiu ir juos baigsiu, kad tai pavyks suderinti su tuo metu dirbamu darbu. Be viso to, norėčiau kartais ką nors parašyti spaudai – įdomu save pasitikrinti toje labai artimoje, bet dar nepažįstamoje vietoje!
Žirgai ir profesinė veikla – tavo mėgstamos pokalbių temos. Tačiau širdies reikalai kažkodėl tabu?
Kai susituoksiu, „Žmonėms“ atsiųsiu nuotraukų. Pažadu!
Ir pagaliau papasakosi savo meilės istoriją?
Taip (juokiasi)!
Kodėl iki šiol apie savo draugą viešai kalbi nebent užuominomis?
Kiek teko stebėti pasaulinių žvaigždžių interviu spaudoje, per televiziją, dažnai įžvelgdavau tendenciją, kad vos pora pradeda viešinti santykius, po kokio pusmečio išsiskiria. Nežinau, kodėl taip yra, bet man krito į akis tokie sutapimai.
Gal tai prietaras, bet dėl visa ko apie asmeninį savo gyvenimą esu linkusi nepasakoti (juokiasi). Juk žurnalistams ir taip turiu apie ką paporinti!
Ir paparacai judviejų nepagauna…
Vakarėlius, kuriuose būna ir spauda, vadiname „nueiti pasifotografuoti“ (juokiasi). Juose dažniausiai būnu su moteriška kompanija. Su merginomis visada linksma, galima apšnekėti krūvą dalykų. Be to, kada gi daugiau su draugėmis pabendrausi: visos esame labai užimtos. O su brangiu žmogumi laiką leisti vakarėliuose? Ir taip to laiko mažai! Su mylimu žmogumi jį mėgstu leisti turiningai (juokiasi).
Ne aš viena savo širdies reikalų viešai neaptariu. Lietuvoje yra tik kelios merginos, kurios išsireklamavusios asmeninius gyvenimus. Gal todėl, kad jos pasakojasi, kyla klausimas – kodėl kiti taip nesielgia?..
Gal kas kokių naujienų turi, tokiomis ir dalijasi: vieni – iš verslo, kiti – iš meilės fronto…
Paradoksas: atrodau plepi, bet iš tiesų esu labai uždaras žmogus. Yra dalykų, kuriuos iš manęs reikėtų šakute rakinėti ir vis tiek neištrauksi, neišpeši.
Lietuvoje praėjo tavo „bandomasis“ – trijų mėnesių – laikotarpis. Jis buvo sėkmingas?
Kaifuoju čia gyvendama! Nemaniau, kad bus taip gerai! Nesuprantu, kas darosi. Gal buvau labai Lietuvos pasiilgusi, gal pakito mano vertybės… Gal… Pati nesuprantu, kas man darosi: kasdien esu patenkinta ir laiminga. Per tuos mėnesius buvo gal tik dvi ar trys dienos, kai buvau susierzinusi. Net nesuprantu, kas lemia tokią gerą mano savijautą. Gal pasikeitė prioritetai? Išmokau matyti mažus dalykus. Įsitikinau: tikra tiesa, kad laimė – juose. Visi nuolatos lekiame savo tikslo link – ko nors siekiame, bet pamirštame gyventi šiandien. Skubėdami, vydamiesi tą vieną didelį tikslą, kurį ar pasieksime, niekas nežino, nepastebime šalia nutinkančių gražių kasdienių akimirkų.
Kažkas manyje iš tiesų pasikeitė ir aš labai gerai jaučiuosi. Dabar, kai visiems blogai, man net nepatogu sakyti, kad gyvenu puikiai. Turiu ateities planų, kalbuosi dėl darbo prie labai didelių projektų: kuriame nors iš jų galbūt netrukus būsiu samdoma darbuotoja. Perspektyvų matau, noriu studijuoti, esu jauna, sveika, atrodau visai nieko – ko čia verkti? Super, viskas gerai! O kad neturiu „Bentley“, tiek to – nusipirksiu senatvėje (juokiasi).
Ką tik buvau savaitei vėl nulėkusi į Londoną – juk kas tris mėnesius ten turiu grįžti dėl savo à la Naomi Campbell šukuosenos (juokiasi). Susitikau su draugais, vynelio pagurkšnojome, pabendravome. Buvo labai keista: mano gyvenime jau vėl įvyko pokyčių, o jų – viskas tas pat. Jie dirba tuose pačiuose darbuose, linksminasi tose pačiose kavinėse, klubuose, tos pačios net širdies problemos. Keista: suvoki, kad tu judi pasirinkta kryptimi, o jie lyg ir norėtų ką nors daryti, skundžiasi, kad ir tas, ir anas negerai, bet nieko nedaro. Gal neišdrįsta? Atradau savyje stiprybės priimti sprendimus, žinoti, ko noriu, ir nebijoti to link eiti. Juk arba mus valdo aplinkybės, arba mes jas. Kartais kas nors aplink mus vyksta, o mes tik kaip nors reaguojame. Tačiau retas eina ir pats sukuria tas aplinkybes. Jeigu tik pajudi, tikrai savo gyvenime ką nors pakeiti!
Tau tik dvidešimt šešeri, o kalbi taip solidžiai...
Iš tiesų esu nemažai patyrusi. Dabar teko rašyti gyvenimo aprašymą – susidarė trys lapai, nors stengiausi nesiplėsti, rašyti labai glaustai. Esu dinamiškas žmogus – man taip išeina. Tačiau aš labai patenkinta savo gyvenimu, jis linksmas, nenuobodus. Ilgai save visur bandžiau bandžiau, o dabar manau, kad jau suvokiau, į kurią pusę reikia plaukti.
Nors kaskart atrandu ką nors nauja, bet kiekviename iš mano pasikeitimų yra kai kas bendra – visur esu tikra. Ar televizijoje dirbau, ar kūriau vitaminų žirgams verslą, ar į Londoną lėkiau, ar dalyvauju žirgų sporto varžybose – visur esu tikroji aš.
Kokia yra tikroji Greta?
Labai labai draugiška. Šiek tiek idealistė. Analizuojanti. Plepi. Ir uždara. Lengvai jaučianti žmones, su kuriais bendrauja. Turinti gerą nuojautą. Kokia dar? Esu geraširdiškas žmogelis. Ir kartais ši savybė man pačiai kiša koją: visiems visko prisižadu, o paskui fiziškai nebespėju padaryti. Gėda būna… Kartais iš savo geraširdiškumo negaliu pasakyti „ne“. Tačiau taip būna tik tam tikrose situacijoje. Jei pajuntu, kad manimi norima pasinaudoti, tampu kitokia. Beje, esu ir labai griežta, kategoriška. Žiūrėk: bandai manęs išklausti apie asmeninį gyvenimą ir, nors tu ką, nepavyksta (juokiasi). Manau, kad kiekviename žmoguje galima rasti krūvas visokių savybių. Tik vienos jų dominuoja, kitos – ne. Esu ekstravertė su introvertės požymiais (juokiasi).
